Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1388-657/2015, kuria atsisakyta iškelti UAB „Buhalteriniai sprendimai“ bankroto bylą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buhalteriniai sprendimai“. Nurodo, kad įmonė yra įsiskolinusi valstybės (savivaldybės) biudžetui 100 056,80 Lt. Bendrovės skola valstybės biudžetui pagal pateiktas bendrovės deklaracijas susidarė nuo 2010 m. birželio mėnesio. Nekilnojamojo turto registro bei Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis nustatyta, kad nekilnojamojo turto bei registruotų transporto priemonių įmonė neturi. Antstolių kontorose yra vykdomas 65 348,23 Lt sumų iš įmonės išieškojimas. Paskutiniai įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registro tvarkytojui teikti už 2012 metus, iš kurių matyti, kad įmonė turėjo turto 87 751 Lt sumai, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 57 680 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB „Buhalteriniai sprendimai“ bankroto bylą. Teismas atsisakė iškelti įmonei bankroto bylą remdamasis ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, konstatavęs, kad iš VĮ „Regitra“, VĮ „Registrų centras“ teiktinų duomenų matyti,kad atsakovas neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Kadangi ieškovas per teismo nustatytą terminą neįmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 2015 m. vasario 2 d. nutartimi nustatytos 600 Eur sumos, naudotinos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla nekeltina.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas VMI (toliau – apeliantas) atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Buhalteriniai sprendimai“ pateikė administratoriaus UAB „Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ sutikimą administruoti šią įmonę savo komercinės veiklos rizikos pagrindu.

2. Teismo reikalavimas sumokėti 600 Eur pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes dar labiau didina kreditoriaus – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – nuostolius.

3. Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) 10 straipsnio 10 dalies taikymo prielaida yra ne kreditorių reikalavimų dydžio ir įmonės valdomo turto santykis, bet aplinkybė, ar įmonės turto galimai pakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Remiantis 2012 metų finansinės atskaitomybės dokumentais yra prielaidų spręsti, kad lėšų teismo ir administravimo išlaidoms gali būti gauta.

4. Pagal aktualią ĮBĮ redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai mokesčių nemokėjimo, paskolų ar paramos negrąžinimo atvejais kreditorius – valstybės institucija, įpareigota šias lėšas administruoti, pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką (ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p.). Pažymėtina, kad skundžiama nutartis priimta įsigaliojus ĮBĮ pakeitimas, kuomet ieškovas jau buvo įgijęs teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo supaprastinto proceso tvarka, neįmokant į teismo depozitinę sąskaitą lėšų teismo ir administravimo išlaidų atlyginimui užtikrinti.

5. Skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, o atsisakius iškelti bankroto bylą ir bankroto administratoriui nesudarius galimybės patikrinti paskutinių 36 mėnesių atliktų sandorių teisėtumo, įmonei būtų suteikta galimybė sudaryti ir vykdyti jai nenaudingus sandorius, tokiu būdu pažeidžiant kreditorių interesus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti UAB „Buhalteriniai sprendimai“ bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra ĮBĮ, o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 str. 1 ir 3 d.). Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialinių teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

