Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. U., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 295 straipsnyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu pagal K. U. laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla šioje dalyje jo atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, R. U. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500,00 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą įmokai sumokėti.

R. U., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti R. U. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl R. U. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį

6. Apeliaciniame skunde keliami veikos kvalifikavimo, įrodymų vertinimo klausimai bei tvirtinama, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi R. U. išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nepakankamai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad R. U., eidamas PAGD prie VRM Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesio gelbėtojo pareigas, 2019 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos užsiėmimų klasėje, ant sienos kabančios mokymo lentos, neteisėtai įrengė specialią techniką informacijai rinkti, turėdamas tikslą klausytis bendradarbių pokalbių, bei laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio mėnesio pabaigos, nuo tiksliai nenustatytos dienos, iki 2020 m. vasario 13 d. apie 11.00 val., neteisėtai panaudojo šią specialią techniką, klausydamas bendradarbių pokalbių. Šioje byloje R. U. kaltinimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį buvo pareikštas, nurodant, kad šiais savo veiksmais, jis, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, eidamas ugniagesio gelbėtojo pareigas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, neteisėtai įrengęs ir panaudojęs specialios technikos įrenginį informacijai rinkti, padarė didelės žalos valstybės interesams, sumenkinęs PAGD prie Vidaus reikalų ministerijos prestižą.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi R. U. pareikštą kaltinimą bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. U. pareikštame kaltinime nėra nurodyta, kokių teisės aktų ar pareiginių instrukcijų pažeidimu pasireiškė piktnaudžiavimas tarnyba, o kaltinamojo atliktas bendradarbių pokalbių klausymas niekaip neįtakojo pagrindinės tarnybos veiklos, jos nesutrikdė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir nelėmė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kadangi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, t. y. R. U., statutinio valstybės tarnautojo – ugniagesio gelbėtojo, veika, pasireiškianti neteisėtu specialiosios technikos informacijai rinkti įrengimu priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos užsiėmimų klasėje ir jos panaudojimu, klausantis bendradarbių pokalbių, negali būti kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nes R. U. veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumos.

10. Remiantis kaltinamuoju aktu, R. U. inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi pasireiškė tuo, kad R. U. pasinaudojo jam, kaip statutiniam valstybės tarnautojui – ugniagesiui-gelbėtojui, suteikta teise patekti į Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos užsiėmimų klasę, kur jis įrengė specialią techniką informacijai rinkti. Šiuo atveju visų pirma svarbu nustatyti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos turinį, institucijos kompetencijos ribas. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ugniagesio-gelbėtojo pareigas einantis valstybės tarnautojas vykdo funkcijas viešojo saugumo srityje, kurios tiesiogiai susijusios su gaisrų gesinimu, žmonių ir jų turto gelbėjimu, gaivalinių nelaimių, cheminių ir radiacinių įvykių padarinių šalinimu. Taigi, R. U. atlikti neteisėti veiksmai, inkriminuoti kaltinime dėl piktnaudžiavimo tarnyba, nėra tiesiogiai susiję su jo atliekamomis tarnybinėmis funkcijomis, o valstybės tarnautojų ar jiems prilygintų asmenų veiksmai, nesusiję su tarnybos įgaliojimų, pareigų vykdymu negali būti laikomi tarnybos įgaliojimu viršijimu.

