Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjo V. K. atstovei advokato padėjėjai Vilijai Badaraitei, pareiškėjos AB „Lesto“ atstovei Jolantai Zabitytei, atsakovės Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovėms Indrei Gudavičienei, Redai Kairienei, trečiojo suinteresuoto asmens BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atstovui Ričardui Pociui viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V.K. ir AB „Lesto“ prašymus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja BĮ Palangos miesto rinkliavų centras administracinėje byloje Nr. I-307-609/2013 pateikė prašymą atsakovui V. K. dėl 264 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už 2010-2011 metus priteisimo. Prašymo reikalavimą grindžia Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 11 12 sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintais nuostatais, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais“.

Atsakovo V. K. prašyme pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą keliamos argumentuotos abejonės, kad Palangos miesto tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo" patvirtintų nuostatų, kurie buvo pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.T2-70, 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ", o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą- Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ".

Prašyme pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (b.l. 5-14) atsakovas V. K. nurodė, kad Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 16 punkte numatyta, jog vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 1 ir 2 prieduose. Vietinės rinkliavos dydis skaičiuojamas pagal prieduose nurodytus parametrus ir Registro duomenis. Pažymi, kad fiziniai asmenys, vietinės rinkliavos mokėtojai, moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto, atsižvelgiant į pagrindinę tikslinę turto naudojimo paskirtį ir plotą. Teigia, jog remiantis Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 16 punktu, juridiniams asmenims yra sudaryta galimybė deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, tačiau galimybės atliekų turėtojams – fiziniams asmenims, vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą, t.y. faktiškai perduotų tvarkyti atliekų kiekį, Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti nuostatai nenumato. Mano, kad vien tai, jog fiziniai asmenys neturi juridinio asmens statuso, savaime nedaro jų komunalinių atliekų kiekio deklaravimo sudėtingesniu ar brangesniu. Pažymi, kad nacionalinėje ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Tvirtina, kad mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant tik pagal prielaidas, potencialiai įmanomų, tikėtinų, galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, „peržengiama“ tai, kas būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Esant tokiai situacijai, lieka įstatymu neįgyvendinta atliekų turėtojui numatyta pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta, nes faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai reikšmingai neatitinka paslaugos teikėjo patirtų išlaidų. Atkreipia dėmesį, kad Palangos mieste, kuris yra vienas iš keleto šalies kurortinių miestų, nuosavybės teise gyvenamosios paskirties patalpas turintys asmenys ten nuolat negyvena. Dėl šios priežasties Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 18 punkte numatyta vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarka, kai mokestis mokamas atsižvelgiant tik į patalpos paskirtį, jos plotą, yra neproporcingas ir prieštarauja principui „teršėjas moka“. Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatuose nesant numatytos galimybės rinkliavą apskaičiuoti pagal deklaruotą atliekų kiekį, sudaroma situacija, kada asmuo yra priverstas sumokėti neproporcingai daugiau nei realias išlaidas už atliekų surinkimą ir sutvarkymą patiria paslaugos teikėjas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir teigia, kad proporcingumo principas principo „teršėjas moka“ kontekste reikalauja, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemtų, jog tam tikri atliekų turėtojai turi padengti išlaidas, akivaizdžiai neadekvačias dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Tvirtina, kad jo faktiškai pagal plotą apskaičiuotų atliekų kiekiai reikšmingai neatitinka paslaugos teikėjo patirtų išlaidų, todėl yra pažeidžiami proporcingumo ir „teršėjas moka“ principai.

