- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-581-642/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02082-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Žvinklytė
- Pareiškėjas
- V. V.
- Suinteresuotas asmuo
- J. M., M. Ž., A. Ž., valstybės įmonei Turto bankui, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutės Žvinklytė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-996-867/2022 pagal V. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims J. M., M. Ž., A. Ž., valstybės įmonei Turto bankui ir Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. V. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamosios senaties būdu asmenės nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
2. Reikalavimo pagrindu pareiškėjas nurodė aplinkybes, kad šiame bute jis gyvena nuo 1987 metų su savo patėviu ir mama, nes šis butas buvo skirtas jo tėvams, kurie dirbo Priekulės paukštininkystės ūkyje. 1991 m. prasidėjus privatizacijai jo tėvai buto neprivatizavo, jis taip pat buto neprivatizavo. Jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą šiame bute, jo patėvis buvo sudaręs sutartį dėl elektros tiekimo. Minėtas butas yra trijų butų name ir tik vienas butas šiame name yra privatizuotas, o kiti du butai yra bešeimininkiai, nuosavybės teisė į juos neįregistruota, nors faktiškai jis gyvena bute ir kaip savininkas valdo šį butą. Jis 2015 metais kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę, kad šis butas būtų įtrauktas į savivaldybės balansą, tačiau to padaryta nebuvo. Nurodė, kad jis dar 2014 m. kartu su kito buto savininke J. M., gavęs pinigus iš „Bėdų turgaus“, remontavo namo, kuriame yra butas, stogą, keitė langus. Butas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, tačiau nėra įregistruotas jo savininkas (neregistruota nei privataus asmens, nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Klaipėdos rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, nurodė, kad butas, dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą, nėra atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje, todėl pareiškimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
4. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjo pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas. Visų pirma, yra svarbu nustatyti, ar pareiškime nurodytas turtas nėra valstybės nuosavybė. Nurodė, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis ir viešoji nuosavybė įstatymo nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams, tai buvo vykdoma pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir viena iš nekilnojamojo turto privatizavimo sąlygų buvo ta, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų privatizavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nurodo, kad nei jis, nei jo tėvai šio buto neprivatizavo. Ginčo turtas nebuvo privati asmenų nuosavybė, o galėjo būti valstybės arba savivaldybės nuosavybė, todėl nėra teisinio pagrindo juridiniam faktui dėl pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatyti.
5. Suinteresuoti asmenys M. Ž. ir A. Ž. atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2022 m. balandžio 1 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
6.1. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog nei pareiškėjas, nei jo patėvis A. B. ar pareiškėjo mama būtų privatizavę ginčo butą. Pareiškėjas tiek pareiškime, tiek ir teismo posėdžio metu pripažino, kad šis butas buvo skirtas jo patėviui, kaip ūkio darbuotojui, tačiau jis nors ir turėjo investicinių čekių, buto neprivatizavo.
6.2. Teismas pažymėjo, jog vienas iš šio namo butų, tai yra butas Nr. 2, buvo įstatymo nustatyta tvarka privatizuotas A. J. Š., kuri jį vėliau perleido dabartiniams buto savininkams M. Ž. ir A. Ž., o tai patvirtina, jog šis gyvenamasis namas priklausė valstybei ir jį pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima privatizuoti.
6.3. Teismas nurodė, kad po bylos iškėlimo teisme paaiškėjo, kad per klaidą buvo panaikinta viso namo nuosavybės teisinė registracija, tačiau šiuo metu ši klaida yra ištaisyta ir neprivatizuotos namo dalys, tai yra 7463/13332, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, tarp jų ir butas Nr. 1, dėl kurio į teismą kreipėsi pareiškėjas.
6.4. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir atsižvelgęs į tai, kad pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog dalis neprivatizuoto gyvenamojo namo, kurioje yra ir ginčo butas, yra įregistruota valstybės vardu, o įstatymas draudžia įgyjamąja senatimi įgyti valstybei priklausančius daiktus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškimo, nes nėra visų būtinų sąlygų pripažinti, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (CK 4.69 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
6.5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pats pareiškėjas dar 2015 metais kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę su prašymu perimti ginčo butą į Klaipėdos rajono savivaldybės turto apskaitą, o tai tik patvirtina, kad pareiškėjas suprato ir žinojo, kad butas priklauso valstybei. Tai, kad pareiškėjas, gyvendamas ginčo bute, į jį investavo pinigines lėšas, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. V. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Apeliantas mano, kad jis atitinka visas sąlygas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje, nes nepertraukiamai naudojosi butu, esančiu (duomenys neskelbtini), daugiau kaip dešimt metų. Jis naudojosi ir valdė butą kaip savo, investavo pinigines lėšas – darė remontą, keitė langus, stogą.
