Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

asmeniui atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės R. Š., jo atstovui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. ir jo atstovo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas pagal Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduotas laiduotojos E. Š. atsakomybėn, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą.

Baudžiamoji byla R. Š. nutraukta.

Išaiškinta R. Š., kad jeigu jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinta E. Š., kad ji gali atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusiojo A. P. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo R. Š. 80 Eur turtinė žala, 200 Eur neturtinė žala ir 1200 Eur bylinėjimo išlaidų, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. R. Š. pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato dėl to, kad 2021 m. birželio 17 d. 17.35 val. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui su A. P., prieš jį panaudojo fizinį smurtą – tyčia du kartus rankos kumščiu bei šešis kartus rankos delnu sudavė į galvos sritį, vieną kartą dešine koja spyrė į dešinį petį ir du kartus dešine koja spyrė į sėdmenų sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. P. fizinį skausmą bei padarydamas jam kraujosruvą su pažeidimu viršutinės lūpos dešinėje, kraujosruvą apatinės lūpos dešinėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendyje konstatuota, kad R. Š. veiksmai kvalifikuoti tinkamai, jam inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nustačius visas BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas bei įvertinus bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad kaltinamasis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neskiriant užstato.

3. Nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas M. V. skundžia Kauno apylinkės teismo 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį, ir prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje R. Š. vadovaujantis BK 40 str. nuostatomis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį laiduotojos E. Š. atsakomybėn, nustatant 2 (dvejų) metu laidavimo terminą ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – R. Š. pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirti jam straipsnio sankcijoje numatytą bausmę ir BK numatytas baudžiamojo poveikio priemones. Skunde prašoma nukentėjusiojo A. P. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti nukentėjusiajam iš kaltinamojo R. Š. 880 eurų turtinei žalai atlyginti, 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 1 600 eurų bylinėjimo išlaidų.

3.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su išvada, kad egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, jog asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, nes R. Š. nebuvo nuoseklus, išreikšdamas savo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo. Skunde pažymėta, kad R. Š. pradžioje apklausiamas įtariamuoju visiškai nepripažino, nurodė, jog A. P. galėjo netyčia sužaloti, kai bandė išmušti jo telefoną iš rankų, vėliau pagal pateiktą įtarimą kaltę pripažino tik iš dalies. Nors nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamasis kaltę pripažino pilna apimtimi, tačiau pats kaltės pripažinimas gali būti laikytinas vien tik formaliu, kadangi ir pats kaltinamasis nurodė, jog „jei reikia, pripažįstu“. Skunde pažymėta, kad kaltinamojo apsisprendimą pripažinti kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą vertė ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys reikšmingi baudžiamosios bylos nagrinėjimui, o ypač vaizdo įrašai, kurie užfiksavo visą įvykį, todėl šiuo atveju jo prisipažinimas nulemtas ne jo gailėjimosi dėl nukentėjusiojo sužalojimo, o dėl byloje surinktų akivaizdžių jo kaltės įrodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kaltinamasis teismo posėdžio metu nurodydamas, jog gailisi dėl savo elgesio, pačią atgailą siejo su jo veiksmų neigiamomis pasekmėmis sau pačiam, tačiau kritiškai nevertino savo elgesio nukentėjusiojo atžvilgiu, vis kartodamas, jog būtent pats nukentėjusysis ir buvo kaltas, jog buvo sužalotas, nes tariamai R. Š. išprovokavo taip elgtis, be to, bylos proceso metu kaltinamasis nukentėjusiojo neatsiprašė.

3.2. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino R. Š. charakterizuojančius duomenis, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog R. Š. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė ir nenurodė, jog R. Š. praeityje buvo teistas dėl fizinio smurto naudojimo prieš savo vaiką ir nors teistumas šiuo atveju ir yra išnykęs, tačiau pats faktas rodo asmens polinkį smurtauti. Taip pat teismas tinkamai neįvertino ir R. Š. administracinių baustumų, nes nors jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai ir yra kitokio pobūdžio nei buvo inkriminuota nusikalstama veika, tačiau vien faktas, kad jie yra daromi ir yra ne vienkartinio pobūdžio, tik patvirtina išvadą, jog R. Š. nėra linkęs laikytis teisės aktų reikalavimų.

