Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Vailionės ir Nataljos Zelionkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundu prašo panaikinti 2025 m. rugsėjo 9 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 25S197992 atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo įvertinti pareiškėjo A. D. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu, nes, atsakovo nuomone, pareiškėjas apklausos metu pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, paviršutiniškus ir neišsamius atsakymus, nemotyvavo studijų Lietuvoje pagrįstumo.

Akcentuoja, kad skundžiamame sprendime nėra tinkamų motyvų, pagrindžiančių atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą. Atsakovas tik formaliai nurodė, kad pareiškėjas teikė neaiškią ir paviršutinišką informaciją, tačiau iš skundžiamo sprendimo nėra aišku, kokia informacija atsakovui buvo neaiški ar abstrakti. Anot pareiškėjo, nėra jokių duomenų, kad jis Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tokių aplinkybių neįrodė ir atsakovas. Kadangi atsakovo padarytos išvados apie duomenų netikrumą nėra įrodytos, atsakovas negalėjo vadovautis tokiomis išvadomis priimant sprendimą.

Nors skundžiamame sprendime atsakovas nurodo, kad pareiškėjui atvykus į Lietuvą kyla nelegalios migracijos grėsmė, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, jis to niekaip neįrodo, tik nurodo teisės normas, kurios reglamentuoja nelegalios migracijos grėsmę ir jos nustatymo kriterijus. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog pareiškėjo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, kad jis piktnaudžiauja migracijos procedūromis, kadangi atsakovui nepatiko pareiškėjo atsakymai interviu metu. Nei viena aplinkybė, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė skundžiamame sprendime nėra argumentuota ir įrodyta. Manytina, kad atsakovas priimdamas sprendimą siekia sumažinti emigrantų skaičių Lietuvoje, tačiau toks veikimas negali būti daromas pažeidžiant teisės aktus ir teisėtus pareiškėjo interesus.

Taigi, skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis, o atsakovo nurodyti motyvai, kuriais remiantis priimtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra visiškai neįrodyti, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.

Migracijos departamentas nei ginčijamame sprendime, nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, neginčija fakto, jog pareiškėjo prašymas formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi sąlygas. Vis tik pareiškėjas apklausos metu pateikė abejotiną/netikslią informaciją, kas ir buvo pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Nustatyta, kad apklausos metu pateikta informacija nesutapo su pareiškėjo Migracijos departamento sistemoje prie prašymo pateiktais duomenimis. Migracijos departamentui siekiant mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes, atitinkamai asmeniui pateikiant neišsamius atsakymus į apklausoje užduotus klausimus – atsirado rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Migracijos departamentas nurodo, kad pareiškėjas apklausos metu nepagrindė deklaruojamo atvykimo į Lietuvą tikslo. Pažymi, jog Migracijos departamentas nenurodo pareiškėjams, kokio išsamumo turėtų būti atsakymai, ar, kaip studijų tikslu vykstantis asmuo apklausoje teikia atsakymus, nes ši informacija keltų riziką, kad tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo nebūtų galimybės nustatyti net ir apklausos metu. Pareiškėjams būtų sudarytos sąlygos pasiruošti atsakymus pagal Migracijos departamento išaiškinimus. Raštiškai įvardinus apklausos atsakymų trūkumus, tokiu būdu panaikinant galimybę nustatyti tikrąjį vykimo į Lietuvą tikslą, kyla pavojus, kad asmenims bet kokiais būdais siekiantiems atvykti į Šengeno erdvę, būtų supaprastinta tvarka teisėtais būdais pažeidinėti migracijos procedūras.

Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, jog ginčijamame sprendime nėra nurodyta duomenų, kuriais remiantis teigiama, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė paaiškinimų apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, kai prašyme suformuluotas tikslas yra studijos, kyla pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo, kyla klausimas, ar pareiškėjas tikrai dalyvaus tarpininkavimo rašte nurodytoje studijų programoje. Migracijos departamentas, ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kokios nustatytos aplinkybės lėmė, kad atsakovas padarė išvadą, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

Migracijos departamento vertinimu, skundžiamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su duomenų visuma, todėl ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo pateiktu vertinimu, savaime nereiškia, kad sprendimas yra neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 25S197992 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė (toliau – ir Sprendimas).

Rašytiniais įrodymais nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės.

Paso Nr. 312241412 duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra Alžyro pilietis.

2025 m. birželio 27 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą Nr. 2505-LLG-2403 išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu ir nurodė, kad ketina studijuoti Klaipėdos valstybinėje kolegijoje.

