- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-05-20
- Bylos Nr.
- 1A-82-366/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus, Evaldas Vanagas
- Kaltinamasis
- D. F.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Audrius Leonavičius, Ramūnas Vilimavičius
- Kategorijos
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės V. C. (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. F. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, prašymas dėl jos išlaidų atstovo paslaugoms apmokėti išieškojimo iš D. F. netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. F. išteisintas iš kaltinimo, kuriuo buvo kaltinamas tuo, kad jis grasino nužudyti nukentėjusiąją A. G., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. 2019 m. rugsėjo 5 d., laikotarpiu nuo 2 val. iki 5 val., tiksliai nenustatytu laiku, nukentėjusiosios A. G. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), žiūrėdamas jai į akis pasakė žodžius „nėra liudytojų, nėra ir problemų“; tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2019 m. rugsėjo 7 d., tiksliai nenustatytu laiku, tame pačiame bute pasakė nukentėjusiajai, kad jis yra nužudęs ne vieną žmogų ir kad jo tėvas viską sutvarkys.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021-02-09 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti D. F. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant D. F. dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje bei neatlygintinai išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar valstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis ar neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalaujančiais asmenimis, o taip pat uždrausti bendrauti su nukentėjusiąją A. G.. Nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį prokurorė prašo tenkinti.
2.1. Prokurorė nurodo, kad teismo išvados šioje byloje padarytos neįvertinus visų proceso metu surinktų bylos išsprendimui reikšmingų duomenų bei klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio, todėl pažeistas reikalavimas išsamiai nustatyti visas bylos aplinkybes.
2.2. Apylinkės teismas neteisingai įvertino tai, kokiame kontekste D. F. nukentėjusiajai A. G. pasakė žodžius „nėra liudytojų, nėra problemų“. Iš bylos duomenų matyti, kad šie žodžiai buvo pasakyti po A. G. lavono išmetimo, kai visi trys, t. y. A. G., A. Č. ir D. F. nuvažiavo pas A. G. į namus. Tuomet D. F. A. G. papasakojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, kokius veiksmus jis atliko A. G. atžvilgiu, taigi, A. G. tapo liudytoja, žinanti A. G. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Todėl D. F., sakydamas „nėra liudytojų, nėra problemų“, grasino A. G. ją nužudyti kaip nereikalingą liudytoją, būtent taip šiuos žodžius suprato ir A. G. (2020-10-27 posėdžio protokolo 3 lapas).
2.3. Apylinkės teismas patikėjo visiškai nelogišku D. F. aiškinimu, kad šiuos žodžius jis išsakė turėdamas galvoje, kad jeigu jiedu su A. Č. neprasitars apie A. G. dalyvavimą atsikratant A. G. lavonu, bus mažiau problemų byloje. A. G. dalyvavimas atsikratant A. G. lavonu, niekaip reikšmingai jiems negalėjo pakenkti. Paaiškėjusi tokia aplinkybė galėjo pakenkti tik pačiai A. G.. Jeigu D. F. nebūtų papasakojęs A. G. kokiomis aplinkybėmis mirė A. G. ir nebūtų papasakojęs kokius jis pats atliko veiksmus, tai A. G. grasinti nebūtų buvę jokio pagrindo vien tik dėl to, kad ji dalyvavo išvežant ir išmetant A. G. lavoną.
