Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Algirdo Gapučio, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-02-26 nuosprendžio, kuriuo T. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 1 p., ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 153 str. 1 d. – vienų metų šešių mėnesių laisvės atėmimas, pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. – vienų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieniems metams aštuoniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2014-07-04 iki 2014-07-06 (dvi dienos).

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. L. nuteistas už tai, kad nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, žinodamas, kad nukentėjęs D. Č., gim. (duomenys neskelbtini), yra mažametis, pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, tvirkino D. Č., jaunesnį negu šešiolikos metų, ne mažiau kaip keturis kartus, t. y. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus – savo rankomis per rūbus lietė ir glostė mažamečio D. Č. lytinį organą, be to, 2014 m. liepos 1 - 4 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono „Sony Ericsson K530i“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), rašė į D. Č. naudojamą mobiliojo ryšio telefoną „PRESTIGIO MultiPhone PAP3350 DUO“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), amoralaus, seksualinio turinio SMS žinutes, ir tokiais veiksmais D. Č. sukėlė per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, nesveiką, negatyvų lytinių santykių įsivaizdavimą, bei dėl sistemingų tvirkinamųjų veiksmų mažamečio nukentėjusiojo D. Č. atžvilgiu, jį susargdino, nes jam konstatuota kita reakcija į stiprų stresą, emocijų sutrikimas vaikystėje, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodytus motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog priimant šį nuosprendį nebuvo paisoma iš BPK 20 str. kylančio reikalavimo nuosprendį pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tyrė mažamečio nukentėjusiojo D. Č. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. Č. bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus, taip pat analizavo rašytinius bylos įrodymus, t. y. nukentėjusiojo ir nuteistojo paimtų mobiliojo ryšio telefonuose esančių žinučių turinį, mažamečiui D. Č. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą ir kt. Apylinkės teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus BK 153 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 1 p. numatytus nusikaltimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju mažamečio nukentėjusiojo D. Č. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmosios instancijos teismo buvo tiriami ir vertinami laikantis BPK 20 str. įtvirtintų reikalavimų, tiek vertinant juos atskirai, tiek lyginant juos su iš kitų šaltinių gautais duomenimis, t. y. byloje surinktų įrodymų visete, ir tik tokios parodymų analizės pagrindu buvo konstatuota apelianto kaltė. Kolegija šiuo atveju neturi pagrindo manyti, kad mažametis nukentėjusysis apie jo atžvilgiu atliktus nuteistojo veiksmus, kaip teigiama apeliaciniame skunde, būtų davęs melagingus parodymus. Taip pat nenustatyta, kad nukentėjusysis būtų turėjęs pagrindą nuteistąjį apkalbėti arba jį apkaltinti nebūtais dalykais. Kaip matyti iš bylos duomenų, mažamečio nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, t. y. kad nuteistasis ranka per drabužius jam lietė – glostė tą „dalyką“ (lytinį organą) ir tai atliko per 5 kartus, jis dėl tokių jo veiksmų jautėsi blogai, čiupo jam už rankos ir ją nustūmė, liepė baigti, patvirtina ir kiti bylos įrodymai – nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. Č. parodymai, kad sūnus jai sakė, jog kelis kartus buvo pas nuteistąjį namuose, jis jam davė rūkyti, gerti ir kutendamas lietė intymią vietą; daiktų pateikimo protokolas, iš kurio matyti, kad iš D. Č. buvo paimtas nuteistojo buto raktas, kurį, jo motinos D. Č. parodymais, vaikas buvo prisisegęs prie savo raktų; nuteistojo susirašinėjimo su nukentėjusiuoju SMS žinučių turinys, kurį išanalizavus matyti, kad jos yra amoralaus, seksualinio pobūdžio, jose rašoma apie lytinį organą, nukentėjusiajam sakoma „Ciulpsiu tava“, jo klausiama, „ar jam