7.2. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, valstybės nuosavybės teisė į šį butą nėra įregistruota ir šiuo metu. Apelianto nuomone, tai yra reikšminga, nes būtent tai, kad valstybės nuosavybė nėra įregistruota, suteikia jam teisę įgyvendinti nuosavybės teisę į butą.
7.3. Pažymima, kad, apeliantui kreipusis į teismą su pareiškimu, valstybei atstovaujanti institucija nesikreipė į VĮ Registrų centrą dėl duomenų apie butą, esantį (duomenys neskelbtini), įregistravimo kaip valstybės nuosavybės.
7.4. Apeliantas nurodo, kad iš byloje esančių dokumentų matyti, kad VĮ Registrų centre butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotas, vadovaujantis Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkiu Nr. 28-V. Pagal šį potvarkį, neišlikus pirminių dokumentų, Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti (teisiškai įregistruoti) gyvenamuosius namus su ūkio pastatais pagal sąrašą, tarp jų ir 1920 m. statybos 3-ų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini). Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis buvo įsteigtas 1945 m. spalio 16 d., VĮ Registrų centre įregistruotas 1991 m. balandžio 15 d., išregistruotas 1993 m. kovo 16 d. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro duomenų, Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis buvo savivaldybės įmonė, todėl butas galėjo būti savivaldybės nuosavybė, tačiau savivaldybė 2015 m. įtraukti butą į apskaitą atsisakė. Apelianto nuomone, butas turėtų būti registruojamas kaip jo nuosavybė.
Atsiliepimas
8. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai:
8.1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad nėra visų būtinų sąlygų, numatytų CK 4.68–4.71 straipsniuose, įgyjamosios senaties faktui nustatyti. Apelianto pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatytos visos įstatyme numatytos sąlygos.
8.2. Apeliantas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo turtas buvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka, kad už jį turėjo būti sumokėti pinigai. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad namas, kuriame yra ginčo turtas, pastatytas 1920 m., vadinasi, tikėtina, butas priklausė valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui, t. y. buvo viešoji nuosavybė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apelianto minimas pastatas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu.
8.3. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai pasisakyta, jog tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
11. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – buto įgijimo asmeninės nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu.
Faktinės bylos aplinkybės
12. Byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, t. y. pareiškėjas nuo 1987 m. gyvena bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir šis butas buvo skirtas pareiškėjo patėviui, kuris dirbo Priekulės paukštininkystės ūkyje. Pareiškėjo pateikti mokėjimo kvitai už elektrą ir dujas patvirtina, kad mokėjimo knygelėse už dujas ir elektrą kaip naudotojas nurodytas A. B..
13. Iš prie pareiškimo pateikto 2021 m. spalio 19 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą (toliau – ginčo butas), yra gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1A1p, kuris yra pastatytas 1920 m. Iš minėto išrašo taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės į ginčo butą nėra įregistruotos. Pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1987 m. sausio 30 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).
14. Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo su 2022 m. vasario 7 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktų (duomenys neskelbtini) kaimo 1983–1985, 1986–1990 metų ūkinėse knygose esančių įrašų nustatyta, kad A. B. ir jo šeima gyveno (duomenys neskelbtini), kartu gyveno ir pareiškėjas, kuris namų ūkio knygose buvo įrašytas kaip A. B. sutuoktinės S. B. sūnus. Iš namų ūkio knygų taip pat nustatyta, kad tiek A. B., tiek S. B. dirbo Priekulės TSRS 50-ajame paukštininkystės tarybiniame ūkyje, gyveno Priekulės paukštininkystės tarybinio ūkio bute.
15. Iš Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 29 d. potvarkio Nr. 28-V „Dėl leidimo įteisinti Priekulės paukštininkystės valstybinam ūkiui gyvenamus namus su ūkio pastatais“ nustatyta, kad pagal 1993 m. sausio 28 d. Klaipėdos rajono valdybos sprendimą, neišlikus pirminių dokumentų, Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui leista įteisinti (teisiškai įregistruoti) gyvenamuosius namus su ūkio pastatais pagal sąrašą, tarp jų ir 1920 m. statybos 3-ų butų gyvenamąjį namą su ūkio pastatais, esantį (duomenys neskelbtini).
16. Ginčo butas yra trijų butų gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 133,32 kv. m, gyvenamasis plotas 85,01 kv. m, kadastro duomenys nustatyti (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas). Gyvenamojo namo priklausinys – 1982 m. statybos tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), užstatymo plotas 18 kv. m.
