Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 pagal V. K. ir akcinės bendrovės „Lesto“ prašymus atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto rinkliavų centrui, V. A. K. dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovams V. K. ir akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Lesto“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo. Šie reikalavimai buvo grindžiami Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 (toliau – ir Nuostatai), bei juos pakeitusiais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70.

Administracinės bylos Nr. I-307-609/2013 dėl 264 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už 2010–2011 m. priteisimo iš atsakovo V. K. nagrinėjimo metu buvo gautas pastarojo prašymas ištirti Nuostatų teisėtumą. Gavęs šį prašymą Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi nutarė šį prašymą priimti ir atskira tos pačios dienos nutartimi (I t., b. l. 3) reikalavimą dėl ginčo norminio akto teisėtumo tyrimo išskyrė į atskirą bylą. 2013 m. kovo 5 d. nutartimi (I t., b. l. 48–50) Klaipėdos apygardos administracinis teismas įvertino pareiškėjo iškeltas abejones dėl Nuostatų teisėtumo ir nutarė pradėti norminio administracinio akto – „<...> Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 <...> 2 punktu patvirtintų nuostatų, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 <...> 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais, ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ teisėtumo tyrimą.

Administracinėje byloje Nr. I-469-609/2013 dėl nesumokėtos 9 129 Lt vietinės rinkliavos už 2010–2012 m. priteisimo iš atsakovo AB „Lesto“ nagrinėjimo metu buvo gautas pastarojo prašymas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Atsižvelgdamas į šį prašymą Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi nutarė pradėti norminio administracinio akto – „Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 2 punktu patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų su vėlesniais pakeitimais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-316, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T2-149, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350, – teisėtumo tyrimą ir nustatyti, ar Nuostatų 6 punktas neprieštaravo Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-320 ,,Dėl Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 pakeitimo“ 1.1 punktas prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2010 m. lapkričio 25 d.) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, be to, ar Nuostatai su vėlesniais pakeitimais neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėja moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tiek, kiek nenumatė galimybės taikyti vietinės rinkliavos mokėjimo lengvatas ar galimybės apskritai netaikyti vietinės rinkliavos specifinio nekilnojamojo turto objektų, kuriuose atliekos nesusidaro (pavyzdžiui, tokių, kaip elektros pastotės, elektros įrenginiai, skirstyklos, skirstomieji punktai ir kt.), savininkams.

Pareiškėjas individualioje byloje (administracinė byla Nr. I-469-609/2013) Palangos miesto rinkliavų centras Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė pareiškimą dėl prašymo atsisakymo, kuriuo atsisakė prašymo dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo AB „Lesto“.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo V. K. prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu pripažino, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, o kitą atsakovo individualioje byloje V. K. prašymo dalį atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė norminės administracinės bylos dalį dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų su vėlesniais pakeitimais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-316, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T2-149, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-320, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T2-350, 6 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2009 m. lapkričio 12 d.) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-320 „Dėl Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 pakeitimo“ 1.1 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi 2010 m. lapkričio 25 d.) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų su vėlesniais pakeitimais atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėja moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tiek, kiek nenumatė galimybės taikyti vietinės rinkliavos mokėjimo lengvatas ar galimybės apskritai netaikyti vietinės rinkliavos specifinio nekilnojamojo turto objektų, kuriuose atliekos nesusidaro (pavyzdžiui, tokių, kaip elektros pastotės, elektros įrenginiai, skirstyklos, skirstomieji punktai ir kt.), savininkams; įpareigojo Palangos miesto savivaldybės tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“ ir dienraštyje „Vakarinė Palanga“, o jį paskelbus teismui pateikti dienraščio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas šis teismo sprendimas.

III.

V. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo prašymas, ir patenkinti prašymą visiškai.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kuria norminė administracinė byla dalyje nutraukta, o kitoje dalyje Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo, be kita ko, buvo nuspręsta: (1) „pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 <...> 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 <...> pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui“; (2) „kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuria byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo buvo nutraukta, proceso šalių nėra ginčijama, aplinkybių, kurios implikuotų būtinybę vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Atitinkamai ši skundžiamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo dalis atskirai nevertintina, kaip nepatenkanti į apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo BĮ Palangos miesto rinkliavų centro prašymą atsakovui V. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo (administracinė byla Nr. I-307-609/2013). Šios bylos, kurią nagrinėti buvo paskirta Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė, nagrinėjimo metu buvo gautas atsakovo prašymas ištirti ginčo teisiniams santykiams taikytino norminio administracinio akto nuostatų teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 111 str. 1 d.).

Minėtą individualią bylą nagrinėjantis Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi priėmė V. K. prašymą. Papildoma tos pačios dienos nutartimi šis teismas nutarė šiame prašyme nurodytą reikalavimą dėl ginčo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo išskirti į atskirą bylą, kuriai buvo suteiktas naujas numeris – I-508-609/2013.

Administracinėje byloje Nr. I-508-609/2013 priimta 2013 m. kovo 5 d. nutartimi, kurią pasirašė teisėja Eglė Kiaurakytė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas įvertino prašymą ištirti norminio akto teisėtumą ir nutarė pradėti „<...> Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 <...> 2 punktu patvirtintų Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 <...> 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais, ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, teisėtumo tyrimą“. Šia nutartimi taip pat buvo išspręsti tam tikri procesiniai klausimai byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo (apibrėžta Palangos miesto savivaldybės tarybos procesinė padėtis; nustatytas įpareigojimas atsakovui iki nurodytos datos pateikti atsiliepimą).

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 29 d. nutartimi (nutartį pasirašė teisėja Eglė Kiaurakytė) nutarė sujungti į vieną bylą šiame teisme nagrinėjamas administracines bylas Nr. I-508-609/2013 ir Nr. I-469-609/2013 dėl to paties norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, suteikiant bylos numerį I-508-609/2013 (ABTĮ 69 str. 1 d.).

Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininko 2013 m. balandžio 3 d. nutartimi administracinę bylą, kurioje priimtas šioje byloje nagrinėjamu apeliaciniu skundu skundžiamas sprendimas, buvo pavesta nagrinėti teisėjų kolegijai, susidedančiai iš teisėjų Vidos Stonkuvienės, Dalios Gumuliauskienės ir Eglės Kiaurakytės. Pastaroji teisėja ta pačia nutartimi taip pat buvo paskirta kolegijos pirmininke ir pranešėja. Šios sudėties pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo bei priėmė šioje byloje apeliaciniu skundu ginčijamą 2013 m. birželio 14 d. sprendimą.

Iš apžvelgtų procesinių aplinkybių pirmiausia matyti, kad nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 3 d.) priėmusi teisėja Eglė Kiaurakytė buvo įtraukta į šį tyrimą atlikusios ir priėmusios byloje ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį, kaip kolegijos pirmininkė ir pranešėja.

Vertinant šios aplinkybės įtaką apeliaciniu skundu ginčijamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumui, būtina priminti, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo individualioje byloje pradėjimo atveju, numatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 3 dalyje, lemiama procesinė reikšmė tenka šią individualią bylą nagrinėjančio teismo nutarčiai pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Net ir esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodytam prašymui pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas galutinai nusprendžia, ar jo nagrinėjamos konkrečios bylos išsprendimui yra reikalinga pradėti atskirą norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir kokia apimtimi toks tyrimas turi būti atliekamas. Šioje nutartyje pateikiama konkreti teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą teismui abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumu (2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011 m.). Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.).

Tai reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Analogiškai vertintina ir dėl ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytos bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Todėl yra pagrįsta teigti, jog teisėjas (teismas), priimdamas aptariamą nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl šio akto teisėtumo patikrinimo, joje (nutartyje) iš esmės išdėsto savo (išankstinę) nuomonę dėl šio akto teistumo, t. y. dėl norminės bylos esmės.

