- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-09
- Bylos Nr.
- e2A-1019-264/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24124-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- A. H.
- Atsakovas
- A. I., J. I.
- Trečiasis asmuo
- notarė R
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. H. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-507-475/2018 pagal ieškovės A. H. ieškinį ir pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atsakovams A. I. ir J. I. dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalies pripažinimo negaliojančiomis, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo palikimui priimti, trečiasis asmuo notarė R. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė A. H. ieškinyje, kurio reikalavimus patikslino prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 22 d. notarės R. B. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2386 dalį, kuria atsakovui J. I. paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu perėjo nuosavybės teisė į 1/12 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini) ; 2) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 22 d. notarės R. B. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2386 dalį, kuria atsakovui J. I. paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) : gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; 3) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 22 d. notarės R. B. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2388 dalį, kuria atsakovui A. I. paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu perėjo nuosavybės teisė į 1/12 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini) ; 4) pripažinti negaliojančia 2014 m. gruodžio 22 d. notarės R. B. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2388 dalį, kuria atsakovui A. I. paveldėjimo pagal įstatymą pagrindu perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini) : gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; kluoną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), klėtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) priėmė savo motinos A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini) , palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti; 6) atnaujinti terminą ieškovei A. H. jos motinos R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) palikimui priimti; 7) pripažinti negaliojančia 2015 m. rugsėjo 24 d. notarės R. B. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo Nr. 2121 dalį, kuria atsakovai J. I. ir A. I. lygiomis dalimis paveldėjo A. I. priklausančią neišmokėtos kompensuojamosios senatvės pensijos sumą 200,19 Eur.Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė A. I., kuri turėjo tris vaikus: atsakovus A. I., J. I. ir ieškovės motiną R. T.. A. I. duktė R. T. mirė (duomenys neskelbtini) . Ieškovė yra vienintelė velionės R. T. duktė. A. I. 2002 m. spalio 1 d. buvo sudariusi testamentą, kuriuo savo turtą padalino visiems trims vaikams. R. T. po savo motinos A. I. mirties iki savo mirties gyveno name (duomenys neskelbtini) (velionės A. I. palikimo dalis), jį valdė ir išlaikė, rūpinosi kitais šiame sklype esančiais statiniais, mokėjo komunalinius mokesčius, t. y. savo motinos palikimą priėmė faktiškai pradėdama valdyti, todėl tai sudaro pagrindą nustatyti palikimo priėmimo faktą, be to, atsakovams išduoti paveldėjimo teisės liudijimai pagal įstatymą, ieškinyje nurodytose dalyse yra išduoti neteisėtai, todėl turi būti tose dalyse pripažinti negaliojančiais. R. T. niekada neatsisakė jai testamentu paliktos A. I. palikimo dalies.Atsakovai atsilepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad R. T. notarinės formos pareiškimu atsisakė priimti A. I. palikimą, palikimo nepriėmė, atsakovai elgėsi sąžiningai priimdami savo motinos palikimą ir nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą ieškovei priimti palikimą po R. T. mirties.