2025 m. liepos 22 d. vyko nuotolinė pareiškėjo apklausa siekiant patvirtinti jo tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas (pokalbyje vertėjas nedalyvavo). Iš atsakovo pateiktos transkripcijos matyti, kad pareiškėjas atsakė į visus jam užduotus klausimus, teikė prašomus paaiškinimus, tikslino savo atsakymus.

Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S197992, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Sprendime nurodyta, kad nors asmuo formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo nuostatas, tačiau surinktų duomenų visuma (asmuo apklausos metu pateikė neišsamius ir paviršutiniškus atsakymus, asmens motyvai studijuoti Lietuvos Respublikoje nebuvo pagrįsti), sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi teikiamomis privilegijomis, toks asmens elgesys suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Sprendime nurodyta, jog išvados padarytos remiantis 2025 m. liepos 22 d. nuotolinės apklausos rezultatais, kurios metu pareiškėjas pateikė neišsamius ir paviršutiniškus atsakymus, asmens motyvai studijuoti Lietuvos Respublikoje nebuvo pagrįsti, taip pat yra pagrindas manyti, kad asmuo nebuvo visiškai sąžiningas teikdamas informaciją, Migracijos departamentas tai vertino kaip piktnaudžiavimą nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje ir konstatavo, kad vien tik faktinė aplinkybė, kad asmuo yra priimtas studijuoti į Klaipėdos valstybinę kolegiją pagal studijų programą, savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi.

Dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Skundžiamame Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Migracijos departamento vertinimu, prašomos informacijos nepateikimas bei neteisingos informacijos pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – Aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, (toliau – Kriterijų aprašas).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 46 straipsnio nuostatas.

Įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodoma, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Aprašo, be kita ko, reglamentuojančio užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimą, priėmimą, sprendimo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi priėmimą, 29 punkte numatyti Įstatyme nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus patvirtinantys dokumentai.

Pagal Aprašo 29.34 papunktį, Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pagrindą patvirtina mokslo ir studijų institucijos tarpininkavimo raštas, kuriame turi būti patvirtinama, kad užsienietis priimtas studijuoti į šią instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą, kad buvo sumokėti šios institucijos nustatyti mokesčiai ir kad jis turi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti, taip pat nurodytas konkrečios Europos Sąjungos arba daugiašalės programos, kuri apima judumo priemones, arba dviejų ar daugiau mokslo ir studijų institucijų susitarimo pavadinimas, jeigu užsienietis atvyksta pagal šią konkrečią programą ar susitarimą, ir tėvų arba vieno iš jų, globėjo (rūpintojo) arba kito teisėto atstovo sutikimas dėl numatomo gyvenimo (studijų) Lietuvos Respublikoje, jei užsienietis yra nepilnametis.

Pagal Aprašo 64.31 papunktį, kai užsienietis pateikia prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per išorės paslaugų teikėją, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo dienos išsiunčiamas užsieniečiui per MIGRIS pranešimas apie užsieniečio nuotolinės apklausos, atliekamos Aprašo 64² punkte nustatyta tvarka, datą ir laiką, jeigu numatoma tokią apklausą atlikti.

Aprašo 64² punkte nurodyta, kad Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateiktą per išorės paslaugų teikėją, ir prie jo pridėtus dokumentus, naudodamasis informacinėmis ir (ar) elektroninių ryšių technologijomis, atlieka užsieniečio nuotolinę apklausą, siekiant patvirtinti užsieniečio asmens tapatybę ir vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą bei sąlygas.

Kriterijų aprašo 6 punkte nurodyta, kad, nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į šiuos kriterijus:

6.1. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus;

6.2. nustatoma, kad užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės;

6.3. yra rimtas pagrindas manyti arba per pastaruosius 5 metus buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi;

6.4. nustatoma, kad įmonė, kurioje užsienietis užsiėmė arba ketino užsiimti teisėta veikla, susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant vizą ar leidimą gyventi steigdami fiktyvias įmones ar sudarant fiktyvias santuokas;

6.5. nustatoma, kad užsieniečio interesų centras yra kitoje Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybėje narėje (pavyzdžiui, gyvenamoji vieta, mokymosi ar studijų vieta, darbovietė, verslo vykdymo vieta);

6.6. nustatoma, kad užsienietis, turėdamas leidimą gyventi, išduotą Lietuvos Respublikoje, gyvena ar gyveno kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau kaip 6 mėnesius ir apie tai nepranešė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai arba neįvykdė Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos;

6.7. Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė pateikia Migracijos departamentui prašymą dėl šioje valstybėje neteisėtai esančio užsieniečio grąžinimo (readmisijos) į Lietuvos Respubliką;