3.3. Skundo autoriaus vertinimu, teismas visiškai nepagrįstai išskirtinę reikšmę suteikė R. Š. charakteristikoms, nes jos visapusiškai neatspindi jo asmenybės bruožų, tik nurodomos jo, kaip teniso trenerio, asmeninės savybės. Skundo autoriaus teigimu, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas byloje esančius R. Š. charakterizuojančius įrodymus vertino selektyviai, vieniems iš įrodymų suteikdamas prioritetinę vertę, dėl ko padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, jog yra pagrindo manyti, kad R. Š. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

3.4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad E. Š. atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra tinkama būti laiduotoja bei verta teismo pasitikėjimo ir kaip turinti autoritetą, galinti daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Skunde nurodoma, kad vien faktas, jog kaltinamasis gyvena su laiduotoja pripažinta savo motina, neduoda pagrindo išvadai, kad ji yra tinkama laiduotoja. R. Š. motina yra garbaus amžiaus, ji dalinai priklausoma nuo kaltinamojo, tad šis priklausomumas lemia tai, jog laiduotoja net ir nesutikdama su jai nepriimtinu kaltinamojo elgesiu, neturės galimybės pastarajam prieštarauti. Skunde pažymėta, kad laiduotoja nurodė, jog jai nėra žinoma apie kaltinamojo buvusį ir jau išnykusį teistumą. Šie faktai rodo, jog teismas byloje surinktais įrodymais nepagrindė išvados, jog E. Š. turi realią galimybę daryti teigiamą poveikį R. Š., kad jis ateityje nenusikalstų.

3.5. Skunde nesutinkama su teismo išvada dėl turtinės ir neturtinės žalos sumažinimo. Skunde teigiama, kad nukentėjusiajam R. Š. ne tik sudavė į veidą, tačiau ir spyrė į nugarą, ko pasėkoje A. P. ilgą laiką jautė skausmus ir turėjo lankytis gydymo įstaigoje. Sužalojimai veide buvo matomi, dėl ko buvo jaučiamas didelis gėdos jausmas, pažeminimas sąlygojęs nukentėjusiojo nenorą rodytis viešumoje. A. P. patyrė tiek fizinį skausmą, tiek didelius dvasinius išgyvenimus bei kitokio pobūdžio neturtinę žalą, kurią R. Š. sukėlė tyčiniais, chuliganiškais, smurtiniais veiksmais, todėl, skundo autoriaus įsitikinimu, nukentėjusiojo prašytas priteisti neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, o teismo nustatytas neturtinės žalos dydis aiškiai prieštarauja protingumo ir teisingumo principams.

3.6. Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog nukentėjusysis negalėjo reikšti reikalavimo priteisti už telefoną „iPhone XR“, nes jis nukentėjusiajam nepriklauso, o realiai žalą galimai patyrė liudytoja E. K.. Skundo autoriaus vertinimu, teismas turėjo priteisti nukentėjusiojo patirtą žalą, nes liudininkė E. K. yra nukentėjusiojo A. P. sutuoktinė, tad mobiliojo ryšio telefonas remiantis CK nuostatomis jiems priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, tad nukentėjusysis turėjo teisę reikšti ieškinį dėl jam padarytos turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

3.7. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu nuo 1600 eurų iki 1200 eurų. Šį sprendimą teismas grindė tuo, kad bylos procesas vyko trumpai, buvo sutrumpintas įrodymų tyrimas, advokato darbo vieta yra tame pačiame mieste, kaip ir teismas, todėl laikė, kad prašomos bylinėjimosi išlaidos yra šiek tiek per didelės, todėl jos yra mažintinos. Skunde nurodoma, kad teismas neįvertino to, jog nukentėjusiojo atstovas nukentėjusįjį atstovavo ir ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko buvo užtrukta ilgiau nei nurodoma nuosprendyje, o 1600 eurų suma apima šias abi procesines stadijas, o teismas neatsižvelgė į visas šio klausimo sprendimui teisiškai reikšmingas aplinkybes.