2.4. D. F. A. G. pasakyti žodžiai „kad jis yra nužudęs ne vieną žmogų“ ir „kad jo tėvas viską sutvarkys“ nukentėjusiajai neabejotinai kėlė baimę, nes ji D. F. pažinojo trumpą laiko tarpą, nežinojo jo praeities, žino, kad linkęs smurtauti. A. G. ir A. Č. parodymai dėl tokio turinio žodžių pasakymo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs ir sutapo tarpusavyje, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Darytina išvada, kad D. F. sąmoningai siekė save pateikti kaip asmenį, turintį kriminalinę praeitį, gebantį išvengti atsakomybės, taip versdamas nukentėjusiąją bijoti, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajai gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai, o jis pats išvengs atsakomybės. Taigi, kaltinamasis siekė, kad nukentėjusioji patikėtų, jog grasinimai realiai gali būti įvykdyti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
2.5. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo padarymo momento, t. y. nuo grasinimo išsakymo nukentėjusiajam. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltinamasis siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas. Tai, kad nukentėjusioji po ilgesnio laiko tarpo kreipėsi į teisėsaugą, neeliminuoja D. F. padarytų veiksmų pavojingumo. Kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji bijojo ir D. F. ir galimos baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad pačios nukentėjusiosios elgesys buvo neadekvatus situacijai. Priešingai, nukentėjusiosios elgesys buvo adekvatus situacijai į kurią ji pateko. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji buvo pasimetusi, nežinojo kaip jai pasielgti, nes pranešant apie tai, kas jai žinoma dėl A. G. mirties ir dėl D. F. grasinimų, jai tuo pačiu reikėjo pranešti ir apie savo pačios veiksmus išvežant A. G. lavoną. Kaip teigia nukentėjusioji, ji bijojo baudžiamosios atsakomybės, bijojo D. F. grasinimų, todėl jos elgesys, sąlygotas baimės, yra visiškai adekvatus buvusioje situacijoje.
2.6. Teismas nepagrįstai vienareikšmiškai kaip nepatikimus įvertino liudytojo A. Č. parodymus. Nėra pagrindo netikėti A. Č. parodymais, kad jis girdėjo, kaip būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, D. F. kalbėjo apie A. G.. Byloje yra objektyvūs duomenys, iš kurių matyt, kad A. Č., būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, D. F. esant gretimoje telefono būdelėje, galėjo girdėti D. F. pokalbį telefonu apie A. G.. Šioje dalyje teismas daro jokiais duomenimis nepagrįstą prielaidą, kad kaltinamasis galėjo savo pašnekovo prašyti suderinti parodymus su A. G.. A. G. nužudymo byloje A. G. yra davusi D. F. nepalankius parodymus, dėl kurių davimo ir galėjo būti prašoma su ja išsiaiškinti.
2.7. A. Č. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad sulaikymo dieną D. F. automobilyje siūlė jam susidoroti su A. G., pagrobti jos daiktus ir juos realizuoti, nes A. G. labai dejuoja dėl to, kas įvyko. Iš esmės tą patį liudytojas A. Č. nurodė ir laiške, adresuotame R. E., t. y., kad D. F. sakė, jog reikia A. G. apvogti arba padaryti tą patį ir kas įmanoma parduoti. Atkreiptinas dėmesys, kad nėra tokių duomenų, jog laiško rašymo metu A. Č. būtų žinojęs apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų A. G. ir dėl to būtų suinteresuotas duoti jai palankius parodymus. Teismas šioje dalyje nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė A. Č. parodymus, o vertindamas A. Č. ir D. F. parodymų skirtumus, nepagrįstai žymiai didesnę reikšmę teikė kaltinamojo t. y. asmens suinteresuoto išvengti baudžiamosios atsakomybės, parodymams.
2.8. Nepagrįstai teismas nustatė, kad sveikatos sutrikimus nukentėjusioji galėjo patirti ne dėl kokių nors grasinimų ir baimės dėl savo gyvybės, o nerimaudama ir pergyvendama dėl savo pačios elgesio - dalyvavimo išvežant A. G. lavoną ir galimos atsakomybės už tai. Iš medicinos dokumentų išrašo matyti, kad nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sutrikimas bei mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas. Tai, kad nukentėjusioji gydytojai nenurodė apie grasinimus, dar nereiškia, kad dėl grasinimų ji nepatyrė nerimo ir streso.
