- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-10
- Bylos Nr.
- 2-2322/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01842-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Pareiškėjas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjui pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, civilinėje byloje Nr. B2-5270-798/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „AIDOL GROUP“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Sprendžiamas klausimas dėl piniginių lėšų, reikalingų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, įmokėjimo į teismo depozito sąskaitą pagrįstumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „AIDOL GROUP“ iškėlimo. Nurodo, kad įmonė yra įsiskolinusi valstybės (savivaldybės) biudžetui 123 315,55 Lt, o valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui mokesčių nustatytais terminais nemokėjo. Įmonė nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės už 2011 m., neturi privalomo registruoti nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, bendrovės atžvilgiu užvesta 15 bylų, iš kurių 13 bylų vykdymo eigoje. Pareiškėjo teigimu, UAB „AIDOL GROUP“ negali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų, todėl jai keltina bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi pasiūlė ieškovui per 5 darbo dienų terminą, skaičiuotiną nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo (gavimo) dienos, įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą ir pateikti teismui duomenis, patvirtinančius nurodytos sumos įmokėjimo į teismo depozitinę sąskaitą faktą (b.l. 39-40). Teismas sprendė, kad UAB „AIDOL GROUP“ neturi registruotino nekilnojamojo ir nekilnojamojo turto bei įregistruotų transporto priemonių, turto ar piniginių lėšų, valdomų bendrosios dalinės nuosavybes teise, neturi piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose. Atsižvelgiant į tai, kad įmonė turto iš viso neturi, teismas konstatavo, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tai, kad atsakovas veiklos nevykdo, didėja įmonės įsiskolinimai, neturi nuosavybės teise valdomo ir registruotino nekilnojamojo turto bei įregistruotų transporto priemonių, leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, jog atsakovo turimo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl teismas pasiūlė ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą, kuri bus naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (b.l. 43). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantas su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „AIDOL GROUP“ pateikė administratoriaus UAB „Paltaja“ sutikimą administruoti šią įmonę savo komercinės veiklos rizikos pagrindu. Teismo reikalavimas sumokėti 5000 Lt pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes dar labiau didina kreditoriaus – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto – nuostolius. Apeliantas yra valstybės išlaikoma institucija, kuriai nėra skirta lėšų iš biudžeto tokiems tikslams.Skundžiama nutartis pažeidžia viešąjį interesą, o atsisakius UAB „AIDOL GROUP“ iškelti bankroto bylą ir administratoriui nesudarant galimybės patikrinti paskutinių 36 mėnesių atliktų sandorių teisėtumo, įmonei būtų suteikta galimybė sudaryti ir vykdyti nenaudingus jai sandorius, tokiu būdu galimai toliau būtų pažeidžiami kreditorių interesai. Tai, kad nepateikti UAB „AIDOL GROUP“ finansinės atskaitomybės duomenys VĮ Registrų centrui, apelianto teigimu, negalima daryti išvados, kad įmonė turto neturi ar jo nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Atskirasis skundas tenkintinas.
CPK 1 straipsnyje įtvirtinta, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.
Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pasiūlė apeliantui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą padaręs išvadą, jog atsakovo turimo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti (b.l. 39-40). Teismas vadovavosi nutarties priėmimo metu galiojančia ĮBĮ redakcija, inter alia 10 straipsnio 3 dalies 3 punkto ir 10 dalies nuostatomis, pagal kurias teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o padaręs tokią prielaidą, teismas turi pasiūlyti asmeniui, pateikusiam pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą. Apeliantas nesutikdamas su teismo priimta nutartimi padavė atskirąjį skundą. Taigi, byloje kilo ginčas dėl asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įpareigojimo įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
Visų pirma, pagrįstas apelianto argumentas, kad administratorius UAB „Paltaja“ sutiko administruoti UAB „AIDOL GROUP“ savo komercinės veiklos rizikos pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra pateiktas bankroto administratoriaus UAB „Paltaja“ sutikimas (b.l. 29), todėl apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad bankroto administratorius UAB „Paltaja“, sutikdamas administruoti UAB „AIDOL GROUP“, prisiėmė riziką, jog įmonės likvidavimo metu gali būti ir negauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų. Taigi, šiuo atveju nėra problemos nei dėl administratoriaus paskyrimo galimybės, nei dėl bankroto procedūrų vykdymo negalimumo, susijusio su administravimo išlaidomis ir jų atlyginimu.
Antra, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pasiūlydamas apeliantui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą nustatytą sumą, neatsižvelgė į tai, kad apeliantas yra ne komercinę – ūkinę veiklą vykdantis subjektas, o Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, t.y. valstybės išlaikoma institucija. Taigi, teismo įpareigojimas įmokėti 5 000 Lt dar labiau padidintų ir šiaip jau dėl atsakovo pareigų nevykdymo patirtus Lietuvos Respublikos biudžeto nuostolius.
Be to, paminėtina ir tai, kad pagal aktualią ĮBĮ redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d., bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai kreditorius - mokesčių nemokėjimo atveju - valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti, pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką (ĮBĮ 10 str. 10 d. 2 p.). Taigi, pagal aktualias ĮBĮ redakcijos nuostatas, teismas, nors ir padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė valstybės institucija, kuri yra pateikusi bankroto administratoriaus sutikimą tokią įmonę administruoti, turi kelti bankroto bylą bei ją nagrinėti supaprastinto proceso tvarka, o ne minėtam kreditoriui pasiūlyti įmokėti pinigų sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.
Remiantis išdėstytu spręstina, kad teismas nepagrįstai reikalauja iš apelianto įmokėti teismo nustatytos pinigų sumos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui toliau nagrinėti (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.