Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Jono Riepšo ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 6 d. nutarties.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu V. G. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Priteista iš V. G. 536 Lt (penki šimtai trisdešimt šeši litai) atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. Z.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 6 d. nutartimi nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2004 m. gruodžio 15 d. 18 val. ir 2004 m. gruodžio 16 d. 7 val., tiksliai nenustatytu laiku, Mažeikių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, A. Z. priklausančioje sodyboje, ištraukdamas spynos tvirtinimo kilpą, įsibrobė į negyvenamąją patalpą – A. Z. priklausantį garažą, iš kur slapta pagrobė svetimą A. Z. priklausantį turtą: 100 Lt vertės elektrinį akumuliatorių kroviklį, 25 Lt vertės rankinę pompą, 100 Lt vertės 50 l talpos buitinį dujų balioną su 43 Lt vertės 37 l dujų, 15 Lt vertės 20 l talpos metalinę talpą su 26 Lt vertės 10 l benzino A-95; po to atidarydamas langą įsibrovė į negyvenamąją patalpą – A. Z. priklausančios vasarinės virtuvės koridorių, iš kur slapta pagrobė 10 Lt vertės 40 l talpos metalinį puodą su jame buvusiais 20 kg mėsos, kurios vieno kilogramo kaina 5 Lt, bendra vertė – 100 Lt, tuo padarydamas A. Z. 587 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. G. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl teisės į gynybą užtikrinimo

Kasatoriaus skundo teiginys dėl jo teisės į gynybą pažeidimo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu yra nepagrįstas. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Taip užtikrinama asmens konstitucinė teisė į gynybą. Asmuo savo teisę į gynybą gali įgyvendinti tiek pasirinkdamas ir pasikviesdamas sau tinkamą gynėją (BPK 50 straipsnio 2 dalis), tiek prašydamas užtikrinti gynėjo dalyvavimą ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo (BPK 50 straipsnio 3 dalis). Be to, BPK 51 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose numatyti privalomi gynėjo dalyvavimo pagrindai.

V. G. nebuvo pats pasikvietęs gynėjo. Pirmosios instancijos teismas išaiškino V. G. Jo, kaip kaltinamojo teises, numatytas BPK 22 straipsnio 3 dalyje, 248 straipsnyje, 261 straipsnio 6 dalyje, tame tarpe ir teisę turėti gynėją (b. l. 185). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas V. G. suteikė galimybę pasinaudoti teise į gynyba ir pagal BPK 50 straipsnio 3 dalį prašyti teismo užtikrinti gynėjo dalyvavimą jį paskiriant. Tačiau V. G. šia teise nepasinaudojo ir neprašė teismo paskirti jam gynėją, taip pat nebuvo ir BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų privalomo gynėjo dalyvavimo pagrindų. Taigi teisė į gynybą nebuvo pažeista.

Dėl nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti parodymai privalo būti patikrinti ir išanalizuoti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, t. y. tiek surinktais ikiteisminio tyrimo, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme, taip pat ištirti rašytinius parodymus.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įrodymų, kurie buvo tinkamai išnagrinėti teisminio bylos nagrinėjimo metu, pakanka V. G. pripažinti kaltu BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymu, ir nusprendė neapklausti liudytojos I. J. šiai vengiant atvykti į teismo posėdžius (b. l. 174; 184), nes pripažino jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nereikšmingais. Kita vertus, teismas BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė, nes nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu. Šiais įrodymais teismas nuosprendžio negrindė. Sprendžiant, ar teismas, neapklausdamas liudytojos I. J., padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, sukliudžiusį teismui priimti teisingą nuosprendį, reikia atsižvelgti į tai, ar dėl to buvo suvaržytos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės arba sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Todėl neužtenka konstatuoti, kad teismas padarė vienokius ar kitokius baudžiamojo proceso pažeidimus. Būtina nustatyti, kad būtent šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Liudytoja I. J., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė žinanti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, išskyrus tai, kad vagystės metu, t. y. laikotarpiu tarp 2004 m. gruodžio 15 d. 18 val. ir 2004 m. gruodžio 16 d. 7 val., nuteistasis V. G. buvo pas ją, o jo automobilio salone ji jokių daiktų nepastebėjo (b. l. 71-72). Taigi I. J. nepateikė jokių duomenų apie pagrobtus daiktus, o jos parodymus dėl V. G. buvimo vietos 2004 m. gruodžio 15 d., 18 val. ir 2004 m. gruodžio 16 d., 07 val. laikotarpiu paneigė ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustos liudytojos L. J. parodymai. Teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų įrodymų pakako neginčijamai išvadai dėl V. G. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką. V. G. kaltę patvirtino liudytojos L. J. parodymai, specialisto išvada, daiktų apžiūros ir objektų parodymų atpažinti protokolai. Liudytoja L. J., apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad nuteistasis V. G. prašė jos duoti klaidingus parodymus policijos pareigūnams. Be to, paties nuteistojo automobilyje buvo rasti nukentėjusiajam A. Z. priklausantys daiktai, kuriuos pagal išskirtinius požymius nukentėjusysis atpažino (indas su benzinu, puodas), o L. J. namuose rastas reduktorius iki atidalinimo sudarė vieną visumą su dujinės viryklės vamzdžiu, esančiu A. Z. virtuvėje. Šių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad V. G. įsibrovęs į negyvenamąsias patalpas pagrobė ten buvusius daiktus.

