- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-28
- Bylos Nr.
- I-7818-279/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02039-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- D. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Nijolė Čekanauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. I. (toliau – ir D. I., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), atlyginti už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 2-8).
Pareiškėjas D. I. skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Taip pat visos bendrojo naudojimo patalpos labai mažos. Nurodė, kad dėl perpildytų patalpų, prie tualetų, prausyklų tekdavo laukti ilgose eilėse. Patalpos buvo seniai remontuotos, nuo sienų, lubų byrėjo tinkas, veisėsi pelėsis ir grybelis. Gyvenamosios patalpos nedezinfekuojamos, jose būdavo tarakonų, blakių. Teigė, kad buvo įrengti tupiami, bei neizoliuoti tualetai, dėl ko tvyrojo smarvė. Prausyklose nebuvo įrengtos spintelės, asmeniniams daiktams pasidėti. Patalpose rudenį, pavasarį, o ypatingai žiemą buvo labai šalta. Pareiškėjo teigimu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nebuvo įrengtos specialios rūkymo vietos, nuteistieji rūkydavo gyvenamosiose patalpose, todėl jis, būdamas nerūkantis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Nurodė, kad netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, jie buvo per maži, nešvarūs, nebuvo laistomi vandeniu, suoliukai sulūžę, neįrengtos šiukšlių dėžės. Teigė, kad pastato konstrukcijose yra asbesto, kuris labai kenkia sveikatai. Pareiškėjas paaiškino, kad jam nebuvo suteikta galimybė vieną kartą į savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Dušo patalpos įrengtos netinkamai, nėra kilimėlių, nepakankamai dušo purkštukų, jie yra surūdiją. Teigė, kad nebuvo suteikta galimybė išsiplauti rūbų. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, neramiu miegu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 16-25) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 2-ame sektoriuje, pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Tvirtino, kad patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodė, kad įstaigos 2-ojo sektoriaus gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos buvo aprūpintos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintomis normomis. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacines angas, o kai kuriose kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Santykinė oro drėgmė patalpose padidėja, jas netinkamai vėdinant. Padidėjus oro drėgmei patalpose gali atsirasti pelėsis. Jei patalpose nuteistieji gerai atliktų savo budėtojų pareigas ir tinkamai jas valytų, vėdintų, jose neatsirastų drėgmė, o tuo pačiu ir pelėsis. Sanitarinių mazgų įrengimas atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Dušuose yra kilimėliai, spintelės asmeniniams daiktams susidėti. Įstaiga užtikrina Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus dėl apšvietimo įrengimo. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Pripažino, jog gyvenamųjų pastatų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos, tačiau tokie darbai nebuvo vykdomi. Būrio prausykloje yra įmontuotas karšto vandens šildytuvas. Įstaigos 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Nuteistieji dienotvarkėje numatytu maudymosi metu gali skalbti rūbus dušinėje. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali pasidžiauti savo asmeninius drabužius. Įstaigos 2-ame sektoriuje rūkymo vietos įrengtos , jos paženklintos ženklu „Rūkymo vieta“. Pažymi, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Nurodo, kad pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Nurodė, kad atsakovės atstovas neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į psichologinės tarnybos specialistus dėl to, jog būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, papildomus nepatogumus, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos pataisos namuose. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovo atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovo atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. patirtą neturtinę žalą. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 11). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 19 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingi ir analizuotini pareiškėjo nurodyti galimi teisės aktų pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 1 d.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2-ojo sektoriaus 4 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,52 kv. m, įrengta 20 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,33 kv. m (66,52/20) ploto; nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 19 d. – į 4 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 52,01 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m (52,01/16) ploto; nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. kovo 29 d. – į 1 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,35 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m (66,35/21) ploto (b. l. 17, 31, 33).
Atsakovės atstovo pateiktoje 2018 m. spalio 10 d. pažymoje nr. 42-17315, nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d. Pravieniškių PN - AK 2 sektoriaus 4 būryje buvo 44 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 28 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. - 2 sektoriaus 4 būryje buvo 43 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. liepos 19 d. - 2 sektoriaus 4 būryje buvo 48 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2018 m. kovo 29 d. - 2 sektoriaus 1 būryje buvo 46 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. liepos 31 - 2 sektoriaus 21 būryje buvo 30 nuteistųjų; laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 1 - 2 sektoriaus 21 būryje buvo 29 nuteistųjų.
