Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ABC“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties dalies, kuria pasiūlyta bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Statyba ABC“ į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą įmokėti 2 896,20 EUR sumą, civilinėje byloje Nr. B2-2618-585/2015 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Statyba ABC“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Luksura“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas byloje kilo dėl teismo pasiūlymo bankrutavusiai bendrovei (ieškovui) įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atitinkamą pinigų sumą, skirtą teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Statyba ABC“ kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Luksura“ bankroto bylą.

Atsakovas su bankroto bylos iškėlimu sutiko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi priėmė ieškovo ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Luksura“ iškėlimo ir pasiūlė ieškovui per 5 darbo dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo sąskaitą 2 896,20 EUR (10 000 Lt) bei pateikti įrodymus, patvirtinančius šios sumos įmokėjimo faktą.

Teismas nustatė, kad prie ieškinio pridėtas antstolės 2014 m. rugsėjo 26 d. išieškojimo negalimumo aktas patvirtina, kad atsakovas nevykdo ūkinės komercinės veiklos ir neturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas 19 553,40 Lt skolos išieškojimas, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog bendrovė apskritai nevaldo turto arba valdo turtą, kuris yra nepakankamas kompensuoti administravimo išlaidas, kurios susidarytų, iškėlus bendrovei bankroto bylą. Teismo vertinimu, pirmiau nurodyta faktinė aplinkybė sudaro pagrindą atsisakyti kelti bendrovei bankroto bylą, nebent ieškovas nustatytu terminu įgyvendintų teismo siūlymą įmokėti atitinkamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą. Teismas priėjo išvadą, kad, atsižvelgiant į įprastą bankroto proceso trukmę ir standartinių procedūrų apimtį, 2 896,20 EUR suma yra būtina kompensuoti minimaliąsias administravimo išlaidas.

Ieškovas BUAB „Statyba ABC“, atstovaujamas bankroto administratoriaus UAB „Būrai“, atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria ieškovui siūloma įmokėti į teismo sąskaitą 2 896,20 EUR teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuri neturi jokių galimybių įvykdyti teismo nutartį ir į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 2 896,20 EUR (10 000 Lt), kadangi tokiomis lėšomis nedisponuoja. Ieškovas neturi nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, įmonės banko sąskaitoje piniginių lėšų nėra. Apelianto įsitikinimu, skundžiama nutartimi pažeistos tiek ieškovo, tiek ir bankroto administratoriaus teisės ir interesai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apelianto įsitikinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina, kadangi ieškovas (apeliantas) yra bankrutavusi įmonė, neturinti nekilnojamojo turto (b. l. 27), transporto priemonių (b. l. 28) bei lėšų banko sąskaitoje (b. l. 29) ir todėl negalinti įvykdyti teismo pasiūlymo, t. y. sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 896,20 EUR.

Nagrinėjamos bylos kontekste visų pirma pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto byloms nagrinėti yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Pagal Lietuvos ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio straipsnio 10 dalyje numatytus atvejus. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad kai teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, bankroto byla gali būti keliama ir nagrinėjama šio įstatymo 13¹ straipsnyje nustatyta supaprastinto bankroto proceso tvarka. Bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai: 1) teismas pasiūlo asmeniui, pateikusiam pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą šioje dalyje nurodytą teismo nustatyto dydžio sumą ir šis asmuo ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo nurodyto pasiūlymo dienos į teismo depozitinę sąskaitą įmoka šią teismo nustatyto dydžio sumą; 2) šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir pasiūlė administratoriaus kandidatūrą bei pateikė administratoriaus sutikimą administruoti įmonę, prisiimant riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų; 3) šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2014 m. rugsėjo 26 d. antstolio surašytą išieškojimo negalimumo aktą (b. l. 13), iš kurio matyti, kad atsakovas neturi jokio turto bei lėšų bankų sąskaitose, iš kurių būtų galima išieškoti 19 553,40 Lt skolą ieškovui, padarė pagrįstą prielaidą, jog atsakovas nevaldo turto arba valdo turtą, kuris yra nepakankamas kompensuoti administravimo išlaidas, kurios susidarytų, iškėlus bendrovei bankroto bylą. Atkreiptinas dėmesys, kad šios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neginčija ir pats ieškovas. Minėtą prielaidą papildomai pagrindžia ir atsakovo vėliau pirmosios instancijos teismui pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai, iš kurių matyti, kad atsakovas neturi jokio ilgalaikio ar trumpalaikio turto, pinigų įmonės kasoje, 2014 metais įmonė veiklos realiai nevykdė (b. l. 38–51). Atsižvelgiant į tai, bylos medžiagą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas neturi pakankamai turto administravimo išlaidoms padengti.

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad bankrutavusio ieškovo padėtis riboja bendrovės galimybę įmokėti teismo nustatytą sumą į teismo sąskaitą, tačiau pažymi, jog bankroto administravimo išlaidos turi būti apmokamos kiekvienoje bankroto byloje ir ĮBĮ bei kiti teisės aktai neįtvirtina bankrutavusiai įmonei, inicijuojančiai bankroto bylą savo skolininkui, jokios išimties iš šios taisyklės. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, įmonei iškėlus bankroto bylą, bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese (teisininko, audito), kanceliarinės, ryšio, transporto ir kitos išlaidos. Administravimo išlaidų sąmatos paskirtis yra užtikrinti sklandų bankroto procedūros vykdymą bei kuo greitesnį šios procedūros užbaigimą, todėl būtina skirti optimalų lėšų kiekį, nes jų vienintelis šaltinis yra bankrutuojančios įmonės turtas arba, kaip šiuo atveju, kreditoriaus įmokėta suma. Vadovaudamasis pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį būtų tik tuomet, jeigu apeliantas įrodytų, jog atsakovas turi turto. Tačiau apeliantas, kaip jau buvo minėta, neginčija teismo padarytos išvados dėl atsakovo turtinės padėties, tuo tarpu paties apelianto teisinis statusas bei nurodytos aplinkybės dėl lėšų teismo pasiūlymui įvykdyti neturėjimo, nėra pagrindas teismui nepaisyti ĮBĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Papildomai atkreiptinas apelianto dėmesys, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėti lūkesčiai bei interesai yra apginami ne tuomet, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o tuomet, kai iš bankrutuojančios įmonės turto yra patenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik po to, kai yra padengiamos bankroto administravimo išlaidos, akivaizdu, kad tuomet, kai neužtenka bankrutuojančios įmonės turto net administravimo išlaidoms padengti, nei vieno kreditoriaus (įskaitant ir to, kuris inicijuoja bankroto bylos iškėlimą) finansiniai reikalavimai nebus patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2749/2013). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo pasiūlymas ieškovui sumokėti atitinkamą sumą į depozitinę sąskaitą (arba, pavyzdžiui, teismo atsisakymas iškelti bankroto bylą tuo atveju kai pinigai nėra sumokami į teismo sąskaitą) savaime pažeidžia bankrutavusio kreditoriaus, o taip pat jo administratoriaus, teises ir interesus.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog ieškovas nepatenka į ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytas išimtis, o atsakovo turto nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms kompensuoti, pagrįstai įpareigojo ieškovą įmokėti į teismo sąskaitą lėšas administravimo išlaidoms apmokėti ir todėl nėra teisinio bei faktinio pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.