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės A. H. atsakovui A. I. 1 231,70 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui J. I. 1 231,70 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas iš ieškovės A. H. priteisė 7,77 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.Sprendimui įsiteisėjus nusprendė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartimi Nr. e2-30149-199/2016 taikytas laikinąsias apsaugos priemones.Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad terminą palikimui priimti po savo motinos R. T. mirties praleido dėl svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jį pratęsti, todėl ieškinį atmetė (CPK 185 straipsnis).Kadangi ieškovė 2016 m. liepos 16 d., t. y. dar nepasibaigus terminui palikimui priimti, davė įgaliojimą S. H. sudaryti su advokatu sutartį dėl teisinių paslaugų, kurios pagrindu būtų atstovaujami jos interesai dėl palikimo, atsiradusio po jos motinos R. T. mirties, priėmimo, todėl teismas ieškovės nurodytas aplinkybes dėl gyvenimo Vokietijoje, dėl sunkaus nėštumo bei dėl pačios ieškovės sveikatos problemų, nagrinėjamu atveju nelaikė svarbiomis, kadangi jos nesutrukdė jai įgyvendinti savo teisių ir išduoti įgaliojimą S. H. veikti jos vardu. Teismas taip pat pažymėjo, kad kreiptis į notarą dėl palikimo galėjo tiek pati ieškovė, tiek jos įgaliotas atstovas. Be to, valią dėl palikimo priėmimo galima buvo išreikšti raštu, pareiškimą dėl palikimo priėmimo išsiųsti notarui paštu, tačiau nei ieškovė, nei jos įgaliotas atstovas to nepadarė. Teismas nustatė, kad pas advokatą ieškovės įgaliotas atstovas kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 7 d., o į teismą 2017 m. lapkričio 23 d.Teismas nepagrįstu ir neįrodytu laikė ieškovės argumentą dėl termino praleidimo, jog atsakovai jai nesuteikė informacijos, susijusios su R. T. bei A. I. palikimu, kas ieškovei sukėlė papildomus rūpesčius ir užtruko laiko. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, jog ieškovei jau vėliausiai 2015 m. sausio 6 d. buvo ir turėjo būti žinoma, kad R. T. skirtą palikimą priėmė atsakovai, kadangi šie duomenys yra vieši, be to, būtent A. H. su atsakovais nebendravo.Ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji tik po mamos mirties sužinojo apie atsakovams J. I. ir A. I. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, kad šiuos ieškovės parodymus paneigia jos pačios atstovės paaiškinimai, kad tarp jos ir mamos R. T. buvo artimi ir šilti santykiai. Teismas vertino, kad esant tokiems santykiams, ieškovei turėjo būti žinomi mamos turtiniai klausimai. Net jei R. T. žinodama apie jos naudai esantį testamentą, dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių nepriėmė palikimo pagal testamentą, o jį priėmė faktiškai pradėdama valdyti, ji galėjo išreikšti valią galimai priimtą palikimą įforminti savo vardu, tačiau to nepadarė. Teismas laikė, kad R. T. turėjo visas galimybes priimti palikimą po savo motinos mirties, tačiau tokios valios sąmoningai neišreiškė. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad R. T. priėmė savo motinos A. I. palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti.Kadangi ieškovė nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima naikinti paveldėjimo teisės liudijimų dalis, teismas ieškinio reikalavimą šioje dalyje laikė nepagrįstu ir atmestinu. Teismas pažymėjo, kad R. T., žinodama, kad atsakovai kreipėsi dėl palikimo priėmimo, pati laiku nesikreipė dėl jai priklausančios pagal įstatymą ir testamentą palikimo dalies priėmimo, praleido įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, paveldėjimo teisės liudijimų neginčijo.Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestas, teismas atsakovams ir valstybei iš ieškovės priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Ieškovė A. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovų apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, spręsdamas dėl termino palikimui priimti atnaujinimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad velionės R. T. duktė neįrodė, jog terminą palikimui priimti po savo motinos mirties praleido dėl svarbių priežasčių. Teismas neįvertino, kad ieškovė, išėjusi iš gydymo įstaigų, po sunkaus nėštumo ir kitų sunkių ligų, turėdama vieno mėnesio kūdikį, augindama 3 metų sūnų, faktiškai gyvendama Vokietijoje, turėjo likusias 17 darbo dienų palikimui priimti. Šios aplinkybės yra objektyvios, nuo ieškovės valios nepriklausančios ir patvirtina svarbių priežasčių buvimą, dėl ko palikimas nebuvo priimtas paduodant pareiškimą notarui laikotarpiu iki sueinant 3 mėnesių terminui. Sunkią ieškovės šeiminę būklę motinos R. T. laidotuvių metu ir po laidotuvių paliudijo D. M., D. G.. Ieškovės valia priimti palikimą buvo aiškiai suformuota – ji sudarė įgaliojimą palikimui priimti, skambino giminaičiams Lietuvoje dėl mirties liudijimo perdavimo. Liudytoja D. M. patvirtino, kad ieškovė jos prašiusi atvežti mamos mirties liudijimą tam, kad galėtų pradėti tvarkyti dokumentus po mamos mirties, o J. I. liudijimo nedavė. Tai liudija, jog J. I. ir A. I. vengė aiškintis palikimo klausimus su A. H.. Atsakovų veiksmai buvo nepateisinami ir sukėlė ieškovei papildomus rūpesčius, užtruko laiko, todėl nėra pagrindo ieškovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą, nerūpestingą ar aplaidų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad palikimą priimti pareiškimu ieškovė ir jos atstovas galėjo pateikti notarui paštu. Tokia teismo išvada neatitinka teisingumo, protingumo reikalavimų ir ieškovei, neturinčiai specialiųjų žinių, buvo pritaikyta pagrindo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuo 2015 m. sausio 6 d. ieškovė galėjo žinoti VĮ „Registrų centras“ esamą informaciją apie velionės R. T. turtą ir, esant artimam bendravimui su velione mama, ieškovė turėjo žinoti apie mamos turtinę padėtį bei padėti ją išspręsti anksčiau. Pažymi, kad tikrinti A. I. turto paveldėjimo teisinį statusą ieškovė neturėjo nei moralinės, nei įstatymų nustatytos teisės. Velionė R. T. gyveno paveldėtoje sodyboje, faktiniu valdymu paveldėtą turtą valdė iki pat savo mirties, todėl poreikio aiškintis dėl jos paveldėto turto ieškovei nebuvo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2013 ir joje nurodyta praktika), spręsdamas, kad velionė R. T. nepriėmė palikimo po savo motinos A. I. mirties, pradėdama faktiškai jį valdyti. Faktas, kad atsakovai J. I. ir A. I. priėmė palikimą nustatytu terminu kreipęsi į notarą, neatėmė iš ieškovės motinos R. T. teisės priimti palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti. Byloje nustatyta, kad R. T. po savo motinos A. I. mirties ((duomenys neskelbtini) ) iki savo mirties ((duomenys neskelbtini) ) gyveno name (duomenys neskelbtini) kaime (velionės A. I. palikimo dalis), jį valdė ir išlaikė, rūpinosi kitais šiame sklype esančiais statiniais, mokėjo komunalinius mokesčius. Teismas nepagrįstai A. I. ir J. I. indėlį į sodybos priežiūrą prilygina ir sutapatina su palikimo priėmimu ir daikto valdymu, o ne su padėjimu sergančiai seseriai buityje. Tai, kad A. I. ir J. I. rūpinosi seserimi, iš dalies apmokėjo jos laidojimo išlaidas, padėjo seseriai rūpinantis sodyba, leidžia jiems reikšti turtines pretenzijas R. T. paveldėtojams į tokių išlaidų atlyginimą, tačiau nepaneigia R. T. teisės priimti palikimą faktiniu valdymu. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad paveldėjimo byloje nėra velionės R. T. pareiškimo dėl palikimo atsisakymo. R. T., nuvykusi pas notarą, jei ji būtų turėjusi valią atsisakyti palikimo, ją būtų išreiškusi pareiškimu. Teismas neįvertino, kad A. I. netiesiogiai paliudijo, jog broliai ir sesuo palikimą priėmė ir turtą pasidalijo (1:06:14). O. I. paliudijo, kad po A. I. mirties visi trys vaikai paveldėjo turtą (1:17:12). R. T. valią priimti palikimą įrodo ir ta aplinkybė, jog atsakovai patvirtino, kad R. T. rūpinosi datos suderinimu pas notarą (A. I. paliudijimas 54:17), rūpinosi, kad terminas nebūtų praleistas (A. I. paliudijimas 15:12), galimai buvo nuvažiavusi su broliais pas notarą, tik nėra aišku, kiek kartų važiavo broliai atskirai, nes parodymai šioje vietoje yra skirtingi ir nevienareikšmiai. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovai davė nenuoseklius paaiškinimus dėl vykimo pas notarą. Teismas neįvertino, kad D. G. paliudijo ruošimosi priimti palikimą aplinkybes, liudytoja D. M. paliudijo, kad R. buvo išprususi ir apsišvietusi, D. G. paliudijo, kad niekada nebūdavo kalbos, jog R. atsisakytų palikimo. Kad R. T. tariamai atsisakė palikimo kalba tik atsakovai ir jų sutuoktinės, tačiau jų parodymai vertintini kritiškai dėl suinteresuotumo bylos baigtimi. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, teismas pažeidė civilinio proceso principus, savo iniciatyva nustatydamas ieškinio senaties taikymo sąlygas, kurių neprašė taikyti nei ieškovė, nei atsakovai. Įstatymas aiškiai draudžia savo iniciatyva teismui taikyti ieškinio senaties institutą. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad velionė R. T. žinojo apie testamentą, jos neveikimas negali būti pateisinamas, nes savo valios dėl galimo palikimo priėmimo faktiniu valdymu neišreiškė siekdama tą įforminti savo vardu net du metus. Teismas neatsižvelgė į faktą, kad R. T. pasitikėjo broliais, o dėl sunkios onkologinės ligos objektyviai neturėjo sveikatos rūpintis palikimo juridiniu įforminimu.Dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalių panaikinimo apeliantė nepasisako, kadangi tai susiję su kitais ieškovės reikalavimais – termino priimti palikimą atnaujinimu ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu. Teismui tenkinus ieškovės apeliacinį skundą aukščiau nurodytose apeliacinio skundo dalyse, atitinkamai turi būti išspręsti ir ieškovės reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalių negaliojimo, kaip nurodyta ieškinyje.Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles neargumentavo, kodėl atmeta ir nesivadovauja kitais byloje esančiais įrodymais, palankiais ieškovės ieškiniui tenkinti.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo atmesti ieškovės A. H. apeliacinį skundą; palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 7 d. sprendimą; priteisti iš ieškovės A. H. atsakovų J. I. ir A. I. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai: Teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad terminą palikimui priimti po savo motinos R. T. mirties praleido dėl svarbių priežasčių ir nėra teisinio pagrindo jį pratęsti. Ieškovė apeliaciniame skunde pakartojo tas pačias aplinkybes, kuriomis grindė savo prašymą atnaujinti praleistą terminą palikimui priimti, tačiau nepateikė įrodymų, kad minėtos aplinkybės sutrukdė jai laiku priimti savo motinos R. T. palikimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokios aplinkybės sutrukdė jos atstovui S. H. po įgaliojimo išdavimo kreiptis į notarą ar į advokatą dėl palikimo priėmimo. Į advokatą ieškovės atstovas S. H. pirmą kartą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 7 d. dieną t.y. praėjus beveik 4 mėnesiams po įgaliojimo išdavimo. Netgi įrodžius, kad notarė atostogavo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2016 m. liepos 27 d., notarės atostogos negalėtų būti pagrindu atnaujinti beveik 4 mėnesius praleistą terminą palikimui priimti. Ieškovės teiginiai apie pareiškimo dėl palikimo priėmimo notarui paštu pateikimą nepaneigia teismo išvados, kad pareiškimo pateikimo paštu būdas yra galimas. Ieškovės teiginiai, kad kreiptis dėl palikimo priėmimo jai kliudė atsakovai abstraktūs, deklaratyvūs ir neįrodyti (CPK 178 str.), kadangi nėra neaišku kokiu būdu, kiek laiko atsakovai vengė palikimo klausimų aiškinimosi su ieškove, kodėl būtent J. I. ir D. M. turėjo duoti R. T. mirties liudijimą. Jeigu