Prašyme taip pat nurodoma, kad Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 61 punkte numatyta, jog vietinės rinkliavos lengvatas atskiru sprendimu nustato Palangos miesto savivaldybės taryba. Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo bei aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo (toliau – Aprašas) 3 punkte nurodyta, kad 100 % lengvata (toliau – Lengvata) skiriama ir teikiama tais atvejais, kai nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas visus praėjusius kalendorinius metus, sutampančius su finansiniais metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai) arba nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas einamaisiais kalendoriniais metais. Aprašo 8 punkte numatyta, kad sprendimas suteikti Lengvatą priimamas, jei pateikti Aprašo 4.2 ir 4.3 punktuose nurodyti dokumentai patvirtina, jog vietinės rinkliavos mokėtojo nuosavybės ar kita teise priklausančiame nekilnojamajame turte buvo sunaudota ne daugiau kaip 120 KWh elektros energijos ir 1 m³ vandens per praėjusius metus. Teigiama, kad Apraše nėra numatyta diferenciacinė lengvatos suteikimo rinkliavos mokėtojams galimybė, kuri būtų protinga ir proporcinga, diferencijuojant asmenis, kurių nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas visus praėjusius kalendorinius metus, sutampančius su finansiniais metais (nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. imtinai) arba nekilnojamasis turtas buvo nenaudojamas einamaisiais kalendoriniais metais ir asmenims, kurie nekilnojamuoju turtu Palangoje naudojasi tik poilsio tikslu, t.y. tam tikrą ribotą ir ne ilgai trunkantį laikotarpį. Tvirtina, kad neatitikus itin mažų resursų sunaudojimo kiekių kriterijaus, leidžiančio teigti, jog nuosavybės teise priklausančiu pastatu ar patalpa yra nesinaudojama, turto savininkas yra priverstas mokėti Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatuose patvirtintą fiksuotą rinkliavos dydį, kuris yra vienodas tiek nuolatiniams gyventojams, tiek miesto svečiams, kurie atvyksta į jiems nuosavybės teise priklausančias patalpas. Argumentuoja, kad dėl nurodytos priežasties vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoka, kaip ji traktuojama Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų 5 punkte ir Apraše, pažeidžia teisingumo principą, nes nustatyta fiskuota rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą iš atliekų turėtojų yra akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties (kai nekilnojamasis turtas yra naudojamas tik poilsiui, o ne nuolatiniam gyvenimui) galinčiam susidaryti atliekų kiekiui ir nesudaro galimybės nedidelį atliekų kiekį sukaupiantiems asmenims gauti diferencijuotas lengvatas. Pažymi, kad nediferencijuotas rinkliavos dydis ir nediferencijuota lengvatų suteikimo tvarka nemotyvuoja nekilnojamojo turto turėtojo elgtis itin atsakingai ir rinktis tokius resursų sunaudojimo ir atliekų kiekius, kurie patys savaime nekeltų neigiamo poveikio aplinkai.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi (b.l. 48-50) nutarta pradėti norminio administracinio akto – Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau- Nuostatai), ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“ teisėtumo tyrimą.

Pareiškėja BĮ Palangos miesto rinkliavų centras administracinėje byloje Nr. I-469-609/2013 pateikė prašymą atsakovei AB „Lesto“ dėl 9129 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už 2010-2012 metus priteisimo. Prašymo reikalavimą grindė Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 11 12 sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintais nuostatais, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais“.

Atsakovės AB „Lesto“ prašyme pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą buvo keliamos argumentuotos abejonės, ar Palangos miesto tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo" patvirtintų nuostatų 6 punktas ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 11 25 sprendimu Nr. T2-320 „Dėl Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263“ patvirtintų nuostatų pakeitimo 1.1 punktas tiek, kiek buvo išplėstas vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėtojų ratas (mokėtojus sutapatinus su nekilnojamojo turto objektų savininkais) bei nenumatyta galimybė atleisti nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą mokėjimo ar galimybė apskritai netaikyti vietinės rinkliavos sprecifinių nekilnojamojo turto objektų, kuriuose atliekos nesusidaro, savininkams, prieštaravo LR viešojo administravimo įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12, 3 straipsniui, LR atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12, 2 straisnio 11 daliai ir 32 straipsnio 1 daliai, LR rinkliavų įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui.

2013 m. kovo 29 d. teismo nutartimi (b.l. 105-107) nutarta pradėti norminio administracinio akto- Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų su vėlesniais pakeitimais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 12 30 sprendimu Nr. T2-316, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 05 27 sprendimu Nr. T2-149, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 11 25 sprendimu Nr. T2-320, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 12 28 sprendimu Nr. T2-350, tyrimą ir nustatyti, ar Palangos miesto tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo" patvirtintų nuostatų 6 punktas neprieštaravo LR viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, LR atliekų tvarkymo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, LR rinkliavų įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, o Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 11 25 sprendimo Nr. T2-320 „Dėl Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263“ 1.1 punktas prieštaravo LR viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2010 11 25) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, LR atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, LR rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, be to, ar Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 patvirtinti „Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai su vėlesniais pakeitimais neprieštarauja LR viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, LR atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėja moka“, LR rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tiek, kiek nenumatė galimybės taikyti vietinės rinkliavos mokėjimo lengvatas ar galimybės apskritai netaikyti vietinės rinkliavos specifinio nekilnojamojo turto objektų, kuriuose atliekos nesusidaro (pavyzdžiui tokių, kaip elektros pastotės, elektros įrenginiai, skirstyklos, skirstomieji punktai ir kt.), savininkams.

