Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13787-2016-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.5.1; 1.1.8.1.1; 1.1.9.2; 1.2.24.7.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.14; 2.1.15.3.1; 2.1.15.3.3.1; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.2

2018 m. lapkričio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio ir nuteistojo J. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo

L. V., G. Š., V. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 272 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką,

J. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 272 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, 70 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 90 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į J. V. skirtą bausmę įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. kovo 25 d. ir laikyta, kad neatlikta bausmės dalis yra 86 MGL, t. y. 3238,76 Eur (trijų tūkstančių dviejų šimtų trisdešimt aštuonių eurų 76 ct) dydžio bauda. Baudą J. V. įpareigotas sumokėti per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

J. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 68 straipsnyje – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise laikyti ir nešioti ginklą bei medžioti 2 (dvejus) metus.

Iš J. V. medžiotojų klubui „P.“ priteista 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) turtinės žalos atlyginimui ir 300 Eur (trys šimtai eurų) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. J. V. buvo nuteistas už tai, kad 2016 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 6 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r. sav. svetimuose, medžiotojų būrelio „P.“ medžioklės plotuose, panaudodamas jam išduotą graižtvinį šautuvą „Mauser Mod.98“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, pažeisdamas Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymo) 4 straipsnio 1 dalį – „teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 258 (2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 15.2 punkto reikalavimą – „tauriuosius elnius: patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); pateles – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.; jauniklius, antrametes ir bergždžias pateles – nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 15 d.; antramečius patinus – nuo vasario 1 d. iki vasario 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams)“, 16.2 punkto reikalavimą – „medžioklės metu privaloma turėti šiuos dokumentus – galiojantį medžioklės lapą“, 22 punkto reikalavimą – „privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti“, 58.2 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioklės plotuose būti su į dėklą neįdėtu ginklu, kitais medžioklės įrankiais, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turimiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų“, 58.3 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose“, 74.3 punkto reikalavimą, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu“; nušovė du tauriuosius elnius – patiną ir patelę; po to J. V. įkėlė sumedžiotus tauriuosius elnius į jam priklausančio automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę bei parvežė į kitam asmeniui priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) r. sav., bei nunešė į ūkinio pastato rūsio patalpas, kur gyvūnus išdarinėjo, ir tokiu būdu padarė gyvajai gamtai didelę 8880,45 Eur turtinę žalą.

2. Be to, J. V. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 32 straipsnio 2 dalies reikalavimus – „leidimas nešiotis ar leidimas laikyti ginklus suteikia teisę įsigyti šaudmenis tik tam ginklui ir juos nešiotis“, nuo 2008 metų iki 2016-03-23 atliktos kratos, savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), laikė šaudmenis – 28 (dvidešimt aštuonis) vienetus 22-ojo (5,6 mm) kalibro šovinių, 4 (keturis) vienetus 16-ojo kalibro šovinių, 1 (vieną) 300WSM (7,62x53) kalibro šovinį, 1 (vieną) 6,5x55 SE kalibro šovinį, 1 (vieną) 7x65R kalibro šovinį, 1 (vieną) 7x64 kalibro šovinį, 1 (vieną) 7,62x54R kalibro šovinį, 2 (du) vienetus 17 HMR (4,3x27) kalibro šovinių, 6 (šešis) vienetus 7,62x39 kalibro šovinių.

3. L. V., G. Š., V. K. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad bendrai veikdami kartu su J. V. 2016 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 6 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) r. sav., svetimuose, medžiotojų būrelio „P.“ medžioklės plotuose J. V. panaudojus jam išduotą graižtvinį šautuvą „Mauser Mod.98“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, pažeidus Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – „teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 258 (2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2 punkto reikalavimą – „tauriuosius elnius: patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); pateles – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.; jauniklius, antrametes ir bergždžias pateles – nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 15 d.; antramečius patinus – nuo vasario 1 d. iki vasario 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams)“, 16.2 punkto reikalavimą – „medžioklės metu privaloma turėti šiuos dokumentus – galiojantį medžioklės lapą“, 22 punkto reikalavimą – „privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti“, 58.2 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioklės plotuose būti su į dėklą neįdėtu ginklu, kitais medžioklės įrankiais, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turimiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų“, 58.3 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose“, 74.3 punkto reikalavimą, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu“; nušovus vieną taurųjį elnią, o kitą sužeidus; po to V. K. iš jo vardu registruoto 38 modelio revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) vieną iš gyvūnų pribaigus, G. Š. kartu su L. V. atliko žvalgybą automobiliu „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važinėdami po aplinkines vietoves ir žiūrėdami, ar saugu nušautus gyvūnus pervežti į jų dorojimo vietą, ir įsitikinus, kad tai daryti saugu, G. Š. kartu su J. V., V. K. ir L. V. įkėlė sumedžiotus tauriuosius elnius į J. V. priklausančio automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę bei parvežė į L. V. artimam giminaičiui priklausančią sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) r. sav., nunešė į ūkinio pastato rūsio patalpas, kur gyvūnus išdarinėjo, ir tokiu būdu padarė gyvajai gamtai didelę 8880,45 Eur žalą.

4. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo J. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, 272 straipsnio 1 dalyje, ir už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą skirti 30 parų arešto bausmę, už BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą skirti 70 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šias bausmes subendrint ir skirti galutinę 80 parų arešto bausmę; L. V. pripažinti kaltu padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 70 parų arešto bausmę; G. Š. pripažinti kaltu padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 70 parų arešto bausmę; V. K. pripažinti kaltu padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti 70 parų arešto bausmę. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, visiems kaltinamiesiems skirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės medžioti atėmimą 3 metams. 38 kalibro revolverį „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) , saugomą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ginklų saugykloje, konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

4.1. Prokuroras skunde nesutinka su teismo argumentais dėl elnių svorio ir mano, jog nustatytas 180 kg ir 75 kg svoris yra teisingas. Nors teismas nurodė, kad elniai buvo sveriami nesertifikuotomis svarstyklėmis, bet pagal su jomis dirbančių (duomenys neskelbtini) instituto mokslininkų liudijimus, jos sveria gerai, galima tik kelių šimtų gramų paklaida nuo kitų sertifikuotų svarstyklių. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu iš kaltinamojo G. Š. priėmęs paaiškinimą, parengtą pagal Lenkijos Respublikoje išleistą mokslinį straipsnį, iš prokuroro vertimo, susijusio su šiuo straipsniu, nepriėmė. Dėl to klaidingai patikėjo vienu specialistu – V. K., apie tai, kad jis nematė 180 kg sveriančių elnių, nors pagal aukščiau minėtą mokslinę literatūrą akivaizdu, kad toks svoris sumedžioto amžiaus elnio patinui yra norma.

4.2. Prokuroro nuomone, tokio svorio gyvūną pakrauti, iškelti, vilkti iki durų, į rūsį, po to jį pakabinti yra nelengva. Žvėrių dorojimo vietoje nebuvo užfiksuota žvėrių vilkimo žymių. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad gyvūnai buvo nešti, kad tam reikia 4-5 asmenų ir kad J. V. meluoja vienas atlikęs visus šiuos veiksmus.

4.3. Skunde nurodoma, kad teismas nuosprendyje rėmėsi J. V. savarankiškai atlikto eksperimento duomenimis. Nors eksperimento metu pasirinktas sumedžioti elnias buvo sveriamas taip pat nesertifikuotomis svarstyklėmis, tačiau dėl jų patikimumo teismui klausimų nekilo. Šiuo atveju teismas turėjo vertinti, kaip galima vienam žmogui per itin trumpą laiko tarpą įkelti nesustingusią tokio svorio gaišeną į lengvojo automobilio bagažinę. Šios aplinkybės taip pat leidžia abejoti J. V. parodymais, kad jis minėtus veiksmus atliko vienas.

4.4. Skunde tvirtinama, kad kaltinamojo L. V. veiksmai padėjo išaiškinti nusikaltimą. Prokuroras nurodo, kad pastarasis atvažiavo pažiūrėti, kas vyksta, naktį susirašinėjo su savo drauge J. N., jai skirtose SMS žinutėse rašė: „medžiojame su vyrais, pasidarėm reikalų, bus mėsytės...“. Nors tuo pačiu pats L. V. aiškino, kad buvo labai girtas, nesuprato, ką daro, kas vyksta. Tačiau tokius jo parodymus paneigia ir tas faktas, kad liudytojas A. M. paaiškino, jog naktį po šūvių sutikus keliuku važiuojantį automobilį, jame važiavęs L. V. neatrodė apsvaigęs nuo alkoholio. Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad L. V. ir G. Š. ne dėl išgirstų šūvių važinėjosi po laukus, o tuo metu vykdė žvalgybą, ar niekas netrukdys parsivežti sumedžiotus žvėris į tėvo sodybą.

4.5. Skunde nurodoma, kad labai svarbūs yra liudytojo A. M. parodymai, nes jis pirmas išgirdo šūvius. Sumedžiotame elnio patine buvo rasta šūvio žymė šlaunyje, svetimkūnis buvo išimtas iš patino, dar kita žaizda buvo už ausies. Toks šūvis medžiotojų tarpe vadinamas „malonės“ šūviu. Kadangi elnio patinas yra didelis žvėris, jį sužeistą peiliu pribaigti pavojinga, todėl V. K. iš savo paties revolverio šį šūvį ir atliko. Byloje surinkti duomenys paneigia V. K. paaiškinimus, kad jis atsivežė kulkas parodyti. Po nuodugnios patalpų apžiūros kulkų niekas nerado. Tik dorojimo patalpoje rasta vienintelė kulka, kuri buvo kruvina, su aplipusiais šeriais. Ji akivaizdžiai buvo ištraukta iš nušauto žvėries. Tačiau teismas šį faktą nurodė kaip labai nepatikimą, nes jis paaiškėjo tik vėliau po nusikalstamos veikos padarymo apklausus T. B. ir D. J.. Papildomai šių aplinkybių teismas nesiaiškino.

4.6. Prokuroras mano, kad kaltinamųjų tarpusavio pokalbių analizė nusikalstamos veikos padarymo metu, taip pat paneigia jų parodymus. Tuo metu, kai A. M. sutiko L. V. ir šiam pasakė, kad viską jau pranešė inspekcijai, J. V. skambino budinčiam gamtos apsaugos inspektoriui ir teiravosi ar kas nors skambino dėl brakonieriavimo. Taip pat buvo fiksuoti daugkartiniai pokalbiai tarp L. V. ir J. V.. Nors V. K. teigė, kad jį naktį parvežė namo, bet jo telefonas buvo vis dar fiksuojamas (duomenys neskelbtini) kaime tuo metu, kai vyko medžioklė bei žvėrių dorojimas. V. K. taip pat nuolat bendravo telefonu su J. V., kaip tik tuo metu, kai buvo transportuojamas žvėris. Visi ryšio duomenys fiksuoti (duomenys neskelbtini) kaime.

4.7. Apibendrindamas skundo argumentus, prokuroras daro išvadą, kad šių įrodymų visuma leidžia pripažinti visus kaltinamuosius kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

5. Nuteistasis J. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl 2000 eurų turtinės žalos priteisimo ir medžiotojų klubo „P.“ civilinį ieškinį atmesti, sumažinti proceso išlaidas iki 150 eurų.

5.1. Skunde nurodoma, kad civilinis ieškovas, pateikęs duomenis apie negautas licencijas, sumokėtus mokesčius, plotų saugojimą, pirktus pašarus, jų nepagrindė jokiais įrodymais. Nepateikė net ir pačio medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos sprendimo. Jau vien dėl šių aplinkybių civilinis ieškinys turėjo būti atmestas. Jeigu toks medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos sprendimas neišduoti dviejų licencijų sumedžioti tauriuosius elnius buvo, jis akivaizdžiai neatitiko Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258, „dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo, medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo tvarkos“ reikalavimų ir medžiotojų klubas „P.“ jį galėjo ginčyti ar apskųsti, tačiau to nepadarė.

5.2. Apeliantas nurodo, kad nėra minimo klubo narys, todėl tarp jo neteisėtų veiksmų ir klubo reputacijos pablogėjimo nėra priežastinio ryšio. Elniai, kuriuos jis nušovė, ganėsi laisvoje teritorijoje, jie į medžiotojų klubo „P.“ medžioklės plotus galėjo atkeliauti iš kitų būrelių plotų. Kadangi civilinis ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie jam nuteistojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, todėl toks civilinis ieškinys turėjo būti atmestas.

6. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis J. V. ir jo gynėjas, išteisintieji L. V., V. K., G. Š. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo J. V. apeliacinį skundą tenkinti.

7. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo J. V. apeliacinis skundas tenkinamas.

8. Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su V. K., L. V. ir G. Š. išteisinimu pagal BK 272 straipsnio 1 dalį. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyta, jog minėti asmenys dalyvavo jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus, atlikusi įrodymų tyrimą ir patikrinusi nuosprendžio šioje dalyje teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, jog šie prokuroro skundo argumentai iš dalies pagrįsti.

9. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka L. V. ir G. Š. pripažinti kaltais dalyvavus neteisėtoje medžioklėje ir tuo padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau teismo išvados, kad neįrodyta, jog ir V. K. dalyvavo minėtos nusikalstamos veikos padaryme, padarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įrodymus įvertinus atskirai, o ne jų visumą, prioritetą suteikiant nuteistojo J. V. ir išteisintųjų V. K. bei L. V., G. Š. parodymams. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje iškeltos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik išteisintųjų ir nuteistojo J. V. parodymais, neįvertino liudytojų T. B., D. J. parodymų, rašytinių duomenų – įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų, specialistų išvadų, mobiliojo ryšio informacijos analizės duomenų, nesiejo šių įrodymų tarpusavyje ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad ir V. K. dalyvavo padarant BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė:

10.1. V. K., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. V., 2016 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 6 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav., svetimuose, medžiotojų būrelio „P.“ medžioklės plotuose J. V. panaudojus jam išduotą graižtvinį šautuvą „Mauser Mod.98“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, pažeidus Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – „teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 258 (2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2 punkto reikalavimą – „tauriuosius elnius: patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); pateles – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.; jauniklius, antrametes ir bergždžias pateles – nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 15 d.; antramečius patinus – nuo vasario 1 d. iki vasario 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams)“, 16.2 punkto reikalavimą – „medžioklės metu privaloma turėti šiuos dokumentus – galiojantį medžioklės lapą“, 22 punkto reikalavimą – „privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti“, 58.2 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioklės plotuose būti su į dėklą neįdėtu ginklu, kitais medžioklės įrankiais, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turimiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų“, 58.3 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose“, 74.3 punkto reikalavimą, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu“; nušovus vieną taurųjį elnią, o kitą sužeidus; V. K. iš jo vardu registruoto 38 modelio revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) vieną iš gyvūnų pribaigė ir tokiu būdu padarė gyvajai gamtai didelę 8880,45 Eur žalą.

11. V. K. kaltu neprisipažino ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad į L. V. sodybą pirmiausia atvyko jis su V. E., po to – J. V.. Jokio ginklo jis su savimi neturėjo, kadangi važiavo pabendrauti (vartojant alkoholinius gėrimus), pasikaitinti pirtyje. Norėdamas pasigirti, kokių ginklų turėjo, atsivežė keturias skirtingų kalibrų iššautas, deformuotas kulkas. Jas padėjo pirtyje ant stalo. Kaip viena iš kulkų atsirado rūsyje, nežino. G. Š. su jais nebuvo, šis asmuo atvažiavo apie 3 val. ir išvežė jį su V. E. namo. L. V. tuo metu jau miegojo. Dar iki tol, šiek tiek pabuvęs pirtyje, J. V. kažkur išvyko. Sekančią dieną iš jo sužinojo, kad nušovė elnią, nors manė, kad šauna į šerną. Pasibuvimo metu vartojo alkoholinius gėrimus, visi pjaustė užkandžius. L. V. aprodė visą sodybą. Jokių šūvių negirdėjo, pats nemedžiojo, gyvūnų nedarinėjo.

12. J. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. kovo 22 d. susitarė su draugais susitikti ir pasibūti pirtelėje pas L. V.. Kai atvyko savo „Audi A6“ automobiliu, ten jau buvo L. V., V. K., asmuo vardu V.. Jis atsivežė alaus, kiti gėrė stipresnius alkoholinius gėrimus, kaitinosi pirtyje. Po kiek laiko jis išvyko norėdamas pabūti gamtoje. Bevažiuodamas pamatė du elnius patinus. Kadangi ant automobilio galinės sėdynės buvo paliktas jo graižtvinis šautuvas, spontaniškai pasiėmė ginklą ir iškart abu žvėris nušovė. Elniai krito 20-30 metrų atstumu vienas nuo kito. Pavažiavęs nuo kelio, sustojo pamiškėje, kadangi matė kitų automobilių šviesas, girdėjo šūvius tolumoje. Tada mažesnį elnią atitempė iki didesnio. Link elnių laukais pavažiavo apie 200 metrų. Skambino draugams, tačiau su jais susikalbėti nepavyko, šie buvo girti. Kadangi yra fiziškai stiprus, vienas pats įrideno elnią į bagažinę, kitą įkėlė į automobilio vidų ir nuvažiavo iki sodybos. Pirties patalpoje jau buvo tuščia, name taip pat nieko nerado. Šautuvą paslėpė name esančioje sofoje, o ant stalo pirtyje radęs raktus atsirakino rūsį, į kurį ir įrideno elnius bei ten juos ėmė darinėti. Vieną išmėsinėjo, o kitą paliko kaboti. Elnią pakėlė į viršų išėmęs vidurius. Skrodimas truko apie 20 minučių, kadangi jis yra įgudęs atlikti tokius darbus. Turėjo 3 ar 4 peilius. Vieną pasiėmė iš savo automobilio, kitus rado pirties patalpoje. Po to viską užrakinęs ir palikęs raktus ten pat iš kur paėmė (pirtyje nuo stalo) išvažiavo į Kauną. Dienos metu jam skambino L. V. ir klausė, kas ten pas jį pridirbta. Kadangi kelnių kišenėje nešiojosi suvenyrinę kulką, gal ją ir paliko ant stalo. Tokios kulkos rasti žvėryje negalėjo.

13. J. V. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad išvykęs iš L. V. sodybos važinėjo po apylinkes. Važiuojant keliu nuo kaimo, kelią perėjo žvėrys ir sustojo pakraštyje. Jis išlipo iš automobilio, pasišvietė prožektoriumi ir būdamas vairuotojo pusėje šovė į elnius. Aiškino, kad jeigu būtų šaudęs iš keleivio pusės, tūtelės būtų įkritusios į griovį. Kadangi matė važinėjančius automobilius, girdėjo šūvius, skambino draugams, kad išsiaiškinti, kas dedasi, tačiau su jais nepavyko susikalbėti. Be to, ir telefonas, būdamas kišenėje, galėjo nusispausti bei savaime surinkti draugų telefono numerius. Parvežęs elnius į L. V. tėvo sodybą, pristūmė automobilį atbulomis iki pastato durų ir ištraukęs žvėris tiesiai per slenkstį nurideno į apačią. Darinėjant žvėris, nei vienos kulkos juose nerado. Ant stalo rasta kulka buvo ištraukta ne iš tų gyvūnų. Kraujas ant jos galėjo atsirasti dėl to, kad ją apčiupinėjo nešvariomis rankomis.

14. L. V. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad aptariamą naktį su draugais pirtyje gėrė alų, degtinę. Kadangi pritrūko alkoholio, jo dar atvežė G. Š.. Po kiek laiko J. V. išvyko, o jie toliau išgėrinėjo, po to kas kur užmigo. Vienu metu, kai J. V. jau buvo išvykęs, miegodamas išgirdo šūvius, todėl jie visi sėdo į automobilį ir važiavo pažiūrėti, kas šaudo. Važiuojant link (duomenys neskelbtini) rajono prasilenkę su kitu automobiliu, sustojo. Jis, išlipęs iš G. Š. vairuojamo automobilio pakalbėjo su sutiktos transporto priemonės vairuotoju, kuris irgi girdėjo šūvius, grįžo į tėvo sodybą ir vėl nuėjo miegoti. Kur dingo draugai, nežino. Ryte, vykdamas į darbą, pamatė po laukus vaikštantį R. K., kuris jam pasakė, kad buvo gautas pranešimas dėl šūvių, kad rado kraujo. Po to buvo rastos tūtelės, kurias jis atpažino kaip J. V., kadangi pastarosios yra išskirtinės. Dėl to sunerimo, susvaigo galva. Atsigavęs kartu su R. K. ir T. B. nuvyko į jo tėčio sodybą, kur šiems asmenims aprodė visus pastatus. Viename iš jų buvo rasti išdoroti elniai. Aiškino, kad tą dieną jie medžioti neketino, jokios žvalgybos neatliko. J. V. jo neinformavo apie paliktus elnius.

15. L. V. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad tuo metu, kai išgirdo šūvius, miegojo. J. V. rūsiu naudotis neleido. Pokalbių telefonu naktį su J. V. nebuvo, gal telefoną netyčia nuspaudė. Savo draugei J. N. rašė, kad medžioja, kadangi norėjo ją nuraminti ir siekdamas, kad neatvažiuotų į pirtį tikrinti, ar nėra kitų moterų.

16. G. Š. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad aptariamo įvykio metu draugams L. V., V. K., V. E., vakarojusiems L. V. tėvo pirtyje, kažkurio iš jų prašymu vėlai naktį atvežė alkoholių gėrimų. Kai atvyko. J. V. jau nebuvo. Su juo tą naktį nebendravo. Kadangi jis vienintelis buvo blaivus, po kažkurio laiko L. V. paprašė jį kažkur pavežti. Kiek pavažiavus, pamatė priešpriešais atvažiuojantį kitą automobilį. Sustojus L. V. nuėjo pakalbėti su vairuotoju, o po to jie apsisukę grįžo į sodybą, nuėjo į pirtį, kur vis dar buvo V. K. ir V. E.. Kiek pabuvus kažkuris iš šių asmenų paprašė juos parvežti namo, ką jis ir padarė. Juos išleido Šilainių mikrorajone. G. Š. neigia medžiojęs, atlikęs žvalgybą, nešęs elnius. Kai draugus nuvežė į namus, grįžo atgal į pirtelę, nes ten ant stalo buvo palikęs savo mobilųjį telefoną. Šeimininko ten jau niekur nebuvo. Raktus paliko saugioje vietoje – stovinčiame automobilyje.

17. Liudytojas A. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad aptariamo įvykio naktį nubudo išgirdęs šūvių garsus. Matė automobilio šviesas. Išvyko pažiūrėti, kas vyksta, bet automobilis dingo. Grįžęs namo per langą vėl pamatė automobilį, kuris kiek pavažiavęs apsisuko ir link miško nuėjo žmogus. Jis vėl ten nuvažiavo, bet nieko neberado. Važiuodamas pasižvalgyti, prasilenkė su kita mašina, kuri sustojo. Iš to automobilio keleivio pusės išlipo vyras, kaip dabar žino, L. V., kuris jo klausinėjo, ką čia veikiantis. Vyras aiškino, kad būdamas pirtyje girdėjo šūvius ir atvažiavo pažiūrėti. Nuo L. V. sklido alkoholio kvapas, tačiau kalbėjo rišliai. Norėdamas pranešti apie įvykį skambino į gamtos apsaugos inspekciją, R. K.. Ryte matė šviesų sedano tipo automobilį, kuris toje vietoje, kur buvo šaudyta, trumpai pastovėjęs, nuvažiavo neuždaryta bagažine, o vykdamas į darbą, pastebėjo šovinių tūteles. Jam yra tekę į automobilį kelti elnią, bet vienas to padaryti nepajėgė.