4. Atsiliepimų į nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą negauta.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nukentėjusiojo A. P. atstovas advokatas M. V. prašė apeliacinį skundą tenkinti. R. Š. ir jo gynėjas prašė palikti galioti teismo nuosprendį ir apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė taip pat pritarė gynybos pozicijai, kad laidavimas R. Š. atžvilgiu taikytas pagrįstai, ir prašė apeliacinį skundą atmesti.

6. Nukentėjusiojo A. P. atstovo advokato Mindaugo Vagonio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Apeliaciniame skunde neginčijama R. Š. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo, tačiau skunde prašoma panaikinti BK 40 straipsnio taikymą, R. Š. pripažinti kaltu ir nuteisti, paskirti BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje matytą bausmę, pilnai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir priteisti visas turėtas proceso išlaidas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl R. Š. padarytos nusikalstamos veikos, jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau, spręsdamas dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko nepagrįstai nustatė, kad yra pagrindas atleisti R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija sutinka ne su visais skundo argumentais, susijusiais su BK 40 straipsnio taikymu, be to, skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl civilio ieškinio, tačiau teisėjų kolegija laiko, kad šie klausimai skundžiamame nuosprendyje išspręsti tinkamai, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

9. BK 40 straipsnyje yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės.

9.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šioje byloje yra nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos sąlygos: R. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, laikomas neteistu, tad asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, ir, įvertinęs kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, padarė išvadą, jog yra pagrindo manyti, jog R. Š. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismas pripažino esant ir BK 40 straipsnio 3 dalies pagrindui, t. y., kad kaltinamojo motina E. Š. yra tinkama laiduotoja.

9.2. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas advokatas M. V. teigia, kad nėra pagrindo išvadai, jog R. Š. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi dėl padaryto. Teisėjų kolegija su tokiu teiginiu sutinka ir konstatuoja, kad R. Š. prisipažinimas dėl padarytos nusikalstamos veikos nebuvo visiškas ir nuoširdus. Ikiteisminio tyrimo metu R. Š. kaltės nepripažino, vėliau teigė prisipažįstantis iš dalies. Teisme R. Š. nurodė, kad kaltę pilnai pripažįsta, tačiau nuosekliai neišdėstė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis sudavė nukentėjusiajam kaltinime nurodytą kiekį smūgių, tik lakoniškai nurodė, kad prisipažįsta dėl to, kas yra nufilmuota. Vertinant R. Š. teisme duotų parodymų turinį, akivaizdžiai matyti, kad jo pozicija dėl įvykio iš esmės nesikeitė, nes kaip ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai aiškino, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, kad jis tik norėjo A. P. išmušti iš rankų telefoną, kad šis jo nefilmuotų ir kad galėjo tuo metu netyčia suduoti nukentėjusiajam per veidą. Be to, jo parodymai teisme nebuvo nuoseklūs – prisipažinęs dėl pareikšto kaltinimo, jis vis tik nurodė, kad sudavė A. P. į veido sritį, tačiau ne tiek kartų, kiek jam inkriminuota, nors, byloje esančiuose vaizdo įrašuose užfiksuota, kaip jis suduoda nukentėjusiajam ne mažiau 6 smūgius į veido sritį. Taip pat pažymėtina, kad visuose savo parodymuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, R. Š. tvirtino, kad konflikto iniciatorius buvo nukentėjusysis, kuris jį tyčia provokavo, filmavo, nors kaltinamasis ir prašė to nedaryti.

9.3. Apeliacinio proceso metu R. Š. taip pat nurodė, kad viskas buvo sufabrikuota, kad konflikto iniciatoriai buvo nukentėjusysis ir jo vaiko motina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad formaliai pripažindamas savo kaltę, R. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu savo elgesio kritiškai nevertino, jo manymu, nukentėjusysis buvo sužalotas dėl savo paties išprovokuotos situacijos, taigi, darytina išvada, jog R. Š. kaltės pripažinimas buvo grindžiamas ne visišku prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi dėl padaryto, o byloje surinktais neginčijamai jo kaltę patvirtinančiais duomenimis, t. y. specialisto išvada, vaizdo įrašais, o taip pat ir siekiu palengvinti savo teisinę padėtį – pripažinus kaltę, taip pat esant kitoms įstatyme numatytoms sąlygoms, prašyti teismo taikyti atleidimą nuo atsakomybės.

