- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-03
- Bylos Nr.
- e2A-1042-661/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Rietavo veterinarinė sanitarija“
- Kategorijos
- 3.2.4.5Įrodinėjimo dalykas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Barkauskas apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Juris LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Rietavo veterinarinė sanitarija“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ (toliau – atsakovas) 120,64 Eur skolos, 44,15 Eur delspinigių, 8 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. liepos 4 d. tarp UAB „Gelsva“ ir atsakovo sudaryta sutartis Nr. VS11/RVS-G-2011-07-219 dėl geriamojo vandens tiekimo ir geriamo vandens įrangos nuomos (toliau – sutartis), kuria UAB „Gelsva“ įsipareigojo prekes perduoti, o atsakovas įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti sutartą kainą. Teigė, jog UAB „Gelsva“ įsipareigojimus įvykdė tinkamai. 2015 m. lapkričio 13 d. atsakovei išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija VAA Nr. 645547 (toliau – PVM sąskaita-faktūra) 120,64 Eur sumai. Nustatytu terminu atsakovė PVM sąskaitos-faktūros neapmokėjo.
3. 2018 m. kovo 27 d. tarp UAB „Gelsva“ ir ieškovo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria perleista reikalavimo teisė į skolą su visomis netesybomis (bauda, delspinigiais), palūkanomis bei nuostoliais. 2018 m. balandžio 6 d. pranešimu atsakovas informuotas apie kreditoriaus pasikeitimą. Atsakovas buvo raginamas geranoriškai sumokėti skolą iki 2018 m. balandžio 13 d. Atsakymas į išsiųstą pranešimą iš atsakovo buvo negautas.
Atsiliepimas
4. Atsakovas su pateiktu ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas reikalavimus grindžia negaliojančia sutartimi. Teigė, jog sutarties 7.1 punkte numatyta, kad sutartis galioja 2 metus nuo jos pasirašymo dienos. Sutarties 8.2 punktu šalys aiškiai susitarė, kad visi sutarties papildymai ir pakeitimai galioja pasirašius abejoms sutarties šalims ir yra neatskiriama sutarties dalis. Pabrėžė, jog ieškovas nepateikė jokių rašytinių susitarimų dėl sutarties galiojimo termino pratęsimo, todėl šalims raštu nepratęsus sutarties galiojimo termino, sutartis neteko galios 2013 m. liepos 4 d. Atsakovas nurodė, kad faktiniai santykiai, susiklostę pagal sudarytą sutartį su UAB „Gelsva“, baigėsi 2013 m. gruodžio 17 d. atsakovui apmokėjus paskutinę išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą už įsigytą vandenį. 2013 metų pabaigoje atsakovas informavo UAB ,,Gelsva“ atstovą, kad atsisako pratęsti sutartį ir pageidauja grąžinti UAB ,,Gelsva“ įrenginius. Teigė, jog atvykę UAB „Gelsva“ atstovai iš atsakovo atsiėmė visą pagal sutartį suteiktą įrangą. Pretenzijų dėl grąžinamos įrangos ir jos komplektiškumo UAB ,,Gelsva“ atstovai nereiškė. Šalys įrangos priėmimą-perdavimą įformino UAB „Gelsva“ nustatytos formos priėmimo-perdavimo aktais. UAB ,,Gelsva“ atstovams atsiimant įrangą, atsakovės atstovai pasirašė priėmimo-perdavimo aktus, tačiau antras priėmimo-perdavimo aktų egzempliorius atsakovei buvo neįteiktas. Atsakovas teigė, jog nuo 2013 m. gruodžio 17 d. UAB ,,Gelsva“ jokių paslaugų nesuteikė ir prekių nepristatė. Ieškovo pateikta PVM sąskaita-faktūra atsakovo ar jos atstovų nepasirašyta, joje nėra žymų apie prekių išdavimą ir gavimą, t. y. nėra atsakingo UAB „Gelsva“ darbuotojo (atstovo) parašo, patvirtinančio, jog prekės yra išduotos, taip pat nėra atsakingo atsakovės darbuotojo (atstovo) parašo, kad tariamas prekes atsakovė