18. Liudytojas A. M. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisingi. Paaiškino, kad aptariamo įvykio naktį apie 3.30 val. pabudo nuo šūvių garso. Pažvelgęs per langą, pamatė automobilio galinius žibintus ir link miško nukreiptą prožektoriaus šviesą. Pamanęs, kad tai kariškiai, nutarė juos sudrausminti ir nuvažiavo link tos vietos, kur pro langą matė šviesas, tačiau nieko nerado. Grįžęs namo pro langą pamatė, kaip vėl link tos vietos nuvažiavo lengvasis automobilis su įjungtais priekiniais žibintais ir sustojo. Link miško pusės paėjo žmogus. Kadangi jam visa tai pasirodė įtartina, vėl ketino važiuoti pažiūrėti, kas vyksta. Tik išėjęs į lauką nuo tos pusės, kur sustojo automobilis, išgirdo dviejų šūvių garsus ir lauke prie miško pamatė prožektorių šviesas. Sėdęs į automobilį nuvažiavo lik tos vietos, tačiau nuvykęs vėl ten nieko neberado. Tuomet nutarė pavažinėti po apylinkes. Bevažiuodamas nusprendė informuoti gamtosaugininkus apie galimą brakonieriavimą, skambino Bendrajam pagalbos centrui. Kai pavažinėjęs važiavo link namų, kai pro galinio vaizdo veidrodėlį pamatė nuo sodų pusės atvažiuojančio automobilio šviesas. Prasilenkus abu automobiliai apsisuko ir sustojo. Iš keleivio pusės išlipęs asmuo priėjo prie jo automobilio. Pokalbio metu pastarasis (L. V.) aiškino, kad švenčiant pirtyje išgirdo šūvius ir atvažiavo pažiūrėti. Nuo L. V. sklido alkoholio kvapas, tačiau jo kalba buvo rišli, judesiai koordinuoti. Pakalbėjus A. M. nuvyko namo, o sutiktas automobilis link sodų. Atsikėlęs ryte apie 5.50 val. išėjo į kiemą ir pažvelgęs į tą pusę, iš kur naktį sklido šūvių garsai, pamatė, kaip pamiške neįjungtomis šviesomis juda šviesios spalvos sedano tipo automobilis, kuris pasukęs į lauką link pagrindinio kelio sustojo. Mašina stovėjo labai trumpai nuo 3 iki 5 minučių ir su pravira bagažine per lauką nuvažiavo, įsuko į kelią ir pajudėjo link sodų. Važiuodamas į darbą apytikriai toje vietoje, iš kur naktį girdėjo sklindančius šūvius ir kur stovėjo automobiliai, pamatė šovinių tūteles.

19. Liudytojas R. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad ryte radęs praleistą telefono skambutį paskambino A. M., kuris jam papasakojo apie nakties įvykius, kad rado šovinių tūteles. Jis iškvietė pagalbą ir atvykęs į A. M. nurodytą vietą rado kraujo pėdsakus ir šerius. Šaudyta buvo kelyje, kuris eina per laukų vidurį. Atvyko ir T. B.. Netrukus privažiavo L. V.. Pastarojo paklausus, ar tai ne jis brakonieriavo naktį, šis viską neigė, sakė, kad buvo pirtyje su draugais. Tikino, kad jis nieko nedarė, o už draugus atsakyti negali. Bekalbant L. V. pasidarė bloga ir jis apalpo. Šiam atsigavus, jis ir T. B. nuvažiavo į sodybą, kur L. V. viską aprodė. Ten pamatė link rūsio nuo automobilio vėžių vedančias kraujo žymes. L. V. visur ieškojo rūsio raktų, visiems skambinėjo, raktus rado automobilyje. Rūsyje pamatė, kad vienas elnias buvo jau pilnai išdarinėtas, mėsa sudėta į talpas, o kitas elnias dar kabojo. L. V. tik skėsčiojo rankomis, sakė, kad nieko nežino, nieko nedarė, ėmė skambinti draugams, su kuriais vakare vartojo alkoholinius gėrimus. Pamatę, kad buvo nušauti du elniai, vėl važiavo pažiūrėti į įvykio vietą. Iš vėžių matėsi, kad prie vieno elnio buvo privažiuota su automobiliu, o kitas elnias buvo atvilktas.

20. Liudytojas R. K. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme. Taip pat nurodė, kad apžiūrint L. V. tėvo sodybą, matėsi kad ten buvo vakarojama, vartojami alkoholiniai gėrimai, tačiau taip pat buvo pastebėti kruvini pėdsakai. Patekę į rūsį, rado du elnius. Vienas buvo nuluptas ir pakabintas, vidaus organai išimti, nuluptas kailis, nupjauta galva, matėsi, kad tai antrametis patinas. Buvo ir patelės galva nupjauta, patelė išdarinėta ir skerdiena buvo sudėta į kibirus ar į bačkas. Nuvykę į laukus aiškinosi aplinkybes. Mano, kad buvo šauta iš keleivio pusės ginklą pasidėjus ant automobilio stogo, kadangi tūtelės gulėjo visai ant kelkraščio. Šaunant iš vairuotojo pusės tūtelės gulėtų ant vidurio kelio. Nustatė, kad automobilis buvo privažiavęs prie pirmo elnio, o kitas elnias prie jo buvo pritrauktas. Vėžės rodė, kad atvažiavimas buvo nuo miško – nuo L. V. medžioklės bokštelio, o išvažiuota kitu keliu, nes tomis pačiomis vėžėmis išvažiuoti neįmanoma. Vienam įkrauti gyvūnus į automobilį ir iškelti būtų buvę neįmanoma, tam reiktų mažiausiai dviejų žmonių. Mašina buvo 2-3 metrai iki durų sustojusi. Kadangi durys į rūsį siauros, vienam išsisukinėti sunku, vilkimo žymių nebuvo, nesimatė šerių, mano, kad žvėrys nebuvo vilkti, o iškelti. Prasidarius durims matėsi kraujo pėdsakai, o lauke jokių pėdsakų nebuvo.

21. Liudytojas T. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. kovo mėnesio pabaigoje iš R. K. gavo pranešimą telefonu apie miške girdėtus šūvius. Nuvykus į įvykio vietą ir ją apžiūrint matėsi automobilio vėžės, žmogaus batų atspaudai, mėtėsi šovinių tūtelės. Vėžios, kuriomis su automobiliu buvo privažiuota prie vieno elnio, ėjo per lauką, o kitas gyvūnas buvo atvilktas. Ten buvo R. K. ir L. V., kuris pasakojo, kad naktį su draugais (įvardijo pavardes, tik liudytojas jų nepamena) švenčiant tėvo sodyboje išgirdo kažkokius šūvius. Aiškinantis įvykio aplinkybes L. V. pradėjo labai jaudintis ir nualpo. Kai atsigavo, jie trise nuvyko į pastarojo tėvo sodybą. Apžiūros metu pastebėjo, kad iki vieno sodybos pastato buvo važiuota automobiliu. Ten rado kraujo dėmių, šerių. Pastato durys buvo užrakintos ir L. V. visur ieškojo tos patalpos raktų, kažkam skambino. Raktus rado po telefoninio pokalbio. Patekus į minėto pastato vidų, nulipo į rūsį, kur rado vieną išdorotą elnią, o kitas buvo pakabintas, nuluptu kailiu ir išimtais viduriais. Ant stalo buvo padėta jau iššauta kruvina ne medžioklinio ginklo kulka, ant kurios matėsi mėsos likučių. Matėsi daug pėdsakų, bet ar ten vaikščiojo vienas žmogus, ar daugiau negali pasakyti. Kadangi šerių mėtėsi nedaug, suprato, kad žvėris iš automobilio į rūsį buvo neštas, o ne vilktas. Kadangi elnias svėrė apie 200 kg, buvo šviežiai sumedžiotas, jo neįmanoma patogiai paimti, tad vienam žmogui nešti, pakrauti į automobilį sunku. L. V. atrodė sutrikęs, sakė, kad jis nežino, kas čia vyko, gal tai jo draugų darbas. Atvykus D. J., viską fiksavo su reikiama įranga. Po lova patalynės dėžėje buvo rastas medžioklinis šautuvas su pritaisytu naktinio matymo prietaisu.

22. Liudytojas T. B. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir pirmosios instancijos teisme, taip pat pateikė daugiau detalių apie aptariamą įvykį. Paaiškino, kad dirba Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno valdybos gyvosios apsaugos inspekcijos viršininku. 2016 metų kovo pabaigoje iš medžiotojų klubo „P.“ pirmininko R. K. gavęs telefoninį pranešimą apie brakonieriavimą (duomenys neskelbtini) kaime, nuvyko į įvykio vietą, kur sutiko pastarąjį ir L. V.. Nurodė, kad nuvykus į L. V. tėvo sodybą pirtelėje matėsi buteliai, bokalai. Kadangi naktį buvo šalna, kieme matėsi automobilio vėžės, iš kurių vienos, kuriomis automobilis buvo privažiavęs prie vieno iš ūkinių pastatų, jam sukėlė įtarimą. Paėjus tomis vėžėmis, ant pastato slenksčio pastebėjo šerių kuokštą ir kraujo dėmes. Kadangi pastatas buvo užrakintas, L. V. kažkam skambino, kad sužinoti, kur yra raktai. Pastarieji buvo kitame kieme stovėjusiame automobilyje. Įėję į pastatą ant grindų pastebėjo daug kruvinų pėdsakų, kurie vedė prie laiptų, einančių į rūsį. Rūsyje rado nuluptą pakabintą elnią, daug visokių indų su kito elnio mėsa. Prie dorojimo peilių buvo rasta iš žvėries išimta kruvina nemedžioklinio ginklo kulka su šviežios mėsos gabaliukais. 2016 m. kovo 23 d. vykusios apklausos metu apie kulką neužsiminė, nes ją viską atitinkamai užfiksavę paėmė pareigūnai, o tyrėjai jis dėstė aplinkybes apie tai, kas buvo iki kol atvyko pareigūnai. Grįžę į medžioklės vietą, ją detaliai apžiūrėjo, viską fiksavo atitinkamomis priemonėmis. Apžiūrinėjant laukus, prie kurių rado šovinių tūteles, surado žvėrių sumedžiojimo vietas, kur aiškiai matėsi kraujas, šeriai. Matėsi per lauką einančios automobilio vėžės iki žvėrių pasikrovimo vietos. Matėsi, kad prie vieno žvėries buvo privažiuota, o kitas gyvūnas buvo atitemptas. Žvėrys gulėjo 50-100 metrų atstumu vienas nuo kito. Vienas žmogus elnio patino neatsitemps ir neįsikraus į automobilio bagažinę, nes tai buvo antrametis patinas, kuris svėrė apie 200 kg, o antras elnias buvo jauna patelė. Atvykę policijos pareigūnai perėmė tyrimą, tačiau ir jis dalyvavo dorojimo vietos apžiūroje. Įvykio vietoje (elnių nušovimo vietoje) pagal žmogaus pėdsakus ir automobilio vėžes buvo vaizdas, kad žmogus šovė išlipęs iš automobilio dešinės pusės, ginklą pasidėjęs ant automobilio stogo. Taip sprendžia todėl, kad kai automobilis startuoja, iš po ratų išmetamas žvyras ir matosi, į kurią pusę automobilis pajudėjo. Tūtelės ir pėdsakai buvo vienoje vietoje, tai reiškia, kad pertraukiant šautuvo spyną iškrito viena tūtelė ir vėl pertraukiant spyną iškrito kita tūtelė, kas reiškia, kad buvo šauta du kartus stovint vienoje padėtyje. Kadangi automobilis buvo tokiu atstumu nuo žmogaus, tai labai patogu esant tolimam šūviui pasidėti šautuvą ant automobilio stogo. Šūvis nuo tos vietos, kur buvo pataikyta, buvo gal 100 metrų, o gal ir daugiau. Turėjo būti du žmonės (vairuotojas ir keleivis), nes priešingu atveju būtų matęsi, kad yra pereita per vėžes. Tuo tarpu pėdsakai matėsi tik ties keleivio vieta, ten kur buvo tūtelės. Be to, matėsi, į kurią pusę nuvažiavo automobilis – link (duomenys neskelbtini) gyvenvietės. Patalpoje, kur buvo doroti žvėrys, yra siauri laiptai žemyn į rūsį, niekur nesimatė žvėries tempimo šliūžių, tai reiškia, kad žvėrys buvo nešami. Pakelti elnią ir jį nešti vienam žmogui laiptais yra neįmanoma, kadangi šviežiai sumedžiotas žvėris nesustingęs, yra lankstus, nėra jo kaip paimti. Kadangi ten lubos aukštos, vienam žmogui pakabinti gyvūną tokiame aukštyje taip pat neįmanoma. Nurodė, kad praktikoje dažnas atvejis, kai gyvūnas neteisėtai nušaunamas ir paliekamas, o tik po kurio laiko atvažiuojama jo pasiimti.

23. Liudytojas D. J. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad vadovo T. B. nurodymu atvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, L. V. tėvo sodybą, kur apžiūros metu rado elnių sumedžiojimo, atvežimo vietas. Laukuose matėsi per pasėlius važiavusio automobilio vėžės, elnių gulėjimo vietos, nutolusios apie 100 metrų atstumu viena nuo kitos. Rado kraujo žymes, šerius. Rūsyje rastas vienas pakabintas elnias, kitas jau išdorotas. Taip pat rado kruvinus peilius, ant staliuko padėtą kruviną kulką. Jam pačiam yra tekę sumedžioti tokio dydžio elnią, todėl teigia, kad vienas asmuo jo transportuoti nebūtų sugebėjęs.