stovi“, ar jis nenorėtų, kad nuteistasis šalia jo lovoje atsigultų, žadama daugiau prie nukentėjusiojo lytinio organo nelįsti, už jo neimti ir jo negraibyti, ir pan.; teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, kuriame nurodyta, kad D. Č. padidintas polinkis fantazuoti nebūdingas bei konstatuota, jog nukentėjusiajam dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos (dėl kitos reakcijos į stiprų stresą, emocijų sutrikimą vaikystėje) laikinai sutriko psichika, dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta jo sveikata. Be to, pažymėtina, kad ir pats nuteistasis nagrinėjamoje byloje neneigė atlikęs mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu jam inkriminuotus tvirkinamojo pobūdžio veiksmus, t. y. pripažino ranka per drabužius lietęs mažamečio nukentėjusiojo D. Č. lytinį organą ir jį švelniai maigęs, tokiu būdu jis D. Č. tvirkinęs apie keturis kartus, taip pat pripažino D. Č. rašęs seksualinio pobūdžio žinutes. Tokie įvairių įrodymų šaltinių duomenys šioje byloje savo informaciniu turiniu yra neprieštaringi, atitinka ir papildo vienas kitą, todėl sudaro nuoseklų įrodomąjį pagrindą, kartu tokie įrodymai užtikrina aukštą jų patikimumo laipsnį. Šių aptartų įrodymų visumos apylinkės teismui pakako spręsti dėl nuteistojo T. L. kaltės, neteisėtų jo veiksmų mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu atlikimo pobūdžio ir kvalifikavimo pagal atitinkamus baudžiamuosius įstatymus. Apeliantui aprašytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės šiuo atveju yra nurodytos tokios, kokias patvirtina objektyvūs bylos įrodymai.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis jame taip pat neginčija to, kad atliko tvirkinamuosius veiksmus mažamečio nukentėjusiojo atžvilgiu, tik mano, kad jo atlikti veiksmai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Pagal BK 153 str. atsako tas, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Mažamečio asmens tvirkinimas – tai objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą, lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-649/2012, 2K-205/2013, 2K-252/2013 ir kt.).

Kolegija, atsižvelgusi į šias nuostatas ir į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistojo T. L. veiksmai, kuriuos jis atliko prieš vienuolikos metų amžiaus vaiką (nukentėjusįjį D. Č.), pasinaudodamas jo bejėgiška būkle dėl mažametystės, t. y. ne mažiau kaip keturis kartus ranka lietė ir glostė jo lytinius organus, taip pat jam siuntė amoralaus, seksualinio pobūdžio žinutes, pagrįstai pripažinti tvirkinamaisiais veiksmais pagal BK 153 str. 1 d. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistasis, pasiūlydamas mažamečiui su juo draugauti, prisiviliojo vaiką į savo butą, davė jam savo buto raktą, D. Č. lankantis pas jį namuose, duodavo jam parūkyti, pavalgyti, kartais pinigų, o kartais ir alaus. Tokiu būdu prisiviliojęs nukentėjusįjį į savo butą, nuteistasis mažiausiai keturis kartus lietė jo lytinį organą bei naudodamasis ryšių technologijomis rašė jam seksualinio pobūdžio žinutes, taip vaiką tvirkindamas. Neabejotina, kad toks objektyviai seksualus nuteistojo elgesys mažamečiam nukentėjusiajam sukėlė per ankstyvą domėjimąsi lytiniais santykiais, negatyvų, nesveiką lytinių santykių įsivaizdavimą. Akivaizdu, kad nusikalstamų veikų padarymo metu būdamas suaugęs (26 m. amžiaus) ir pakaltinamas nuteistasis suvokė tokių savo veiksmų neatitikimą baudžiamajam įstatymui, juolab kad matė, jog mažametis nukentėjusysis stengėsi išvengti tokio jo elgesio (D. Č. parodymai, kad jis nustūmė nuteistojo ranką, sakė jam baigti, taip pat išėjo iš jo buto, SMS žinutės, iš kurių matyti, kad vaikui atgrasios nuteistojo užuominos apie intymų jų tarpusavio ryšį (b. l. 30, 91, t. 1)), o apsisprendimas atlikti tokius veiksmus leidžia daryti išvadą, kad buvo veikiama tyčia. Taip pat nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos (tvirkinamųjų veiksmų) (dėl kitos reakcijos į stiprų stresą, emocijų sutrikimą vaikystėje) laikinai sutriko mažamečio nukentėjusiojo psichika. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad minėti sutrikimai gydytojų komisijos narių buvo įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp T. L. pavojingos veikos – mažamečio nukentėjusiojo tvirkinimo ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu ir dėl mažamečio nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 str. 2 d. 1 p. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes apylinkės teismas, kvalifikuodamas T. L. veiksmus dėl mažamečio tvirkinimo pagal BK 153 str. 1 d. ir dėl nesunkaus mažamečio sveikatos sutrikdymo pagal BK 138 str. 2 d. 1 p., tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad nuteistasis tvirkinamuosius veiksmus atliko, t. y. rankomis lietė ir glostė nukentėjusiojo lytinį organą, per jo drabužius, nedaro šių veiksmų mažiau pavojingesniais bei nepaneigia nuteistojo kaltės ir nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Tokie veiksmai, t. y. kad nuteistasis su kitu vyru būtų lytiškai santykiavęs mažamečio nukentėjusiojo akivaizdoje, T. L. neinkriminuoti, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. L. bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas ir jas subendrindamas, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė. Įstatyme reikalaujama, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgdamas į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju skirdamas T. L. laisvės atėmimo bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vertino tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi dėl jų padarymo) ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padarė du apysunkius baigtus, tyčinius nusikaltimus, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai), kaltininko asmenybę (nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, yra įrašytas į psichiatrinę įskaitą, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, kiti elgesio sutrikimai, tačiau jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, praeityje baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų neturi, dirba). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apylinkės teismas nuteistajam paskyrė žymiai mažesnes, nei sankcijose už jo padarytas nusikalstamas veikas numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrino apėmimo būdu, todėl laikyti nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių bei galutinės subendrintos bausmės per griežta ir dėl to neteisinga kolegija neturi pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad gynėjos apeliacinės instancijos teismo posėdyje išsakyta pozicija taikyti nuteistajam BK 75 str. nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą, susijusi su teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, tokios išvados padaryti negali. Aptariamas nusikalstamas veikas nuteistasis T. L. padarė būdamas prieš tai teistas penkis kartus už nusikaltimus nuosavybei, iš jų tris kartus jam buvo paskirtos bausmės, nesusijusios su realiu laisvės atėmimu (areštas, bauda). Tačiau ankstesniais nuosprendžiais jam taikytos poveikio priemonės, įskaitant ir paskirtas švelnesnes bausmių rūšis, atitinkamų rezultatų nedavė ir jokio pozityvaus poveikio nepadarė bei nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. T. L. nekeičia savo gyvenimo būdo, nuostatų ir toliau daro nusikalstamas veikas, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šias pirmiau aptartas aplinkybes, nemato jokios galimybės taikyti T. L. atžvilgiu BK 75 str. nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, nes nėra jokio pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, bausmės tikslai T. L. atžvilgiu gali būti pasiekti tik realiai jam atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Priešingu atveju, bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų BK 75 str. sąvokai.

Apibendrinus darytina išvada, kad T. L. apylinkės teismas paskyrė teisingą bausmę, kuri atitinka nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumą, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia nuostatų, reglamentuojančių bendruosius bausmių skyrimo pagrindus.

Taigi nenustatęs, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai priėmęs T. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai kvalifikavęs jo padarytas nusikalstamas veikas ar pažeidęs bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. L. apeliacinį skundą atmesti.