Atsakovės atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovės atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamųjų vietų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių bei nuteistojo perkėlimo lapus (b. l. 31-35), kurie patvirtina, jog nuteistasis tam tikrais laikotarpiais buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti prausykla, dušu, tualetu, pasivaikščiojimo kiemu, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, nepakankamai vietos prie stalo, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).Ginčo atveju nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, šie pareiškėjo argumentai atskirai nevertintini.
Pareiškėjas teigia, kad Pravieniškių PN-AK nėra įrengta ištraukiamoji ventiliacija, todėl kamerų tipo patalpose tvyrojo drėgmė, ant lubų, sienų veisėsi pelėsis, grybelis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus (24 p.). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 1, 3, 4 bei 21 būrių sanitariniai mazgai vėdinami per langus ir ventiliacines angas. (b. l. 20, 34). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės bei pelėsio veisimosi patalpoje, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Savo argumentų pareiškėjas nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, todėl netikėti atsakovės atstovo paaiškinimais teismas neturi pagrindo. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 77). Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio veisimosi atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad Pravieniškių PN-AK patalpose buvo buitinių parazitų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktu, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte. Taigi buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Šią išvadą patvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 patvirtinto Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo nuostatos, pagal kurias privalomasis profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas apima nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, jų naikinimą pagal poreikį (4 p., 16.5 p., 26.6 p. ir kt.).
Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo 3 priedas) (b. l. 41-50) matyti, kad šie darbai ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN 2-ojo lokalinio sektoriaus patalpose buvo atliekami reguliariai, o nustačius kokią nors kenkėjų rūšį, buvo imamasi priemonių jiems naikinti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti kokius nors netinkamus Pravieniškių PN veiksmus.
Pareiškėjas tvirtino, kad 3-iame sektoriuje nebuvo rūkymui skirtų patalpų, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti (b. l. 35). Pažymėtina, kad vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-624/2016). Pastebėtina, kad pareiškėjas nei Pravieniškių PN-AK administracijai, nei kitoms institucijoms nepateikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis arba asmenų rūkymo gyvenamosiose patalpose. Savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo veidrodžių bei spintelių asmeniniams daiktams susidėti. Atsakovės atstovas nurodė, kad prausykloje lentynėlės asmens higienos reikmenims susidėti įrengtos virš kiekvienos praustuvės, apie veidrodžių įrengimą atsakovės atstovas nepateikė duomenų. Pareiškėjas teigia, kad kamerose veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelių nebuvo, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl šio inventoriaus sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl spręstina, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.
Pareiškėjas teigė, kad dušuose normaliai neveikė vandens maišytuvai, ant grindų nebuvo kilimėlių.
Atsakovės atstovas pažymėjo, jog duše yra kilimėliai, ant sienų sumontuoti skysto muilo dozatoriai, nuteistųjų sulaužyti ar sugadinti purkštukai nedelsiant keičiami naujais. (b. l. 34-35). Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas atsakovės atstovo pateiktų įrodymų nepaneigė jokiais objektyviais duomenimis, todėl pareiškėjo teiginiai dėl kilimėlių trūkumo ir dušo purkštukų atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, jog dušuose blogai veikė vandens maišytuvai. Pravieniškių PN-AK nurodė teismui, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų. Pareiškėjas nesikreipė dėl minėtų pažeidimų į administraciją, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai veikiančių dušo maišytuvų atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Pareiškėjas teigia, kad tualetai kamerose įrengti netinkamai, t.y. tualetas tupimas, o ne sėdimas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimas nėra detalizuotas. Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja tualetų įrengimo ypatumų.
Atsakovas nurodė (b. l. 20, 34), kad 2-ojo sektoriaus 3 būryje buvo įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, 4 būryje – 5 unitazai, 4 pisuarai, 21 būryje 3 klozetai, kiekvienoje patalpoje įrengtas 2,25 kv. m. sanitarinis mazgas, kuriame yra po 1 klozetą, 1 pisuarą ir 1 praustuvę, paaiškino, kad sanitariniai mazgai buvo įrengti tinkamai.