yra gavusi. Priėmimo-perdavimo aktai, kuriais grindžiama ieškovės reikalavimo teisė, pasirašyti laikotarpiu nuo 2002 metų iki 2013 metų. Pažymėjo, jog PVM sąskaita-faktūra, kurios pagrindu reikalaujama priteisti skolos sumą, išrašyta 2015 m. lapkričio 13 d. Teigė, jog ieškovė nepateikė įrodymų (krovinio važtaraščio, priėmimo perdavimo akto, sudaryto sąskaitos faktūros išrašymo dieną), kuriais remiantis būtų galima spręsti apie egzistuojančią atsakovės pareigą atsiskaityti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovė nuo 2013-12-17 jokių prekių ir paslaugų iš pradinio kreditoriaus neužsakinėjo, o pradinis kreditorius faktiškai jų nesuteikė ir prekių nepristatė. Reikalavimas yra grindžiamas 2015-11-13 PVM sąskaita faktūra 120,64 Eur dydžio sumai. Taip pat teismas vertindamas PVM sąskaitą faktūrą, konstatavo, kad nėra atsakingo pradinio kreditoriaus darbuotojo (atstovo) parašo, patvirtinančio, jog prekės yra išduotos, lygiai taip pat nėra atsakingo atsakovės darbuotojo (atstovo) parašo, kad prekes atsakovė yra gavusi. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog byloje nėra įrodymų, jog dėl įrengimų, kurie buvo perduoti/grąžinti pagal minėtus aktus atsakovei niekada jokių pretenzijų nėra reiškusi nei ieškovė, nei pradinis kreditorius ir minėti dokumentai nėra pakankami spręsti dėl atsakovės prievolės sumokėti 120,64 Eur skolą egzistavimą. Tokią išvadą pagrindžia dar ir ta aplinkybė, jog atsakovei pradinis kreditorius yra perdavęs įrangos už daug didesnę sumą, nei prašoma priteisti ieškiniu – pagal sutartį perduota įrangos kainų suma be PVM sudaro 1558,57 Lt (451,39 Eur), tačiau ieškovė į bylą nepateikė jokio detalizavimo, kuri iš jų yra grąžinta priėmimo/perdavimo aktais, o kurios atsakovė taip ir negrąžino, to nepadarė nei procesiniuose dokumentuose, nei nagrinėjant bylą, nors teismas buvo sudaręs galimybę ieškovei tokius įrodymus pateikti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
6. Apeliantas (ieškovas) UAB „Juris LT“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-26 sprendimą ir patenkinti ieškovo ieškinį pilna apimtimi.
7. Apelianto manymu skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi iš esmės neproporcingai padalijo įrodinėjimo naštą, ko pasėkoje, buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas. Šiuo atveju apeliantas yra laikomas įrodęs savo reikalavimus, kadangi ne tik, kad pateikė išsamius paaiškinimus, tačiau juos pagrįstai įrodė ir pagrindė rašytiniais duomenimis, o štai atsakovas pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie nebuvo grindžiami jokiais objektyviais duomenimis. Šiuo atveju akivaizdu, kad priimtas 2018-09-26 yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi vadovavosi ne įrodymų visuma, kuri buvo byloje, o tik atsakovo deklaratyviais teiginiais, kurie buvo grindžiami tik jo subjektyviais samprotavimais, todėl skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas.
Šalies argumentai
8. Apeliantas nurodo, kad iš pateikiamų kartu su ieškiniu duomenų (priėmimo ir perdavimo aktų) atsakovui prekės buvo perduotos, tačiau tik dalis perduotų prekių buvo grąžinta, todėl tarp šalių susiklostė pirkimo ir pardavimo santykiai, kadangi prekės perėjo atsakovo nuosavybei ir valdymui, nes pradiniam kreditoriui jos niekada nebuvo grąžintos. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas apmokėjimo terminas, kurio atsakovas nesilaikė ir už prekes neatsiskaitė, todėl susidarė įsiskolinimas, kadangi dalis atsakovui perduotos įrangos nebuvo grąžinta.