2013 06 04 teisme gautas pareiškėjos BĮ Palangos miesto rinkliavų centras pareiškimas (adminstracinė byla Nr. I-469-609/2013, b.l.113) dėl prašymo atsisakymo, kuriuo pareiškėja BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atsisakė nuo prašymo, atsakovei AB „Lesto“ pateikus Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 2, 4 punktuose nurodytus dokumentus, patvirtinančius, kad ginčo nekilnojamojo turto objektuose nebuvo vykdoma veikla, dėl nurodytos priežasties atsakovei suteikus 100 procentų vietinės rinkliavos lengvatą už laikotarpį nuo 2010 01 01 iki 2012 12 31.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo V. K. atstovė palaiko prašyme ištirti norminį administracinį aktą išdėstytus argumentus.

Atsakovė Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepime į prašymą (b.l. 60-66) nurodė, kad Palangos miesto savivaldybės mero 2011 m. birželio 1 d. potvarkiu Nr. M1-22 ir vėlesniu 2012 m. vasario 6 d. potvarkiu Nr. M1-4 buvo sudaryta darbo grupė Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatoms, Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašui, deklaravimo galimybėms ir tikslingumui bei vietinės rinkliavos dydžiams įvertinti (toliau – Darbo grupė). Darbo grupės darbo metu sukauptų duomenų analizė parodė, kad Palangos miesto savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemai nėra realių galimybių pasinaudoti kitų savivaldybių sukaupta patirtimi dėl galimybės fiziniams asmenims mokėti rinkliavą pagal deklaruotą atliekų kiekį, nes kurorto gyvenimo specifika kelia daugybę reikalavimų: dideli aptarnaujamų gyventojų skaičiaus svyravimai per metus, didelė sezoniškumo įtaka, itin svarbus atliekų surinkimo dažnumas, siekiant išvengti neigiamų pasekmių (nemalonių kvapų, perkrautų konteinerių). Paaiškino, kad pagrindinis miesto gyventojų pragyvenimo šaltinis – turizmas bei su turizmo ir lankytojų aptarnavimu susijusios paslaugos, todėl sukontroliuoti, kur komunalines atliekas meta apie 200 tūkstančių atvykstančiųjų, praktiškai neįmanoma. Be to, apie 30 procentų nekilnojamojo turto objektų Palangos mieste nuosavybės teise priklauso asmenims, nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravusiems kituose miestuose ar šalyse. Tokie asmenys gali nurodyti, kad Palangoje apsistoja tik vasaros sezono metu bei deklaruoti nedidelį atliekų kiekį, ir visiškai tikėtina, kad siekdami deklaruoti mažesnį atliekų kiekį, jie gali nenurodyti, kad apsistoja ar pastatus išnuomoja ir kitų sezonų metu ar savaitgaliais, ir atliekų surinkėjas neturės galimybių patikrinti ir sukontroliuoti, kur jie meta susikaupusias atliekas. Pažymėjo, jog iš savivaldybės biudžeto yra finansuojamas ir atliekų surinkimas bei tvarkymas miesto viešose teritorijose (parkuose, skveruose, gatvėse, paplūdimyje ir pan.), nors atliekas į konteinerius ir šiukšliadėžes, esančias viešosiose vietose, meta tie patys atliekų darytai, t.y. tiek nuolatiniai miesto gyventojai, tiek atvykstantys. Šių atliekų per metus vidutiniškai surenkama apie 3 tūkstančius tonų, o iš savavaldybės biudžeto jų surinkimui ir sutvarkymui skiriama apie 600 tūkst. Lt , nors šias išlaidas turėtų padengti patys atliekų turėtojai. Teigia, kad deklaruojančių atliekų turėtojų duomenų bazės sukūrimas ir administravimas bei kontrolė preliminariais paskaičiavimais Palangos miesto savivaldybei papildomai kainuotų apie 320000 Lt ir daugiau per metus. Mano, jog sudarius galimybę privatiems atliekų turėtojams deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, ženkliai išaugtų administravimo kaštai, dėl ko būtų patiriamos papildomos išlaidos, atitinkamai, siekiant padengti visas atliekų sutvarkymo išlaidas, įskaitant administravimą, turėtų būti didinama atliekų sutvarkymo kaina ir didžiausia mokestinė našta tektų patiems vietinės rinkliavos mokėtojams. Argumentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad paprastai būna labai sunku ir (ar) brangu nustatyti tikslų atliekų turėtojo perduotų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, todėl nėra draudžiama mokestį taikyti atsižvelgiant į dėl atliekų turėtojo veiklos galimą susidaryti atliekų kiekį, atsižvelgiant į jų užimamą nekilnojamojo turto plotą bei paskirtį. Nesutinka su argumentu dėl diferencijuotų lengvatų nustatymo ir teigia, kad atsižvelgiant į sezoniškumą, gyventojų skaičiaus kaitą ir atliekų kiekių sezoninius svyravimus Palangos miesto savivaldybėje nustatyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą būtų labai sunku ir brangu. Teigia, jog sekti ir kontroliuoti, kiek dažnai asmuo naudojasi nekilnojamuoju turtu, būtų tikrai sudėtinga ir tai reikalauja didelių administravimo išlaidų. Tvirtina, kad šiai dienai Palangos miesto savivaldybėje surinkta vietinė rinkliava iš atliekų turėtojų nepadengia visų atliekų surinkimo, tvarkymo, priežiūros ir pan. išlaidų, todėl papildomos administravimo išlaidos būtų nepakeliama finansinė našta savivaldybei ir siekiant padengti susidariusias išlaidas, turėtų būti didinamas atliekų tvarkymo mokestis.

