- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-14
- Bylos Nr.
- A-1394-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01894-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (I t., b. l. 4, 11, 20).
Nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. jis buvo paskirtas į drausmės grupės 21 būrį, kamerą Nr. 5, kurioje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Nurodytu laikotarpiu kartu su rūkančiais taip pat buvo laikomas ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18. Dėl kitų asmenų pastovaus rūkymo jis turėjo kvėpuoti tabako dūmais, dėl to jis patyrė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, nepatogumus. Nurodė, jog ne vieną kartą kreipėsi į Marijampolės pataisos namų administraciją su prašymais laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, tačiau į prašymus atsižvelgta nebuvo. Kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą, prašydamas sudaryti tinkamas bausmės atlikimo sąlygas ir laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų. Marijampolės pataisos namų administracija, gavusi Kalėjimų departamento raštą, ryte iškėlė iš kameros Nr. 18 rūkančius nuteistuosius, tačiau jau po pietų į kamerą vėl buvo patalpinti rūkantys nuteistieji. Šiais neteisėtais Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmais jam buvo padaryta 10 000 Eur neturtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 28–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, jog Marijampolės pataisos namuose nuteistieji laikomi gyvenamuosiuose pastatuose, kurie yra bendrabučio tipo, todėl nuteistieji pagal dienotvarkę nuo kėlimosi iki miego gali laisvai judėti po visas būrio bendrojo naudojimo patalpas bei išeiti į kiemą. 21 būrio patalpos yra tokios pat, kaip ir kitų būrių, t. y. tai nėra kamerų tipo patalpos. Kamerų tipo patalpose nuteistieji laikomi tik tada, kai jiems pagal Bausmių vykdymo kodeksą yra paskiriamos drausminės nuobaudos. Visuose būriuose tam, kad nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nuteistiesiems griežtai draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose. Bendro naudojimo patalpose iškabinti ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, o nuteistiesiems, nevykdantiems šių nurodymų, taikomos Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatytos drausminio poveikio priemonės. Marijampolės pataisos namuose yra laikomasi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Nėra jokios Marijampolės pataisos namų ir atskirų pareigūnų kaltės dėl susidariusios padėties, pataisos namų administracija veikė tinkamai, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais ir pareiškėjui jokios žalos nepadarė. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. bausmę atlikinėjo kamerose Nr. 14 ir Nr. 18. Šiuo laikotarpiu pareiškėjo apsisprendimas taip pat kito, kas matosi iš to, kad, skiriant nuteistajam drausminę nuobaudą uždaryti į baudos izoliatorių kažkokiam parų skaičiui, nuteistojo paklausiama, ar jis yra rūkantis ar ne, ir nuteistasis tai patvirtina savo parašu kitoje nuobaudos skyrimo nutarimo pusėje. 2014 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 1115 Dėl nuobaudos skyrimo kitoje pusėje G. K. pasirašė, kad yra rūkantis, o 2014 m. spalio 29 d. nutarime Nr. 2162 – kad jau yra nerūkantis. G. K. nuo 2014 m. spalio 2 d. buvo uždarytas į kamerą Nr. 18 kaip nerūkantis ir šioje kameroje buvo iki 2014 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjas per minimą laikotarpį į pataisos namų direktorių su skundu dėl to, kad kameroje jam tenka būti kartu su rūkančiais asmenimis, kreipėsi vieną kartą (2014 m. lapkričio 4 d.) ir į jo skundą buvo atsižvelgta, sudarant galimybę atlikinėti bausmę kartu su nerūkančiais asmenimis.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu (II t., b. l. 106–111) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė G. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka bausmę Marijampolės PN. Paskirtas į drausmės grupės 21 būrį. 2014 m. birželio 18 d. Marijampolės PN direktoriaus nutarimu uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 14. Nutarime yra pareiškėjo parašas, jog sutinka bausmę atlikti su rūkančiais nuteistaisiais. 2014 m. spalio 2 d. nutarimu uždarytas į baudos izoliatorių 12 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, kameroje buvo laikomi 3 nuteistieji, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę su rūkančiais. 2014 m. spalio 14 d. nutarimu uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, kameroje buvo laikomi 3 nuteistieji, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę su rūkančiais. 2014 m. spalio 29 d. nutarimu uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę kartu su rūkančiais. 2014 m. lapkričio 13 d. nutarimu uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, kameroje buvo laikomi 3 nuteistieji, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę kartu su rūkančiais. 2014 m. lapkričio 28 d. uždarytas į baudos izoliatorių 13 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, kameroje buvo laikoma 3 nuteistieji, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę kartu su rūkančiais. 2014 m. gruodžio 11 d. uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų laikotarpiui, nuobaudą atliko kameroje Nr. 18, nutarime nurodyta, jog nesutinka atlikti bausmę kartu su rūkančiais.
