Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Ievai Juzvikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, T. R. paskirta galutinė 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 6, 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų laikotarpiui, T. R. įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu, 72 straipsnio 5 dalimi, T. R. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:

– uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 4 (ketveriems) metams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. liepos 27 d.;

– automobilio „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 1 360,00 (vieno tūkstančio trijų šimtų šešiasdešimties eurų) konfiskavimas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų iš T. R. nuspręsta nepriteisti.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžiui įsiteisėjimo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, taikomas automobiliui „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, šį apribojimą nuspręsta panaikinti.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. T. R. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2023 m. liepos 24 d., apie 15.52 val., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę - automobilį ,,Peugeot 607”, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ties adresu (duomenys neskelbtini), kelio važiuojamoje dalyje sukėlė eismo įvykį ir alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810, Nr. ARYE-0405“, patikros sertifikato Nr. 1834839, nustatytas daugiau negu 1,51 promilių neblaivumą, o tiksliau, 16.49 val. jam nustatytas mažiausias 2,14 promilių vidutinis neblaivumo laipsnis.

2. Nuteistasis T. R. aukštesniam teismui pateiktu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuteistajam paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant 2 (dvejų) metų laikotarpiui, konfiskuojant automobilio ,,Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 360,00 eurų, ir šioje nuosprendžio dalyje nuteistajam skirti arešto bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, bausmės vykdymą atidėti arba paskirtos 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, konfiskuojant automobilio „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią pinigų sumą – 650,00 (šešis šimtus penkiasdešimt) eurų.

2.1. Skunde nurodoma, kad nuteistasis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažįsta, jos neginčija, dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Išvadas dėl savo nusikalstamos veikos jis padarė ir supranta bausmės neišvengiamumą. Jam yra žinomi ir suprantami BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis (tikslai). Taip pat nurodoma, kad už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, yra baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

2.2. Skunde nuteistasis pažymi, kad jis yra darbingas, dirba darbininku, kad mėnesį gauna pastovias pajamas, jokių įsiskolinimų neturi. Savo padarytą nusikaltimą vertina neigiamai. Pakeitė savo gyvenimo būdą ir draugus. Dėl savo padaryto nusikaltimo padarė išvadas, nuoširdžiai gailisi, supranta bausmės neišvengiamumą. Pasižada ir įsipareigoja gerbti įstatymus ir ateityje nebenusikalsti. Nusikaltimo padarymo metu galiojančio teistumo neturėjo. Todėl nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima pasiekti tik jam paskyrus griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.

2.3. Skunde akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teismų praktikoje pažymima, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013 ir kt.). Toliau nuteistasis nurodo, kad jis pilnai supranta konstitucinio teisingumo principo paskirtį, dėl padaryto nusikaltimo neigiamas išvadas padarė, todėl šio principo nagrinėjamoje byloje įgyvendinimas bus pasiektas skyrus jam švelnesnę bausmę nei laisvės atėmimo bausmė, t. y. skyrus jam arešto bausmę. Jis turi pastovią gyvenamąją vietą, yra dirbantis, todėl mano, kad šioje byloje teisinga ir tikslinga būtų skirti jam arešto bausmę, šios bausmės rūšis realiai atitiktų jo padarytą nusikaltimą.

2.4. Toliau skunde cituojama BK 75 straipsnio 1 dalis, numatanti, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Akcentuojama, kad kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

2.5. Nuteistasis skunde pažymi, kad jam skundžiamu nuosprendžiu inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu galiojančio teistumo nebuvo. Jis yra darbingas ir šiuo metu dirba, savo pragyvenimui lėšų užsidirba pats. Turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Savo padarytą nusikaltimą vertina neigiamai. Dėl padaryto nusikaitimo išvadas padarė, supranta bausmės neišvengiamumą. Pasižada ir įsipareigoja gerbti įstatymus ir ateityje nebenusikalsti. Įvertinus minėtas aplinkybes, apeliantas tvirtina, kad visų bausmės tikslų ir teisingumo principo įgyvendinimą galima pasiekti jo atžvilgiu taikant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti.

2.6. Be to, nuteistasis skunde nurodo, kad jei teismas padarytų išvadas, kad vis dėlto jam yra skirtina griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas, jos vykdymą nuteistasis prašo atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant visą laisvės atėmimo bausmė vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Nuteistasis aukštesnį teismą užtikrina, kad per vienerius metus tikrai bus pasiekti visi bausmės tikslai, bausmės neišvengiamumą jis supranta.