Būtina pabrėžti ir tai, kad byloje, pradėtoje dėl norminio administracinio akto teistumo tyrimo ryšium su individualia byla, pareiškėju laikomas nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 111 str. 3 d.) ar nutartį kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti norminio administracinio akto teisėtumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 str. 1 d.) priėmęs teismas, nepriklausomai nuo to, ar norminė byla pradėta (kreiptasi dėl akto teisėtumo patikrinimo) esant Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodytam prašymui, ar – paties konkrečią individualią bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva (žr. 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25. 2013 m.; 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1277/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 23, 2012 m.; 2014 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I492-4/2014; 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-15/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 17, 2009 m., ir kt.). Tokia ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje ar 112 straipsnio 1 dalyje nurodytą nutartį priėmusio teismo procesinė padėtis nagrinėjant bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo suponuoja logiškai pagrįstą išvadą, kad individualią bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos nario) įtraukimas į norminę bylą nagrinėjančio teismo (teisėjų kolegijos) sudėtį iš esmės lemia vienos iš proceso šalies – pareiškėjo – sutaptį su bylą nagrinėjančiu teismu. Tokia sutaptis paprastai reiškia principo, kad niekas negali būti teisėjas savo paties byloje, pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Šiuo aspektu Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas, be kita ko, įtvirtina, kad teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdamas nusišalinti arba būti nušalinamas, jeigu jis tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu. Atskirai paminėtina ir tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, be kita ko, skelbia, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Kaip yra pažymėjęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, minėta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (pvz., žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją, 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Taigi viena iš teisės į tinkamą teismo procesą prielaidų yra reikalavimas, kad bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, kas, be kita ko, apima konkrečios teismo sudėties bei teisėjų nešališkumui keliamus reikalavimus. Todėl, kaip ne kartą yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustačius šių reikalavimų pažeidimus, konstatuojama neteisėta teismo sudėtis, kas yra laikoma absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 1 p.; pvz., žr. 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2243/2011 ir kt.).

Atsižvelgiant į šiame baigiamajame teismo akte pateiktą vertinimą dėl individualią bylą nagrinėjančio teismo priimamos nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ir šio teismo procesinės padėties byloje dėl pastarojo akto teisėtumo, akivaizdu, jog minėti teismo nešališkumo reikalavimai buvo pažeisti, nes individualią bylą nagrinėjanti teisėja Eglė Kiaurakytė dalyvavo nagrinėjant šią bylą dėl norminio administracinio akto teistumo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimas dalyje, kuria administracinė byla nebuvo nutraukta, naikintinas, kaip priimtas bylą išnagrinėjus neteisėtos sudėties teismo (ABTĮ 114 str. 1 d., 142 str. 2 d. 1 p.).

Toliau pastebėtina, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą neaiškiai nurodytas tiriamas aktas (neaiškiai apibrėžta tyrimo apimtis), t. y. nėra aišku, ar tiriamas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. T2-263, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 patvirtintų vietinės rinkliavos nuostatų teisėtumas. Šis neaiškumas nebuvo pašalintas ir priimant apeliaciniu skundu ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Primintina ir tai, kad pabrėždamas nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą svarbą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas tame pačiame administraciniame teisme, kuriame nagrinėjama individuali byla, gali būti pradėtas tik tuo atveju, kai yra priimta konkrečią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kurioje apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos. Tokia teismo nutartis turi dvejopą pobūdį. Ji fiksuoja konkrečios nagrinėjamos administracinės bylos proceso eigą ir yra tos bylos procesinis dokumentas, tačiau kartu ši nutartis yra ir kitos (norminės) administracinės bylos procesinis dokumentas, kuriuo ta kita byla pradedama (šiuo klausimu, pvz., žr. 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011 m.; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1306/2013). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta, gavęs ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nurodytą prašymą ištirti norminio administracinio akto teistumą, Klaipėdos apygardos administracinis teismas klausimą dėl šiame prašyme keliamų reikalavimų išskyrė į atskirą administracinę bylą. Nutartis pradėti ginčo norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 3 d.) buvo priimta naujoje (atskiroje) administracinėje byloje, kurioje nagrinėtas tik V. K. prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo.