9.4. Teisėjų kolegija sutinka ir su kitu apeliacinio skundo teiginiu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nustatė esant BK 40 straipsnio 2 dalyje 4) punkte esančią sąlygą - yra pagrindo manyti, kad kaltininkas <...> laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šioje byloje egzistuoja atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, nes R. Š. padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, nuobaudos nors ir galioja tačiau skirtos ne už šiukščius nusižengimus, yra dirbantis, charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išvada buvo padaryta neįvertinus visų svarbių aplinkybių.

9.5. Kasacinės instancijos teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-176-303/2018, 2K-274-693/2018). Vienai ar kitai išvadai gali turėti įtakos ankstesni (išnykę) kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-693/2018), taip pat informacija apie anksčiau padarytus administracinius nusižengimus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-67-511/2017, 2K-221-693/2017, 2K-100-648/2019, 2K-114-628/2019).

9.6. Šiuo atveju nekyla ginčo, kad R. Š. ankstesnis teistumas yra išnykęs, jis laikomas neteistu, ir todėl teisingai buvo nustatyta, jog jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kas patvirtina esant BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytai sąlygai. Tačiau sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos buvimo, t. y. dėl to, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, pirmosios instancijos teismas kaip kaltinamąjį charakterizuojančią aplinkybę turėjo įvertinti jo ankstesnį neteisėtą elgesį, juo labiau, kad kaip buvo paminėta, ir teismų praktikoje nurodyta, jog vienai ar kitai išvadai gali turėti įtakos ankstesni, net ir išnykę, kaltininko teistumai ir veikų, už kurias jis anksčiau buvo nuteistas, pobūdis. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad R. Š. praeityje buvo teistas taip pat už smurtinio nusikaltimo padarymą, jis naudojo fizinį smurtą prieš savo sūnų, taigi, jis buvo nuteistas už panašaus pobūdžio nusikaltimą, kas leidžia daryti išvadą, kad padarytos veikos pobūdis nebuvo atsitiktinis.

9.7. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors R. Š. ir turi galiojančių administracinių nuobaudų, tačiau jos yra už kitokio pobūdžio (Kelių eismo taisyklių) nusižengimus, todėl tai neduoda pagrindo išvadai, kad jis darys naujus nusikaltimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie teisės pažeidimai nebuvo įvertinti tinkamai. Administracine tvarka R. Š. baustas ne vieną kartą, nusižengimų pobūdis kartojasi, kas leidžia daryti išvadą, jog jis linkęs nesilaikyti įstatymų, nedarė tinkamų išvadų, nes skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios ir nepasiekė joms keliamų tikslų. Taigi, nors šie teisės pažeidimai ir nėra smurtinio pobūdžio, koks yra jam inkriminuojamas nusikaltimas, tačiau aptartos aplinkybės rodo, jog patas teisės pažeidimo faktas nebuvo atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio, ir todėl nėra pagrindo išvadai, kad R. Š. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

9.8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad E. Š. atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra tinkama būti laiduotoja. Teisėjų kolegija su šiuo skundo teiginiu nesutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad E. Š. yra kaltinamojo mama, kad kritiškai vertina savo sūnaus elgesį, nuolat su juo bendrauja, kad ji pati neteista, administracine tvarka nebausta, duoda pagrindo išvadai, kad ji atitinka visas įstatyme numatytas sąlygas, yra tinkama būti laiduotoja bei verta teismo pasitikėjimo ir kaip turinti autoritetą, galinti daryti teigiamą įtaką kaltinamajam, tačiau konstatavus, jog R. Š. neatitinka kitų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų, laidavimo taikymui būtinų sąlygų, šios aplinkybės pripažinimas neturi esminės reikšmės sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikymo klausimą.

9.9. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų aukščiau aptartų aplinkybių, todėl nepagrįstai, nesant visoms būtinoms sąlygoms, atleido R. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktai).