Teismo posėdžio metu atsakovės Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovės palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir mano, jog Palangos miesto tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo" patvirtintų nuostatų, kurie buvo pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.T2-70, 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ", o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą- Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ".

Trečiojo suinteresuoto asmens BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atsiliepime į prašymą (b.l.44) nurodyta, kad kaip reglamentuota 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T2-70 6 punkte ir BĮ Palangos miesto rinkliavų centro nuostatuose, patvirtintuose 2008 m. gruodžio 5 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-291, BĮ Palangos miesto rinkliavų centras yra įstaiga, administruojanti vietinę rinkliavą, kuri privalo laikytis teisės aktų reikalavimų. Kol yra galiojantis 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T2-70, BĮ Palangos miesto rinklaivų centras privalo juo vadovautis.

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atstovas palaiko atsakovės Palangos miesto savivaldybės tarybos atstovių išdėstytus argumentus ir mano, kad Palangos miesto tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr.T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo" patvirtintų nuostatų, kurie buvo pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 29 d. sprendimo Nr.T2-70, 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ", o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą- Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „ teršėjas moka ".

Pareiškėjai BĮ Palangos miesto rinkliavų centras atsisakius prašymo reikalavimo administracinėje byloje Nr. I-469-609/2013 dėl nesumokėtos 9129 Lt vietinės rinkliavos už 2010-2012 metus iš atsakovės AB „Lesto“ priteisimo, teismo posėdžio metu pareiškėjos AB „Lesto“ atstovė patvirtino, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas netikslingas.

Dėl prašomo ištirti teisės akto norminio pobūdžio

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 2 straipsnio 10 punktas numato, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 punktą, norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2003 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A5-63-03), teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje.

Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 11 12 sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti nuostatai, kurie pakeisti Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 03 29 sprendimo Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintais Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais“ (toliau- Nuostatai) reglamentuoja vietinės rinkliavos apskaičiavimą, vietinės rinkliavos mokėtojų registro sudarymą, vietinės rinkliavos mokėjimą, apskaitą. Iš prašomų ištirti Nuostatų turinio matyti, kad juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir yra daugkartinio taikymo. Esant nurodytiems kriterijams vertintina, jog toks teisės aktas laikytinas norminiu administraciniu aktu.