Tokios bylos aplinkybės, ypač atsižvelgiant į teismo nutarties išskirti byloje keliamus reikalavimus į atskirą administracinę bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 str. 2 d.) sukeliamas procesines pasekmes bei nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą reikšmę, sudaro prielaidas manyti, kad formaliai Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą nebuvo priimta toje individualioje byloje, kurioje atitinkamos šio akto nuostatos yra taikytinos.

Tam tikrais atvejais, įvertinus visas procesines aplinkybes, toks formalus pažeidimas leistų pripažinti teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą iš esmės yra priimta nesant ABTĮ 111 straipsnyje reikalaujamo ryšio su individualia byla. Tokios nutarties pagrindu inicijuotą norminę bylą nagrinėjantis teismas iš esmės turėjo ją (bylą) nutraukti, kaip nenagrinėtiną administracinių teismų (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).

Nors nagrinėjamu atveju byloje susiklosčiusios procesinės aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti minėto sąsajumo su individualia byla nebuvimo, tačiau šiame baigiamajame teismo nustatytų procesinių pažaidų visuma sudaro pakankamą pagrindą ne tik panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje, kuria administracinė byla nebuvo nutraukta, bet ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d., 140 str. 1 d. 5 p., 142 str. 2 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat norėtų atskirai atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimas pradėti norminio administracinio akto teistumo tyrimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str. 3 d.) ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo (ABTĮ 112 str. 1 d.) ryšium su individualia byla nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (šiuo klausimu, pvz., 2009 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2009).

Pavyzdžiui, bylose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pripažinusi, jog, „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Neabejotina, jog teismai paprastai turėtų atsižvelgti į tokią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konkrečioje byloje vertindami, pavyzdžiui, ar vietinės rinkliavos nuostatų teisėtumo tyrimo rezultatas turės kokią nors reikšmę jo nagrinėjamos konkrečios individualios bylos baigčiai, bei atsižvelgęs į tokį vertinimą – spręsti, ar yra tikslinga pradėti šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (kreiptis dėl akto teisėtumo patikrinimo).

V.

Pareiškėjas V. K. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

V. K. paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje, kuria administracinė byla nebuvo nutraukta, ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukė dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo padarytų procesinių pažaidų visumos. Atsižvelgiant į tai, kad administracinės bylos nutraukimas yra bylos užbaigimo būdas nepriėmus teismo sprendimo, dėl ko ABTĮ 142 straipsnio 2 dalis netaikoma, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nustatęs neteisėtos teismo sudėties egzistavimo faktą ir vadovaudamasis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis panaikinęs apskųstą teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje, turėjo perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Nors iš V. K. prašoma priteisti vietinę rinkliavą už 2010–2011 m., taigi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas, galimai atsižvelgęs ir į tai, kad 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 pakeisti Nuostatai klausimą reglamentuoja analogiškai, t. y. nenumatant galimybės fiziniams asmenims deklaruoti atliekų kiekio bei diferencijuoti lengvatos taikymą pagal naudojimosi nekilnojamuoju turtu dažnumą, nusprendė pradėti ir 2012 m. patvirtintų Nuostatų teisėtumo tyrimą. Tai gali būti aiškiai suprantama iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies, taip pat iš bylos medžiagos (V. K. pateikė tiek 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 ir juo patvirtintų Nuostatų, tiek 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-70 ir juo patvirtintų Nuostatų kopijas). Be to, visi neaiškumai dėl tiriamo akto galėjo būti pašalinti bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Trečias pastebėtas Klaipėdos apygardos administracinio teismo padarytas pažeidimas, kad teismas norminio administracinio akto tyrimą (ABTĮ 111 str. 1 d.) tame pačiame teisme, kuriame nagrinėjama individuali byla, pradėjo ne individualioje byloje priėmęs nutartį pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, bet išskyręs klausimą dėl V. K. prašyme keliamų reikalavimų į atskirą administracinę bylą, kurioje nagrinėtas tik V. K. prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo, šią nutartį priėmė naujoje (atskiroje) administracinėje byloje. Tačiau pats Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs byloje susiklosčiusias aplinkybes, padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti ABTĮ 111 straipsnio reikalaujamo sąsajumo su individualia byla nebuvimo. Todėl akivaizdu, kad pastarasis proceso pažeidimas yra tik formalus ir nesukeliantis teisinių pasekmių, todėl neturi įtakos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjas pabrėžia ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-447/2013 nurodė, jog administracinis teismas turi teisę nutraukti administracinę bylą tik konstatavęs procesinio pobūdžio aplinkybes, kurių baigtinį sąrašą nustato ABTĮ 101 straipsnis. Tokio reglamentavimo įtvirtinimas yra viena iš teisės kreiptis į teismą garantijų. Įstatymų leidėjas įtvirtino baigtinį administracinės bylos nutraukimo pagrindų sąrašą, kuris negali būti aiškinamas plečiamai, todėl administracinė byla negali būti nutraukiama kitu negu ABTĮ 101 straipsnyje numatyta pagrindu, inter alia dėl pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Nurodyta pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz., 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).