11. Detaliau išanalizavus R. U. pareikštą kaltinimą akivaizdu, jog pastarajam inkriminuotas piktnaudžiavimas tarnyba pasireiškė kaip jo neteisėtų tikslų – įrengti ir panaudoti specialią techniką informacijai rinkti, pasiekimo priemonė. Taigi kaltinimas objektyviai grindžiamas tuo, kad veikos padarymo metu R. U. ėjo ugniagesio-gelbėtojo pareigas, kurių dėka pateko į tarnybines patalpas, tačiau vien tai nereiškia, kad jis nusikalstamai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi. Kaip jau buvo minėta, R. U. atlikti veiksmai nesusiję su jo atliekamomis tarnybinėmis pareigomis, tačiau nagrinėjamu aspektu svarbu ir tai, jog R. U., įrengdamas ir panaudodamas specialią techniką, klausydamas bendradarbių pokalbių, jokio tikslo rinkti konkrečią informaciją neturėjo, remiantis R. U. parodymais bendradarbių pokalbių klausėsi iš smalsumo, buvo įdomu pasiklausyti, apie ką kolegos kalbasi, jo tikslas buvo išgirsti, kokia kolegų ir viršininkų nuomonė apie jį. Tokiu būdu, nagrinėjamos bylos duomenimis, nepaneigus R. U. parodymų, t. y. nenustačius, kokio pobūdžio informacija tapo realiai žinoma, ar kokiu būdu ji buvo panaudota, nėra pagrindo teigti, jog R. U. veikė priešingai priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos interesams, ar pažeisdamas pagrindinius priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos principus, iškreipė tarnybinės veiklos esmę ir turinį. Vien tai, kad R. U., kaip valstybės tarnautojas, turėjo priėjimą prie užsiėmimų klasės, nustačius, jog R. U. specialią techniką informacijai rinkti įrengė bendroje priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos budinčios pamainos užsiėmimų klasėje, į kurią darbuotojams patekimas nėra ribojamas, nepagrindžia to, kad bendradarbių pokalbių klausymasis iš smalsumo, turi būti kvalifikuojamas kaip piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi.

12. Pažymėtina, kad toks valstybės tarnautojo veiksmų vertinimas baudžiamosios atsakomybės požiūriu neužkerta kelio svarstyti kitokios atsakomybės, pvz., drausminės, klausimą. Kasacinės instancijos teismas ne kartą nurodė, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012, 2K-205/2012, 2K-98/2014).

13. Vertinant, ar R. U. veiksmais valstybei buvo padaryta didelė žala, visų pirma pabrėžtina, kad R. U. ėjo ugniagesio-gelbėtojo pareigas, o veiksmai, už kuriuos jis buvo pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 295 straipsnyje, tiesiogiai nesusiję su jo tarnybos įgaliojimais. Taigi, tiek jo atliktų veiksmų pobūdis, tiek jo užimamų pareigų svarba nagrinėjamu atveju neturėjo realios įtakos valstybės institucijos ar valstybės tarnautojo veiklai ir reputacijai. Be to, R. U. veiksmai nelėmė ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybai priskirtų funkcijų neatlikimo, kenkiančio valstybės valdymo tvarkai, jos ekonomikai ir finansų sistemai. Taigi nagrinėjamos bylos duomenimis nenustatyta, kad dėl R. U. veiksmų nukentėjo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ar jų darbuotojų turtinė padėtis arba buvo padarytas neigiamas poveikis kitiems jų neturtiniams interesams, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad R. U. veiksmais buvo diskredituotas PAGD prie Vidaus reikalų ministerijos autoritetas, prestižas ar pasitikėjimas, t. y. kad valstybei ir jos institucijoms buvo padaryta didelė žala.

Dėl kaltinimo ribų

14. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prokuroras ginčija teismo išvadas dėl R. U. išteisinimo iš esmės skunde pakeisdamas kaltinimą – išplėsdamas kaltinimo ribas, t. y. apeliaciniame skunde nurodoma, jog R. U. galimai neteisėtai rinko ir gavo informaciją apie savo bendradarbių privatų gyvenimą, o neteisėtai rinkdamas ir gaudamas informaciją apie savo bendradarbių privatų gyvenimą, R. U. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytus principus, 16 straipsnio 1 dalį, Vidaus tarnybos statuto I skyriaus 3 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius principus, viršijo savo pareigybės aprašyme, patvirtintame Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininko 2019 m. sausio 31 d. įsakymu, numatytas funkcijas.

15. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau pastebėtina, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.).