Vadovaujantis įstatymu teismas turi įvertinti visus byloje surinktus duomenis ir nustatyti, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Tik tada galima spręsti, ar tokie duomenys laikytini įrodymais. Taigi, kad duomenys būtų pripažinti įrodymais, jie turi būti ne tik gauti teisėtais būdais, bet ir įrodyti bent vieną reikšmingą byloje aplinkybę. Vertinant liudytojos I. J. parodymus kartu su kitais įrodymais, jie nei patvirtino, nei paneigė V. G. kaltę, todėl nebuvo susiję su byla. Net ir įvertinus šios liudytojos parodymus teisiamojo posėdžio metu, jie nebūtų pakeitę teismo išvados dėl padarytos veikos kvalifikavimo ir paneigę V. G. kaltės. Kadangi šios liudytojos parodymai net ir kaip ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys nebuvo susiję su byla, todėl ir išnagrinėjus juos teisiamojo posėdžio metu jie nebūtų atitikę BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto įrodymų liečiamumo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie patvirtino arba paneigė reikšmingas bylai aplinkybes, todėl nevertindamas liudytojos I. J. parodymų teismas nepadarė esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, sukliudžiusio teismui išsamiai išnagrinėti bylą.

Taip pat nuteistasis V. G. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas negalėjo remtis liudytojos L. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais neišnagrinėjęs jų teismo posėdyje. BPK 276 straipsnis numato, kad teisiamajame posėdyje gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme tik esant baudžiamojo proceso įstatymo konkrečiai numatytiems atvejams, kada asmuo teisiamajame posėdyje nedalyvauja. Viena iš svarbių priežasčių, kada galima perskaityti asmens ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duotus parodymus, pripažįstama asmens vengimas dalyvauti teismo posėdyje. Kadangi liudytoja L. J. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vengė atvykti į teismo posėdžius (b. l. 174; 184), nors apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą buvo tinkamai informuota, buvo perskaityti jos ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (b. l. 69-70), todėl teismas galėjo jais remtis priimdamas nuosprendį.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir baudžiamąjį įstatymą V. G. pritaikė tinkamai.

Dėl bausmės skyrimo

Nuteistasis kasaciniame skunde prašo švelninti jam nuosprendžiu paskirtą bausmę. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį nagrinėdamas kasacinę bylą teismas gali švelninti paskirtąją bausmę tik tuo atveju, jeigu paskirta bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Teismas bausmę paskyrė vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 2 dalis, teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinko straipsnio, numatančio atsakomybę už BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, sankcijoje numatytą vieną iš alternatyvių bausmių rūšių – laisvės atėmimą, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad V. G. nusikaltimą padarė ne pirmą kartą, turi neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Nuteistasis V. G., anksčiau ne vieną kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka. Šiomis sąlygomis jis padarė naują apysunkį tyčinį nusikaltimą, taigi jis yra recidyvistas. Recidyvistui pagal BK 56 straipsnio 1 dalį už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Todėl teismas pagrįstai V. G. paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Bausmė savo dydžiu yra artima minimaliai BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmės ribai. Teismas nuosprendyje motyvuotai pasisakė dėl konkrečios bausmės V. G. paskyrimo ir jos dydžio, taigi bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų skirdamas bausmę teismas nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. G. kasacinį skundą atmesti.