2.7. Pasak skundo autoriaus, automobilį „Peugeot 607“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jo mama I. R. nusipirko 2023 m. birželio mėnesį, už automobilį sumokėjo 650,00 eurų. Automobilis nėra visiškai techniškai tvarkingas, jam reikalingas remontas, todėl nuteistasis nesutinka su nustatyta pagal VšĮ „Emprekis“ automobilio 1 360,00 Eur verte.

3. Atsiliepimų negauta.

4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė tenkinti, prokurorė siūlė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Iš nuteistojo T. R. apeliacinio skundo matyti, kad jis veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau kelia jam paskirtos bausmės individualizavimo, bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmės ir konfiskuotino turto vertės klausimus. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl bausmės

6. Apeliaciniame skunde apeliantas T. R. nesutinka su jam paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, prašo skirti švelnesnę arešto bausmę. Šis apeliacinio skundo reikalavimas grindžiamas nurodant, kad apeliantas dirba, gauna pastovias pajamas, jokių įsiskolinimų neturi, savo padarytą nusikaltimą vertina neigiamai, pakeitė savo gyvenimo būdą ir draugus, dėl savo padaryto nusikaltimo padarė išvadas, nuoširdžiai gailisi, supranta bausmės neišvengiamumą. Pasižada ir įsipareigoja gerbti įstatymus ir ateityje nebenusikalsti. Nusikaltimo padarymo metu galiojančio teistumo neturėjo. Todėl nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima pasiekti tik jam paskyrus griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.

7. BPK 328 straipsnio 2 punkto pagrindu apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu nuosprendžiu neteisingai paskiriama bausmė. Neteisinga pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K- 7- 719/2021). Vis tik pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Apeliacinio Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A- 129- 626/2023).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014). Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, Nr. 2K-209-222/2018, Nr. 2K-1-719/2020, 2K-115-303/2022). Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K- 24- 689/2019).

10. Nagrinėjamu atveju, skundžiamu nuosprendžiu T. R. yra pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, kurios sankcijoje numatytos trys alternatyvios bausmės rūšys: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

11. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas, parinkdamas T. R. bausmės rūšį, o taip pat nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į tai, jog nuteistasis padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kuris yra tyčinis ir baigtas. Kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė (BK 60 straipsnis). Buvo įvertinta T. R. asmenybė – praeityje teistas, baustas administracine tvarka. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad T. R. už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą teisiamas jau antrą kartą ir tai, apylinkės teismo vertinimu, rodo, kad nuteistasis savo elgesio teigiama linkme nekeičia, ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui nedaro. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Spręsdamas dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, pirmosios instancijos teismas jos dydį nustatė mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Pagal BK 61 straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Minimali terminuoto laisvės atėmimo bausmės trukmė yra trys mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), o BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas maksimalus laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taigi, sudėjus minimalų ir maksimalų laisvės atėmimo bausmės dydžius, padalinus juos pusiau, vidurkį siekiantis laisvės atėmimo bausmės dydis yra 1 (vieneri) metai 1 (vienas) mėnuo ir 15 (penkiolika) dienų. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Teismas T. R. paskyrė (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmės dydį nustatė ženkliai mažesnį nei šios bausmės vidurkis, kas patvirtina, jog buvo atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių nebuvimą bei kitas nuteistojo naudai vertintinas aplinkybes. Pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtoji bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, nuteistajam T. R. paskiriant galutinę 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors T. R. nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, tačiau tai, kad jam buvo parinkta griežčiausia BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė, neduoda pagrindo išvadai, kad jam paskirta bausmė netinkamai individualizuota ir yra per griežta. Kaip minėta, bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, jį nubausti, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tad nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir prašo jam paskirti švelnesnę arešto bausmę, tačiau aukštesnis teismas pritaria apylinkės teismo nuteistajam skirtinos bausmės rūšies (tai yra laisvės atėmimo bausmės) parinkimui, kadangi iš bylos duomenų matyti, jog T. R. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo teistas keturis kartus, paskutinis jo atžvilgiu priimtas nuosprendis tuo metu nebuvo įsiteisėjęs, beveik visus kartus jam buvo skirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kuria, kaip matyti, bausmės tikslai pasiekti nebuvo, kadangi T. R. reikiamų išvadų nedaro, savo nusikalstamo elgesio nekeičia, toliau daro nusikalstamas veikas.

