Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Erminijaus Baziulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Giedrės Kairienės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgaliotai atstovei Paulinai Gaubšytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir Pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 24S135290 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas R. Z. leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760158824, galiojęs iki 2025 m. liepos 15 d.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, gautas prašymas bylą nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2024 m. birželio 1 d. sprendimo Nr. 24S135290, kuriuo Atsakovas panaikino Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760158824, galiojusį iki 2025 m. liepos 15 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad R. Z. yra Baltarusijos Respublikos pilietis.

Atsižvelgiant į gautą VSD išvadą, Atsakovas, įvertinęs ir kitus duomenis, priėmė 2024 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 24S135290 panaikinti Pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas su skundžiamu sprendimu nesutinka ir prašo panaikinti kaip nepagrįstą. Teigia, kad Atsakovas neįvertino ir nepateikė argumentų dėl Pareiškėjo keliamos grėsmės, nevertino Pareiškėjo individualios situacijos.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Valstybės saugumo departamentas yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Valstybės saugumo departamento uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės saugumo departamentas koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. Valstybės saugumo departamentas teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms.

Nurodytos nuostatos, taip pat UTPĮ 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad būtent Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Taigi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad 2024 m. birželio 1 d. sprendimas Nr. 24S135290 turėtų būti panaikintas vien tuo pagrindu, kad atsakovas priėmė sprendimą Pareiškėjo individualiu atveju iš esmės neatlikęs savarankiško grėsmės vertinimo, nenustatęs grėsmės realumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1210-815/2024).

Sutiktina, su pareiškėjo pozicija, kad Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Įvertinus byloje esančius dokumentus matyti, jog nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą pagrįstai ir tinkamai įvertino kompetentingos institucijos Valstybės saugumo departamento pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teismas pripažįsta, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjas turėdamas leidimą gyventi Lietuvoje gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo, nes VSD išvadoje patvirtino, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose.

Skirtingai nei teigia pareiškėjas, iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, nes surinko ir kitus faktinius duomenis apie pareiškėjo gyvenimą Lietuvos Respublikoje: nustatė, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos nacionalinę vizą, galiojusią nuo 2022-04-01 iki 2022-09-27, tačiau anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi neturėjo. Aktualiausiais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2022-09-01 iki Sprendimo priėmimo. Vertinant Pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyveno Pareiškėjo sutuoktinė, kuriai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 str. 1 d. 3 p. nustatytu pagrindu (šeimos susijungimas). Migracijos departamento vertinimu, nors pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, pažymėjo, kad nepritaria Rusijos federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir kad Krymas priklauso Ukrainai, tai savaime nepaneigia užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, kuri kyla ne dėl užsieniečio požiūrio į susiklosčiusią situaciją, o dėl Pareiškėjo realiai atliktų veiksmų (jo darbo Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje) ir iš to kylančio jo pažeidžiamumo.

Taigi, Migracijos departamentas, iki priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta išvada, pripažindamas, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra išskirtinai ekonominio pobūdžio ir neilgalaikiai. Migracijos departamentas taip pat vertino pareiškėjo poziciją, išdėstytą Migracijos departamento klausimyne, kad jis nepritaria Rusijos federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, o Krymas, jo nuomone, priklauso Ukrainai, tačiau sprendė, kad tai nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje ir todėl yra potencialus verbavimo taikinys Baltarusijos režimo jėgos struktūroms. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė tik remdamasis VSD pateikta abstrakčia išvada ir neatlikęs individualaus vertinimo.

Teismas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT, tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

2022 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XIV-1657 „Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ nuostatomis, sugriežtinus vizų režimą, sustabdytas Rusijos ir Baltarusijos piliečių prašymų išduoti vizas priėmimas ir sprendimų dėl šių prašymų priėmimas Lietuvos Respublikos vizų tarnybose užsienyje. Taip pat sustiprinta valstybės sienos apsauga, t. y. Rusijos ir Baltarusijos piliečiams taikomas individualus papildomas išsamus patikrinimas dėl jų atvykimo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, viešajai tvarkai, viešajai politikai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams.