24. Liudytojas D. J. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad 2016 m. kovo mėnesio pabaigoje, apie pietus, jam paskambino T. B. ir informavo, kad pasiėmęs technines fiksavimo priemones atvyktų į (duomenys neskelbtini) kaimą. Atvykęs nuvažiavo į pamiškę, kur buvo sumedžioti žvėrys. Palikę automobilį prie žvyrkelio, nuėjo automobilio vėžėmis link pamiškės, kur matėsi kraujo, kailio pėdsakai. Vienoje vietoje buvo daugiau kraujo ir šerių, už kokių 50-70 m, sekant šliūže, rado kitą kraujo dėmę su šeriais. Toje vietoje buvo iš rudens pasėtas laukas, atžėlę želmenys ir labai aiškiai matėsi, kur buvo sustojęs automobilis, temptas gyvūnas. Apžiūrėjus tą vietą, grįžo į sodybą. Rūsyje kabėjo už vienos kojos pakabintas išdorotas gyvūnas, kito gyvūno skerdiena buvo padalinta gabalais ir sudėta į talpas. Ant staliuko buvo keletas peilių, iššauta kruvina kulka, kraujo buvo ir ant jos atplaišų. Jei kulka būtų buvusi tik padėta, kraujo ant atplaišų nebūtų buvę. Su policijos pareigūnais atlikus apžiūrą, viską užfiksavus, gyvūnai buvo sudėti į maišus ir išgabenti į veterinarijos akademiją. Jam yra tekę darinėti elnią keletą kartų, lėtai trise tai padarė per pusantros valandos. Skubant, trise įgudę medžiotojai gali susitvarkyti per valandą, gal per pusvalandį, jeigu būtų pagalbos. Taurusis antrametis elnio patinas gali sverti apie 200 kg. Tokį gyvūną vienam pakelti, pakabinti neįmanoma.

25. Liudytojas A. M. paaiškino, kad įvykio naktį jam skambino J. V., kurį žinojo kaip neetatinį inspektorių, ir pasakė, kad mano, jog kažkas brakonieriauja. Buvo keli jo skambučiai. Dieną J. V. dar skambino, siūlė susitikti, bet jis nevyko. Po to sužinojo, kad pastarasis įtariamas brakonieriavęs.

26. Liudytoja J. N. paaiškino, kad L. V. yra jos vaikinas. 2016 metų kovo mėnesio pabaigoje jis su draugais buvo savo tėvo sodyboje, kur kaitinosi pirtyje. Prieš išvykdamas pasakė, kad gal tuo pačiu ir pamedžios, viskas priklausys nuo aplinkybių. Įvykio dieną laikotarpiu nuo 22 val. iki 24 val. susirašinėjo su L. V. socialiniame tinkle „Facebook“. Jis rašė, kad pirtyje yra ne tik J. V. ir vyriškis iš ginklų parduotuvės, bet ir dar keletas draugų. Apie 6 val. vaikinas parašė, kad prisidirbo, nieko daugiau neaiškindamas. Po dviejų ar trijų dienų jai papasakojo, kad pirtyje iš viso su juo buvo penki žmonės, visi vartojo alkoholį, vienu metu jis užmigo. Kažkas iš jo kompanijos išvažiavo medžioti, buvo nušauti du elniai ar briedžiai, kurių medžioklė tuo metu buvo negalima.

27. Liudytojas V. E. paaiškino, kad 2016 m. kovo 22 d. vakare su V. K. nuvažiavo pas jo klientą L. V. į pirtį, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. Po to ten atvažiavo jo pažįstamas ir klientas J. V., kuris kiek pabuvęs išvažiavo. Jie vartojo alkoholį, buvo gerokai apsvaigę. Kurį laiką buvo užmigęs. Prabudo tik paryčiais. Pamatė, kad į sodybą taip pat buvo atvažiavęs pažįstamas G. Š.. Prie stalo sėdėjo V. K. ir L. V.. Kadangi labai blogai jautėsi, paprašė G. Š., kad parvežtų jį namo. Kartu panoro važiuoti ir V. K.. Buvo dar neišaušę, kai jie trise išvažiavo iš L. V. sodybos. Apie tą naktį vykdytą brakonieriavimą sužinojo perskaitęs naujienas internete.

28. Liudytojas A. P. paaiškino, kad yra veterinaras. Jis surašė gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktą ir jį pasirašė. Pateikti duomenys yra teisingi, visa, kas surašyta akte, buvo nustatyta. Tyrimo objektai buvo užrišti, užantspauduoti aplinkos apsaugos inspekcijos atstovo T. B.. Viskas buvo pasverta, identifikuota, kuri skerdiena kurio gyvūno. Kadangi vidaus organai buvo pateikti sumaišytai, juos atrinko. Atskirai svėrė kiekvieną gyvūną, abu gyvūnai bendrai svėrė virš 200 kg. Svarstyklės, nors nesertifikuotos, tačiau reguliariai tikrinamos, jų paklaida iki 200 gramų. Niekad nebuvo jokių problemų dėl jų tikslumo. Patino kūne rastas svetimkūnis, kuris perduotas policijai, kito gyvūno kūne rasti kiauriniai sužalojimai. Pas patiną buvo du sužeidimai, iš kurių viena kiaurinė žaizda galvoje. Vėliau gyvūnų galvas vežė pas K. P., kuris yra tokių gyvūnų specialistas, ir prašė padėti nustatyti šių gyvūnų amžių. Elnių skrandžiai buvo pilni pašaro.

29. Liudytojas J. G. paaiškino, kad yra veterinaras. Tyrimui buvo pristatytos dviejų elnių gaišenos – patinas ir patelė. Nors šios gaišenos buvo pasvertos, tačiau viską surūšiavę dar kartą pasvėrė. Nustatė, kad gyvūnai svėrė 75 kg ir 180 kg. Naudotos svarstyklės gana tikslios, tik kelių gramų paklaida. Jos naudojamos pastoviai, problemų dėl rodmenų nėra kilę. Kadangi gyvūnų amžiaus neišmano, vyko į A. Stulginskio universitetą, kur dirba tos srities specialistas.

30. Specialistas V. K. paaiškino, kad suaugusių elnių patinų svoris būna apie 142-162 kg be vidaus organų, patelių svoris mažesnis, o voljeruose gyvenantys elniai yra mažesni. Sumedžioto elnio svoris nuo išdoroto elnio svorio gali skirtis apie 60 kg. 2 metų amžiaus elnio svoris gali būti virš 100-140 kg, priklauso nuo vietos, kurioje gyvena, pašaro. Lietuvoje gyvenantys elniai yra stambesni nei piečiau esančiose šalyse. Paaiškino, kad pats medžioja nuo 1980 metų, elnių yra matęs daug. Per 10 minučių vienam žmogui pasikrauti elnius į automobilį nerealu, juolab, kad jie buvo per atstumą vienas nuo kito, nesustingę. Tam reikia 2-3 žmonių. Nešti nuo laiptų reiktų apie 4 žmonių. Didelį gyvūną neskubant galima išdoroti per valandą. Du žmonės gali dirbti greičiau, trise jau sudėtingiau, nes reikia žiūrėti, kad vienas kito nesužeistų.

31. Specialistas V. K. paaiškino, kad jis medžioja nuo 1980 metų. Per tiek metų yra matęs daug elnių, bet labai stambių nesutiko. Elnių svoris būdavo apie 60 kg. Jų svoris būna labai skirtingas. Vidutinis elnio svoris yra apie 140 kg. Gaišenos patologiniame anatominiame akte parašytas svoris, koks gali būti teoriškai, jei gyvūnas gautų anabolikų. Tikrovėje jie tiek negali sverti. Elnias negali užaugti virš 100 kg per vienerius metus. Nors sumedžioti elniai nufotografuoti, bet matyti tik jų mėsa, galvos, todėl tikslaus svorio pasakyti negali.

32. 2016 m. kovo 23 d. įvykio vietos (gyvūnų sumedžiojimo) apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėtas laukas su pasėliais, esantis 2 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) kelio dešinėje pusėje. Nuo pagrindinio kelio (žvyrkelio) matomas einantis lauko keliukas link miško masyvo. Už 30 metrų nuo pagrindinio kelio lauko keliuke likę lengvojo automobilio padangų pėdsakai. Paėjus lauko keliuku 260 metrų nuo pagrindinio kelio dešinėje ant dirvos rasti šeriai ir dėmės, panašios į kraujo dėmes, paėjus dar 100 metrų lauku ant dirvos, matoma dar viena vieta su šeriais ir į kraują panašiomis dėmėmis (1 t., b.l. 10-22).

33. 2016 m. kovo 23 d. įvykio vietos (gyvūnų darinėjimo) apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėta sodyba, esanti (duomenys neskelbtini) r. Nurodyta, kad atidarius ūkinio pastato duris patenkama į koridorių, kurio dešinėje pusėje yra laiptai, vedantys į rūsį. Nulipus žemyn yra durys, pro kurias patenkama į patalpą, kurioje įrengta lupykla. Užfiksuotas ant kablio diržu už dešinės kojos pakabintas nuluptas gyvūnas, induose sudėta skerdiena, vidaus organai, kailiai, matomos galvos. Prie galinės sienos ant stalo padėta 17 mm ilgio ir apie 8 mm skersmens kulka su gyvūnų šeriais, šalia guli du peiliai. Patalpos gale ant kito stalo padėti dar du peiliai. Pirties pastate randamos sudaužyto bokalo šukės, ant stalo sudėti buteliai (1 t., b. l. 23-43).

34. 2016 m. kovo 23 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas patvirtina, kad liudytojas T. B. pateikė įvykio vietoje rastas dvi graižtvinio šautuvo gilzes, padarytus vaizdo įrašus ir nuotraukas, kurie apžiūrėti 2016 m. kovo 25 d. Juose užfiksuota vietovė, kurioje rasti šeriai, kraujo dėmės, ant kelio rastos tūtelės, bato pėdsakai (1 t., b. l. 44-51).

35. Iš 2016 m. kovo 23 d. kratos protokolo matyti, kad L. V. gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) kelias (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone rasti nusikalstamos veikos įrankiai ir priemonės – ginklas „Mauser 98“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu, naktinio matymo prietaisas Nr. (duomenys neskelbtini), savadarbis naktinio matymo monokuliaras (1 t., b. l. 115-120).

36. Apžiūrėjus J. V. automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad automobilio bagažinėje rasti galimai gyvūno plaukai, raudonos spalvos dėmės (1 t., b. l. 154-163).

37. 2016 m. birželio 21 d. eksperto išvada patvirtina, kad J. V. automobilyje „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rasti plaukai yra tauriojo elnio (1 t., b. l. 191).

38. 2016 m. kovo 25 d. gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktuose nurodyta, kad buvo pateikta tirti antramečio (apie 1 metų 10 mėnesių) iešmaragio tauriojo elnio patino ir pirmametės (apie 10 mėnesių amžiaus) patelės kūno dalys. Abiejų gyvūnų mirties priežastis – šautinės žaizdos. Tauriojo elnio patino dešiniosios užpakalinės kojos šlaunies srityje 30 cm nuo uodegos odoje rasta

7,5 mm skersmens apvali kiaurinė žaizda; kiaurinės žaizdos plonosiose ir storosiose žarnose; didžiojo prieskrandžio sienelės dešiniojoje pusėje 1,5 cm netaisyklingos apvalios formos kiaurinė žaizda, kairiojoje didžiojo prieskrandžio sienelėje prie blužnies prisitvirtinimo vietos 4x10 cm skersmens netaisyklingos formos kiaurinė žaizda; blužnyje 1,5 cm skersmens žaizda, žaizdos srities audiniuose rastas deformuotas metalinis svetimkūnis (kulka). Dešiniosios išorinės ausies pagrindo srityje apvali, 7,5 mm skersmens kiaurinė žaizda odoje, besitęsianti poodiniame audinyje, raumenyse; žaizdos srities audiniuose hematoma; pakaušio kaulo kairiajame gumbure ir pirmojo kaklo slankstelio kranialinio krašto lateralinėje dalyje paviršiniai skeveldriniai lūžiai; kairiosios išorinės ausies pagrindo srityje 1,2 mm skersmens apvali kiaurinė žaizda. Tauriojo elnio patelės dešiniosios pilvo sienos vidurinėje dalyje prie paskutiniojo šonkaulio odoje 7,5 mm skersmens apvali kiaurinė žaizda; pilvo sienos raumenyse – 1,1 cm skersmens apvali kiaurinė žaizda; diafragmoje netaisyklingos apvalios formos 1,5 cm skersmens kiaurinė žaizda; plaučių kairiosios pusės kaudalinėje skiltyje apvalios formos 1,5 cm skersmens kiaurinė žaizda; kairiosios krūtinės sienos vidinėje pusėje 11-ojo šonkaulio vidurinėje dalyje skeveldrinis lūžis, 2,5 cm skersmens netaisyklingos formos kiaurinė žaizda; išorinėje kairiosios krūtinės sienos pusėje žaizdos srityje išplitusi hematoma; kairiosios pusės 11-ojo šonkaulio srities odoje 1,2 cm skersmens netaisyklingos apvalios formos kiaurinė žaizda. Tauriojo elnio patino blužnyje rastas sužalojimus sukėlęs svetimkūnis (kulka) (1 t., b. l. 175-180).