Šalies argumentai
Pareiškėjo paaiškinimais ir byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 4 d. su skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, kuriame nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio mėnesio yra laikomas kartu su rūkančiais, buvo pažeidinėjamos jo teisės: jis yra nerūkantis ir tai parašydavo nutarimuose, o kartu buvę nuteistieji – rūkė, tačiau nepaisant to, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais. Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 2 d. rašte Nr. 20/07-1174, atsakydami į pareiškėjo 2014 m. lapkričio 4 d. skundą, nurodė, kad draudžiama rūkyti gyvenamose patalpose, taip pat ir 21 būrio patalpose. Bendro naudojimo patalpose iškabintos iškabos, ženklai su draudimu rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad jie laikytųsi nustatytos teisės aktais tvarkos. Nurodė, jog nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. paskirtos drausminės nuobaudos atlikimo metu, kameroje Nr. 18, jokių pretenzijų, jog kiti nuteistieji rūko kameroje administracijai raštu pareiškėjas nepareiškė. 2014 m. lapkričio 4 d. gavus pareiškėjo skundą, kuriam nurodė, jog pareiškėjas yra nerūkantis, o kiti nuteistieji atliekantys drausminę nuobaudą kameroje Nr. 18 rūko ir jiems pripažinus, kad jie yra rūkantys, jie perkelti atlikti drausmines nuobaudas į kitas kameras, o pareiškėjui sudarytos sąlygos atlikti drausminę nuobaudą kartu su nerūkančiaisiais nuteistaisiais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–2.250, 6.271 straipsnių nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tuo tarpu šio straipsnio 4 dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai įvertinus, konstatuota, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, o siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013 ir kt.). Atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1374/2013).
Byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėją uždarant į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 18 laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 2 d. (12 parų), nuo 2014 m. spalio 14 d. (15 parų), nuo 2014 m. spalio 29 d. (15 parų), nuo 2014 m. lapkričio 13 d. (15 parų), nuo 2014 m. lapkričio 28 d. (13 parų), jis buvo laikomas Marijampolės PN kameroje Nr. 18 kartu su rūkančiaisiais, nors buvo pareiškėjas išreiškęs valią bausmę atlikti kartu su nerūkančiais nuteistaisiais. Atsakovo atstovas neneigė pareiškėjo nurodyto fakto, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 4 d. su skundu kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, kuriame nurodė, kad jis nuo 2014 m. birželio mėnesio yra laikomas kartu su rūkančiais, buvo pažeidinėjamos jo teisės: jis yra nerūkantis ir tai parašydavo nutarimuose, o kartu buvę nuteistieji – rūkė, tačiau nepaisant to, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais. Taigi, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daryta išvada, kad šiuo atveju Marijampolės PN netinkamai vykdė pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Marijampolės PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.) sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė Tabako kontrolės įstatymo reikalavimus, neužtikrino HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo ir tuo pažeidė pareiškėjo teises, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostata. Pagal teismų suformuotą praktiką neturtinė žala gali būti konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ir smulkmeniški. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjas, kaip bausmę atliekantis asmuo, pats neturėjo galimybės išvengti situacijos, kad jis kurį laiką administracijos buvo paskirtas į vieną baudos izoliatoriaus kamerą su rūkančiais asmenimis ir ši jo padėtis negalėjo būti pakeista kitu būdu, o tik įstaigos administracijos atitinkamu sprendimu. Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas jau 2014 m. spalio 2 d. išreiškė norą atlikti nuobaudą baudos izoliatoriuje su nerūkančiais nuteistaisiais (tokį patį pageidavimą išreiškė ir 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 29 d., 2014 m. lapkričio 13 d., 2014 m. lapkričio 28 d. nutarimuose dėl nuobaudos skyrimo), šis jo prašymas buvo patenkintas tik pareiškėjui 2014 m. lapkričio 4 d. parašius skundą Marijampolės PN direktoriui. Tačiau iš byloje pateikto Marijampolės PN 2015 m. birželio 9 d. rašto Nr. 9/07-10800 matosi, kad ir po pareiškėjo 2014 m. lapkričio 4 d. skundo Marijampolės PN, į kamerą Nr. 18 buvo patalpinti nuteistieji kurie rūko (Č. K., A. A.).