17. Teismui išsiuntus pranešimą dėl fakto apie bylą, susijusią su daiktinėmis teisėmis, įregistravimo, buvo gautas VĮ Registrų centro raštas, kuriame nurodyta, kad gyvenamasis namas, kuriame yra ginčo butas, pagal Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkį Nr. 28-V „Dėl leidimo įteisinti Priekulės paukštininkystės valstybinam ūkiui gyvenamus namus su ūkio pastatais“ 1993 m. vasario 23 d. buvo įregistruotas Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio vardu. VĮ Registrų centro rašte taip pat nurodyta, kad 2010 m. liepos 14 d. teritorinio registratoriaus sprendimu per klaidą buvo išregistruota Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio valstybės nuosavybė, valdoma patikėjimo teise, teisė į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Iš tiesų nuosavybės teisė galėjo būti išregistruota tik dėl dalies namo, kurią Priekulės paukštininkystės ūkis dar 1993 m. pardavė A. J. Š., tai yra pardavė butą Nr. 2. Padaryta klaida 2022 m. sausio 25 d. buvo ištaisyta, t. y. įregistruota valstybės nuosavybės teisė į likusias neparduotą gyvenamojo namo 7463/13332 dalis.
18. 2022 m. vasario 2 d. išrašas iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės patvirtina, kad 7463/13332 dalys gyvenamojo namo yra įregistruotos nuosavybės teise Lietuvos Respublikos vardu pagal Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkį Nr. 28-V.
19. Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis įsteigtas 1945 m. spalio 16 d., valstybės įmonės Registrų centro duomenimis, įregistruotas 1991 m. balandžio 15 d., išregistruotas 1993 m. kovo 16 d.
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad gyvenamajame name kaip atskiri nekilnojamieji daiktai suformuoti 3 butai:
1 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 kambario, bendras plotas 38,93 kv. m, gyvenamasis plotas 19,86 kv. m) – nuosavybės teisės į butą neįregistruotos, į šį butą pretenduoja pareiškėjas;
2 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3 kambarių, bendras plotas 58,69 kv. m, gyvenamasis plotas 43,16 kv. m) su priklausiniu tvartu – priklauso suinteresuotiems asmenims M. Ž. ir A. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise pagal 2020 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); įgytas iš A. J. Š., kuri butą įgijo pagal 1993 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 (t. y. privatizavo);
3 butas (registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2 kambarių, bendras plotas 35,70 kv. m, gyvenamasis plotas 21,99 kv. m) – dėl jo į teismą su pareiškimu kreipėsi J. M. ir jos pareiškimas buvo atmestas (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų civilinė byla Nr. e2YT-995-941/2022).
21. Neprivatizuotų 1 buto ir 3 buto bendras plotas yra 74,63 kv. m (38,93 + 35,70), o tai atitinka valstybei priklausančias gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 133,32 kv. m, 7463/13332 dalis.
22. Iš 2016 m. sausio 14 d. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2016 m. sausio 14 d. rašto Nr. (5.45)-A5 nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi dėl buto įregistravimo Klaipėdos rajono savivaldybės vardu, tačiau buvo nurodyta, kad butas nebus įtrauktas į Klaipėdos rajono savivaldybės apskaitą.
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį
23. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
24. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo.
25. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
26. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, bylos Nr. 3K-7-67/2011).
27. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčo butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nėra pagrindo ir negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas. Apelianto nuomone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes šiuo metu valstybės nuosavybės teisė į šį butą nėra įregistruota, o tai suteikia jam teisę įgyvendinti nuosavybės teisę į butą, kuriame jis gyvena daugiau kaip dešimt metų ir kurį visą tą laiką prižiūrėjo, investavo pinigines lėšas, naudojo kaip savo nuosavybę. Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl antrosios sąlygos buvimo: apeliantas teigia, kad butas, į kurį pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teisę, neturi valstybinės nuosavybės statuso, todėl jis gali būti įgytas įgyjamąja senatimi.
28. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, priešingai, nei teigia apeliantas, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad valstybė yra turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė. Visų pirma, pažymėtina tai, kad, kaip matyti iš byloje pateikto VĮ Registrų centro rašto dėl informacijos pateikimo, jame nurodyta, kad gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), pagal pateiktą Klaipėdos rajono valdybos 1993 m. sausio 28 d. potvarkį Nr. 28-V „Dėl leidimo įteisinti Priekulės paukštininkystės valstybiniam ūkiui gyvenamus namu su ūkio pastatais“ 1993 m. vasario 23 d. buvo įregistruotas Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio vardu. Nuo 1993 m. vasario 22 d. yra įregistruotos fizinio asmens (A. J. Š.) nuosavybės teisės į gyvenamajame name esantį atskirą nekilnojamojo turto objektą – butą Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Nekilnojamojo turto registre buvo padaryta techninė klaida, nes buvo atliktas Nekilnojamojo turto registre daiktinių teisių į gyvenamąjį namą išregistravimas. Pastebėjus klaidą, kad valstybės nuosavybė į visą gyvenamąjį namą visa apimtimi neturėjo būti išregistruota, kadangi fiziniam asmeniui buvo parduotas tik butas Nr. 2, o likusi šio gyvenamojo namo dalis, priklausanti valstybei nuosavybės teise, pagal Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo turimus duomenis, liko neparduota, vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – NTRĮ) 33 straipsnio 2 dalimi (Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pastebėjus techninę klaidą), 2022 m. sausio 25 d. buvo atkurti Nekilnojamojo turto registro duomenys, t. y. įregistruota valstybės nuosavybės teisė į likusias (neparduotas) gyvenamojo namo 7463/13332 dalis.