Dėl norminio teisės akto nuostatų teisėtumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnyje nurodyta, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnis, reglamentuojantis savarankiškąsias savivaldybių funkcijas, joms priskiria ir vietinių rinkliavų nustatymą (2 punktas) bei komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimą, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimą, sąvartynų įrengimą ir eksploatavimą (31 punktas). Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas vietos savivaldybės tarybai suteikia teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 25 bei 30 straipsniuose, reglamentuojančiuose savivaldybių funkcijas ir jų įgyvendinimą atliekų tvarkymo srityje, nurodyta, jog savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti; organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris nebeegzistuoja, tvarkymą. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis įtvirtina, kad vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Šis principas reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (6 punktas). Nuostatų priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 1 dalies 3 punktas numatė, kad viešojo administravimo subjektai, tarp jų ir vietos savivaldybės tarybos, savo veikloje privalo vadovautis proporcingumo principu. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad proporcingumo principas reiškia, jog administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus. Nurodytas proporcingumo principo aiškinimas išlikęs ir šiuo metu galiojančiame Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 ir 2010 m. gruodžio 23 d. statymo Nr. XI-1259 redakcija) 1 dalies 3 punkte. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad šis principas reiškia ir tai, jog taikomos priemonės turi išlaikyti balansą tarp viešo ir privataus intereso taip, kad nebūtų be reikalo suvaržytos asmens teisės ir paliesti privatūs interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nuosekliai aiškina, jog proporcingumo, kaip ir teisingumo, principai yra neatsiejami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nuosekliai konstatuoja, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna; privalu paisyti proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams, o tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra, jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškiantis, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Principas „teršėjas moka“ įsakmiai įpareigoja valstybinės valdžios bei vietos savivaldos institucijas užtikrinti, jog atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų būtent atliekų turėtojas, o šio principo pagrindu iš atliekų turėtojų surinktos lėšos turi padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Kiti atliekų tvarkymo finansavimo šaltiniai, išvardinti Atliekų tvarkymo įstatymo 33 straipsnyje, įstatymų leidėjo yra įvardinti kaip papildomi. Vietos savivaldybės tarybos nustatomas vietinės rinkliavos dydis bei jos apskaičiavimo atliekų turėtojams tvarka neturi viršyti to, kas yra būtina siekiant minėtų finansavimo tikslų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdo pasirinkimą apsprendžia galimybės šią rinkliavą administruoti nedideliais kaštais; pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas; planuoti papildomų lėšų poreikį; komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą; tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010).

Nagrinėjamu atveju prašoma ištirti, ar Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neprieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam principui „teršėjas moka“, o nenumatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas pagal naudojimosi nekilnojamu turtu dažnumą – Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytam, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje išplėtotam, proporcingumo principui ir Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyke įtvirtintam principui „teršėjas moka“.

Nuostatų 5 punkte apibrėžta, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą – tai Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal Nuostatų 6 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK. Nuostatų 19 punkte numatyta, kad vietinės rinkliavos dydis apskaičiuotas toks, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo. Tuo tarpu Nuostatų 16 punkte nurodyta, kad vietinė rinkliava skaičiuojama pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos nustatytus Vietinės rinkliavos parametrus, kurie nurodyti šių Nuostatų 1 ir 2 prieduose. Fiziniai asmenys, Vietinės rinkliavos mokėtojai, moka nustatytą mokestį nuo turtinio vieneto.

Pareiškėjas V. K. nesutinka, jog vietinės rinkliavos dydis yra nustatomas pagal valdomo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą, nesudarant galimybės mokėti už faktiškai sukauptą atliekų kiekį. Atliekų tvarkymo įstatymas tiesiogiai nenumato pareigos atliekų turėtojui atliekų tvarkymo išlaidas apmokėti tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškindamas principą „teršėjas moka“, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/10/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.). Kadangi, kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Europos sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.).

Aiškindamas principo „teršėjas moka“ atitiktį proporcingumo principui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, tačiau principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti (2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2796/2011).

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog Nuostatų 16 punktas, numatantis, jog vietinės rinkliavos dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o pagal parametrus, priklausančius nuo valdomo nekilnojamojo turto, neprieštarauja nei principui „teršėjas moka“, nei proporcingumo principui. Pažymėtina ir tai, jog Nuostatuose nustatyta vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimo tvarka taikoma vienodai visiems komunalinių atliekų turėtojams.