39. 2016 m. liepos 15 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvada Nr. 140-(1861)-IS1-3879 patvirtina, kad tirti pateikta kulka, išimta iš nušauto tauriojo elnio, yra pramoninės gamybos 8 mm kalibro medžioklinio šovinio dalis. Tirti pateikta kulka, rasta įvykio vietos apžiūros metu (dorojimo vietoje), yra pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinio dalis. Tirti pateiktos dvi tūtelės (rastos ir paimtos įvykio vietoje) buvo šautos 8 mm kalibro graižtviniame šautuve „Mauser Mod. 98“ Nr. (duomenys neskelbtini) (J. V. priklausantis šaunamasis ginklas) (2 t., b. l. 28-37).

40. 2016 m. liepos 28 d. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(2253)-IS1-4104 konstatuota, kad ant tirti pateikto peilio, paimto 2016 m. kovo 23 d. apžiūrint įvykio vietą (duomenys neskelbtini) kelias (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., rastų asmeniui identifikuoti tinkamų biologinių pėdsakų genotipas sutampa su V. K. genotipu (2 t., b. l. 46-48).

41. 2016 m. rugpjūčio 22 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas patvirtina, kad V. K. pateikė jo vardu registruotą 9 mm kalibro revolverį (modelio Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir 5 vienetus 38 special tipo šaudmenų (2 t., b. l. 61)

42. 2016 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-1193 konstatuota, kad tirti pateikta kulka (rasta dorojimo vietoje ant stalo) buvo iššauta iš 9 mm kalibro graižtvinio modelio revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausančio V. K.) (2 t., b. l. 64-65).

43. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus tyrėjo tarnybiniame pranešime dėl mobiliojo ryšio informacijos analizės nurodyta, kad J. V. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi 7 kartus ir bendravo su L. V.: 2016 m. kovo 22 d. 19:24:46 val. (61 sek.), 2016 m. kovo 23 d. 03:58:46 val. (14 sek.); 03:59:33 val. (916 sek.); 04:24:03 val. (516 sek.); 04:42:09 val. (210 sek.); 04:49:27 val. (137 sek.); 05:01:52 val. (156 sek.); 14:08:16 val. (475 sek.). L. V. mobilusis telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) veikė (duomenys neskelbtini) raj. zonoje.

43.1. J. V. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) ,veikusiu (duomenys neskelbtini) zonoje, bendravo 6 kartus su G. Š., kurio mobilaus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. kovo 22 d. 23:07:27 val., 23:08:39 val., 23:11:54 val. rašė SMS; 2016 m. kovo 23 d. 01:48:04 val. skambino ir kalbėjo 134 sekundes; 09:24:57 val. kalbėjo 96 sekundes; 14:24:27 val. kalbėjo 7 sekundes;

43.2. J. V. mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) su V. K., kurio mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) , bendravo 2018 m. kovo 22 d. vakare, būdant Kauno mieste, po to 2016 m. kovo 23 d. 05:37:08 val. kalbėjo 504 sek.; 05:46:09 val. kalbėjo 665 sek.; 05:58:01 val. kalbėjo 16 sek.; 05:59:33 val. – 29 sek.; 06:02:54 val. – 24 sek.; 10:41:03 val. – 18 sek.; 11:04:12 val. – 42 sek.; 12:49:23 val. – 35 sek.; 14:24:50 val. – 8 sek.

43.3. J. V. 5 kartus bendravo su telefono vartotoju, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (priklauso (duomenys neskelbtini), J. V. mobiliojo telefono „CAT“ adresų knygoje įrašytas kaip „A.“ (A. M.)): 19:01:07 val. – 98 sek.; 09:59:33 val. – 152 sek.; 04:34:58 val. – 113 sek.; 14:16:59 val. 69 sek.; 14:23:27 val. – 11 sek.

43.4. L. V. 2016 m. kovo 23 d. du kartus bendravo su G. Š.: 08:06:41 val. (28 sek.); 13:35:57 val. (72 sek.) (2 t., b. l. 88-89; 94-95);

43.5. V. K. mobiliojo ryšio telefonas nuo 2016 m. kovo 22 d. 21:00:53 val. iki 2016 m. kovo 23 d. 08:18:22 val. veikė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. mobiliojo ryšio bokšto zonoje (2 t., b. l. 94-95).

44. 2016 m. balandžio 5 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus L. V. mobiliojo ryšio telefoną nustatyta, jog „Facebook“ paskyroje L. V. susirašinėjo su „J.“ (J. N.). 2016 m. kovo 23 d. 5:38 val. „J“ rašo – Tai kaip jūs vargstat? Atsakymas - Nieko nu, parinomea, db tvarkomea negaliu radyt, <...>; „J.“ rašo – O medžiojot? Atsakymas - Nelabai nepergyvenk mažyle. 5:40 val. „J.“ rašo – Kažkoks tu man neaiškus <...>..Atsakymas: Nu medžiojom nu; 6:39 val.- ilgai sėdėjom pirty, o paskui gavos tokia situacija, kad nespėjom kada miegot, va db jau tuoj į darbą. 9:28 val. „J.“ rašo - O tai kur buvai? Atsakymas- Medžiojom. „J.“ rašo – tai sakei, kad nelabai medžiojot.. tai gali papasakot ką jūs darėt? Ats – Iki 2 pirtį buvom, paskui prasukom pasidarėm reikalų, iki ryto, tiesiai į darbus visi. „J.“ rašo – kokių reikalų? 9:28 val. Atsakymas – Medžiokliškų <...>. 9:44 val. „J.“ rašo – turi pasakyti ką jau padarėt. Ats. - <...>. Sumedžiojom žvėries, bus mėsytės, vyriškoj kompanijoj pabuvo vyras, džiaugtis gali:) (3 t., b.l . 87-88).

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstytų įrodymų visuma, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, patvirtina, kad ne tik J. V., bet ir V. K. padarė BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

46. Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2016 m. kovo 23 d. naktį (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav., pažeidžiant Medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį – „teisę naudoti laisvėje esančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius suteikia Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai, išduodami leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete“ ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 258 (2010 m. rugsėjo 15 d. įsakymo Nr. D1-768 redakcija) patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2 punkto reikalavimą, numatantį, kad leidžiama medžioti – „tauriuosius elnius: patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki vasario 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); pateles – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.; jauniklius, antrametes ir bergždžias pateles – nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams); jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 15 d.; antramečius patinus – nuo vasario 1 d. iki vasario 15 d. (tik medžiotojams selekcininkams)“, 16.2 punkto reikalavimą – „medžioklės metu privaloma turėti šiuos dokumentus – galiojantį medžioklės lapą“, 22. punkto reikalavimą – „privaloma turėti galiojančią licenciją medžiojamam gyvūnui sumedžioti“, 58.2. punkto reikalavimą – „draudžiama medžioklės plotuose būti su į dėklą neįdėtu ginklu, kitais medžioklės įrankiais, ar medžioklės produkcija vienam arba keliems turimiems teisę medžioti asmenims be būtinų ar teisingai užpildytų medžioklės dokumentų“, 58.3 punkto reikalavimą – „draudžiama medžioti svetimuose medžioklės plotuose“, 74.3 punkto reikalavimą, kuriame šiurkščiu medžioklės taisyklių pažeidimu laikoma, kai „neteisėtai medžiojama medžioklės plotuose, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete arba, sumedžiojus gyvūną, kuriam sumedžioti reikia licencijos, ši licencija ar jos atkarpa nepildoma, medžiojama be medžioklės lapo arba su negaliojančiu medžioklės lapu“; medžiotojų būrelio „P.“ medžioklės plotuose, buvo neteisėtai sumedžioti du taurieji elniai – patinas ir patelė, ir tuo gyvajai gamtai padaryta didelė 8880,45 Eur turtinė žala. Pirmosios instancijos dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltu pripažino J. V.. Pastarasis prisipažino padaręs minėtą nusikaltimą, tvirtino medžiojęs ir tauriuosius elnius nušovęs, susikrovęs į lengvąjį automobilį, juos parsivežęs į L. V. tėvo sodybą ir ten išdorojęs pats vienas. Tačiau teisėjų kolegija tokius jo paaiškinimus vertina kritiškai, kaip neatitinkančius tikrovės, nustatytų aplinkybių. Minėtus nuteistojo, o taip pat ir visų išteisintųjų parodymus, kad elnių medžioklėje dalyvavo tik J. V. paneigia liudytojų A. M., R. K., T. B., D. J. parodymai, specialistų išvados ir kiti rašytiniai byloje esantys įrodymai, kuriuos lyginant tarpusavyje, sujungus juos į nuoseklią ir logišką grandinę, galima daryti išvadą, kad ne tik J. V., bet ir V. K. dalyvavo neteisėtoje medžioklėje, kurios metu buvo nušauti du taurieji elniai – patinas ir patelė.

47. Nors J. V. teigia, kad medžiojo vienas, išteisintieji V. K., L. V., G. Š. tikina apie pastarojo veiksmus nieko nežinoję, tačiau teisėjų kolegija tokiais jų teiginiais besąlygiškai netiki. Pastebėtina, kad minėtų asmenų parodymai nėra visiškai nuoseklūs, be to, jų pasakojimuose apie aptariamos nakties įvykius yra nemažai nesutapimų, todėl yra pagrindas manyti, kad tokius parodymus jie duoda turėdami tam tikrų tikslų, siekdami nutylėti sau ar draugams nepalankias aplinkybes. Remiantis šiais minėtų asmenų parodymais susidaryti tikslų aptariamos nakties įvykių vaizdą nėra įmanoma, todėl jais vadovaujamasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs byloje esantys įrodymai.

48. Priešingai nei patikėjęs nuteistojo ir išteisintųjų parodymais konstatavo apylinkės teismas, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad neteisėtoje medžioklėje dalyvavo mažiausiai du asmenys. Kaip nustatyta, elniai nušauti į įvykio vietą atvykus automobiliu. Liudytojas A. M., gyvenantis šalia elnių sumedžiojimo vietos, viso proceso nuosekliai tvirtino, kad 2016 m. kovo 23 d. apie 3.30 val. pabudo nuo šūvių garsų. Priėjęs prie lango apie 300 metrų atstumu nuo savo namų pamatė šviečiant automobilio galinius žibintus ir link miško nukreipto prožektoriaus šviesą. Ryte, apie 6.45 val., važiuodamas į darbą apytikriai toje vietoje, kur naktį matė stovintį automobilį, pastebėjo prie pat kelio šovinių tūteles. Liudytojai R. K., T. B. paaiškino, kad gavę telefoninį pranešimą apie brakonieriavimą (duomenys neskelbtini) kaime, nuvyko į įvykio vietą. Ant kelio matėsi automobilio vėžės, žmogaus batų pėdsakai, rastos šovinių tūtelės. Savo parodymus šie asmenys patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 69-75). Liudytojai R. K. ir T. B. išsamiai paaiškino, kuo remdamiesi padarė išvadas, kad buvo šauta būtent iš keleivio pusės pasidėjus ginklą ant automobilio stogo. Pastebėtina, kad šie liudytojai yra medžiotojai ir puikiai išmano medžioklės ypatumus, padėtis, kurioms esant patogiausia šaudyti, esant sudėtingesnėms sąlygoms – naktį, kai taikinys (žvėris) yra toli. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti jų nurodytomis aplinkybėmis, tuo tarpu nuteistojo J. V. teiginiai laikomi jo pasirinkta gynybine versija. Kaip ir minėta, tūtelės mėtėsi kelkraštyje vienoje vietoje (kas reiškia, kad šauta stovint toje pačioje vietoje), pagal ant kelio likusius automobilio pėdsakus matėsi, į kurią pusę automobilis nuvažiavo (link (duomenys neskelbtini) gyvenvietės). Pastebėtina, kad ir liudytojas A. M., pažvelgęs pro langą, matė automobilio galinių žibintų šviesas, kas patvirtina, jog automobilis stovėjo priekiu nukreiptas link (duomenys neskelbtini) . Žmogaus pėdsakai vėlgi matėsi tik toje vietoje, iš kurios buvo šauta, jokio perėjimo per kelią pėdsakų nebuvo užfiksuota (kas (perėjimas), kaip aiškino T. B., būtų buvę būtina, jei šaulys būtų buvęs vairuotojas). Tiek R. K., tiek T. B. aiškino, kad jei būtų buvę šauta iš vairuotojo vietos, tūtelės būtų kritę ne į kelkraštį, o į kelio vidurį. Šie duomenys paneigia J. V. teiginius, kuriais patikėjo apylinkės teismas, kad pastarasis medžiojo vienas. Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad elnių sumedžiojimo metu įvykio vietoje buvo, kaip ir minėta, mažiausiai du asmenys (vairuotojas ir keleivis).