Byloje nustatyta, jog buvo pažeidžiama pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje nebūtų rūkančių asmenų ir jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (kamerose, kuriose buvo rūkoma, pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d.) bei Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismų praktiką panašiose bylose, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, jog laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. buvo laikomas drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5 kartu su rūkančiais, nors pats nerūkė. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio, šio straipsnio 1 dalies 3 punkto, HN 76:2010 6 ir 14 punktų nuostatomis. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas bausmę atlikinėjo drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5. Drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji privalomai užrakinami kamerose tik miego metu, t. y. nuo 23 valandos iki 7 valandos (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalis). Kitu paros metu jie neprivalo būti užrakinti, todėl turi galimybę eiti rūkyti į tam skirtas patalpas. Pareiškėjas neginčijo, jog drausmės grupės 21 būrio kamera Nr. 5 rakinama tik miego metu. Gyvenamosiose kamerose rūkyti yra griežtai draudžiama. Byloje nepaneigti atsakovo argumentai, jog Pataisos įstaigos visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos (tai patvirtina pateiktos nuotraukos). Į bylą pateiktas 2014 m. gruodžio 3 d. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovų atliktas Faktų fiksavimo protokolas Nr. ATK2-205 patvirtina, kad ilgalaikio pasimatymo patalpose, gyvenamuosiuose būriuose, valgykloje ir kitose patalpose kur buvo atliekamas patikrinimas nebuvo rūkoma, visur buvo iškabinti įspėjamieji ženklai. Taip pat, minėtame protokole pažymėta, kad lauke yra įrengtos rūkymo vietos su nuorodomis „Rūkymo vieta“. Pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, taip pat pareiškėjas nesikreipė su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginiai, jog drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5 nuteistieji rūko atmesti kaip neįrodyti, ir šioje dalyje skundas atmestas kaip nepagrįstas. Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikyti pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.
Pareiškėjas G. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 116–118) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pakeičiant Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą arba grąžinant bylą nagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad pareiškėjas neteigia, jog Marijampolės PN drausmės grupės 5 kameroje buvo nuolat rūkoma, tačiau dažnai pasitaikydavo tokių atvejų, kai būdavo rūkoma kameroje, ypač kai lauke lijo ar buvo šalta. Kameroje per dieną būdavo rūkoma mažiausiai keturis kartus. Kol išsivėdindavo oras kameroje, pareiškėjas dažniausiai išeidavo į kitas patalpas ar lauką, tačiau būdavo dažni atvejai, kai dėl tam tikrų priežasčių išeiti iš kameros negalėdavo. Pareigūnai nesuspėdavo viską sukontroliuoti, be to, nuteistieji iš anksto žinodavo apie ateinančius pareigūnus. Taip pat pažymi, kad kai užrakindavo kamerą nakčiai, nuteistieji rūkydavo kameroje, kadangi jie miegoti eidavo vėlai. Teigia, jog jo kalinimo drausmės grupėje metu nei vienoje kameroje nebuvo ženklų, kad draudžiama kameroje rūkyti. Tvirtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, pareigūnai privalėjo išsiaiškinti asmenų žalingus įpročius, o sužinoję, kad pareiškėjas nerūkantis, apgyvendinti jį atskiroje patalpoje nuo rūkančių asmenų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė Marijampolės PN neteisėtų veiksmų. Pažymi, kad net kasdieniai užsiėmimai nepašalina pasyvaus rūkymo padarytos žalos. Būtų neteisinga ir nepagrįsta reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Kvėpuojant tabako dūmais užterštu oru be abejonės buvo daromas žalingas poveikis sveikatai, be to, gydytojai dėl persirgtų ligų buvo nustatę neįgalumą, todėl kalinimo sąlygos darė dar didesnį poveikį sveikatai. Pareiškėjas papildomai patirdavo kvėpavimo sutrikimų (prasidėdavo dusulys). Atsakovo kaltę padidina tai, kad jis žinojo, jog pareiškėjas nerūko. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino patirtos neturtinės žalos dydį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 122–123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus bei teiginius, yra pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus ir su byla susijusius dokumentus. Mano, kad Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą. Pažymi, kad nuteistiesiems griežtai draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose, bendro naudojimo gyvenamosiose patalpose iškalbintos iškabos su draudimais rūkyti, nuolat vykdoma nuteistųjų priežiūra, kad jie laikytųsi nustatytos tvarkos. Nuteistieji didelį paros laiką gali būti lauke, kur yra įrengtos rūkymui skirtos vietos. Pagal teisės aktus drausmines nuobaudas atliekantiems nuteistiesiems kameros tipo patalpose, baudos izoliatoriaus kamerose turėti tabako gaminius neuždrausta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį, nerūkantį asmenį, laikant kartu su rūkančiais asmenimis Marijampolės PN, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN kameroje Nr. 18 kartu su rūkančiaisiais, nors buvo išreiškęs valią bausmę atlikti kartu su nerūkančiais nuteistaisiais ir tokiu būdu Marijampolės PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nusprendė, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 200 Eur, o pareiškėjo teiginius, jog drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5 nuteistieji rūko, atmetė kaip neįrodytus. Pareiškėjas, nesutikdamas, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas G. K. Marijampolės PN neteisėtus veiksmus siejo su tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. jis buvo kalinamas drausmės grupės 21 būryje kameroje Nr. 5 ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 18 kartu su rūkančiais, nors pats nerūko.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.