Dėl bausmės R. Š. skyrimo

10. Pripažinus, kad R. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam turi būti paskirta bausmė. R. Š. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kurio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Teismas, parinkdamas kaltinamajam bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes kaltininko asmenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į R. Š. asmenybę, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, išsituokęs, dirbantis, jo padarytos nusikalstamos veikos sunkumą ir pobūdį, kad padarytas nesunkus tyčinis, smurtinio pobūdžio nusikaltimas, yra pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, o nesant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bausmės dydis nustatomas artimas parinktos bausmės rūšies vidurkiui. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, R. Š. skirtina laisvės apribojimo bausmė, 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką tęsti darbą. Įvertinus bylos aplinkybes, kad padaryta nusikalstama veika nėra susijusi su lankymusi tam tikrose vietose, kas kaltinamasis dirbantis, nekyla abejonių dėl jo socializacijos, todėl nėra tikslinga kartu su laisvės apribojimo bausme nustatyti R. Š. intensyvią priežiūrą. Teismo nuomone, paskyrus kaltinamajam tokios rūšies bausmę, ji atitiks BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. Teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos pobūdį, laiko, kad, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, R. Š. turi būti skirta ir viena baudžiamojo poveikio priemonė - 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

11. Be to, pirmosios instancijos teismas šią baudžiamąją bylą išnagrinėjo atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nes konstatavo, kad kaltinamasis savo kaltę pilnai pripažino. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka padarė išvadą, kad R. Š. pilnai savo kaltės nepripažino. Tokiu būdu priimant jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir skiriant bausmę BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos jo atžvilgiu netaikomos.

Dėl civilinio ieškinio

12. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl turtinės žalos sumažinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl turtinės žalos padarymo, pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas teisingai. Turtinės žalos samprata yra suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų <...>. Nukentėjusysis pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė atlyginti jam 880 eurų turtinės žalos, nurodydamas, jog dėl kaltinamojo padaryto nusikaltimo, buvo sugadinti jo akiniai, taip pat buvo sudaužyti jam ir sugyventinei priklausantys telefonai.

13. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusysis nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių turtinę žalą, atsiradusią dėl akinių sugadinimo. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose matyti, kad po kaltinamojo smūgių į nukentėjusiojo veido sritį, pastarasis pasitaiso akinius, įrašuose nėra užfiksuota, kad šio konflikto metu jie būtų nukritę, kad A. P. juos būtų kėlęs nuo žemės, kas duotų pagrindo išvadai, jog akiniai dėl neteisėtų R. Š. veiksmų galėjo būti sulaužyti. Taigi, be paties A. P. parodymų, nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusiojo akiniai buvo sugadinti įvykio metu, todėl šioje dalyje civilinis ieškinys atmestas pagrįstai. Kaip nurodyta civiliniame ieškinyje, telefonas „iPhone XR“ priklausė ne nukentėjusiajam, o kitam asmeniui, įvykio vietoje buvusiai liudytojai E. K., kuri nėra pripažinta nukentėjusiąja ir kaltinimas R. Š. dėl turto sugadinimo nėra pareikštas, todėl teismas padarė teisingą išvadą, jog dėl šio daikto sugadinimo civilinis ieškinys negali būti reiškiamas. Tiek nukentėjusiojo, tiek paties kaltinamojo bei vaizdo įrašų medžiaga yra nustatyta, kad R. Š. nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną išmušė iš pastarojo rankų, vėliau sviedė jį ant žemės, dėl ko galimai skilo telefono ekrano stiklas. Šis žalos dydis yra pagrįstas aukščiau aptartais įrodymais, žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su nuteistojo neteisėtais veiksmais, todėl jos atlyginimas nukentėjusiajam apylinkės teismo nuosprendžiu priteistas pagrįstai. Remiantis aptartu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino tik šią civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos padarymo.

14. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu sumažinti neturtins žalos dydį ir prašoma pilnai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiuoju, kad dėl kaltinamojo veiksmų jis patyrė įvairius nepatogumus, fizinį skausmą, emocinį šoką ir stresą, tačiau jo prašoma suma yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka teismų praktikos, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl prašomos priteisti sumos sumažinimo yra motyvuotas ir pagrįstas. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad apylinkės teismas nustatydamas A. P. patirtos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į šiam klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes – įvykdytos veikos pavojingumą (padarytas nesunkus nusikaltimas), nuteistojo kaltę (veika padaryta tyčia), nukentėjusiojo patirto sveikatos sutrikdymo pobūdį ir sunkumą, gydymo trukmę, liekamuosius reiškinius, nukentėjusiojo patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nuteistojo turtinę padėtį, bei į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apylinkės teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus ir yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltinamojo interesų pusiausvyros.