Palangos miesto savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, pakankamai tiksliai apskaičiuoti atliekų tvarkymo išlaidas, planuoti papildomų lėšų poreikį, užtikrina galimybes komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo sistemos organizatoriui tiksliai prognozuoti pajamas, kas savo ruožtu leidžia planuoti šių pajamų paskirstymą bei efektyviau organizuoti patį komunalinių atliekų tvarkymą. Jis taip pat užtikrina tikslią vietinės rinkliavos mokėtojų apskaitą, efektyvią jų kontrolę, skolų administravimą. Toks pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas iš esmės yra tinkamas aukščiau paminėtam tikslui pasiekti. Be to, jis neperžengia ir to, kas yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti.

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms. Pagal Nuostatų 7 punktą administruoti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų pavesta BĮ Palangos miesto rinkliavų centras. Nuostatų 16 punkte numatyta galimybė juridiniams asmenims deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Palangos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu, tačiau galimybė fiziniams asmenims, atliekų turėtojams, patiems perduoti atliekas atliekų tvarkytojui ir mokėti ne pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, bet pagal deklaruojamų atliekų kiekį Nuostatuose nenumatyta.

Kaip jau buvo minėta, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą pats savaime neprieštarauja viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui. Tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t.y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų peržengiama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Nuostatų 16 punkte yra nustatyta, jog juridiniai asmenys, vietinės rinkliavos mokėtojai, gali deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, vadovaujantis Palangos miesto savivaldybės tarybos patvirtintu Palangos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu. Iš to, kas nurodyta, matyti, jog atsakovė iš esmės yra numačiusi galimybę tam tikriems vietinės rinkliavos mokėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal nustatyta tvarka deklaruotą komunalinių atliekų kiekį, tačiau ši galimybė suteikiama tik vietinės rinkliavos mokėtojams, kurie yra juridiniai asmenys. Kadangi laikytina, jog į nurodytų subjektų kategoriją nepatenkantys vietinės rinkliavos mokėtojai, tame tarpe ir daugiabučių namų savininkai, komunalines atliekas taip pat gali kaupti ne viešose erdvėse bei deklaruoti komunalinių atliekų kiekį, darytina išvada, jog tokia aplinkybė peržengia tai, kas yra būtina principo „teršėjas moka“ įgyvendinimui, nes vien tai, kad kiti vietinės rinkliavos mokėtojai nėra juridiniai asmenys, savaime nepadaro komunalinių atliekų kiekio deklaravimo sudėtingesniu ar brangesniu. Konstatuotina, kad Nuostatų 16 punktas ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, kai objektyviai ir be didelių ekonominių sąnaudų įmanoma nustatyti atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti atliekų kiekį, prieštarauja proporcingumo principui. Darydamas tokią išvadą, teismas atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką, aiškinant vietos savivaldybių tarybų priimtų teisės aktų, reglamentuojančių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam proporcingumo principui (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2796/2011).

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Vertindamas Nuostatų atitiktį įstatyme įtvirtintam proporcingumo principui, teismas neanalizuoja konkrečių atvejų, galinčių atsirasti ar atsirasiančių taikant ginčijamas nuostatas, todėl atsakovės Palangos miesto savivaldybės tarybos argumentai, jog miestas turi kurorto statusą, todėl atliekų deklaravimas Palangos miesto komunalinių atliekų turėtojams yra išskirtinai sudėtingas, lemtų ekonominius nuostolius tiek pačios savivaldybės biudžetui, tiek vietinės rinkliavos mokėtojams, nevertinami. Be to, nagrinėjamoje byloje dėl norminio akto teisėtumo nėra sprendžiamas ir konkretaus asmens subjektyvinių teisių apsaugos klausimas, todėl teismas nevertina pareiškėjo V.K. nurodytų argumentų ir faktinių aplinkybių, susijusių su individualioje administracinėje byloje kilusiu ginču dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Pareiškėjo V. K. prašyme tvirtinama, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui prieštarauja ir tai, kad Nuostatuose nėra numatyta galimybė taikyti diferencijuotas lengvatas.

Nuostatų 45 punktas numato, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba atskiru sprendimu. 2012 m. kovo 29 d. Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-70 buvo patvirtintas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo aprašas, kuriuo nustatyta 100 procentų vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata, taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims, Palangos miesto savivaldybės teritorijoje valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems avarinės būklės ar fiziškai sunaikintu nekilnojamojo turto objektu ar nesinaudojantiems nekilnojamojo turto objektu. Iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-321 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos aprašo matyti, jog Palangios miesto savivaldybės taryba 2010 11 25 sprendimo Nr. T2-321 1 punktu yra patvirtinusi Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vienims gyvenantiems asmenims aprašą, kuriuo yra nustatyta 50 procentų dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvata nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, atitinkantiems Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų skyrimo ir teikimo nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims apraše nurodytus kriterijus.

Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, o 11 straipsnio l dalies 8 punktas numato, jog savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. To paties įstatymo 12 straipsnis, reguliuojantis vietinių rinkliavų nustatymą, numato, jog savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams bei nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Rinkliavų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatyta savivaldybės tarybos teisė visiškai arba iš dalies atleisti nuo rinkliavos mokėjimo. Pagal Rinkliavų įstatymo bei Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas savivaldybių institucijų kompetencijai yra priskirta funkcija atitinkamos savivaldybės teritorijoje organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą bei suteikta teisė nustatyti vietinę rinkliavą už naudojimąsi šios sistemos paslaugomis. Kaip viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų priskirtų) savivaldybės funkcijų, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte išskirta savivaldybės teisė nustatyti vietines rinkliavas. Rinkliavų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nenumatyta pareiga savivaldybės tarybai visiškai arba iš dalies tam tikrus asmenis atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Šiame kontekste pažymėtina, kad vietinės ir centrinės valdžios santykiai yra reguliuojami tam tikrų teisės principų, kurie įtvirtinti tiek nacionaliniu (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos vietos savivaldos chartija). Šie principai reguliuoja ir klausimus, kaip valdžios institucijų pareigos atitinkamoje srityje yra išskirstomos arba pasidalinamos. Vietinės ir centrinės valdžios santykiai, siekiant užtikrinti adekvatų jų tarpusavio santykį ir pagarbą kiekvienam iš subjektų atitinkamos valdymo pakopos sferoje, grindžiami vietos savivaldos savarankiškumo ir laisvės, teisėtumo, įstatymų viršenybės, subsidiarumo, deleguotos kompetencijos, bendradarbiavimo ir kitais principais. Šių principų realizavimas reikalauja garantuoti, kad egzistuotų vietos valdžia, galinti pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus ir pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems įgyvendinti (Europos vietos savivaldos chartijos preambulė) (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-617/2010).

Iš to, kas aukščiau išdėstyta, matyti, jog atsakovė Palangos miesto savivaldybė turi diskrecijos teisę nustatyti vietines rinkliavas, tvirtinti rinkliavos nuostatus, nustatyti lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams bei nustatyti vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus. Tačiau diskrecijos teisė yra saistoma ir bendrųjų konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.). Pažymėtina, kad įgyvendinant diskrecijos teisę, turi būti laikomasi įstatymuose nustatytų procedūrų, priimtas sprendimas neturi prieštarauti galiojantiems teisės aktams (įskaitant ir juose įtvirtintus principus).

Reikalavimas savivaldybių laisvę ir savarankiškumą įgyvendinti nepažeidžiant įstatymo nustatytų ribų taikomas ir realizuojant savivaldybių fiskalinę kompetenciją. Nors Lietuvoje egzistuoja vieninga, bendra įstatymais paremta valstybinė mokesčių sistema, savivaldybės šioje srityje taip pat turi tam tikrus Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje laiduojamas savivaldybių biudžetų savarankiškumas, įstatymuose įtvirtinamos kitos savivaldybių mokestinės kompetencijos galios, tame tarpe ir vietines rinkliavos nustatymas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Europos vietos savivaldos chartijos, kuri ratifikuota 1999 m. gegužės 25 d. įstatymu Nr. VIII-1197, 4 straipsnio 2 dalį vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams. Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta, kad vietinės valdžios organai bent dalį finansinių išteklių turėtų gauti iš vietos mokesčių ir rinkliavos, kurių dydį jie nustato patys; finansų sistema, kuria grindžiami vietiniams valdžios organams prieinami finansiniai ištekliai, turėtų būti pakankamai įvairi ir lanksti, kad leistų jiems neatsilikti nuo jų uždavinių įgyvendinimo kaštų realaus kilimo.