6.8. Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba) per pastaruosius 5 metus buvo pateikusi išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė;

6.9. Valstybės sienos apsaugos tarnyba pateikia išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė;

6.10. užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus;

6.11. užsienietis prisideda prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos (pavyzdžiui, prisideda prie fiktyvių įmonių steigimo, fiktyvių santuokų, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo organizavimo, prisideda prie dokumentų, kuriuos užsieniečiai teikia Migracijos departamentui, norėdami gauti leidimą gyventi ar vizą, ir kuriuose yra pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, rengimo, būdamas fizinis asmuo arba juridinio asmens vadovas, teikia prašymą patvirtinti kvietimą užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba jis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką dėl to, kad minėtas užsienietis nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad viza buvo gauta nesąžiningu būdu);

6.12. nustatoma, kad užsienietis, kuris pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, per pastarųjų 5 metų laikotarpį, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi, neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, nustatytų šiam konkrečiam leidimo laikinai gyventi gavimo pagrindui, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi.

Lietuvos migracijos politikos gairėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79, (toliau – Migracijos politikos gairės) nustatyta, kad Lietuvos teisinis reglamentavimas ir teisės aktų nuostatų liberalizavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (Migracijos politikos gairių 12.5.3 ir 12.5.3.3 papunkčiai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartų teisės aktų nuostatų sisteminė analizė suponuoja išvadą, jog leidimas laikinai gyventi studijų pagrindu yra siejamas su užsieniečio mokymusi konkrečioje mokslo ir studijų institucijoje, kuri išduoda tarpininkavimo raštą, jog užsienietis priimtas studijuoti į šią instituciją pagal studijų programą (programas), patvirtina, kad buvo sumokėti šios institucijos nustatyti mokesčiai ir kt., taip pat nurodo studijų trukmę, su kuria siejamas leidimo laikinai gyventi terminas (UTPĮ 46 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, būtų nepateikęs visų reikalingų dokumentų, numatytų Aprašo 29 punkte.

Migracijos departamentas skundžiamame sprendime pripažino, kad pareiškėjas formaliai atitinka UTPĮ 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau prašymo netenkino, nes pareiškėjas, atsakovo teigimu, apklausos metu pateikė neišsamius ir paviršutiniškus atsakymus, asmens motyvai studijuoti Lietuvoje nebuvo pagrįsti. Taigi, Migracijos departamentas, remdamasis Kriterijų aprašo 6 punktu, nustatė, kad, įvertinus visas faktines aplinkybes, buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė: asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); asmuo apklausos metu neatsakė ar pateikė neišsamius ir paviršutiniškus atsakymus, nesugebėjo atsakyti į užduodamus klausimus (6.10 papunktis). Taip pat vertino, jog asmuo piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą), todėl kyla pagrįstų abejonių dėl asmens tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio apsigyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje (Kriterijų aprašo 7 punktas).

Tačiau nagrinėjamu atveju teismas, ištyręs ir įvertinęs visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus joms pagrįsti, šalių nurodytus argumentus, vertina, kad Migracijos departamento daromos išvados ginčijamame sprendime nėra išsamios ir pagrįstos. Skundžiamas sprendimas iš esmės yra nemotyvuotas, jame nurodytas tik teisinis reglamentavimas ir atsakovo prielaidos bei deklaratyvus teiginys dėl pareiškėjo atsakymų į klausimus neišsamumo ir paviršutiniškumo. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, nes šios aplinkybės nekonkretizuotos, pateikta tik deklaratyvi išvada, kad pareiškėjas klaidina Migracijos departamentą, siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, iš nurodytųjų Migracijos departamento deklaratyvių argumentų, nėra aišku, kokius konkrečiai tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą pateikė užsienietis bei į kokius būtent klausimus atsakė netinkamai (kaip nurodoma Sprendime, neišsamiai ir paviršutiniškai). Šias atsakovo išvadas sugretinus su pateikta 2025 m. liepos 22 d. pareiškėjo apklausos transkripcija taip pat negalima spręsti, apie kokius konkrečiai neatsakytus ar netinkamai atsakytus klausimus skundžiamame sprendime kalba atsakovas.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad atsakovas atsiliepimo antro lapo trečioje pastraipoje, viena vertus, iš esmės pripažįsta, kad skundžiamo sprendimo motyvų nenurodė, tik pateikia pasiteisinimą, kodėl to nepadarė: ,,Raštiškai įvardinus apklausos atsakymų trūkumus, tokiu būdu panaikinant galimybę nustatyti tikrąjį vykimo į Lietuvą tikslą, kyla pavojus, kad asmenims bet kokiais būdais siekiantiems atvykti į Šengeno erdvę būtų supaprastinta tvarka teisėtais būdais pažeidinėti migracijos procedūras (leidimas naudojamas išvykti į kitą Šengeno šalį/ leidimas naudojamas kitam tikslui)“, antra vertus, sekančiu sakiniu pats sau prieštarauja, teigdamas: ,,Dėl to Migracijos departamentas mano, jog ginčijamo sprendimo motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas“. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas atsiliepime į skundą pats patvirtina, kad aiškių motyvų Sprendime nenurodė, t. y. nenurodė aiškių ir konkrečių apklausos atsakymų trūkumų, nes tai padarius kiltų pavojus, kad užsieniečiams būtų supaprastinta tvarka pažeidinėti migracijos procedūras, žinant kokius atsakymus reikia pateikti, ir stengiasi motyvuoti skundžiamą Sprendimą jau atsiliepime į skundą. Tačiau minimi motyvai nėra aptarti pačiame skundžiamame Sprendime.