Nurodytos geopolitinės situacijos ir Lietuvos saugumo kontekste pareiškėjo argumentai apie tai, kad dirbdamas Baltarusijos Respublikos muitinėje tik administruodavo duomenų bazes, neturėjo galimybės prieiti prie slaptos informacijos, nepalaiko dabartinio valdančio režimo, už dabartinį Baltarusijos Respublikos prezidentą niekada nėra balsavęs, teismo vertinimu nepaneigia fakto, kad pareiškėjas, dirbdamas aukščiau minėtose Baltarusijos Respublikos įstaigose, privalėjo būti ir buvo lojalus Baltarusijos valdžiai, nes tą užtikrino atitinkamos Baltarusijos saugumo tarnybos, be to, pareiškėjas šiose įstaigose dirbo laisvanoriškai.

Taip pat pažymėtina, kad teismo posėdžio metu buvo nustatyta, kad Baltarusijoje gyvena Pareiškėjo tėvai, dabartiniu metu ir žmona, pareiškėjas po skundžiamo Sprendimo priėmimo taip pat buvo grįžęs į Baltarusiją, lankėsi Baltarusijos saugumo tarnyboje. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo šeimos narių gyvenimas Baltarusijoje gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams, nes atitinkamos Baltarusijos tarnybos jau turėjo galimybę gali daryti poveikį pareiškėjui tiesiogiai, gali tokį poveikį daryti ateityje ir per jo artimuosius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama grėsme nacionalinio saugumo interesams keliančia priežastimi. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose jėgos struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023; 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023; 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2381-1047/2023).

Be to, nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas. Lietuvos vyriausiasis administracinis yra išaiškinęs, kad negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus, todėl grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1814-858/2015). UTPĮ vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1056/2006; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).

Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas įvertino net tik galimą pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui dėl jo buvusių ryšių su Baltarusijos valstybės struktūromis, bet ir potencialų pavojų priešiškai valstybei išnaudoti šiuos ryšius dabartiniu metu, o taip pat ir pareiškėjo ryšius su Lietuva, t. y. kad Lietuvoje pareiškėjas dirba tik nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. ir šie pareiškėjo ryšiai su Lietuva yra išskirtinai tik ekonominio pobūdžio ir nėra ilgalaikiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės neleido atsakovui suabejoti VSD pažymos pakankamumu konstatuojant grėsmės valstybės saugumui egzistavimą.

Pareiškėjo galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti, todėl VSD nustatytas aplinkybes įvertinus atsižvelgiant ir į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, teismas sprendžia, jog surinkta informacija apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti ignoruojama. Pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo darbas Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, nagrinėjamu atveju sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius su Baltarusijos atitinkamomis tarnybomis ir jo potencialų pavojų Lietuvos saugumui, kurie nebuvo paneigti teisminio nagrinėjimo metu.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad, nors esminis ginčijamo Sprendimo pagrindas ir yra VSD išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo situacijos individualų vertinimą (įvertino jo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, gyvenimo joje trukmę), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Pareiškėją su Lietuva sieja iš esmės tik darbas. Todėl įvertinus Pareiškėjo ankstesnį darbą Baltarusijos Respublikos muitinėje ir Baltarusijos nacionalinei mokslų akademijai pavaldžioje įmonėje ir įstaigoje, jo argumentai dėl jam kylančios grėsmės iš valdančiojo Baltarusijos rėžimo dėl jo galimų opozicinių pažiūrų, nėra įrodymai, suteikiantis pagrindą teismui panaikinti Sprendimą bei nepaneigia išvadų dėl jo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Aplinkybė, kad Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, jeigu užsienietis neatitinka UTPĮ reikalavimų. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pažymėtina ir tai, kad keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su Pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą, todėl jo skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji pareiškėjo ir jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo R. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo R. Z. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.