Savo 2014 m. birželio 11 d. prašyme V. K. tvirtina, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje tiek, kiek ji buvo iškelta ryšium su individualia byla, t. y. ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtas faktines aplinkybes, pažymi, kad įstatymų leidėjas norminių administracinių aktų teisėtumui ištirti nustatė specialią procesinę tvarką, įtvirtintą ABTĮ 110–117 straipsniuose. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos administracinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus. Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013). Taigi pirma, ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka tirdamas norminio teisės akto teisėtumą, administracinis teismas nesprendžia dėl konkretaus asmens teisių gynimo, t. y. neatlieka materialinės teisės taikymo funkcijos, o tik siekia išsiaiškinti, ar norminiu administraciniu aktu nustatytas reguliavimas neprieštarauja įstatymui arba Vyriausybės norminiam aktui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-121/2014).

Antra, kalbėdamas apie proceso atnaujinimo stadijos išimtinumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pabrėžia, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalimi bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi nutartis gali būti laikoma užkertančia kelią pareiškėjui kreiptis į teismą pakartotinai dviem atvejais: pirma, kai tai yra nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą; antra, kai nutartimi patvirtinama šalių taikos sutartis. Kitais atvejais pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į teismą tinkamai suformulavęs savo reikalavimus, pateikęs prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-131/2014).

Remiantis išdėstytais argumentais teigtina, kad minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-213/2013).

Tikrinamu atveju pareiškėjas proceso atnaujinimą sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi norminę administracinę bylą dalyje nutraukti nesant individualią administracinę bylą nagrinėjančio teismo nutarties pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, kuria būtų tinkamai apibrėžtas tokio tyrimo dalykas ir ribos. Tačiau minėtoji nutartis yra procesinio pobūdžio, t. y. nelaikytina sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kuria ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies prasme galutinai išspręstas šalių ginčas, todėl ji negali būti proceso atnaujinimo objektas. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad administracinė byla pagal pareiškėjo Palangos miesto rinkliavų centro prašymą priteisti iš atsakovo V. K. 264 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00780-2012-5) šiuo metu yra Kauno apygardos administracinio teismo žinioje (perduota jam nagrinėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi). Remiantis tuo konstatuotina, jog prielaidos pakartotinai inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ryšium su Kauno apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-1521-505/2015 nėra išnykusios, taip pat nepaneigtos ABTĮ 110 straipsnyje įvardytų subjektų galimybės kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 nurodytų norminių administracinių aktų teisėtumo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. K. prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis yra nepagrįstas, todėl atmetamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 atsisakoma (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. K. prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-355/2014 pagal V. K. ir akcinės bendrovės „Lesto“ prašymus atsakovui Palangos miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Palangos miesto rinkliavų centrui, V. A. K. dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasRamūnas Gadliauskas