- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-27
- Bylos Nr.
- A-2956-520/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03864-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už konvojavimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 metų buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą žiauriomis sąlygomis, nes 2 kv. m patalpose buvo vežami 7–9 asmenys, šaltuoju metų laiku automobiliuose buvo šalta, drėgna, nebuvo saugos diržų, nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, vasarą automobiliuose būdavo karšta, trūkdavo oro. Pareiškėjo teigimu, jis dėl tokių varginančių ir nesaugių konvojavimo sąlygų patyrė moralinę žalą, garbės ir orumo pažeminimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovė paaiškino, kad nuteistieji / suimtieji yra konvojuojami specialiosiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas pagal išduotus galiojančius dokumentus, būtinus eksploatacijai: transporto priemonės registracijos liudijimą su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovė pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims.
Atsakovės teigimu, asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Taisyklės). Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose pagal Taisyklių 134 punktą. Dėl saugos diržų atsakovė nurodė, kad Taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte kiekvienam konvojuojamajam turi būti įrengti saugos diržai, o jais prisisegti privaloma tik tuo atveju, jeigu jie yra įrengti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, kurie įrašomi konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovės nuomone, tik nustačius neteisėtus veiksmus galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. Č. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas įvairiais maršrutais buvo konvojuojamas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. Įvertinęs pateiktus kelionių žiniaraščius, teismas konstatavo, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem, trimis specialiaisiais automobiliais konvojuojant nuteistuosius jų bendras skaičius šiuose automobiliuose neviršijo galimo vežti nuteistųjų skaičiaus. Teismo vertinimu, tai paneigia pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad konvojavimo metu automobilio patalpoje trūko vietos, teko važiuoti susispaudus, tirpo galūnės ir pan. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų.
Teismas darė išvadą, kad pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Taisyklių 146 punkte. Atsižvelgęs į pateiktų ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimų duomenis, teismas sprendė, kad automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka Taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. automobiliuose nebuvo viršytas Taisyklėse nustatytas vėdinimo normatyvas vienam asmeniui, todėl teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl ventiliacijos nebūvimo ar oro trūkumo. Teismo vertinimu, techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuotas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus. Pareiškėjas šiuo aspektu skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo saugos diržų, automobiliai neturėjo ventiliacijos, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, o atsakovės atstovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl jo konvojavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis, nes nepasitvirtino faktai, kad pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas techniškai netvarkingu transportu ar kad jam automobiliuose būtų neužtekę vietos, ar kad pareiškėjas būtų konvojuotas kaip nors ypatingai suspaustas.
Dėl naudojimosi tualetais teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato, jog transporte, kuriuo konvojuojami nuteistieji, turėtų būti įrengtas tualetas. Vadovaudamasis Taisyklių 134 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, kad žiniaraščiuose yra įrašai, jog asmenys pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnai nereagavo į prašymus pasinaudoti tualetu, neatitinka tikrovės. Teismas, nustatęs, kad žiniaraščiuose nėra įrašų, jog pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta, šį pareiškėjo argumentą vertino kaip neįrodytą. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo į skundą argumentus, teismas nenustatė, kad konvojavimo metu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar kad būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus konvojavimo metu, nuostatų. Nenustatęs būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos.
III.
Pareiškėjas R. Č. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis buvo konvojuotas techniškai netvarkingais automobiliais, 2 kv. m kamerose buvo vežami 7–9 asmenys, šaltuoju metų laiku automobiliuose buvo šalta, drėgna, vasarą automobiliuose būdavo karšta, nebuvo ventiliacijos, nebuvo saugos diržų, nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo įžeidinėjamas, žeminamas, automobilyje teko stovėti, nors buvo laisvų vietų sėdėti. Tarnybos pareigūnai nekreipė dėmesio į pareiškėjo ir kitų konvojuojamų asmenų prašymus ir reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, dėl Tarnybos pareigūnų elgesio pareiškėjui atsirado ligos požymių, t. y. pareiškėjas negali normaliai reaguoti į aplinką, negali normaliai užmigti, jaučia stresą, yra nedarbingas. Kiekvienas konvojavimo atvejis tokiu transportu, kokiu buvo konvojuotas pareiškėjas, prilygsta nežmoniškoms sąlygoms kalėjime. Nežmoniškos sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukelia didelius dvasinius skausmus, depresiją, žaloja sveikatą ir prilygsta kankinimui.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes, kuriomis grindė skundą. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiųjų ir proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui R. Č. už konvojavimą nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 metų teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Taisyklės (Taisyklių 1 p.).
Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėnesio iki 2016 metų buvo konvojuojamas žiauriomis, nesaugiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintas nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, nes konstatavo, kad nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą, buvo laikytasi visų Taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus pareiškėjo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, t. y. teismas nenustatė neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti. Pareiškėjas paaiškina, kad jis buvo konvojuotas techniškai netvarkingais automobiliais, nežmoniškomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Tarnybos pareigūnų elgesį ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, pirmiausia primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Akcentuotina tai, kad ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o 6 punkte nustatyta, jog apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Taigi pagal minėtą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir / ar nepagrįstumas.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigia, jog Tarnyba jį konvojavo iki 2016 metų, tačiau iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir byloje nėra duomenų, jog Tarnyba būtų nuo 2013 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 metų kur nors konvojavusi pareiškėją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad pareiškėjas buvo Tarnybos konvojuotas ne tik nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. (byloje yra duomenys apie šiuos konvojavimus), tačiau ir vėliau, t. y. po 2013 m. rugsėjo 4 d. Todėl toliau tikrinamas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. atitikimo teisės aktų reikalavimams pagrįstumas ir teisėtumas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. buvo konvojuotas į įvairias institucijas įvairiais maršrutais specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Į minėtos patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl sėdimų vietų, vėdinimo ir šildymo sistemų. Taigi atsakovė pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų naudotų automobilių tinkamumą žmonėms pervežti ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visiškai nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, jog jis buvo konvojuotas techniškai netvarkingais automobiliais.
Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjo konvojavimo atvejais automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo teiginį dėl jo konvojavimo perpildytomis transporto priemonėmis.
Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kada konkrečiai jis prašė pareigūnų leisti pasinaudoti tualetu, ir jam nebuvo sudarytos tam sąlygos. Taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Dėl naudojimosi tualetais pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pažymėjęs, kad teisės aktai nenustato, jog transporte, kuriuo konvojuojami nuteistieji, turėtų būti įrengtas tualetas, ir nustatęs, jog žiniaraščiuose yra įrašai, kad asmenys pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą, konstatavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnai nereagavo į prašymus pasinaudoti tualetu, neatitinka tikrovės, todėl šį pareiškėjo argumentą vertino kaip neįrodytą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ir byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais abstrakčių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jis konvojavimo metu buvo įžeidinėjamas, žeminamas, automobilyje teko stovėti, nors buvo laisvų vietų sėdėti. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs aplinkybės, jog jam konvojavimo metu būtų tekę ne sėdėti, o stovėti automobilyje, priešingai, pareiškėjas skunde teigė, kad dėl vietos trūkumo tekdavo ant kelių laikyti savo asmeninius daiktus. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kas būtent ir kaip jį konvojavimo metu įžeidinėjo ir žemino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Tarnybos pareigūnai nekreipė dėmesio į pareiškėjo ir kitų konvojuojamų asmenų prašymus ir reikalavimus, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nes pareiškėjas nenurodo, į kokius konkrečius jo prašymus ir kurio konvojavimo metu Tarnybos pareigūnai neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų nei raštu, nei žodžiu skundų konvojaus viršininkui nėra teikęs. Byloje nėra jokių įrodymų, kad Tarnybos pareigūnų elgesys su pareiškėju konvojavimo metu neatitiko teisės aktų reikalavimų. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis buvo konvojuotas nežmoniškomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų.
Nagrinėjamu atveju nenustačius Tarnybos veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, kurie yra viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos. Nors pareiškėjas teigia, kad jis konvojavimo metu patyrė neturtinę žalą, tačiau esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).
Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei laikydamasis ABTĮ įtvirtintų proceso teisės normų, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.