Pagal ĮBĮ10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, 2015 m. vasario 2 d. nutartimi sprendė, jog atsakovo UAB „Buhalteriniai sprendimai“ turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir pasiūlė apeliantui į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 600 Eur sumą (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p., b. l. 65). Apeliantui neįmokėjus nurodytos sumos, teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad teisinio pagrindo kelti bankroto bylą, įmonei neturint turto ar jo nepakankant teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, nėra. Su tokiu pirmosios instancijos teismo ĮBĮ nuostatų aiškinimu ir taikymu nesutiktina.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktu, nepagrįstai neatsižvelgė į subjektą, teikusį ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriam pasiūlė sumokėti 600 Eur sumą (ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.), o jos nesumokėjus atsisakė iškelti UAB „Buhalteriniai sprendimai“ bankroto bylą. Apeliantas yra ne komercinę – ūkinę veiklą vykdantis asmuo, o Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, t. y. valstybės išlaikoma institucija, įpareigota administruoti mokesčių surinkimą. Tiek teismų praktikos jurisprudencija (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-176-516/2015 ir kt.), tiek nuo 2015 m. sausio 1 d. galiojančios ĮBĮ redakcijos 10 straipsnio 10 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas suponuoja išvadą, kad ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte numatytą bankroto bylos kėlimo supaprastinto proceso tvarka sąlygą – teismo nustatyto dydžio sumos įmokėjimą į teismo depozitinę sąskaitą, turi įvykdyti ĮBĮ 3 straipsnio 5 ir 7 punkte nurodyti kreditoriai, kurie kreipiasi dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2, 3 punktai numato ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punkto išimtis, kai supaprastinto bankroto procedūra gali būti pradedama ir be teismo nustatytos sumos įmokėjimo, ieškinį pareiškus ĮBĮ 3 straipsnio 1, 2, 3, 4, 6 punktuose nurodytiems kreditoriams. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas reglamentuoja bankroto bylos iškėlimo supaprastinto proceso tvarką, kai vienas iš ĮBĮ 3 straipsnio 1, 3, 4, 6 punktuose nurodytų kreditorių pateikia teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskiriamas prisiimantis riziką administratorius, pagal nuo 2015 m. sausio 1 d. įsigaliojusią ĮBĮ redakciją administratorius parenkamas ir skiriamas kita - šio įstatymo 11 straipsnio 2-4 dalyse - nustatyta tvarka nei iki tol. Nagrinėjamu atveju apeliantas ir patenka į ĮBĮ 3 straipsnio 1 punkte nurodytų kreditorių sąrašą, dėl ko jam nekyla pareiga, siekiant inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir teismui padarius prielaidą, kad įmonė neturi turto, įmokėti tam tikrą nustatytą sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2015 m. vasario 2 d. nutartimi siūlė įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 600 Eur, o skundžiama nutartimi, atsisakydamas kelti bankroto bylą, vertino šios sumos neįmokėjimą kaip prielaidą bankroto bylai nekelti.

Pažymėtina, kad bankroto bylos supaprastinto proceso tvarka kėlimo sąlyga – administratoriaus sutikimas administruoti įmonę, prisiimant riziką, ieškinį pateikus VMI, buvo įvykdyta ir pagal iki 2015 m. sausio 1 d. galiojusį reglamentavimą (ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p.), dėl ko ir šiuo aspektu pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą, nebuvo. Apeliantas, kreipdamasis su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Buhalteriniai sprendimai“, prie ieškinio buvo pridėjęs jo siūlomo bankroto administratoriaus UAB „ Bankroto ir verslo konsultacijų centras“ sutikimą (b.l. 38), kuriame bankroto administratorius nurodė, kad jis sutinka teikti UAB „Buhalteriniai sprendimai“ bankroto administravimo paslaugas. Tiek administratoriaus sutikimas, tiek jo kandidatūra buvo derinama ir suderinta dar pagal iki ĮBĮ redakciją, galiojančią nuo 2015 m. sausio 1 d.Taigi bankroto administratorius, veikdamas kaip savo srities profesionalas, sutiko administruoti įmonę, kartu prisiimdamas ir riziką, jog likviduojant įmonę gali būti ir negauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką laikomasi pozicijos, kad kai dėl bankroto bylos iškėlimo į bylą kreipiasi ĮBĮ 3 straipsnio 1, 3, 4, 6 punkte nurodyti kreditoriai (kaip šiuo atveju VMI – institucija, administruojanti mokesčių surinkimą), į bylą pateiktas bankroto administratoriaus sutikimas administruoti bankrutuojančią įmonę rodo, kad paskirtasis bankroto administratorius sutinka administruoti atsakovo bankroto procesą, prisiimdamas riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2322/2013, 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2766/2013 ir kt.).

Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies nuostatas, kiti atskirojo skundo argumentai yra neaktualūs teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs, jog apeliantas patenka į ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte nurodytą išimtį, nepagrįstai pasiūlė apeliantui įmokėti teismo nustatytą pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir, šios sumos neįmokėjus, atsisakė iškelti atsakovui bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p.). Todėl skundžiama nutartis naikintina ir bankroto bylos atsakovui iškėlimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Buhalteriniai sprendimai“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.