2.9. Skunde nurodoma, kad šioje byloje visos nagrinėjamos aplinkybės yra glaudžiai susiję ir, akivaizdu, kad nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą lėmė ne vienas faktorius, tačiau visi tie faktoriai buvo sąlygoti D. F. veiksmų (jis pasikvietė atvažiuoti su automobiliu nukentėjusiąją, jo iniciatyva buvo vežamas A. G. lavonas, ko pasėkoje nukentėjusioji baiminosi dėl savo atsakomybės, jis išsakė nukentėjusiajai grasinimus, nes buvo papasakojęs apie savo veiksmus A. G. atžvilgiu).
2.10. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl A. G. mirties aplinkybių nustatymo nuo 2019-09-05 iki 2020-01-27 vyko pagal BK 138 straipsnio l dalį iki buvo gautas ekspertizės aktas. Tuomet A. G. negalėjo būti reiškiamas įtarimas dėl nepranešimo apie jai žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą. Tačiau A. G. tos aplinkybės nebuvo žinomos, nukentėjusioji apie A. G. mirtį žinojo tik tai, ką jai papasakojo D. F..
2.11. Minėtos aplinkybės, prokurorės manymu, suponuoja išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama D. F. kaltei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pagrįsti.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas tenkinamas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
6. Prokurorė nesutinka su D. F. išteisinimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami D. F. kaltei grįsti, padarytos klaidingai vertinant atskirų įrodymų turinį bei jų tarpusavio ryšį, nevertinant jų visumos įvykių kontekste.
7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, susipažinusi su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, įvertinusi byloje surinktus įrodymus bei atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nes iš esmės vadovavosi kaltinamojo D. F. parodymais, kuris yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmesdamas nuoseklius ir tarpusavyje neprieštaraujančius nukentėjusiosios A. G. ir liudytojų parodymus, nevertino šių parodymų susiklosčiusių aplinkybių kontekste.
8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnį užtraukia tik realūs (ne tariami) grasinimai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nors grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-12/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017, 2K-96-489/2018,b2K-131-1073/2018, 2K-203-489/2018 ir kt.). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs, tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007). Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
9. Taigi vertinant, ar asmens veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, būtina įvertinti, ar grasinimas buvo realus, ar nukentėjusioji turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, ir ar padaryta veika yra objektyviai pavojinga.
10. D. F. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nedavė, o teisme savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepripažino. D. F. teisme parodė, kad A. G. buvo žinoma, kad veža A. G. lavoną; atsikratę lavono, grįžo pas A. G. ir visi trys derino savo pozicijas ir parodymus; nei vienas nenorėjo, kad A. G. būtų įtraukta į nusikaltimo darymą, todėl tarėsi sakyti, kad lavoną vežė jis (D. F.); sakydamas, kad nėra liudytojų, nėra ir problemų, turėjo omenyje, kad A. G. dalyvavimą atsikratant A. G. lavonu geriau nutylėti; nei A. G., nei A. Č. negrasino ir niekam nesakė, kad bus kaip A. G.; iki sulaikymo jis (D. F.) nesiūlė A. Č. apvogti ir nužudyti A. G., nepasakojo jiems, kad jis anksčiau kam nors būtų padaręs ką nors blogo, kad jo tėvas nusikaltėlis ir jam padės. Tačiau tokią D. F. pateiktą įvykių versiją paneigia byloje surinkti įrodymai.
