- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-15
- Bylos Nr.
- e2A-512-413/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-18682-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Rimdeikaitė, Gintautas Koriaginas, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-2339-475/2022, pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybė dėl teisės privatizuoti nuomojamą butą lengvatinėmis sąlygomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra 3 kambarių, 59,82 kv. m bendrojo ploto ir nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei.
Šalies argumentai
2. Ieškovė S. P. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo butas), pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (toliau – BPĮ arba Privatizavimo įstatymas) lengvatinėmis sąlygomis.
3. Ieškinyje nurodė, kad nuomojame ginčo bute gyvena nuo 1993 m. spalio 19 d. Gyvendama šiame bute ji užaugino 6 vaikus, 1993–1994 metais stovėjo eilėje butui gauti, tačiau eilė judėjo labai lėtai, butas buvo išnuomotas tik 2001 m. spalio 13 d., o privatizavimas vyko iki 1997 m., todėl nebebuvo galimybės išsipirkti ginčo buto. Ieškovė yra ligota, 50 proc. nedarbinga, gauna mažas pajamas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė (toliau – Savivaldybė) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis nebėra galimybių. Nekilnojamojo turto skyriaus 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 60-6-770 ieškovė buvo informuota, kad yra galimybė parduoti ginčo butą už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. ieškovė Kauno mieste gyvena nuo 1986 metų, nuo 1988 metų kartu su vyru ir vaikais gyveno bendrabutyje (duomenys neskelbtini). 1991 metais ieškovė buvo įrašyta į Kauno miesto gyventojų antrąją eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis; 1993 metais ieškovė su šešiais vaikais savavališkai užėmė 3-jų kambarių butą naujai pastatytame name (duomenys neskelbtini);
6.2. ieškovė nutraukė santuoką su V. P. 1994 m. spalio 5 d., jos buvęs vyras privatizavo bendrabutį (duomenys neskelbtini) ir ten šiuo metu gyvena;
6.3. Kauno miesto vyriausias prokuroras 1994 m. vasario 25 d. sankcionavo ieškovės šeimos iškeldinimą iš savavališkai užimto buto, tačiau, atsižvelgiant į jos prašymus, iškeldinimas buvo atidedamas; 1998 m. rugsėjo 14 d. ieškovei buvo pasiūlyta išsinuomoti šį trijų kambarių savavališkai užimtą butą, tačiau šio pasiūlymo ji atsisakė;
6.4. ieškovei 1998 m. spalio 19 d. buvo siūloma išnuomoti trijų kambarių 72 kv. m bendrojo ploto butą (duomenys neskelbtini). Šio pasiūlymo ji taip pat atsisakė, motyvuodama tuo, kad jos šeimai reikia keturių kambarių buto. Savivaldybė didesnio buto pasiūlyti negalėjo, nes Kauno miesto Savivaldybės butų fonde laisvų keturių kambarių butų nebuvo ir nėra;
6.5. 2001 metais ieškovės septynių asmenų šeima 2-ojoje (socialiai remtinų asmenų) eilėje yra 48-a.
6.6. 2001 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis ieškovė buvo skolinga AB „Kauno energija“, UAB „Kauno vandenys“. Kadangi išnuomojus ieškovei didesnį butą įsiskolinimai galėjo dar padidėti, pasiūlyta ieškovės šeimai išnuomoti šį savavališkai užimtą trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini). 2001 m. lapkričio 19 d. su ieškove sudaryta ginčo buto nuomos sutartis;
6.7. ieškovė ne kartą buvo informuota, kad parduoti Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio ginčo buto lengvatinėmis kainomis nėra teisinio pagrindo. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad Savivaldybės būsto nuomos mokestis pasikeitė dėl Metodikos 3 punkte nurodytų VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymais tvirtinamų dydžių, kurie skelbiami viešai VĮ Registrų centro interneto svetainėje.
7. 1991 m. gegužės 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206 (Žin., 1997, Nr. 39-955) buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas pilna apimtimi galioja iki 1998 m. liepos 1 d.
