Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo departamentas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties dalies, kuria buvo pasiūlyta ieškovui sumokėti sumą, reikalingą atsakovo administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti, civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo departamentas“ pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VerId“ dėl bankroto bylos iškėlimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl būtinumo ieškovui, besikreipiančiam į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, įmokėti sumą, reikalingą atsakovo administravimo ir teismo išlaidoms padengti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas kaip atskirojo skundo dalyką (reikalavimą) suformulavo prašymą panaikinti visą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį, kuria buvo ieškovui pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti, taip pat buvo nuspręsta priimti ieškinį, išsiųsti atsakovui ieškinio nuorašą, nustatyti atsakovui terminą atsiliepimui pateikti ir Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išvardintus dokumentus. Tuo tarpu iš ieškovo atskirojo skundo argumentų matyti, kad ieškovas atskiruoju skundu skundžia tik tą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria ieškovui buvo pasiūlyta įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Be to, ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kurios neteisėtumo ieškovas atskirojo skundo argumentais neįrodinėja, apskritai nėra skundžiama atskiruoju skundu, nes ji neužkerta galimybės tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad vien tai, jog ieškovas per klaidą netiksliai suformulavo atskirojo skundo reikalavimą, prašydamas panaikinti visą, o ne dalį nutarties, kurios neteisėtumą įrodinėja atskirojo skundo argumentais, nelaikytina esmine kliūtimi tolesnei proceso eigai (CPK 115 str. 4 d., 302 str., 338 str.).

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnyje įtvirtinti atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindai. Kaip vienas iš atsisakymo kelti bankroto bylą pagrindų yra numatytas atvejis, kuomet pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas padaro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo neįmoka į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatyto dydžio sumos arba nepateikia administratoriaus sutikimo administruoti įmonę, prisiimant riziką, kad tuo atveju, jei įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai, šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p., 10 d. 1-2 p.). Pažymėtina, kad aukščiau minėtą prielaidą apie nepakankamą įmonės turtą teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas gali padaryti bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu iki nutarties iškelti/atsisakyti kelti skolininkui bankroto bylą priėmimo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo metu padarė prielaidą, jog atsakovas neturi turto teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti bei pasiūlė ieškovui per 5 darbo dienas įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies motyvų, teismas išsiuntė atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutarties kopiją, kurioje buvo suformuluotas atsakovo vadovui įpareigojimas pateikti atsiliepimą ir finansinius duomenis apie atsakovo turtinę padėtį (b.l. 43-44). Tačiau pirmosios instancijos teismo siųstos nutarties kopijos atsakovo vadovui nepavyko įteikti; o iš bylos medžiagos bei iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO skelbiamos informacijos matyti, kad teismui jokių duomenų iš atsakovo vadovo iki šiol nepavyko gauti (CPK 179 str. 3 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi duomenimis apie atsakovo finansinę padėtį iš teismui viešai prieinamų registrų (Nekilnojamojo turto, Juridinių asmenų registro, VĮ Regitros duomenų bazės), iš kurių nustatė, jog atsakovas neturi nekilnojamojo turto bei automobilių, o likusios rūšies turto vertė nėra žinoma (CPK 179 str. 2-3 d.). Apeliacinės instancijos teismas iš Sodros viešai skelbiamų duomenų apie draudėjų skolas nustatė, kad atsakovas yra skolingas Sodros biudžetui 741,09 Lt (CPK 179 str. 3 d.) bei iš trečiojo asmens VMI pareiškimo nustatė, kad atsakovo mokesčių nepriemoka siekia 29 274,83 Lt (b.l. 45). Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimo metu iš turimų įrodymų viseto padarė pagrįstą prielaidą, jog atsakovo turto gali nepakakti administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti, kurios ieškovas nepaneigė (CPK 12 str. ir 178 str.). Dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti ieškovo atskirojo skundo argumentai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kur buvo nutarta, jog atsakovo turto gali nepakakti teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, nebuvo pakankamai argumentuota bei ieškovo atskirojo skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai minėtą prielaidą padarė, neturėdamas atsakovo vadovo duomenų apie atsakovo turto vertę (CPK 12 ir 178 str.).

Atkreiptinas ieškovo dėmesys, kad kiekvienas įstatymas, įskaitant ir Įmonių bankroto įstatymą, turi būti aiškinamas bei taikomas vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d., ĮBĮ 10 str. 1 d.). Minėti kriterijai suponuoja išvadą, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėti lūkesčiai bei interesai yra apginami ne tuomet, kai skolininkui iškeliama bankroto byla, o tuomet, kai iš bankrutuojančios įmonės turto yra patenkinami kreditorių finansiniai reikalavimai. Kadangi kreditorių finansiniai reikalavimai tenkinami tik po to, kai yra padengiamos bankroto administravimo išlaidos, akivaizdu, kad tuomet, kai neužtenka bankrutuojančios įmonės turto net administravimo išlaidoms padengti, nei vieno kreditoriaus (įskaitant ir to, kuris inicijuoja bankroto bylos iškėlimą) finansiniai reikalavimai nebus patenkinti (ĮBĮ 36 str. 1 d.). Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ieškovo atskirojo skundo argumentai, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi buvo pažeistos ieškovo bei kitų kreditorių teisės, užkirsta galimybė iškelti atsakovui bankroto bylą ir apginti ieškovo teisėtus interesus. Be to, ieškovas, būdamas įsitikinęs, jog atsakovas turi pakankamai turto administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti (nepaisant to, kad ieškovas nepateikė teismui minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų), turėtų nedvejoti dėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatyto įpareigojimo įvykdymo, nes jis galės šią įmoką susigrąžinti iš atsakovo turto ĮBĮ nustatyta tvarka, tenkindamas savo finansinį reikalavimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, kai bankroto administratorius sutinka prisiimti riziką dėl įmonės administravimo, kurios turto galimai nepakaks teismo ir administravimo išlaidoms padengti, teismas negali papildomai įpareigoti ieškovą įmokėti teismo nurodytą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (ĮBĮ 10 str. 3 d. 3 p., 10 d. 1-2 p.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovas pateikė tik bankroto administratoriaus UAB „Alternatyva verslui“ deklaraciją administruoti atsakovą, tačiau jame bankroto administratorius neišreiškė valios prisiimti riziką, kad tuo atveju, jei įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai, šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (b.l. 27). Taigi, ieškovui nepateikus įstatymo reikalavimus atitinkančio bankroto administratoriaus sutikimo administruoti atsakovą prisiimant riziką dėl administravimo išlaidų apmokėjimo, teismas skundžiama nutartimi nustatęs, jog atsakovo turto gali nepakati minėtoms išlaidoms apmokėti, teisėtai pasiūlė ieškovui atitinkamą sumą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo UAB „Skolų valdymo departamentas“ atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi pasiūlė ieškovui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 5 000 Lt sumą atsakovo administravimo ir teismo išlaidoms padengti. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), ieškovo UAB „Skolų valdymo departamentas“ atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.), nustatant ieškovui naują 5 darbo dienų terminą pirmosios instancijos teismo nurodytai sumai įmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Pasiūlyti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Skolų valdymo departamentas“ per 5 darbo dienas nuo teismo nutarties kopijos įteikimo dienos įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą Nr. LT58 7044 0600 0027 6862, esančią akcinėje bendrovėje SEB banke, banko kodas 70440, 5 000 Lt ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai patvirtinančius įrodymus.