9. Pagal byloje esančius priėmimo ir perdavimo bei grąžinimo ir priėmimo aktus, buvo nustatyta, kad nebuvo grąžinta tokia įranga: perduotų 8 vnt. rankinių vandens pompų, 13 vnt. plastikinių butelių 19 l (keičiama tara), 1 vnt. med./metal. stovo, 2 vnt. laikiklių vienkartinėms stiklinaitėms. Ši detalizacija taip pat atsispindi ir PVM sąskaitoje faktūroje, kur matyti, kad sąskaita buvo išrašyta už atsakovui perduotą, tačiau pradiniam kreditoriui negražintą įrangą.
Šalies argumentai
10. Apeliantas taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju 2017 m. liepos mėn. 4 sutarties 6.1. punkte buvo numatyta, kad už atsiskaitymo terminų pažeidimą Pirkėjas (atsakovas) moka 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos, kurie yra protingi bei pagrįsti, o mažesni nuostoliai iš esmės neatlygintų ieškovo patirtų nuostolių, todėl delspinigiai nebe tektų savo funkcijos, kadangi neatlygintų patirtų nuostolių. Atitinkamai identiška atsakomybė buvo numatyta ir sudarytose PVM sąskaitose-faktūrose, kuriose buvo nurodyta, kad nepamokėjus sąskaitos iki nurodytos datos, skaičiuojami 0,2 proc. delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną. Tokiu būdu yra apskaičiuojami 44,15 Eur dydžio delspinigiai nuo nesumokėtos sumos, kurie buvo skaičiuojami pusės metų laikotarpiui nuo atlikto pažeidimo apmokėti prievolę momento.
Atsiliepimas
11. Atsakovas UAB „Rietavo veterinarinė klinika“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Ieškovas Ieškiniu reiškia reikalavimą dėl apmokėjimo už patiektas prekes pagal 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą (Ieškinio 3 priedas) ir 2011 m. liepos 4 d. sutartį Nr. VS11/RVS-G-2011-08/219 (toliau - Sutartis) (Ieškinio 5 priedas). Visgi, bylos nagrinėjimo metu susipažinus su į bylą pateiktais Ieškovo papildomais paaiškinimais, galima daryti labai aiškią išvadą, kad pagal 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios Ieškovas kildina savo reikalavimą, Ieškovui nebuvo suteiktos jokios paslaugos ar patiektos prekės. Ieškovas savo papildomuose paaiškinimuose aiškiai teigia, jog minėta sąskaita faktūra buvo išrašyta už neva tai negrąžintą įrangą. Dėl šios priežasties, akivaizdu, kad Ieškovas neturi reikalavimo teisės į Atsakovą pagal minėtą sąskaitą faktūrą, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė Ieškinio reikalavimus pilna apimtimi. Kita vertus, akivaizdu, kad Ieškovas Ieškinyje netinkamai suformulavo ieškinio dalyką ir pagrindą, kadangi esant Ieškovo nurodomoms aplinkybėms, Ieškovas privalėjo reikšti Ieškinį ne dėl skolos priteisimo pagal 2015 m. lapkričio 13 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, o dėl žalos atlyginimo pagal Sutartį dėl įrangos naudojimo ir vandens tiekimo, jeigu, kaip teigia Ieškovas, ši įranga nebuvo grąžinta ir dėl to pastarasis patyrė žalos.
12. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo atveju skaičiuotino termino ieškiniui pareikšti, pradžios momentas turėtų būti siejamas su 2013 m. liepos 11 d., nes pagal Sutarties 5.4. punktą pasibaigus Sutarties terminui ar ją nutraukus klientas privalo grąžinti nuomotus įrenginius tiekėjui. Taigi, akivaizdu, kad 2013 m. liepos 11 d. tiekėjas turėjo ir galėjo sužinoti apie tai. kad įranga yra negrąžinta, tačiau jokių pretenzijų dėl jos grąžinimo ar žalos atlyginimo nereiškė. Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad terminas pareikšti Ieškinį yra praleistas, o apeliacinis skundas turėtų būti atmestinas šiais pagrindais.