Vietinių rinkliavų nustatymą ir kitus su tuo susijusius teisinius santykius ordinarinio įstatymo lygmeniu reglamentuoja Rinkliavų įstatymas. Sisteminė Rinkliavų įstatymo ir jo nuostatų, įtvirtinančių, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus (12 str.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas vietinės rinkliavos nuostatuose (13 str.), analizė leidžia tvirtinti, kad vietinių rinkliavų nustatymo, rinkimo, administravimo ir kontrolės teisiniai santykiai įstatymo lygmeniu reglamentuojami glaustai, didesnę vietinių rinkliavų reglamentavimo laisvės ir savarankiškumo dalį paliekant pačių savivaldybių kompetencijai. Kadangi matyti, jog šioje srityje priimdamos sprendimus, savivaldybės turi gana plačią diskreciją, teisėjų kolegija vertina, jog nustatydama prievolės mokėti vietinę rinkliavą mastą bei lengvatas, atsakovė Palangos miesto savivaldybės taryba įstatymuose ar kituose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, o sprendimas dėl vietinės rinkliavos lengvatų suteikimo vertintinas kaip leistinas ir teisėtas vietos savivaldos institucijos pasinaudojimas diskrecijos teise savo nuožiūra reguliuoti su vietos savivalda susijusius teisinius santykius. Kadangi pareiškėjas V. K. konkrečių įrodymų, kaip ir kokiu būdu nenumatyta galimybė diferencijuoti lengvatas proporcingumo ir „teršėjas moka principus pažeidžia, nepateikė, pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės taikyti diferencijuotas lengvatas, teisinio pagrindo nėra.

Dėl administracinių teismų kompetencijos

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija administracinėms byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar saviavaldybių administravimo subjektai, teisėtumo. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai gali prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstaymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 111 straipsnio 1 dalis).

Nors atsakovės AB „Lesto“ prašymo pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą pateikimo metu Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo iškelta administracinė byla pagal pareiškėjos BĮ Palangos miesto rinkliavų centras prašymą atsakovei AB “Lesto” dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, 2013 06 04 teisme administracinėje byloje Nr. I-469-609/2013 gautas pareiškėjos pareiškimas patvirtina, jog pareiškėja pasinaudojo ABTĮ 52 straipsnyje įtvirtinta pareiškėjo teise atsisakyti skundo (prašymo) ir ją tinkamai realizavo bei prašo administracinę bylą nutraukti.

Pareiškėjai BĮ Palangos miesto rinkliavų centras pripažinus, kad atsakovė AB “Lesto” jai tenkančią prievolę yra įvykdžiusi tinkamai ir atsisakius prašymo, darytina išvada, jog prašymas pradėti norminio administracinio akto tyrimą nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla, todėl administracinė byla nelaikytina priskirtina administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, 127 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pripažinti, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtinti ir 2012 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-70 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeisti Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Kitoje dalyje prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Norminę administracinę bylą dalyje dėl Palangos miesto tarybos 2009 11 12 sprendimo Nr. T2-263 „Dėl Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą nustatymo ir nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų nuostatų su vėlesniais pakeitimais, patvirtintais Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 12 30 sprendimu Nr. T2-316, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 05 27 sprendimu Nr. T2-149, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 11 25 sprendimu Nr. T2-320, Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 12 28 sprendimu Nr. T2-350 6 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, LR atliekų tvarkymo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, LR rinkliavų įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2009 11 12) 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, ir Palangos miesto savivaldybės tarybos 2010 11 25 sprendimo Nr. T2-320 „Dėl Tarybos 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. T2-263“ 1.1 punkto atitikties Viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios 2010 11 25) 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, bei Palangos miesto savivaldybės tarybos 2009 11 12 sprendimu Nr. T2-263 patvirtintų „Palangos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų su vėlesniais pakeitimais atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, kurioje įtvirtinta atliekų turėtojo sąvoka, ir 32 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtintas principas „teršėja moka“, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, nustatančiam, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą tik iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tiek, kiek nenumatė galimybės taikyti vietinės rinkliavos mokėjimo lengvatas ar galimybės apskritai netaikyti vietinės rinkliavos specifinio nekilnojamojo turto objektų, kuriuose atliekos nesusidaro (pavyzdžiui tokių, kaip elektros pastotės, elektros įrenginiai, skirstyklos, skirstomieji punktai ir kt.), savininkams, nutraukti.

Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės tarybą įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti leidinyje „Valstybės žinios“ ir dienraštyje „Vakarinė Palanga“, o jį paskelbus, teismui pateikti dienraščio numerį (egzempliorių), kuriame buvo paskelbtas šis teismo sprendimas.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.