16. Nagrinėjamoje byloje, teisiamojo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme patikslinus prokuroro poziciją dėl kaltinimo keitimo, prokuroras nurodė, jog kaltinimo keisti neprašo. Pažymėtina, jog nesant aiškiai išreikšto prašymo pakeisti kaltinimą apeliaciniame skunde, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme teismo iniciatyva neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403-648/2016, 2K-327-788/2017, 2K-72-1073/2018). Tad šiuo konkrečiu atveju, tokia prokuroro pozicija, kai skundo motyvuose nurodomos naujos faktinės aplinkybės (nurodomi naujų teisės aktų galimi pažeidimai, pareigybės aprašymo funkcijų nesilaikymas), nurodomos galimai naujos nusikalstamos veikos sudėtis (BK 167 straipsnis ? neteisėtas informacijos rinkimas apie privatų gyvenimą), neprašant keisti kaltinimo, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini teisės į gynybą pažeidimu. BPK 22 straipsnio 3 dalis aiškiai nurodo, jog kaltinamasis turi teisę žinoti kuo jis kaltinamas ir tokios aplinkybės turėtų būti tiriamos ir vertinamos pirmosios instancijos teisme, aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškus kaltinimą kaltinamajam. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog prokuroras apeliaciniame skunde nurodydamas naujas, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtas esmines veikos faktines aplinkybes, susijusias tiek su nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, padariniais, tiek, nurodydamas, jog R. U. neteisėtai gavo informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, netiesiogiai inkriminuodamas naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 167 straipsnyje, iš esmės išplėtė kaltinimo apimtį, neperžengdama apeliacinio skundo ribų bei užtikrindama asmens teisę į gynybą, šių prokuroro apeliacinio skundo argumentų detaliau nevertina.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

17. Remiantis BK 40 straipsniu, asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, ir esant šioms sąlygoms: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. U. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės taikydamas BK 40 straipsnyje įtvirtinto laidavimo instituto nuostatas. T. y. teismas įvertino tai, kad R. U. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 295 straipsnyje, kuri priskiriama apysunkių nusikalstamų veikų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis; pripažino įrengęs ir panaudojęs specialią techniką informacijai rinkti), dėl nusikalstamos veikos padarymo nuoširdžiai gailėjosi, nusikalstama veika jokia žala nebuvo padaryta, nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, buvusios darbovietės – (duomenys neskelbtini) priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, bei seniūnijos charakterizuojamas teigiamai. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. U. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio ir nesuteikia pagrindo teigti, jog jis yra linkęs pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas ar yra linkęs nusikalsti, o R. U. asmenybės pavojingumas nėra didelis ir suteikia pagrindo manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

19. Vertinant apeliaciniame skunde ginčijamą laiduotojos asmenybę ir jos galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui pažymėtina, jog pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018), taip pat turi būti nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-312/2011, 2K-145-895/2018).

20. Prokuroras pagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje pripažino tinkama laiduotoja R. U. motiną – K. U., atsižvelgdamas tik į jos asmenybę bei teigiamą charakteristiką, tačiau jos bylos nagrinėjimo metu neapklausė ir neįsitikino jos galimybe daryti teigiamą įtaką savo sūnui. Todėl siekiant ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidą ir objektyviai nustatyti, ar laiduotoja verta teismo pasitikėjimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklausta laiduotoja K. U. Pastaroji parodė, jog tiek ji, tiek jos sūnus R. U. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, sūnaus poelgį vertina neigiamai, mano, kad jis pasielgė neteisingai. K. U. pažymėjo, jog sūnus jos klauso, visada su ja tariasi, ji yra susipažinusi su visais gautais procesiniais dokumentais iš policijos, prokuratūros ir teismo. Taigi, nagrinėjamu atveju įvertinusi aptartas teigiamas laiduotojos asmenines savybes, nustačiusi, kad ji turi galimybę daryti realią įtaką sūnui – turi autoritetą R. U., glaudų jųdviejų tarpusavio ryšį, taip pat atsižvelgusi į jos neigiamą požiūrį į sūnaus padarytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. U. yra verta teismo pasitikėjimo ir galės daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Šios aplinkybės patvirtina, jog K. U. yra verta teismo pasitikėjimo ir yra tinkama laiduotoja.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2020 m. spalio 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdama į tai, jog paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų, teisėjų kolegija išsamiau nevertina prokuroro prašomų skirti bausmių ? baudų K. U., kurių už kiekvieną iš nusikalstamų veikų apskaičiuoti trečdaliai yra aritmetiškai neteisingi.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.