11. Nukentėjusioji A. G. ir liudytojas A. Č. teisiamojo posėdžio metu iš esmės papasakojo analogiškas aplinkybes apie tai, kaip atsikratę lavono ir grįžę visi trys į A. G. namus derino savo pozicijas ir parodymus dėl įvykio, D. F. minėjo, kad nenurodys A. G. dalyvavimo išvežant A. G. lavoną, kad nurodys, jog automobilį vairavo jis. Taip pat D. F. pasakė A. Č., kad jei jis kam nors prasitars apie A. G. nužudymą, jo laukia toks pat likimas, o atsisukęs į A. G., D. F. pasakė, kad nėra liudininkų, nėra ir problemų. Tokius D. F. žodžius A. G. suprato kaip norą nužudyti ją, nes ji žinojo apie A. G. nužudymo aplinkybes iš D. F. pasakojimo. Iki D. F. ir A. Č. sulaikymo (iki 2019 m. rugsėjo 10 d.) D. F. dėjo pastangas, kad jie visi trys visą laiką būtų kartu ir, būnant kartu, ne kartą minėjo, kad jis nužudė ne vieną žmogų, kad yra laikęs kažkokį liudytoją uždarytą 30 dienų ir kad įtakingas kriminalinę praeitį turintis tėvas jį visuomet „išsukdavo“. Be to A. Č. parodė, kad važiuojant į Priklausomybės ligų centrą, D. F. pasakė, kad reikia A. G. nužudyti, nes ji turi aukso ir vertingų daiktų, o jis žino kur daiktus galima pigiai ir greitai parduoti. Ikiteisminio tyrimo metu A. Č. buvo nurodęs, kad A. G. D. F. siūlė nužudyti dar ir dėl to, kad ji per daug dejuoja dėl A. G. lavono išvežimo (1 t., b. l. 67-69).
12. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis ir ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tam svarbu yra atsižvelgti į kontekstą aplinkybių, kurioms esant vertinami D. F. veiksmai ir nukentėjusiosios reakcija į juos. Kaltinime nurodyti D. F. žodžiai buvo pasakyti po to, kai nuo jo ir A. Č. smurtinių veiksmų mirė A. G.. Po įvykdytos egzekucijos D. F. suorganizavo, kad į įvykio vietą automobiliu atvyktų liudytoja A. G., po ko abu su A. Č. ištempė lavoną iš apleisto pastato ir A. G. vairuojamu automobiliu nuvežė A. G. lavoną toliau nuo Panevėžio miesto ir įmetė į melioracijos griovį, taip bandydami paslėpti savo padaryto nusikaltimo pėdsakus. Palikę lavoną, nuvažiavo pas A. G. į namus. Dėl šių aplinkybių ginčo nėra, analogiškai įvykio aplinkybes papasakojo visi trys jame dalyvavę asmenys. Vertinant kitus įrodymus, kolegija tiki A. G. ir A. Č. parodymais, nes jie sutampa esminėse aplinkybėse, juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Be to iki A. Č. ir D. F. sulaikymo visi trys beveik visą laiką buvo kartu, todėl atmetama galimybė, kad A. Č. ir A. G. galėjo suderinti savo parodymus, siekdami apkalbėti D. F.. Tuo tarpu D. F. parodymus, kad niekam negrasino nužudymu, kad nesiūlė A. Č. nužudyti A. G. ir parduoti jos daiktus, nepasakojo apie savo ir tėvo kriminalinę praeitį, kolegija vertina tik kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.
13. Bylos duomenimis A. G. įsivėlė į makabrišką situaciją netikėtai ir akivaizdu, kad buvo sukrėsta įvykio aplinkybių. Be to iš D. F. A. G. tapo žinoma kaip jis mušė A. G. ir tokiu būdu A. G. tapo liudytoja, žinanti A. G. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, už kurią numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė ir tai neabejotinai didino grėsmę, kad nusikaltimas bus atskleistas – tokius A. F. nuogąstavimus suvokė ir A. G.. Todėl ji suprato kaip grasinimą nužudyti D. F. žodžius, adresuotus A. Č. ir jai: A. Č. jis pasakė, kad jei šis kam nors prasitars apie nužudymą, jo laukia toks pat likimas kaip ir nužudytojo A. G., po to D. F. pasisuko į ją (A. G.) ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, pasakė, kad nėra liudytojų, nėra ir problemų. Siekdamas dar labiau įbauginti nukentėjusiąją, kad ši apie A. G. nužudymą nepraneštų teisėsaugos institucijoms, D. F. pasakojo išgalvotas istorijas apie tai, kaip jis yra nužudęs ne vieną žmogų, yra laikęs liudytoją trisdešimt dienų uždarytą kad neiškalbėtų ir kad jo įtakingas kriminalinę praeitį turintis tėvas viską sutvarkys. D. F. nukentėjusioji pažinojo trumpą laiko tarpą, nežinojo jo praeities, tačiau buvo jo smurtinių veiksmų liudininke (be A. G. nužudymo matė D. F. smurtinius veiksmus N. J. atžvilgiu), todėl jo pasakojimais tikėjo ir, nors tiesioginių grasinimų daugiau nebuvo, pasakojimai sustiprino A. G. baimę. Tuo metu niekur nesikreipė ir apie padarytą nusikaltimą nepranešė, nes ji bijojo ir D. F. ir galimos baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus vežant A. G. lavoną. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji buvo pasimetusi, nežinojo kaip jai pasielgti, nes pranešant apie tai, kas jai žinoma apie A. G. mirties aplinkybes bei apie D. F. grasinimus, jai tuo pačiu reikėjo pranešti ir apie savo pačios veiksmus išvežant A. G. lavoną. Dėl patirto streso teko kreiptis į medikus pagalbos, kurie jai nustatė potrauminio streso, mišraus nerimo ir depresinį sutrikimus (1 t., b. l. 6-9, 22-54).