Taigi, Marijampolės pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo, buvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad ginčo laikotarpiu 2014 m. spalio 2 d., 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 29 d., 2014 m. lapkričio 13 d., 2014 m. lapkričio 28 d., 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimais pareiškėjui G. K. buvo skiriamos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, šias nuobaudas pareiškėjas atliko kameroje Nr. 18. Atsižvelgiant į tai, kad minėtuose nutarimuose pareiškėjas pasirašydavo, jog yra nerūkantis, prieštarauja atlikti bausmę su rūkančiaisiais (I t., b. l. 22–25; II t., b. l. 63–64, 75–76), o atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad šiuo laikotarpiu (taip pat ir po to, kai pareiškėjas Marijampolės PN pateikė 2014 m. lapkričio 4 d. skundą) kameroje Nr. 18 būdavo ir rūkančių asmenų (II t., b. l. 17–19), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju Marijampolės PN netinkamai vykdė pareigą imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pagrįstai konstatavo neteisėtus atsakovo veiksmus.
Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog jo teisės buvo pažeistos ir laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. spalio 2 d., laikant jį Marijampolės PN drausmės grupės 21 būryje kameroje Nr. 5. Atsakovo į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad kieme, kuris yra bendras 21 ir 22 būriams, yra įrengta rūkymo vieta, tai žymi pakabintas ženklas (II t., b. l. 87–89), prie įėjimo į vidaus patalpas užklijuoti lipdukai, žymintys, kad jose rūkyti draudžiama (II t., b. l. 90–94). Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2014 m. gruodžio 3 d. faktų fiksavimo protokolas (I t., b. l. 48–49), kuriame nustatyta, kad patikrintose patalpose nebuvo rūkoma, visur iškabinti įspėjamieji užrašai, lauke įrengtos rūkymo vietos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog draudžiančių rūkyti ženklų nebuvo gyvenamosios patalpos viduje, neturi reikšmės, be to, kaip minėta, tokie ženklai išklijuoti ant durų, taigi, matomi prieš įeinant į gyvenamas patalpas. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, kad tam tikrais atvejais nuteistieji rūkydavo kameroje, yra pakankamai abstraktūs, nepatvirtinti jokiais konkrečiais duomenimis, nors kliūčių pareiškėjui dėl to kreiptis administraciją, Kalėjimo departamentą ar kitą kompetentingą instituciją ar pareigūną nebuvo, pareiškėjas teikė skundą Marijampolės PN dėl rūkymo baudos izoliatoriuje. Taip pat pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas 2014 m. birželio 18 d. Marijampolės PN direktoriaus nutarime uždaryti G. K. į baudos izoliatorių pasirašė, jog yra rūkantis (I t., b. l. 33–34). Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog Marijampolės PN pastangos užtikrinant, kad nebūtų rūkoma drausmės grupės 21 būrio gyvenamosiose patalpose drausmės grupės 21 būrio kameroje Nr. 5, nėra netinkamos ar nepakankamos.
Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1191-575/2015, 2016 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-707-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
Atitinkamai, atsižvelgus į minėtas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei į tai, kad byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo laikymo baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis nenustatyti, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, o pareiškėjo patirta skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 10 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.