49. Sekantis aspektas, kurio neįvertino apylinkės teismas, kad pagal gaišenos patologinio anatominio tyrimo aktus, liudytojo A. P. parodymus nušauto elnio patino kūne rastos dvi šautinės žaizdos, o patelės – viena. Pagal padarytų sužalojimų pobūdį, mastą ir apimtį matyti, kad elniui patinui padarytas sužeidimas už ausies, lyginant su kitais yra daug mažesnis, kas leidžia daryti išvadą, jog jis padarytas iš ne tokio galingo kaip medžioklinis šautuvas ginklo. Liudytojas T. B. paaiškino, kad rūsyje, kuriame buvo išdoroti elniai, ant stalo šalia peilių pastebėjo padėtą kruviną ne medžioklinio ginklo kulką, ant kurios matėsi mėsos likučių. Šią kulką matė ir T. B. nurodymu į įvykio vietą atvykęs liudytojas D. J., kuris nurodė, kad kraujo buvo ir ant kulkos atplaišų, todėl neįtikima, kad ji buvo tik (atsitiktinai) padėta, kadangi tokiu atveju kraujo ant jos atplaišų nebūtų buvę. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymų teisingumu. T. B. paaiškino, kodėl pirmosios apklausos metu jis neužsiminė apie ant stalo matytą kulką (ją atitinkamai užfiksavę paėmė policijos pareigūnai, o tyrėjai jis pasakojo tik tai, kas vyko iki pareigūnų atvykimo). Pastebėtina ir tai, kad liudytojas D. J. apie ant stalo matytą kulką parodymus davė jau nuo pat pirmosios apklausos, vykusios ikiteisminio tyrimo metu. Svarbu pažymėti, kad įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 23-43) užfiksuota, jog ūkinio pastato rūsio patalpose, kuriose ir buvo dorojami elniai, ant stalo buvo padėta 17 mm ilgio apie 8 mm skersmens kulka geltonos spalvos apvalkalu, pilkos spalvos metalo šerdimi su gyvūno šeriais (kulka skirta šaudyti ne iš medžioklinio šautuvo). Įvykio vietos apžiūra atlikta 2016 m. kovo 23 d. 17.30 val. – 19 val., t. y., praėjus trumpam laiko tarpui po nusikalstamos veikos įvykdymo ir būtent jos metu užfiksuota teisingam bylos išsprendimui reikšminga aplinkybė, kad rasta ne iš medžioklinio ginklo iššauta kulka su šeriais. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės visiškai nevertino ir be pagrindo suabejojo liudytojo T. B. parodymų teisingumu. Kadangi įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota itin reikšminga aplinkybė dėl kulkos, apie kurią parodymus davė T. B. ir D. J., buvimo gyvūnų dorojimo vietoje, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, nėra jokio pagrindo abejoti minėtų asmenų parodymais, manyti, kad liudytojai T. B. ar D. J., duodami parodymus apie tai, ką pastebėjo nulipę į rūsį, kur buvo išdoroti elniai, būtų neteisingai nurodę tam tikras aplinkybes, kadangi sutampa ne tik jų duoti parodymai, bet juos, kaip minėta, patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokole, kurį surašė į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, užfiksuoti duomenys. Išanalizavusi šiuos įrodymus, teisėjų kolegija pritaria prokuroro apeliacinio skundo argumentams, kad ant stalo rasta ne medžioklinio ginklo kulka (ant kurios rasti kraujo, šerių pėdsakai) buvo išimta iš nušauto žvėries – elnio patino. Liudytojas A. M. aiškino, kad šūvius tą naktį girdėjo du kartus. Kaip ir minėta anksčiau, pirminiai netrumpavamzdžio ginklo šūviai (apie 3.30 val.) jį pažadino. Pažvelgęs pro langą matė galines automobilio žibintų ir link miško nukreipto prožektoriaus šviesas. Kadangi A. M. parūpo, kas vyksta, jis sėdo į savo automobilį ir važiavo link tos vietos, kur pro langą matė šviesas, girdėjo šūvius. Kadangi nuvykęs į įvykio vietą, ten jau nieko nebesutiko, galima spręsti, jog tokie jo veiksmai (važiavimas į vietą, kur buvo šaudoma), išgąsdino medžiojusius asmenis ir šie staigiai pasišalino. Tačiau kai A. M. grįžo į namus ir vėl pažvelgė pro langą, jis vėl pamatė apytikriai link tos vietos, kur stovėjo anksčiau matytas automobilis, važiuojantį lengvąjį automobilį, kuris toje vietoje ir sustojo. Pro automobilio galinę dalį link miško nuėjo žmogus. Toks vaizdas A. M. sukėlė įtarimą ir jis išėjo į lauką. Būtent tuo metu iš tos pusės, kur stovėjo automobilis, pasigirdo dar du pavieniai šūviai. Lauke prie miško matėsi prožektorių šviesos. Išanalizavus visus šiuos duomenis, sugretinus juos su anksčiau aptartais įrodymais, patvirtinančiais, kad į elnius buvo šaudoma stovint ant kelio, galima daryti išvadą, kad tuo metu, kai A. M. išgirdo pirminius šūvius, taurieji elniai buvo pašauti. Medžiotojų kultūros ir etikos kodekse įtvirtinta pareiga kuo greičiau nutraukti medžioklėje sužeisto gyvūno kančias. Tad galima daryti išvadą, kad antri šūviai, kuriuos išgirdo A. M. jo stebėtam žmogui nuėjus link pamiškės, buvo skirti elniui pribaigti. Tai buvo medžiotojų tarpe vadinami „malonės“ šūviai. Kaip ir minėta anksčiau, nedidelė žaizda fiksuota elniui už ausies. Elnių dorojimo vietoje buvo aptikta iš žvėries išimta iš trumpavamzdžio ginklo iššauta kulka. Atlikus tyrimą, specialisto išvadoje Nr. 20-IS1-1193 konstatuota, kad tirti pateikta kulka (rasta dorojimo vietoje ant stalo) buvo iššauta iš 9 mm kalibro graižtvinio modelio revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 64-65). Būtent šis revolveris priklauso V. K. (2 t., b. l. 61). Tad daroma išvada, kad elnias buvo pribaigtas būtent iš V. K. priklausančio revolverio. Ir nors V. K. aiškino, kad jokio ginklo su savimi tą naktį neturėjo, buvo atsivežęs į pirtį draugams parodyti įvairių kalibrų turėtų ginklų kulkų, tačiau negalėjo logiškai paaiškinti, kaip viena iš jų atsidūrė būtent gyvūnų dorojimo vietoje. J. V. aiškino, kad tai jis kelnių kišenėje nešiojosi suvenyrinę kulką ir galėjo ją palikti rūsyje, tačiau tokius tiek jo, tiek išteisintojo V. K. teiginius paneigia ankščiau aptartų įrodymų visuma.

50. Taigi iš byloje ištirtų įrodymų nekyla abejonių, jog į elnius buvo šauta ne tik iš J. V. priklausančio medžioklinio šautuvo, bet ir iš V. K. revolverio. Pastarojo mobiliojo ryšio telefonas nuo 2016 m. kovo 22 d. 21:00:53 val. iki 2016 m. kovo 23 d. 08:18:22 val. veikė (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. mobiliojo ryšio bokšto zonoje (2 t., b. l. 94-95), kas paneigia tiek išteisintojo V. K., tiek ir G. Š. bei V. E. teiginius, jog naktį jie visi išvažiavo namo ir įvykio vietoje nebuvo. Liudytojas A. M. nurodė, kad po antrųjų šūvių išvažiavęs pažiūrėti, kas vyksta, buvo sutikęs nuo sodų pusės atvažiavusį „Opel“ markės automobilį (būtent tokiu automobiliu G. Š. buvo atvykęs į sodybą, nurodė, kad šiuo automobiliu naktį paprašytas L. V., šį asmenį kažkur vežiojo) ir kalbėjo su iš šio išteisintajam G. Š. priklausančio automobilio išlipusiu keleiviu (L. V.). Atsižvelgus į tai, kad L. V. ir G. Š. pastarojo vairuojamu automobiliu neužilgo po antrųjų šūvių važiavo kartu, kad laikotarpiu nuo 03:58:46 val. iki 05.01:52 val. užfiksuoti daugkartiniai L. V. kontaktai mobiliojo ryšio telefonu su J. V. (trukmė nuo 14 sekundžių iki 15 minučių) daroma išvada, kad jie kartu su J. V. vienoje vietoje nebuvo. Kadangi byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog J. V. minimą naktį medžiojo ne vienas, be to, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad taurusis elnias buvo pribaigtas būtent iš V. K. priklausančio revolverio, teisėjų kolegija pritaria prokuroro išvadoms, kad tą naktį, pažeisdami Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 15.2, 16.2, 22, 58.2, 58.3, 74.3 punktus, neteisėtai medžiojo ne tik J. V., bet ir V. K., o būtent: V. K., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. V., 2016 m. kovo 23 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 6 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r. sav., svetimuose, medžiotojų būrelio „P.“ medžioklės plotuose J. V. panaudojus jam išduotą graižtvinį šautuvą „Mauser Mod.98“ Nr. (duomenys neskelbtini) su optiniu taikikliu ir nušovus vieną taurųjį elnią, o kitą sužeidus; V. K. iš jo vardu registruoto 38 modelio revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) vieną iš gyvūnų pribaigė. Tokiu būdu jie abu, veikdami bendrininkų grupėje, sumedžioję du stambius kanopinius gyvūnus (tauriuosius elnius) gyvūnijai padarė didelę 8880,45 turtinę žalą. Jų veiksmai atitinka BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.

51. Prokuroras apeliaciniame skunde dėl neteisėto medžiojimo prašo kaltais pripažinti ir L. V. bei G. Š.. Skundo autoriaus nuomone pastarieji kartu su J. V. ir V. K. veikė bendrininkų grupėje, pasiskirstę užduotimis, o tiksliau L. V. ir G. Š. atliko žvalgybą, važinėdami po aplinkines vietoves ir žiūrėdami ar saugu nušautus gyvūnus pervežti į jų dorojimo vietą. Be to, jie visi kartu įkėlė sumedžiotus gyvūnus į J. V. priklausančio automobilio „Audi A6“ bagažinę bei parvežė į L. V. tėvo sodybą, nunešė į ūkinio pastato rūsio patalpas, kur gyvūnus išdarinėjo. Tokiu būdu, pasak prokuroro, jie keturiese, veikdami bendrininkų grupe, padarė BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

52. Pagal BK 272 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu medžiojimas ar žvejojimas pripažįstami neteisėtais atliekant tai uždraustu laiku, uždraustose vietose, draudžiamais būdais, įrankiais, priemonėmis. Medžioklės įstatyme numatyta, kad medžiojimas yra laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant. Tuo tarpu Taisyklių 11 punkte yra detalizuoti paminėti medžiojimo būdai. Už medžioklės taisyklių pažeidimus numatyta tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai medžiojama atliekant tai uždraustu laiku, uždraustose vietose, draudžiamais būdais, įrankiais, priemonėmis ir tik esant padarytai didelei žalai gyvūnijai. Nusikaltimas (neteisėtas medžiojimas padarant didelės žalos gyvūnijai) laikomas baigtu tam tikrą gyvūną sumedžiojus uždraustu laiku, uždraustose vietose, draudžiamais būdais, įrankiais, priemonėmis. Nagrinėjamu atveju kalbėti apie visų asmenų, t. y., tiek gyvūnus nušovusių, tiek ir galimai juos padėjusių gabenti, doroti, baudžiamąją atsakomybę būtų galima tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad jie visi veikė bendrininkų grupėje vedini vieno tikslo – sumedžioti taurųjį elnią ar kitą gyvūną, kurį(iuos) nurodytu laiku medžioti draudžiama ir kurio(ių) sumedžiojimas padarytų didelę žalą gyvūnijai.

53. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Dėl to, jeigu nusikalstamą veiką padaro ne vienas asmuo, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų, t. y. ir bendrininkavimo požymių, nustatytų BK 24, 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, numatytos BK specialiosios dalies straipsnyje, pagal kurią kvalifikuojama vykdytojo veika, požymių visuma. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius.

54. Pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką būtinas bet kurios bendrininkavimo rūšies ar formos požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Be to, bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-400/2011, 2K-657/2012).

55. BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. BK 24 straipsnio 6 dalyje padėjėjas yra asmuo, padėjęs padaryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.

56. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (suvokimas savo veiksmų bendrumo) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Asmenų, dalyvaujančių padarant nusikalstamą veiką, veiksmų bendrumas, kaip objektyvusis bendrininkavimo požymis gali pasireikšti ir tuo, kad, be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, dalyvauja kiti asmenys (pvz., padėjėjai), kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios lemia vykdytojo veikas ir yra susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Tokiu asmeniu pagal BK pripažįstamas ir padėjėjas. Padėjėjas atsako už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (žr., pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-657/2012).

57. Aptariamu atveju, kaip nustatyta, BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius realizavo J. V. ir V. K.. Pagal prokuroro suformuluotą kaltinimą šiuo atveju būtų galima kalbėti apie L. V. ir G. Š. kaip padėjėjų vaidmenį aptariamos nusikalstamos veikos padaryme. Tačiau tam būtina nustatyti, ar jie iš anksto, nepasibaigus BK 272 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo darymui (elnių sumedžiojimui), žinojo apie tai, kad J. V. ir V. K. neteisėtai būtent šiuos gyvūnus (o ne pvz., šernus) medžioja (ar buvo susitarę, kad bus medžiojamas bet koks pastebėtas gyvūnas), veikė išvien su pastaraisiais, juos saugojo, pridenginėjo, buvo iš anksto pažadėję paslėpti nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, pėdsakus ir t.t.

58. Neginčytinai nustatyta, kad J. V., V. K., L. V., G. Š., o taip pat ir V. E. 2016 m. kovo 22-23 d. naktį buvo susirinkę L. V. tėvo sodyboje. Jie visi sutartinai tvirtino, kad susitikimo tikslas buvo pasikaitinti pirtyje, vartoti alkoholinius gėrimus. Įvertinus tai, kad A. M. naktį sutikęs L. V. jautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą, kad apžiūrint įvykio vietą nustatyta, jog pirties pastate buvo sudėti alkoholinių gėrimų buteliai, sudaužytas bokalas, kad L. V. savo draugei J. N. sakė, jog su vyrais kaitinsis pirtyje, galima spręsti, jog ši kompanija išties kaitinosi pirtyje, vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių faktą, kad be pabuvimo pirtyje, jų visų tikslas buvo ir neteisėta medžioklė, byloje nesurinkta (tą įrodo ir tyrimo nutraukimas V. E. atžvilgiu). Byloje nėra duomenų, kad jie visi į L. V. tėvo sodybą būtų atsivežę šautuvus. Kaip nustatyta, medžioklinį ginklą su savimi turėjo tik J. V., tad galima spręsti, kad jis jau vykdamas į (duomenys neskelbtini) kaimą turėjo ketinimų medžioti. Ankščiau, nuosprendžio 49 punkte, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad V. K. buvo atsivežęs savo vardu registruotą revolverį, t. y., ne medžioklei skirtą ginklą, tad spręsti, kad jau atvykdamas į sodybą šis asmuo turėjo ketinimų medžioti, irgi negalima. Liudytoja J. N., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, aiškino, kad jos draugas L. V., išvykdamas minėjo, kad jeigu bus palankios aplinkybės, pamedžios. Iš tarp jų ryte vykusio susirašinėjimo matyti, kad J. N. primygtinai reikalaujant pasakyti, ką L. V. veikė per naktį, šis jai parašė, jog iki 2 val. buvo pirtyje, o paskui pasidarė medžiokliškų reikalų ir nebuvo kada miegoti (3 t., b. l. 88). Tačiau šie duomenys vėlgi nepatvirtina buvus išankstinį susitarimą dėl medžioklės. Tuo atveju, jei mintis medžioti kilo spontaniškai, kyla klausimas, ar visi sodyboje buvę asmenys tam pritarė, norėjo dalyvauti neteisėtoje medžioklėje (ir joje dalyvavo), dėl konkrečiai kokių gyvūnų medžioklės buvo tariamasi ar juos būtų tenkinęs bet koks laimikis, koks kiekvieno iš jų vaidmuo turėjo būti medžioklės metu. Pastebėtina, kad net ir prokuroras savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad kaltinime išvardyti asmenys galimai iš anksto nesitarė dėl veikos padarymo veikiant bendrai, bendrininkų grupėje (4 t., b. l. 186). Nesant duomenų apie jų buvusį susitarimą lieka neaišku, ar J. V., nušovęs du tauriuosius elnius, neperžengė galimai buvusio susitarimo ribų (kadangi V. K. pribaigė elnio patiną, daroma išvada, kad jį toks laimikis tenkino ir jis ne tik nesutrukdė, bet ir prisidėjo prie J. V. neteisėtų veiksmų, t. y., kartu su juo dalyvavo medžioklėje, kurios metu padaryta didelė žala gyvūnijai). Tuo tarpu duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad L. V. ir G. Š. kokiais nors veiksmais prisidėjo prie neteisėto tauriųjų elnių sumedžiojimo, byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad savo esme medžiojimas yra individualus veiksmas, išskyrus atvejus, kai medžiojama su varovais, grandinės, katilo būdais ir pan. t. y., kad tam, jog gyvūnas būtų sumedžiotas reikalingos kelių žmonių pastangos. Aptariamu atveju nėra duomenų, kad būtų buvę medžiojama bent vienu iš paminėtų būdų, kad J. V. ir V. K. realizuojant BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius būtų buvusi reikalinga kokia nors L. V. ir (ar) G. Š. pagalba. Neatmestina ir galimybė, kad L. V. kartu su G. Š. (ar po vieną) iš tiesų neteisėtai medžiojo. Tačiau medžiojo savarankiškai, atskirai nuo J. V., V. K. ir jiems jokio gyvūno sumedžioti nepavyko.

59. Prokuroras nurodo, kad L. V. ir G. Š. vaidmuo aptariamos nusikalstamos veikos padaryme buvo žvalgyba, t. y., kad jie važinėdami po aplinkines vietoves žiūrėjo ar saugu nušautus gyvūnus pervežti į jų dorojimo vietą. Tačiau tai tik prielaida. Kaip ir minėta anksčiau (58 punkte), jokių duomenų, patvirtinančių, jog visi paminėti asmenys iš anksto būtų buvę susitarę dėl prokuroro nurodomo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, nėra. Byloje nustatyta, kad A. M. išgirdo šūvius, matė kelyje stovinčią mašiną ir link miško nukreipto prožektoriaus šviesas apie 3.30 val. Taigi galima daryti išvadą, kad būtent tuo metu ir buvo sumedžioti taurieji elniai. 3.58 val. ir 4 val. A. M., norėdamas pranešti apie brakonieriavimą, skambino Bendrajam pagalbos centrui (2 t., b. l. 155-158). Dar prieš šį skambutį jis, žiūrėdamas pro langą, vėl pastebėjo važiuojantį automobilį, kuris sustojo daugmaž toje pačioje vietoje, kur matė ir prieš tai sustojusią mašiną, matė, kaip link pamiškės nuėjo žmogus ir tuo metu išgirdo dar du šūvius. Kol nuvažiavo iki tos vietos, kur matė šviesas, praėjo kelios minutės, o po to jis ėmė važiuoti link sodų ir kaip tik tuo metu, skambino Bendrajam pagalbos centrui. Taigi antrieji šūviai buvo laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 3.58 val. Pirmasis telefoninis kontaktas tarp J. V. ir L. V. buvo jau nušovus (pribaigus) gyvūnus 03:58:46 val. (14 sekundžių trukmės), sekantis 03:59:33 val. (916 sekundžių trukmės). A. M. nuo sodų atvažiuojančio automobilio, kuriuo kaip paaiškėjo, važiavo L. V. ir G. Š., šviesas išvydo grįždamas į namus, t. y., jau po 4 val., po to, kai jau buvo fiksuoti telefoniniai J. V. ir L. V. kontaktai. Jis nurodė, kad keletą minučių pabendravo su iš automobilio išlipusiu L. V. ir po to (4.16 val.) skambino (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio pirmininkui R. K.. Telefoniniai kontaktai tarp J. V. ir L. V. vėl fiksuoti po pastarojo susitikimo su A. M. – 04:24:03 val. (516 sekundžių trukmės); 04:42:09 val. (210 sekundžių trukmės), 04:49:27 val. (137 sekundžių trukmės), 05:01:52 (156 sekundžių trukmės) (2 t., b. l. 88-89). Atsižvelgus į tai, kad pirmieji kontaktai tarp J. V. ir L. V. fiksuoti tik po to, kai taurieji elniai jau buvo pribaigti, ir kai A. M. ėmėsi aktyviai aiškintis, kas vyksta netoli jo namų, kas gyvūnus neteisėtai sumedžiojusiems asmenims turėjo būti matoma, (įvertinus tai, jog A. M. nieko įtartino neberasdavo, galima manyti, jog jie skubiai pasišalindavo iš gyvūnų sumedžiojimo vietos), teisėjų kolegijos nuomone, tokie veiksmai galėtų būti vertinami kaip pranešimas L. V. apie tai, kad yra sumedžioti gyvūnai, kad juos reikia saugiai pargabenti. Gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte užfiksuota, kad nušauto antramečio elnio patino svoris buvo 180 kg (1 t., b. l. 175-176). Nors nuteistasis J. V., išteisintieji ir gynėjai abejoja tuo, ar nušautas elnias išties galėjo tiek sverti, tokias abejones išdėstė ir išteisintojo G. Š. advokato prašymu pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas – veterinarijos daktaras V. K., šioms abejonėms pritarė ir apylinkės teismas, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad elnio svoris galėjo būti nustatytas neteisingai. Teisme apklausti gaišenos patologinį anatominį tyrimą atlikę A. P. ir J. G. išsamiai paaiškino, kaip nustatė nušautų gyvūnų tikruosius svorius, t. y., paaiškino, kad pirmiausia atrinko kiekvienam žvėriui priklausančias kūno dalis, organus, viską svėrė, fiksavo. Nors svarstyklės, kuriomis buvo sveriama, yra nesertifikuotos, tačiau tiek A. P., tiek J. G. tikino, kad savo veikloje jomis pastoviai naudojasi, jų rodmenys yra teisingi, galima tik kelių šimtų gramų paklaida, niekada nebuvo kilę problemų dėl minėtų svarstyklių rodmenų patikimumo. Be to, ir teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas V. K. nurodė, kad visiškai realu, jog nušauto elnio svoris buvo būtent toks, koks ir užfiksuotas gaišenos patologinio anatominio tyrimo akte. Tad net ir įvertinus galimą tam tikrą paklaidą, neabejotina, jog elnio patino svoris buvo pakankamai didelis (apytikriai 180 kg). Nors J. V. fiziškai yra pakankamai stiprus, faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuota, kad jis gana lengvai 89 kg elnią nutempė ir įrideno į lengvojo automobilio bagažinę ir saloną, tačiau aptariamo įvykio metu vienas iš nušautų gyvūnų buvo dvigubai sunkesnis. Kaip nurodė, teisme apklausti liudytojai R. K., T. B., D. J. ir specialistas V. K., kurie taip pat yra ir medžiotojai, tokio svorio gyvūną vienam asmeniui patempti, įkelti į automobilį yra neįmanoma. Prokuroro teigimu, tam reikėjo 4 asmenų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks teiginys yra visiškai niekuo nepagrįstas. Kiekvienas atvejis yra individualus, kiekvieno žmogaus fiziniai pajėgumai yra skirtingi, tad teigti, jog nagrinėjamu atveju elnius tempti, kelti, nešti, reikėjo būtent keturių asmenų, yra tik niekuo nepagrįsta prielaida. Juolab, kad nei vienas iš liudytojų ir specialistų negalėjo konkrečiai nurodyti, kelių asmenų reikia norint minėtus veiksmus atlikti (tik tvirtino, kad tam reikėjo ne mažiau dviejų asmenų). Taigi daryti išvadą, kad į elnių sumedžiojimo vietą paryčiais buvo atvykę visi keturi kaltinamieji, kad jie visi gyvūnus kėlė į automobilį, o po to nugabeno juos į rūsį, irgi nėra pagrindo.