14. D. F. grasinimo realumą patvirtina tiek tai, kad jis dalyvavo nužudant A. G., tiek A. Č. papasakoti vėlesni jo ketinimai, kai jis sulaikymo dieną automobilyje siūlė A. Č. pašalinti A. G., t. y. nužudyti ir pagrobti jos daiktus bei juos realizuoti, nes A. G. labai dejuoja ir pergyvena dėl to, kas įvyko (1 t., b. l. 67-69). Iš esmės tą patį liudytojas A. Č. nurodė ir laiške, adresuotame R. E. (1 t., b. l. 84-85), o telefoninio pokalbio su R. E. metu A. Č. papasakojo apie Šiaulių tardymo izoliatoriuje nugirstą D. F. telefoninį pokalbį, kurio metu šis minėjo A. G.. Šiais liudytojo A. Č. parodymais netikėti nėra pagrindo, juolab kad laiško rašymo metu A. Č. negalėjo žinoti apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų A. G. ir dėl to būtų suinteresuotas duoti jai palankius parodymus.
15. Pirmos instancijos teismas nuosprendyje daug dėmesio skyrė tam, kad D. F. kalbos apie jo kriminalinę praeitį neatitinka tikrovės bei tam, kad A. G. įvykio metu buvo pakankamai laisva, nebuvo visą laiką su D. F., tačiau ir likusi viena nesikreipė pagalbos. Šių aplinkybių sureikšminimas, kolegijos nuomone, yra nepagrįstas. Grasinimo sudėčiai pakanka, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. G. D. F. pažinojo pakankamai trumpą laiką ir tikrai nežinojo nei jo biografijos nei juo labiau jo artimųjų. Pats faktas, kad D. F. prisipažino nužudęs A. G. bei vėlesnis jo elgesys, kai organizavo lavono išvežimą ir išmetimą nedavė nukentėjusiajai pagrindo abejoti D. F. pasakojimais apie save. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad D. F. tendencingai siekė įbauginti nusikaltimo liudytoja tapusią A. G., kad ši niekam nepasakotų apie sužinotą nusikaltimą, o jo pasakyti žodžiai aptartų aplinkybių kontekste kėlė nukentėjusiajai baimę, kad su ja gali būti susidorota kaip su žiauraus nusikaltimo liudytoja. Iš tikrųjų A. G. ne visą laiką buvo su D. F.. Tačiau jis ir nėra kaltinamas laisvės A. G. atėmimu ar suvaržymu. Pats faktas, kad net likusi viena A. G. nesikreipė pagalbos į policiją ir parodymus apie A. G. lavono vežimą pradėjo duoti tik tuomet, kai buvo įtikinta, kad D. F. nebus paleistas iš suėmimo būtent parodo, kad ji bijojo D. F., t. y. kalinamasis savo grasinimais buvo pasiekęs tikslą, kad nukentėjusioji niekam neprasitartų apie įvykį. Tokie D. F. veiksmai vertintini kaip grasinimas nužudyti A. G. ir šis grasinimas buvo realus, o nukentėjusioji turėjo pagrindo manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl veika laikoma baigta nuo padarymo momento, t. y. nuo grasinimo išsakymo nukentėjusiajai. Aptartų įrodymų visuma darytina išvada, kad D. F. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Dėl to skundžiamas nuosprendis dėl D. F. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).