13. Tarp UAB „Gelsva“ (toliau - Pirminis kreditorius) ir Atsakovo 2011 m. liepos 4 d. buvo Sutartis. Pagal Sutartį Pirminis kreditorius tiekė Atsakovui vandenį Pirminio kreditoriaus taroje sutiekiant galimybę Atsakovui naudotis Pirminio kreditoriaus įranga, reikalinga vandeniui išpilstyti. Faktiniai pirkimo - pardavimo ir paslaugų santykiai pagal Sutartį tarp Atsakovo ir Pirminio kreditoriaus, kaip numatyta Sutarties 7.1. punkte tęsėsi 2 (du) metus, t. y. iki 2013 m. liepos 4 d. Sutartis tarp Pirminio kreditoriaus ir Atsakovo nebuvo patęsta. Sutarties 7.1 punktu buvo aiškiai susitarta, kad Sutarties galiojimo terminas yra 2 metai. Sutarties 8.2 punktu šalys be išlygų aiškiai susitarė, kad visi Sutarties papildymai ir pakeitimai galioja pasirašius abiem Sutarties šalims ir yra neatskiriama sutarties dalis.
14. Kartu su Ieškiniu ieškovas nepateikė jokiu rašytiniu susitarimu dėl sutarties galiojimo termino pratesimo ir tai patvirtina faktinę aplinkybę, jog Šalims raštu nepratęsus Sutarties galiojimo termino, jos galiojimas baigėsi 2013 m. liepos 4 d. Atsakovė patvirtina, kad faktiniai santykiai su Gelsva pagal šią sutartį baigėsi 2013 m. gruodžio 17 d., kai Atsakovė apmokėjo paskutinę išrašytą sąskaitą faktūrą už įsigytą vandenį (Atsakovo atsiliepimo į Ieškinį 1 priedas). Pasibaigus Sutarčiai, Atsakovas grąžino Pirminiam kreditoriui visą įrangą, kuria naudojosi pagal Sutartį. 2013 m. pabaigoje Atsakovas informavo Pirminį kreditorių apie tai, kad atsisako pratęsti Sutartį ir pageidauja grąžinti Pirminio kreditoriaus įrenginius. Atvykę Pirminio kreditoriaus atstovai iš Atsakovės atsiėmė visą pagal Sutartį naudotą įrangą. Jokių pretenzijų dėl grąžinamos įrangos ir jos komplektiškumo Pirminio kreditoriaus atstovai nereiškė nei įrangos grąžinimo momentu, nei yra pareiškę iki šiol.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
15. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
16. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad 2011 m. liepos 4 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „Gelsva“ ir atsakovo sudaryta sutartis Nr. VS11/RVS-G-2011-07-219 dėl geriamojo vandens tiekimo ir geriamo vandens įrangos nuomos (toliau – sutartis), kuria UAB „Gelsva“ įsipareigojo prekes perduoti, o atsakovas įsipareigojo prekes priimti ir sumokėti sutartą kainą. Sutarties 2.2 punkte numatyta, jog UAB ,,Gelsva“ atsakovui perdavė laikinai ir neatlygintinai naudotis tam tikra įranga, o atsakovas įsipareigoja šį turtą grąžinti. Sutarties 2.3 punkte numatyta, jog atsakovui pageidaujant, UAB ,,Gelsva“ išnuomoja už užmokestį tam tikrą įrangą. Sutarties 2.4 punkte numatyta, jog įrenginiai perduodami/grąžinami šalims pasirašant priėmimo-perdavimo aktus. Sutarties 13 punkte nurodyta, kokie konkrečiai įrenginiai perduodami, už kuriuos yra mokamas nuomos mokestis, o už kuriuos nemokamas. Sutarties 7.1 punkte numatyta, kad sutarties galioja du metus nuo jos pasirašymo dienos. Remiantis bylos medžiaga konstatuotina, jog sutarties galiojimas baigėsi 2013-07-04. Paskutinę sąskaitą faktūrą už įsigytą vandenį atsakovas apmokėjo 2013-12-17.