Teismas pažymi, kad Migracijos departamentas yra viešojo administravimo subjektas, be kita ko, saistomas gero administravimo principo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą, kuris įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnis), valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.).

Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014).

Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis, o turi būti pagrįsti teisės normomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.).

Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).

Proceso požiūriu nemotyvuotas administracinis sprendimas, kuris daro neigiamą poveikį subjekto teisėms ar interesams, negali būti pripažintas teisėtu, nes riboja subjekto teises skųsti tokį aktą ir apsunkina tokio akto teisminę kontrolę. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-572-821/2024; kt.), apsunkina teismo funkcijos patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-716-789/2025; kt.).

Be to, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui. Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014, 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021, 2022 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3040-968/2022).

Taip pat LVAT pabrėžia, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą, todėl viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1555-662/2018).

Teismo vertinimu, vien skundžiamame Sprendime nurodytos aplinkybės – nuotolinės apklausos metu pareiškėjas pateikė neišsamius ir paviršutiniškus atsakymus, asmens motyvai studijuoti Lietuvos Respublikoje nebuvo pagrįsti – nėra pakankamos pripažinti, kad motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad skundžiamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nulėmę Sprendime daromas išvadas. Teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo Sprendimo iš esmės nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo pateikti duomenys ir kodėl neatitinka tikrovės, taip pat kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, jeigu pareiškėjas pateikė visus dokumentus apie jo priėmimą studijuoti į konkrečią mokslo įstaigą ir pats atsakovas pripažįsta, kad pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas Sprendime nurodė iš esmės tik deklaratyvius teiginius, jų nekonkretizuodamas ir nepaaiškindamas, ir hipotetinio pobūdžio prielaidas dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės, tačiau neatliko tinkamo, išsamaus ir pagrįsto individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant ginčijamą sprendimą ir kuris atsispindėtų Sprendimo turinyje. Tuo tarpu bandymas Sprendimo motyvavimo trūkumus paaiškinti procesiniame teismui teikiamame dokumente nepašalina Sprendimo trūkumų ir neatitikties Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir išvadas teismas sprendžia, kad skundžiamas Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 25S197992 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti ne spėjimais ir prielaidomis, o objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, taip pat pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas, Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimas Nr. 25S197992 panaikinamas kaip nemotyvuotas ir nepagrįstas, ir atsakovas įpareigojamas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Likę ginčo šalių pateikti argumentai nėra esminiai sprendžiant kilusį ginčą dėl skundžiamo sprendimo, todėl teismas dėl jų papildomai nepasisako. Teisminėje praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-3555/2011). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nustačius ginčijamo administracinio akto tokį esminį trūkumą dėl motyvų nebuvimo, kuris sudaro pagrindą aktą panaikinti, paprastai nenagrinėjami ir nevertinami kiti pareiškėjo skunde/apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2561-662/2025).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas ir pareiškėjo skundas patenkinamas, pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2025 m. rugsėjo 15 d. (2025 m. III ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2025 m. I ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 337,7 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas), todėl atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 844,25 Eur (2 337,7 Eur x 2,5).

Pareiškėjas pateikė teismui 2025 m. rugsėjo 9 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 554, kurioje nurodyta išlaidų už skundo parengimą suma – 280 Eur, kuri ne tik neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio, bet ir yra žymiai mažesnė, todėl priteistina.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo atstovė 2025 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo pavedimo duomenimis sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis). Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteistina 302,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 25S197992, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo A. D. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjui A. D. 302,50 Eur (tris šimtus du eurus, 50 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.