16. Apylinkės teismas atsargiai ir įdėmiai vertino tiek nukentėjusiosios A. G., tiek liudytojų A. Č., R. E. ir N. J. parodymus, atsižvelgęs į jų ilgalaikę pažintį ir artimus santykius, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad A. G. ir A. Č. nurodė, kad su D. F. yra susipykę ir santykių nepalaiko. Tačiau aukštesnysis teismas tokį kritišką minėtų asmenų parodymų vertinimą laiko nepagrįstu, nes jų parodymai iš esmės sutampa dėl esminių aplinkybių ir papildo vieni kitus. Apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad A. G. ir A. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs ir šį argumentą grindė A. Č. parodymais dėl lavono gabenimo aplinkybių, nes vienu atveju jis sakė, kad A. G. nežinojo apie tai, kad bagažinėje veža A. G. lavoną, kitu atveju – kad žinojo; skyrėsi ir nebuvo nuoseklūs A. G. ir A. Č. parodymai dėl buvimo kartu su D. F. iki jų sulaikymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosprendyje minimi nesutapimai nėra esminiai ir paaiškinami subjektyviu aplinkybių suvokimu, kuriam įtakos turėjo A. Č. apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio bei praėjusiu laiko tarpu. Daug svarbiau yra tai, kad A. G. ir A. Č. parodymai viso proceso metu sutapo esminėse aplinkybėse, kurios aktualios teisiniam D. F. veiksmų vertinimui ir kvalifikavimui. R. E. ir N. J. parodymai apie D. F. polinkį smurtauti buvo nuoseklūs ir nesikeitė, sutapo su A. G. parodymais, o R. E. parodymai apie iš A. Č. sužinotas aplinkybes, jog D. F. siekia susidoroti su A. G., patvirtinti į bylą pateiktais A. Č. jai rašytais laiškais.
17. Tai, kad nukentėjusioji parašė pareiškimą teisėsaugos institucijoms po ilgesnio laiko tarpo, neeliminuoja D. F. padarytų veiksmų pavojingumo. Apeliacinės instancijos teisme A. G. paaiškino, kad apie D. F. grasinimą yra sakiusi tyrėjai iškarto po D. F. sulaikymo, tačiau tyrėja neatkreipė dėmesio į tai. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiosios parodymų, ji bijojo ir D. F. ir galimos baudžiamosios atsakomybės už savo veiksmus, jos elgesys buvo sąlygotas baimės ir, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, yra visiškai adekvatus buvusioje situacijoje.
18. Nustačius, kad D. F. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, sprendžiamas bausmės klausimas. Vadovaujantis bausmių skyrimo taisyklėmis, bausmė skiriama pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
19. Baudžiamasis įstatymas už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato šias alternatyvias bausmes: viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. D. F. įvykdytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis), tačiau juo buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės už labai sunkaus nusikaltimo padarymą. Nusikalstama veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, baigta. D. F. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Individualizuojant D. F. skiriamą bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia į byloje esančią D. F. charakterizuojančią medžiagą – dirbantis, nevedęs, nusikaltimo padarymo metu buvo neteistas, tačiau mažiau nei prieš metus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (t. 2, b. l. 17-22), šiuo metu jis yra pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį įsiteisėjusiu nuosprendžiu, daug kartų baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 8-16). Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikaltimą padariusio asmens bei padarytos veikos pavojingumą bei siekdama BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų, sprendžia, kad D. F. už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina arešto bausmė kurios dydis artimas įstatymu nustatytam arešto bausmės vidurkiui (BK 49 straipsnis).