60. V. K., G. Š. bei L. V. taip pat buvo inkriminuotas ir neteisėtai sumedžiotų elnių dorojimas. Tačiau objektyvių duomenų, kad jie tokius veiksmus visi išties atliko, byloje taip pat nėra. Tik J. V. prisipažino dorojęs sumedžiotus gyvūnus. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotų duomenų, jis yra įgudęs atlikti tokius veiksmus, dirba gana greitai. Be to, specialistas V. K. paaiškino, kad dviese doroti yra greičiau, dirbant trise jau reikia saugotis, kad nesužeisti vienam kito, tad abejotina ar elnių dorojimui buvo reikalingos visų pirtyje buvusių asmenų pastangos. Ant vieno iš rūsyje rastų peilių buvo rasti tik V. K. biologiniai pėdsakai, tačiau kategoriškai teigti, kad ir jis tikrai tuo peiliu dorojo nušautus žvėris, negalima, kadangi nėra paneigti pastarojo teiginiai, kad minėtu peiliu jis pirtyje pjaustė užkandą. Atsižvelgiant į išdėstytą daroma išvada, kad kaltinimas, jog tikrai V. K., G. Š. ir L. V. kartu su J. V. dorojo nušautus elnius, yra pagrįstas tik prielaidomis.

61. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 10590/83; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96 ir kt.).

62. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98/2015). Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

63. Įvertinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių L. V. ir G. Š. dalyvavus padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 272 straipsnio 1 dalyje, todėl šie asmenys išteisinti pagrįstai. Atsižvelgiant į tai, kad J. V. vienas pats nebūtų fiziškai pajėgęs per labai trumpą laiko tarpą sumedžiotų gyvūnų pargabenti į jų dorojimo vietą, jam padėjusių asmenų veiksmuose būtų galima įžvelgti nebent administracinio teisės pažeidimo (ATPK 85 straipsnio 6 dalis), numatančio atsakomybę už neteisėtai sumedžioto gyvūno gabenimą ir dorojimą, požymių. Tačiau suėjus senaties terminui, administracinio teisės pažeidimo teisena negalima.

64. Nors V. K. ir pripažintas kaltu su J. V. padaręs BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, vadovaujantis principu, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, visgi nėra pagrindo pripažinti, kad jis kartu su J. V. tikrai nušautus gyvūnus gabeno ir dorojo. Todėl šios aplinkybės iš V. K. pareikšto kaltinimo šalintinos.

65. Pripažinus, kad V. K. padarė BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, spręstinas bausmės jam skyrimo klausimas.

66. Skiriant bausmę vadovaujamasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, o taip pat ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis). Parenkant bausmės rūšį ir nustatant dydį, atsižvelgiama į tai, kad veika, kurią padarė V. K., yra tyčinė, baigta, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. V. K. psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas. Jis iš esmės charakterizuojamas teigiamai, anksčiau neteistas, administracine tvarka už medžioklės taisyklių pažeidimus nebaustas, dirba. Skirdamas bausmę, teismas taip pat atsižvelgia į nusikaltimu padarytos žalos dydį, į tai, kad gyvajai gamtai padaryta žala atlyginta (ją atlygino J. V. ikiteisminio tyrimo metu). Taip pat atsižvelgiama į jo kaip bendrininko indėlį į daromą nusikalstamą veiką. Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant užtikrinti individualią ir bendrąją prevenciją, V. K. skirtina švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, kurios dydis nustatytinas mažesnis už bausmės vidurkį (BK 47 straipsnio 2011 m. balandžio 21 d. įstatymo Nr. XI-1350 (įsigaliojusio nuo 2011 m. balandžio 28 d.) redakcija, BK 3 straipsnio 2 dalis). Tokios bausmės paskyrimas, teismo vertinimu, atitiks padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę, neprieštaraus teisingumo principui bei bausmės paskirčiai. Atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo pobūdį, į tai, kad nusikaltimas padarytas naudojant šaunamąjį ginklą, piktnaudžiaujant turima teise medžioti, V. K. skirtinos ir BK 68 bei 72 straipsniuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės medžioti atėmimas, taip pat nusikaltimo padarymo įrankio – revolverio „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.

67. Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti griežtesnės rūšies – arešto bausmę nuteistajam J. V., iki maksimalaus įstatyme numatyto termino pailginti jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės medžioti atėmimą, tačiau pastebėtina, kad jokių argumentų, kodėl apylinkės teismo nuosprendžiu J. V. paskirta bausmė yra neteisinga, aiškiai per švelni, nepateikta.

68. Už BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būtina skiriama bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į J. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad J. V. ne visiškai teisingai nurodė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tad jo prisipažinimas nėra visiškai nuoširdus, tačiau prokurorui neprašant panaikinti šios teismo nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nuteistojo padėtis negali būti sunkinama), visiškai atlygino nusikalstamais veiksmais gyvajai gamtai padarytą žalą, į padaryto nusikaltimo pobūdį, stadiją, kaltės formą (baigtas nesunkus tyčinis nusikaltimas), į jo asmenybę (neteistas, dirbantis), skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydį nustatė mažesnį už šios rūšies bausmės vidurkį. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad nusikalstamą veiką J. V. padarė veikdamas bendrininkų grupėje su V. K.. Todėl ši aplinkybė pripažintina nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau net ir nustačius paminėtą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, teisėjų kolegijos vertinimu, J. V. apylinkės teismo paskirta mažesnė negu baudos vidurkis bausmė, nelaikytina aiškiai per švelni. Tokia išvada daroma atsižvelgus ne tik anksčiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad nuo nesunkios nusikalstamos veikos įvykdymo iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme praėjo beveik treji metai. Visas šis laikotarpis jau buvo tam tikra bausmės rūšimi J. V., kadangi jis negalėjo būti tikras dėl savo ateities, neabejotinai jautė įtampą, nerimą, patyrė tam tikrų nepatogumų dėl jam taikytų procesinių prievartos priemonių. Duomenų, kad jis būtų padaręs naujas nusikalstamas veikas, nėra. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to, kas išvardinta, pirmosios instancijos teismo J. V. paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, tinkamai individualizuota, todėl nėra jokio pagrindo ją griežtinti.

69. Už BK 253 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti skiriama arešto, arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, J. V. už minėto nusikaltimo padarymą taip pat paskyrė baudą. Nors prokuroro apeliaciniame skunde prašoma J. V. paskirti 30 parų arešto bausmę, tačiau vėlgi jokių argumentų, kodėl paskirta bausmė yra neteisinga, ar aiškiai per švelni nepateikta. Teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino kaltu padaręs minėtą nusikaltimą. Įvertintas ir paties nusikaltimo nedidelis pavojingumas, t. y., teismas atsižvelgė į tai, kad J. V. neteisėtai laikė 45 vnt. šaudmenų, neturėdamas teisės laikyti būtent tokios rūšies šovinius, tačiau jis turėjo leidimą įsigyti ir laikyti šaudmenis jo turimam ginklui. Atsižvelgta ir į tai, kad J. V. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra pakankamos padaryti išvadą, kad net ir su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusios bausmės paskyrimas nuteistajam J. V. aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir nepasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai nuteistajam J. V. paskyrė švelnesnę negu sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir ją keisti nėra pagrindo, juolab, kad prokuroras jokių argumentų, kodėl nesutinka su tokia bausme, nepateikė.

70. BK 68 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonė – teisės medžioti atėmimas gali būti skiriama nuo vienerių iki trejų metų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir nuteistojo asmenybę, pagrįstai minėtą baudžiamojo poveikio priemonę skyrė dvejų metų laikotarpiui. Teismo nustatytas teisės medžioti atėmimo terminas nėra aiškiai per trumpas, todėl jį didinti prokuroro prašomam terminui nėra teisinio pagrindo, juolab, kad apeliaciniame skunde vėlgi jokių argumentų, kodėl nesutinkama su teismo nustatytu baudžiamojo poveikio priemonės terminu, nepateikta.

Dėl nuteistojo J. V. apeliacinio skundo

71. Nuteistojo J. V. apeliaciniame skunde yra nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo medžiotojų klubo „P.“ naudai 2000 eurų turtinės žalos atlyginimui ir 300 eurų dydžio proceso išlaidas.

72. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamoje byloje civilinio ieškovo – medžiotojų klubo „P.“ įgaliotas atstovas R. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškęs civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš kaltininkų 2000 eurų turtinę žalą (2 t. b. l. 182-183). 2017 m. vasario 10 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, iki pradedant įrodymų tyrimą, civilinio ieškovo atstovas advokatas Egidijus Blažys pateikė teismui patikslintą civilinį ieškinį, kuriuo prašoma iš J. V., V. K., G. Š. ir L. V. solidariai medžiotojų klubo „P.“ naudai priteisti 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir advokatui už jo suteiktas teisines paslaugas sumokėtus 300 eurų pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš kaltų asmenų (4 t., b. l. 59-62). Šio teisiamojo posėdžio metu atstovas nurodė, kad civilinio ieškinio, pareikšto dėl 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo, atsisako (4 t., b. l. 65). BPK 112 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad civilinis ieškovas turi teisę atsisakyti pareikšto ieškinio iki to laiko, kol teismas neišėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Darytina išvada, kad civilinio ieškovo atstovas Egidijus Blažys, nepraleisdamas BPK 112 straipsnio 3 dalyje nurodyto termino, atsisakė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijai nekelia abejonių, jog medžiotojų klubo „P.“ atstovo atsisakymas civilinio ieškinio dėl turtinės žalos buvo išreikštas laisva valia. Tačiau nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas ir įrodytas (pastebėtina, kad jokių objektyvių turtinę žalą pagrindžiančių duomenų, kas yra būtina įrodinėjant patirtą turtinę žalą, byloje nėra pateikta) skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo J. V. priteisė 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad civiliniam ieškovui atsisakius civilinio ieškinio (jo dalies), teismas neturi teisinio pagrindo spręsti, ar atsisakytas civilinis ieškinys (jo dalis) yra pagrįstas ir byla dėl civilinio ieškinio priteisimo turi būti nutraukta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atsižvelgus į tai, kad nėra jokių objektyvių duomenų, jog dėl aptariamos neteisėtos medžioklės ženkliai pasikeitė (į neigiamą pusę) medžiotojų klubo „P.“ vertinimas, kad būtų sumenkusi jo reputacija, atmestas, tačiau rezoliucinėje dalyje sprendimas dėl to neišdėstytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keičiama (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

73. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Civilinio ieškovo medžiotojų klubo „P.“ interesus šioje baudžiamojoje byloje atstovavo Egidijus Blažys. Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis, kad advokatui už suteiktas teisines paslaugas (civilinio ieškinio surašymą) buvo sumokėti 300 Eur (4 t., b. l. 63). Tačiau pripažinus, kad šis ieškinys yra nepagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo patenkinti bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 4 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistojo J. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. pagal BK 272 straipsnio 1 dalį išteisintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį:

V. K. pripažinti kaltu padarius BK 272 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir paskirti jam 40 MGL (1506,40 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, V. K. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės medžioti atėmimą 2 (dvejų) metų laikotarpiui.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuoti V. K. priklausantį revolverį „Smith&Wesson“ Nr. (duomenys neskelbtini) , saugomą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ginklų saugykloje, ir perduoti Lietuvos Respublikos ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pripažinti J. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo J. V. priteista medžiotojų klubui „P.“ 2000 eurų turtinės žalos atlyginimui ir 300 eurų proceso išlaidų.

Bylą dalyje dėl 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo pagal civilinio ieškovo medžiotojų klubo „P.“ civilinį ieškinį, nutraukti ieškovui atsisakius civilinio ieškinio.

Medžiotojų klubo „P.“ civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.