29. Antra, nors, kaip matyti iš byloje esančio 2022 m. vasario 2 d. išrašo iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės apie buto (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), duomenis, valstybės nuosavybės teisė atskirai minėtam butui nėra įregistruota, tačiau Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas apie statinius (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) dalys pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu. Pažymėtina, kad butų Nr. 1 buto ir Nr. 3 bendras plotas yra 74,63 kv. m (38,93 + 35,70), o tai būtent ir atitinka valstybei priklausančias gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 133,32 kv. m, (duomenys neskelbtini) dalis. Taigi, nors viešajame registre nėra įregistruota valstybės nuosavybės teisės į butą Nr. 1, tai nepaneigia valstybės teisės į butą buvimo, nes registracijos nebuvimas nelaikomas nuosavybės teisės praradimo pagrindu. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytais nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
30. Trečia, byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame yra ginčo butas Nr. 3, buvo sukurtas / pastatytas kaip privačios nuosavybės objektas. Priešingai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, tiek paties pareiškėjo teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai patvirtina, jog gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame buvę trys butai buvo būtent valstybės nuosavybė. Byloje nėra ginčo dėl to, jog butą Nr. 1 pareiškėjo patėvui A. B. suteikė Priekulės paukštininkystės valstybinis ūkis. Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo pateiktų (duomenys neskelbtini) kaimo 1983–1985, 1986–1990 metų ūkinėse knygose esančių įrašų matyti, kad A. B. ir jo šeima gyveno (duomenys neskelbtini), kartu gyveno ir pareiškėjas, kuris namų ūkio knygose buvo įrašytas kaip A. B. sutuoktinės S. B. sūnus. Iš namų ūkio knygų taip pat nustatyta, kad tiek A. B., tiek S. B. dirbo Priekulės TSRS 50-ajame paukštininkystės ūkyje, gyveno Priekulės paukštininkystės ūkio bute.
31. Ketvirta, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nei pareiškėjas, nei jo patėvis A. B. ar pareiškėjo mama ginčo buto neprivatizavo ir net nepradėjo šio buto privatizavimo procedūros. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog šis butas buvo skirtas jo patėviui, paukštininkystės ūkio darbuotojui, tačiau jis nors ir turėjo investicinių čekių, tačiau buto neprivatizavo.
32. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad vienas iš šio namo butų, tai yra butas Nr. 2, buvo įstatymo nustatyta tvarka privatizuotas A. J. Š., kuri jį vėliau perleido dabartiniams buto savininkams M. Ž. ir A. Ž., o tai patvirtina, jog šis gyvenamasis namas priklausė valstybei ir jį pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo galima privatizuoti. Taigi, valstybė, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymu, vėliau priimtais įstatymais, suteikė teisę asmenims, gyvenusiems name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpas privatizuoti, tačiau ši teisė dėl buto Nr. 1 privatizavimo nebuvo įgyvendinta. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad, atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-41/2011).
33. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog aptartos aplinkybės patvirtina, kad ginčo butas Nr. 1 priklauso valstybei, o daryti priešingą išvadą, t. y. kad ginčo butas Nr. 1 nepriklauso valstybei, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nėra teisinio pagrindo. Minėtas teisinis reguliavimas leidžia konstatuoti, kad nepaisant to, kad pareiškėjas butą valdo teisėtai, atvirai, nepertraukiamai jau daugiau nei 10 metų, imperatyvus draudimas (dėl valstybei priklausančio daikto) eliminuoja galimybę nuosavybės teise įgyti butą įgyjamąja senatimi (CK.4.68–4.71 straipsniai).
Dėl bylos procesinės baigties
34. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
35. Teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamąją senatį, taip pat kasacinio teismo praktiką, aiškinant ir taikant šias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
36. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
37. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
38. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas nepateikė bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimą į apeliacinį skundą pagrindžiančių dokumentų, todėl klausimas dėl šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2022 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.