8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju svarbu nustatyti, ar ieškovė Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu šio įstatymo nustatytais terminais ir tvarka, įgijo teisę privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir ar ši teisė buvo pažeista, t. y. ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai), taip pat ar ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės ir atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, ir kiti straipsniai), t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo Butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn.
9. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei ir galėjo būti privatizavimo objektas. Ieškovė, kaip pagrindinė nuomininkė, ginčo bute deklaravo savo gyvenamąją vietą tik nuo 2001 m. gruodžio 4 d. Byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu ieškovė apsigyveno ginčo bute. Atsakovė teigė, kad ieškovė ginčo bute apsigyveno savavališkai, ieškovė šių aplinkybių leistinais įrodymais nepaneigė. Todėl teismas darė išvadą, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.
Šalies argumentai
10. Iš Kauno miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus 2021 m. rugsėjo 1 d. rašto teismas nustatė, kad ieškovė nėra pateikusi atsakovei prašymo ir kitų dokumentų dėl ginčo buto privatizavimo. Ieškovė teigė, kad prašymus teikė, tačiau atsakymuose buvo nurodoma, kad tam nėra teisėto pagrindo. Byloje duomenų apie ieškovės teiktus prašymus nėra. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo pradėjusi ginčo buto privatizavimo procedūrą.
Žemesnės instancijos teismas
11. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, tai pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Šiuo atveju nenurodomas nei vienas konkretus pažeidimas. Tokiu būdu, anot teismo, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad buvo atlikti neteisėti privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmai ir taip buvo užkirstas kelias ginčo buto privatizavimui.
12. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmėtė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apeliantė su sutuoktiniu gyveno (duomenys neskelbtini), kurį ieškovės buvusiam sutuoktiniui suteikė jo darbovietė, ir buvo pradėtas šio buto privatizavimo procesas. Pablogėjus jos ir vyro santykiams, nes pastarasis pradėjo gerti ir imdavo muštis, ieškovei su mažamečiais vaikais teko išeiti iš to buto. Kaimynystėje gyvenę žmonės pasakė, jog yra laisvas ginčo butas, todėl ji 1993 metais į jį savavališkai įsikėlė. Nors ieškovė daug kartų važinėjo į savivaldybę ir prašė leisti jai privatizuoti šį butą, tačiau 2001 metais buvo sudaryta tik buto nuomos sutartis. Kitos šeimos taip pat buvo savavališkai užėmę butus tame pačiame name, tačiau jie į savivaldybę važiuodavo su dovanomis ir susitvarkė privatizavimo dokumentus. Kadangi ieškovė buvo jauna, pajamos buvo labai mažos, todėl jai privatizuoti buto nepavyko.
13.2. Dėl nežinojimo, sunkios materialinės padėties, nervinių įtampų, kad neišmestų į gatvę, pašlijo tiek ieškovės, tiek jos vaikų sveikatos. Šiai dienai ieškovė neturi jokių galimybių įsigyti ginčo butą už rinkos kainas.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybės prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas tinkamai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė teisingas išvadas. Nei apeliantė, nei atsakovė neturi apeliantės prašymo Privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu ir kitų dokumentų dėl ginčo buto privatizavimo. Į savivaldybę dėl ginčo buto privatizavimo apeliantė kreipėsi baigus galioti Privatizavimo įstatymui, tačiau visi atsakymai buvo neigiami.
14.2. Apeliantė neturėjo teisės privatizuoti ginčo butą, nes ji nuomininke tapo tik 2001 m. lapkričio 19 d. Kadangi apeliantė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą galiojant Privatizavimo įstatymui, todėl jos teisė negali būti ginama.
14.3. Atsakovė prašo neprijungti prie bylos naujų rašytinių įrodymų, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, be to, jie neatskleis daugiau bylos esmės, nei ji buvo atskleista pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų prijungimo
15. Ieškovė prašo prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus, kurie, jos vertinimu, pagrindžia apeliacinio skundo argumentus.
16. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
17. Taigi, pagal paminėtą CPK 314 straipsnio taisyklę draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą.
18. Nustatyta, kad didžioji dauguma pateiktų dokumentų yra susiję su apeliantės gaunamomis pajamomis, tačiau šie dokumentai nėra susiję su nagrinėjamu ginču dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis. Kiti dokumentai, kuriuos prašoma prijungti, yra parengti dar iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir jie jau yra pateikti į bylą (DOK-19391/2022-02-11; DOK-2988/2021-12-20; DOK-141396/2022-11-16), todėl pakartotinis jų prijungimas būtų perteklinis.
19. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės teikiamus įrodymus, kadangi nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti taikomos bendrosios CPK 314 straipsnio nuostatos.
Dėl apeliacinio skundo esmės
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei Kauno miesto savivaldybei.
22. Ieškovė nuo 1988 metų kartu su vyru V. P. ir šešiais vaikais gyveno bendrabutyje (duomenys neskelbtini). 1991 metais ieškovė buvo įrašyta į Kauno miesto gyventojų antrąją eilę valstybės paramai gauti apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis. 1993 m. spalio 19d. ieškovė su vaikais savavališkai užėmė 3-jų kambarių butą naujai pastatytame name (duomenys neskelbtini) (ginčo butą). Šią aplinkybę patvirtino ir pati apeliantė. Ieškovė nutraukė santuoką su V. P. 1994 m. spalio 5 d., jos buvęs vyras privatizavo bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), ir ten gyvena.
23. Kauno miesto vyriausias prokuroras 1994 m. vasario 25 d. sankcionavo ieškovės šeimos iškeldinimą iš savavališkai užimto buto, tačiau jos prašymu iškeldinimas buvo atidėtas.
24. Ieškovei 1998 m. rugsėjo 14 d. buvo pasiūlyta išsinuomoti savavališkai užimtą ginčo butą, tačiau šio pasiūlymo ji atsisakė. Ieškovei 1998 m. spalio 19 d. buvo pasiūlyta išnuomoti trijų kambarių, 72 kv. m bendrojo ploto butą (duomenys neskelbtini), tačiau ir šio pasiūlymo ji atsisakė, nurodydama, kad jos šeimai reikia keturių kambarių buto. Savivaldybė didesnio buto pasiūlyti negalėjo, nes Kauno miesto Savivaldybės butų fonde laisvų keturių kambarių butų nebuvo. Ieškovė 1999 m. vasario 11 d. buvo pakviesta atvykti į Savivaldybę ir aptarti buto išnuomojimo klausimą, tačiau ieškovė neatvyko.
25. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus 2001 m. rugpjūčio 29 d. pažyma buvo pasiūlyta Kauno miesto merui išnuomoti ginčo butą ieškovei. Tačiau to paties skyriaus 2001 m. spalio 24 d. pažymoje nurodyta, kad ieškovė sutinka išsinuomoti ginčo butą su sąlyga, jog namas bus suremontuotas. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad 2001 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis ieškovė buvo skolinga AB „Kauno energija“, UAB „Kauno vandenys“ ir kad skolos turi būti išieškomos teismine tvarka. Kadangi išnuomojus ieškovei didesnį butą įsiskolinimai galėjo dar padidėti, ieškovei dar kartą pasiūlyta išnuomoti šį savavališkai užimtą trijų kambarių ginčo butą.
26. Kauno miesto savivaldybės 2001 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškovės šeimai, susidedančiai iš 7 asmenų, buvo nuspręsta išnuomoti ginčo butą, o 2001 m. lapkričio 19 d. su ja sudaryta ginčo buto nuomos sutartis.
27. Dėl nuomojamo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis arba išsipirkimo ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę 2016 m. kovo 2 d., 2016 m. kovo 29 d., 2021 m. kovo 25 d., tačiau Savivaldybė informuodavo apeliantę, kad neturi teisinio pagrindo leisti jai privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis (2016 m. kovo 22 d. raštas Nr. 60-6-226; 2016 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 60-6-360; 2021 m. balandžio 21 d. raštas Nr. 60-6-567; 2021 m. birželio 10 d. raštas Nr. 60-6-902).
28. Kauno miesto savivaldybė 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu informavo ieškovę, kad ginčo buto pardavimo procedūra gali būti vykdoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 5 punktu, t. y. už rinkos kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą.
29. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2021 m. balandžio 2 d. pažyma patvirtina, kad ginčo bute gyvenamąją vietą yra deklaravusi tik viena ieškovė.
30. Ieškovė 2021 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jai teisę privatizuoti ginčo butą pagal Privatizavimo įstatymą lengvatinėmis sąlygomis.
31. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą BPĮ nustatyta tvarka.
32. Nesutikdama su teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės ir materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, todėl priėmė neteisingą sprendimą.
33. Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka reglamentavo 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo 1991 m. birželio 30 d. ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. VIII-206, su atitinkamomis išlygomis galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., o 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., buvo pripažintas netekusiu galios.
34. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą reglamentuoja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas. Pagal šio įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi ieškinio nagrinėjamoje byloje pateikimo metu) 25 straipsnio 1 dalį savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas gali būti parduodamas laikantis nuostatos, kad jo pardavimo kaina nebus didesnė negu kaina, kuri Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, be kita ko, tais atvejais, kai būstą perka nuomininkai, kuriems Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta Butų privatizavimo komisija iki 1998 m. liepos 1 d. buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (1 punktas), kai būstą perka nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą (2 punktas). Taigi, vadovaujantis Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismai turi nustatyti, ar asmuo įgijo teisę privatizuoti būstą pagal Butų privatizavimo įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021).
35. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektu (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2017 24 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Asmenys, pareiškę ieškinį dėl teisės privatizuoti nuomojamus būstus pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi pareigą įrodyti, jog egzistuoja visos šios sąlygos, lemiančios tokio ieškinio patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2021).
36. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog butas, kuriame gyvena ieškovė, gali būti privatizavimo objektas, tačiau ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuriam BPĮ suteikta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Apeliantė nurodo, kad dėl ginčo patalpų privatizavimo į Kauno miesto savivaldybės administraciją kreipėsi ne kartą, tačiau dėl jauno amžiaus ir mažamečių vaikų auginimo tinkamai ir laiku nesugebėjo įgyvendinti savo teisių. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip neįrodytus.
37. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
38. Visų pirma, ieškovės pozicija dėl pradėto ginčo patalpų privatizavimo buvo grindžiama tik ieškovės paaiškinimais. Tuo tarpu atsakovė pateikė visą eilę rašytinių įrodymų, kurių pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad nuomojamo buto privatizavimo procedūrą ieškovė pradėjo tik po BPĮ galiojimo pabaigos. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad galiojant BPĮ ji tinkamai įgyvendino savo teises dėl buvo privatizavimo.
39. Antra, BPĮ 4 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Šios nutarties 21–22 punktuose yra nustatyta, kad apeliantė į ginčo butą gyventi įsikėlė savavališkai, šios aplinkybės apeliantė taip pat neginčija, o buto nuomos sutartis su apeliante sudaryta tik 2001 m. lapkričio 19 d., t. y. pasibaigus galioti BPĮ. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nėra tinkamas subjektas, kuriam Butų privatizavimo įstatymu suteikta teisė lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą.
40. Trečia, šios nutarties 23 punkte nustatytos aplinkybės teikia pagrindo daryti išvadą, jog pati apeliantė nebuvo pakankamai rūpestinga, nes dar galiojant BPĮ įstatymui jai buvo siūloma sudaryti nuomos sutartis dėl ginčo buto arba kito buto nuomos, tačiau apeliantė tokių pasiūlymų atsisakydavo.
41. Šioje nutartyje aptarta kasacinio teismo praktika ir faktinės bylos aplinkybės teikia pagrindo išvadai, kad ieškovė tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, todėl jos teisės negali būti ginamos. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta antroji ir trečioji šios nutarties 34 punkte nurodytos teisės privatizuoti ginčo patalpas sąlygos, kadangi: 1) ieškovė nėra subjektas, turintis teisę privatizuoti ginčo butą; 2) tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė buto privatizavimo teisiniai santykiai.
Dėl procesinės bylos baigties
42. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia galutinio skundžiamo teismo sprendimo rezultato. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
43. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, nepažeidė rodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nepateikė prašymo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.