Dėl proceso išlaidų

15. Skunde apeliantai nesutinka ir su priteistų bylinėjimosi išlaidų sumažinimu nuo 1600 eurų iki 1200 eurų. Apeliantų teigimu, teismas neįvertino to, kad nukentėjusiojo atstovas nukentėjusįjį atstovavo ir ikiteisminio tyrimo metu, dėl ko buvo užtrukta ilgiau nei nurodoma nuosprendyje. Toks skundo teiginys nepagrįstas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, pirmosios instancijos teismas argumentavo tuo, kad teisme bylos nagrinėjimas truko neilgai, kad advokatui nereikėjo vykti į kitą miestą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, advokatas M. V. nukentėjusįjį atstovavo ir ikiteisminio tyrimo metu, ką patvirtina jo išrašytas orderis (T.1, b. l. 32), tyrėjos priimtas nutarimas leisti įgaliotajam atstovui, advokatui Mindaugui Vagoniui dalyvauti procese ( T.1, b. l. 33). Ikiteisminio tyrimo metu advokatas M. V. dalyvavo jo atstovaujamojo nukentėjusiojo A. P. apklausose, susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Teisme pateiktas pinigų priėmimo kvitas, išrašytas 2021 m. spalio 5 d., taip pat patvirtina, kad už teisines paslaugas A. P. advokatui yra mokėjęs ir ikiteisminio tyrimo metu ( T.2, b. l. 51). Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusįjį advokatas M. V. atstovavo ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų nukentėjusiojo su jam teisinių paslaugų teikimu turėtų išlaidų ir nepagrįstai šias išlaidas sumažino. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. P. patirtos 1 600 Eur dydžio atstovavimo išlaidos atitinka bylos apimtį, sudėtingumą ir yra proporcingos suteiktų teisinių paslaugų ikiteisminiame tyrime ir pirmosios instancijos teisme apimčiai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nukentėjusiajam priteisė 1 200 Eur proceso išlaidų, todėl, A. P. turi būti papildomai priteista 400 Eur advokato atstovavimo išlaidos, susijusioms su nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu teiktomis teisinėmis paslaugomis.

16. Advokatas prašo priteisti iš R. Š. nukentėjusiojo A. P. naudai apeliacinės instancijos teisme turėtas procesas išlaidas, susijusias su advokato suteikta teisine pagalba. Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad A. P. už advokato paslaugas sumokėjo 750 Eur (septynis šimtus eurų). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas M. V.. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad skundas iš dalies yra pagrįstas. Apeliacinio skundo surašymas ir nukentėjusiojo atstovavimas teisme yra nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo apeliaciniame procese formos, taigi, nukentėjusiojo išlaidos advokatui pagrįstos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą. Remiantis aptartu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo A. P. patirtos 750 Eur dydžio proceso išlaidos yra pagrįstos, jų dydis proporcingas nagrinėjamo klausimo turiniui, apimčiai ir sudėtingumui, todėl turi būti atlygintos, priteisiant jas iš nuteistojo R. Š.. Taigi, viso A. P. naudai iš R. Š. priteistina 1 150 Eur proceso išlaidų, turėtų ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teise.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį.

R. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir perduotas laiduotojos E. Š. atsakomybėn, nustatant 2 (dvejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam nutraukta.

Išaiškinta R. Š., kad jeigu jis laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu jis laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Išaiškinta E. Š., kad ji gali atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręs dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

R. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį nekeisti gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės atlikimą, žinios.

Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1 dalimi, R. Š. paskirti 10 MGL (500 (penkių šimtų) Eur)) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią jis privalo sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokant įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo sąskaitą Nr. LT88 4010 0510 0467 0332, Luminor banke.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiajam A. P. iš R. Š. 1 150 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimo išlaidų.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.