20. Nesunkų nusikaltimą D. F. padarė iki Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžio, pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu, priėmimo, kuriuo D. F. paskirta 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė už labai sunkų nusikaltimą, todėl D. F. paskirta arešto bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, bendrintina apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo 10 (dešimčiai) metų bausme. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytinas suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. birželio 26 d.
21. Nukentėjusioji D. G. yra pareiškusi civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš nusikalstamą veiką padariusio asmens 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidas.
22. Apylinkės teismas, išteisinęs D. F. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiosios A. G. civilinį ieškinį dėl 5000 eurų neturtinės žalos paliko nenagrinėtą. Priėmus D. F. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia klausimą dėl neturtinės žalos A. G. atlyginimo.
23. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
24. Nagrinėjamoje byloje neturtinė žala nukentėjusiajai yra padaryta dėl tyčinių nusikalstamų D. F. veiksmų, todėl dėl jo pareigos atlyginti šią žalą abejonių nekyla. Byloje nustatyta, kad dėl D. F. grasinimų A. G. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą ir depresiją. Baimę jaučia iki šiol, todėl pakeitė gyvenamąją vietą, teko kreiptis dėl sveikatos sutrikimų pagalbos į specialistus. Minėtas aplinkybes patvirtina VšĮ „Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras“ išduotas medicinos dokumentas, iš kurio matyti, kad A. G. buvo nustatyti sveikatos sutrikimai, ji skundėsi nerimu, miego sutrikimais, svyruojančiomis nuotaikomis, įkyriomis mintimis. Nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sutrikimas bei mišrus nerimo ir depresinis sutrikimas (1 t., b. l. 51). Duomenų apie D. F. turtinę padėtį byloje nėra, tačiau asmens finansinė padėtis negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Kaltininkas yra jauno amžiaus, darbingas, nėra duomenų apie kokius nors jam nustatytus sveikatos sutrikimus, kurie trukdytų dirbti ir atlyginti priteistą neturtinę žalą. Sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tai, kad sveikatos sutrikimus nukentėjusioji A. G. galėjo patirti ne tik dėl D. F. grasinimų ir baimės dėl savo gyvybės, bet ir nerimaudama dėl dalyvavimo išvežant A. G. lavoną ir galimos atsakomybės už tai. Įvertinus minėtas aplinkybes bei teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, priteistina neturtinės žalos suma mažintina iki 1500 eurų (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-40-307/2020)
25. Nukentėjusioji A. G. prašė pirmosios instancijos teismo išieškoti jai iš D. F. 600 eurų dydžio jos turėtas proceso išlaidas atstovo (advokato padėjėjo) paslaugoms apmokėti. Tačiau D. F. išteisinus iš jam pareikšto kaltinimo, išieškoti iš jo nukentėjusiajai A. G. proceso išlaidas nebuvo teisinio pagrindo.
26. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus D. F. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, spręstinas nukentėjusiosios prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.
27. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiajai A. G. surašė civilinį ieškinį ir ją atstovavo pirmosios instancijos teisme advokato padėjėjas Ramūnas Vilimavičius, už kurio paslaugas A. G. sumokėjo 600 eurų (2 t., b. l. 71–73). Sprendžiant ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma suma nėra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios prašoma priteisti 600 eurų suma už atstovo paslaugas - ieškinio surašymą bei atstovavimą teisme - nelaikytina per didele, todėl priteistina iš D. F..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 9 d. nuosprendį dėl D. F. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
D. F. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį arešto bausme dvidešimt penkioms paroms.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu su Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) metų ir nustatyti galutinę 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. birželio 26 d.
D. F. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį.
Nukentėjusiosios A. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš nuteistojo D. F. nukentėjusiajai priteisti 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus) neturtinei žalai atlyginti ir 600 Eur (šešis šimtus) atstovavimo išlaidoms atlyginti.