13. Apeliantas T. R., prašydamas jam paskirti švelnesnę arešto bausmę, šį prašymą grindžia tuo, kad jis dirba, skolų neturi, savo padarytą nusikaltimą vertina neigiamai, pakeitė savo gyvenimo būdą ir draugus, dėl savo padaryto nusikaltimo padarė išvadas, nuoširdžiai gailisi, supranta bausmės neišvengiamumą, pasižada ir įsipareigoja gerbti įstatymus ir ateityje nebenusikalsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai neatsveria ir nepaneigia nuteistajam parinktos laisvės atėmimo bausmės pagrįstumo ir nesudaro pagrindo lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę. Atsižvelgus į pirmiau aukštesnio teismo nustatytas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, jo polinkį nusikalsti, švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o taip pat jos dydį – mažesnį už sankcijos vidurkį, nuteistajam parinko tinkamai vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 53 straipsnyje, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę švelninančią aplinkybę ir atsakomybę sunkiančių aplinkybių nebuvimą. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pirmosios instancijos teismas atidėjo 2 (dvejų) metų laikotarpiui. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam atidėdamas laisvės atėmimo bausmę, tinkamai ir proporcingai jos atidėjimo laikotarpiu paskyrė BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 8, 10 punktuose numatytus įpareigojimus visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

15. Kaip jau minėta, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, jo sprendimo niekas negali įtakoti, ir tik jis gali spręsti, kokia bausmė įgyvendins teisingumo, proporcingumo principus, atitiks bausmės tikslų bei paskirties kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam paskirtą bausmę gali sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai, įvertinus įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, nustatoma, kad paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju aukštesnis teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam T. R. bausmės rūšį ir jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas.

16. Netenkinus apelianto prašymo dėl švelnės arešto bausmės paskyrimo, apeliacinio skundo reikalavimas dėl arešto bausmės vykdymo atidėjimo nenagrinėjamas.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmės

17. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. R. prašo jam paskirtos 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą nuo 2 (dvejų) metų sutrumpinti iki 1 (vienerių) metų.

18. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir pagrindus nustato BK 75 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Skundžiamu nuosprendžiu teismas T. R. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams.

19. Teismų praktikoje įtvirtinta, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo ir jo trukmės klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-306-697/2019). Nagrinėjamu atveju nuteistajam T. R., kuris nuteistas jau nebe pirmą kartą, taip pat praeityje teistas ir už analogiškos veikos padarymą, ir kuriam jau ne kartą buvo taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, taikant dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, o nauja nusikalstama veika buvo padaryta vos tik pasibaigus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas bausmės vykdymą atidėjo, taip dar kartą parodydamas pasitikėjimą juo, ir, aukštesnio teismo vertinimu, pagrįstai nustatė ilgesnį nei vidurkis dvejų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminą su proporcingai ir pagrįstai parinktais įpareigojimais, kad būtų pasiekta nuteistojo elgesio korekcija. Esant nurodytoms aplinkybėms, šioje dalyje keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl konfiskuotino turto vertės

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta išieškotina konfiskuotino turto verte, prašo ją sumažinti remiantis automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta konfiskuotino automobilio kaina. Taigi ginčas yra tik dėl nustatytos konfiskuotino turto vertės, kuri, anot apelianto yra per didelė.

21. Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, susipažinusi su byloje pateiktais duomenimis apie konfiskuotino automobili vertę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas automobilio rinkos vertę, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

22. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamoje byloje konfiskuotinu turtu pripažintina transporto priemonė – „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausanti trečiajam asmeniui – nuteistojo motinai I. R., kuri nusikalstamos veikos padaryme nedalyvavo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė iš nuteistojo išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apylinkės teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas ir nustatydamas konfiskuotino automobilio vertę – 1 360,00 eurų, vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pateikiama informacija apie tos pačios rūšies automobilių grupei Lietuvoje taikomą bendrą vidutinę kainą (paskaičiuotą su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM)).