Atsižvelgus į nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl negalima teigti, kad atsakovas kokiu nors būdu pažeidė pareiškėjo teises. Be to, ir pats pareiškėjas, nors ir teigia, kad tualetas buvo netinkamai įrengtas, tačiau niekaip nedetalizavo, kokiu būdu dėl sėdimo tualeto sanitariniuose mazguose nebuvimo jam pasireiškė prašoma atlyginti žala. Todėl teismas vertina, kad neturtinė žala pareiškėjui, kuris nepagrindė dėl šio pažeidimo atsiradusių realių, objektyvių neigiamų pasekmių, nebuvo padaryta.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Pravieniškių PN-AK patalpos buvo būklės, nuo sienų byrėjo dažai ir tinkas, apleisti mediniai langai, todėl buvo šalta.
Nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad Pravieniškių PN-AK kameros yra avarinės ar antisanitarinės būklės.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, tačiau informacija apie atliktus remontus nekaupiama. (b. l. 19, 33). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie patalpų įrengimą ir priežiūrą, todėl jais remiasi. Duomenų, kad buvo netinkami, prastos būklės langai, ko pasėkoje, pareiškėjo įsitikinimu, jam teko kęsti šaltį, pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė įrodymų, kad kreipėsi ar reiškė pretenzijas dėl buvusio kameroje šalčio. Be to, teismas pažymi, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus, pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės, nedetalizavo, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK patalpos neremontuotos, todėl pareiškėjo teiginys dėl Pravieniškių PN-AK patalpų blogos būklės atmestinas kaip neįrodytas.
Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK pastatų stogo konstrukcijose (šiferio lakštuose) buvo asbesto kuris, kėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pravieniškių PN-AK taip pat patvirtino, kad jokie asbestinio stogo darbai laisvės atėmimo įstaigoje nebuvo vykdomi. Byloje nenustatyta, kad dėl asbestinio stogo pareiškėjo sveikatai būtų pakenkta ar bent tam būtų kilusi reali rizika. Teismas prieiną prie išvados, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, dėl to, kad Pravieniškių PN-AK pastato stogas buvo pagamintas iš asbesto.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad Pravieniškių PN-AK pasivaikščiojimo kiemeliai buvo įrengti netinkamai, suolai sulūžę, nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, kiemelis nebuvo laistomas vandeniu.
Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 18-21 punktai. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 p.). Atsakovas nurodė (b. l. 35), kad Pataisos įstaigų ir įrengimo eksploatavimo taisyklių reikalavimai nenumato, koks inventorius privalo būti įrengtas pasivaikščiojimo kiemuose. Įstaigos 2-ojo sektoriaus kiemo, kuriame yra 1-4 būriai, plotas 1400 kv. m. jame įrengta krepšinio aikštelė ir dvi stoginės su svorių kilnojimo aikštelėmis. Lokalinio sektoriaus, kuriame yra 21 būrys, kiemo plotas yra 860 kv. m. jame yra krepšinio aikštelė ir viena stoginė su svorių kilnojimo aikštele.
Nei Taisyklių, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato atsakovui pareigos pasivaikščiojimų kiemeliuose įrengti šiukšlių dėžės ar peleninės, todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo vertina kritiškai ir neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokią konkrečią neturtinę žalą dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelio būklės jis patyrė. Todėl šie pareiškėjo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pataisos namuose jam nebuvo sudaryta galimybė skalbti. Atsakovės atstovas šiuos argumentus neigė, nurodė, kad 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (b. l. 35). Atsakovas atsiliepime taip pat paaiškino, jog nuteistiesiems sudaroma galimybė išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu, prausyklose sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji gali savo asmeninius drabužius skalbtis patys. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pataisos namuose laikomiems asmenims yra teikiamos drabužių ir patalynės skalbimo ir dezinfekcijos paslaugos (b. l. 69-75). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie teikiamas skalbimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų skalbiant ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturėjimo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos, negali kilti ir atsakomybė už žalą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.