17. Ginčo nėra dėl to, kad sutartis Nr. VS11/RVS-G-2011-07-219 pasibaigė joje nustatytais terminais ir kad atsakovas su pradiniu kreditoriumi yra atsiskaitęs už tiektą vandenį. Byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, jog, ieškovo teigimu, atsakovas negrąžino visos pradinio kreditoriaus atsakovui perduotos įrangos – perduotų 8 vnt. rankinių vandens pompų, 13 vnt. plastikinių butelių 19l (keičiama tara), 1 vnt. med./metal. stovo, 2 vnt. laikiklių vienkartinėms stiklinaitėms.
18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį, nagrinėjamų teisinių santykių esmę ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005). Bylą nagrinėjančio teismo vidinis įsitikinimas turi būti formuojamas, nepaneigiant bendrųjų teisingumo bei protingumo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; kt.).
19. Teismas, įvertinęs apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pirmiau išdėstytas procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs teismas iš esmės neproporcingai padalijo įrodinėjimo naštą, ko pasėkoje, buvo priimtas nepagrįstas teismo sprendimas. Apeliantas mano, jog yra įrodęs savo reikalavimus, kadangi ne tik, kad pateikė išsamius paaiškinimus, tačiau juos pagrįstai įrodė ir pagrindė rašytiniais duomenimis, o atsakovas pateikė tik deklaratyvius teiginius, kurie nebuvo grindžiami jokiais objektyviais duomenimis.
20. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, apeliantas Ieškiniu reiškia reikalavimą dėl apmokėjimo už patiektas prekes pagal 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą (Ieškinio 3 priedas) ir 2011 m. liepos 4 d. sutartį Nr. VS11/RVS-G-2011-08/219 (toliau - Sutartis) (Ieškinio 5 priedas). Tačiau byloje pateikti apelianto papildomi paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad pagal 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą, iš kurios apeliantas kildina savo reikalavimą, atsakovui nebuvo suteiktos jokios paslaugos ar patiektos prekės.
21. Be to, 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra nėra atsakovo ar jos atstovų pasirašyta, joje nėra jokių žymų apie prekių išdavimą ir gavimą kaip tai numatyta pačioje sąskaitoje faktūroje. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas į bylą pateikė visą eilę priėmimo-perdavimo aktų, jo manymu, grindžiančių jo reikalavimo teisę, tačiau iš jų turinio matyti, kad jie visi sudaryti laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2013 m., t. y. anksčiau nei išrašyta 2015-11-13 sąskaita faktūra. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra įrodymų, jog dėl įrengimų, kurie buvo perduoti/grąžinti pagal minėtus aktus atsakovui niekada jokių pretenzijų nėra reiškęs pradinis kreditorius ir minėti dokumentai nėra pakankami spręsti dėl atsakovo prievolės sumokėti 120,64 Eur skolą. Tokią išvadą pagrindžia dar ir ta aplinkybė, jog atsakovui pradinis kreditorius yra perdavęs įrangos už daug didesnę sumą, nei prašoma priteisti ieškiniu – pagal sutartį perduota įrangos kainų suma be PVM sudaro 1558,57 Lt (451,39 Eur), tačiau apeliantas į bylą nepateikė jokio detalizavimo, kuri iš jų yra grąžinta priėmimo/perdavimo aktais, o kurios atsakovas taip ir negrąžino, to nepadarė nei procesiniuose dokumentuose, nei nagrinėjant bylą, nors teismas buvo sudaręs galimybę ieškovei tokius įrodymus pateikti.
22. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
23. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nusprendžia:
apelianto (ieškovo) UAB „Juris LT“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.