23. Skunde nurodoma, kad teismas, nustatydamas automobilio rinkos vertę, privalėjo vadovautis Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta 650,00 eurų įsigijimo kaina, kuri, apelianto vertinimu, yra reali šio automobilio rinkos vertė, kadangi automobilis nėra visiškai techniškai tvarkingas, jam reikalingas remontas, todėl nuteistasis nesutinka su nustatyta pagal VšĮ „Emprekis“ duomenis automobilio 1 360,00 Eur verte.

24. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu konfiskuotino turto vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Bylose, kuriose sprendžiamas turto konfiskavimo klausimas, pagal BK 72 straipsnį konfiskuotino turto vertė paprastai nustatoma remiantis specialisto atliktu konkrečios transporto priemonės įvertinimu, o kai tokių duomenų byloje nėra, konfiskuotino turto vertė nustatoma pagal pažymą apie tokios rūšies transporto priemonės vidutinę vertę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

25. Nagrinėjamu atveju specialisto atliktas transporto priemonės „Peugeot 607“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) įvertinimas nebuvo pateiktas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad minėtas automobilis nėra visiškai techniškai tvarkingas, kad jam reikalingas remontas, nėra įrodyta. Todėl pripažintina, kad apylinkės teismas, nustatydamas automobilio vertę, pagrįstai vadovavosi VšĮ „Emprekis“ pažyma, kurioje nurodyta, kad automobilio „Peugeot 607“, gamybos periodas 2000–2007, parinkti metai – 2002, vidutinė kaina Lietuvoje su PVM yra 1 360,00 eurai (1 t., b. l. 81). Tuo tarpu su apeliacinio skundo argumentu, jog šiuo atveju teismas išimtinai turėjo atsižvelgti į automobilio įsigijimo kainą, aukštesnis teismas nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą gali sąlygoti įvairūs faktoriai, tiek objektyvūs, sietini su perkamo–parduodamo automobilio savybėmis, konkrečia technine būkle ir kt., tiek ir subjektyvūs, sietini su pirkėjo ir pardavėjo subjektyviais norais, finansine padėtimi, siekiu greitai nusipirkti ar parduoti, ar ryšiais su pardavėju ir pan., todėl dėl šių priežasčių, nustatant automobilio rinkos vertę, vadovautis tik pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta automobilio kaina būtų neobjektyvu ir neteisinga. Pažymėtina ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje nurodyta automobilio įsigijimo kaina, yra vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymai, ir tik įvertinus jų visumą, nustatoma konfiskuotino turo rinkos vertė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš nuteistojo konfiskuotiną sumą nustatyti remiantis VšĮ „Emprekis“ pateiktais duomenimis, o pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą automobilio kainą laiko nerealia ir dirbtinai sumažinta. Tokią išvadą aukštesnis teismas daro atsižvelgęs į tai, kad automobilis jį nuteistojo motinai įsigyjant 2023 m. birželio 13 d. (1 t., b. l. 91), buvo techniškai tvarkingas. Šią aplinkybę patvirtina pirkimo– pardavimo sutartyje pažymėta aplinkybė, kad automobilio privalomoji techninė apžiūra galioja, be to, sutartyje nebuvo nurodyti jokie automobilio defektai. Taigi, byloje nėra nustatyta jokių priežasčių, dėl kurių automobilio kaina turėtų būti ženkliai mažesnė nei nurodyta minėtoje VšĮ „Emprekis“ pažymoje. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pasirinko tinkamą konfiskuotino automobilio vertės nustatymo būdą ir jokių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

26. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2023 m. spalio 10 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2023-14573, kurioje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtas garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ginant nuteistąjį T. R. sudaro 66,67 Eur.

27. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

28. Kauno apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), 2023 m. spalio 3 d. pranešimu kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatorių dėl nuteistajam T. R. gynėjo parinkimo. Šio pranešimo pagrindu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo skyrius minėtam nuteistajam ginti parinko advokatę Ingridą Maldeikienę. Taigi, įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad jis neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Be to, nors apeliaciniame skunde nuteistasis ir akcentuoja, kad šiuo metu yra dirbantis ir gauna pastovias pajamas, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jo priėmimo metu jis buvo nedirbantis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo turtinė padėtis yra stabili ir užtikrinta. Esant tokioms aplinkybėms, aukštesnis teismas sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas nuteistojo T. R. nėra suderinamas su proporcingumo principu bei teise į gynybą, todėl iš jo valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteisiamos.

29. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo T. R. valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.