visus dokumentus ieškovė galėjo surinkti iš valstybės institucijų, neaišku, kokią teisinę reikšmę, jei būtų įrodyta, turėtų aplinkybė, kad atsakovai kažkokių dokumentų ieškovei nedavė. Nagrinėjamu atveju svarbu ne tai, žinojo ar nežinojo ieškovė apie tai jog visą A. I. turtą paveldėjo atsakovai, bet tai, ar ji turėjo ir galėjo apie ją sužinoti. Vien tai, kad nuosavybės perėjimo faktas dar 2015 m. sausio 6 d. dieną buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, patvirtina, kad apie A. I. turto likimą tiek ieškovei, tiek jos motinai R. T. turėjo būti žinoma dar 2015 metų pradžioje, tačiau nei R. T., kuri buvo išprususi moteris, nei ieškovė, kurią su motina siejo itin šilti santykiai, paveldėjimo teisės liudijimų neginčijo. Teismas ieškinio senaties termino netaikė, todėl ieškovės argumentai šiuo klausimu nepagrįsti. Darytina išvada, kad teismas nepažeidė ieškovės nurodomų CK 1.126 str. 2 dalies, CPK 263 str. 2 d., 265 str. 2 d. teisės normų. Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ji nepraleido CK 5.8 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio termino. Ieškovės ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai buvo išduoti 2014 m. gruodžio 22 d. dieną, išviešinti Nekilnojamojo turto registre 2015 m. sausio 6 d. dieną, ieškinį teismui dėl ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančiais ieškovė pareiškė 2016 m. lapkričio 24 d. dieną, t.y. po beveik 2 metų nuo palikimo atsiradimo dienos (2014 m. rugsėjo 16 d.) ir nuo ginčijamų paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo dienos (2014 m. gruodžio 22 d.). Akivaizdu, kad ieškovė praleido CK 5.8 straipsnyje nustatytą terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumą. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad R. T. priėmė savo motinos A. I. palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti. Tokią išvadą teismas padarė, tinkamai įvertinęs tiek atsakovų J. I. ir A. I. paaiškinimus, tiek ir byloje apklaustų liudytojų A. I., O. I., E. G., D. G., G. P., A. R. parodymus. Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais. Byloje yra įrodytas tik R. T. veiksmų faktas - gyvenimas sodyboje po motinos A. I. mirties, tačiau nėra įrodytas veiksmų pobūdis - nėra duomenų apie R. T. asmenines investicijas į turtą, atliktus darbus, kuriais ji būtų siekusi išsaugoti ar išlaikyti motinai priklausiusį turtą, kitų įpėdinių teisių kvestionavimą. Tiek atsakovai J. I. ir A. I., tiek liudytojai patvirtino, kad visą savo motinos A. I. turtą tiek iki, tiek po jos mirties, nors jame ir negyveno, faktiškai priėmė - prižiūrėjo ūkinius pastatus, juos remontavo, prižiūrėjo žemės sklypą, tvarkė aplinką, šienavo, genėjo medžius, mokėjo mokesčius, palaidojo A. I. ir apmokėjo jos laidotuves ir kt. būtent atsakovai. Ieškovės kviesti liudytojai minėtų aplinkybių nepaneigė. Vien tai, kad R. T. pati mokėjo mokesčius už savo pačios suvartotą elektros energiją (nes name gyveno viena), o ieškovė mokėjo už asmeniškai R. T. suteiktas mobilaus ryšio operatorių Tele2 ir Omnitel paslaugas, nepatvirtina, kad R. T. rūpinosi nekilnojamuoju turtu, jį prižiūrėjo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pačiai R. T., kaip sergančiam ir pajamų neturinčiam asmeniui, buvo reikalinga nuolatinė priežiūra ir išlaikymas. Todėl R. T. net fiziškai negalėjo ir netgi neketino pati prižiūrėti turtą, valdyti jį kaip savo, į jį investuoti, taigi negalėjo ir jo priimti. Apeliantės nurodomas aplinkybes, kad atsakovai neinformavo R. T. apie palikimo priėmimo tvarką, paneigia tiek pačių atsakovų J. I. ir A. I. paaiškinimai bei liudytojų A. I., O. I. parodymai, tiek ir pačios ieškovės prašymu kviestų liudytojų D. G. ir D.L. M. parodymai. Ieškovės argumentai, kad iki 2014 m. gruodžio 16 d. dienos, t.y. per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, R. T. neva dėl atsakovų kaltės nežinojo ir negalėjo priimti palikimo, yra visiškai nepagrįsti, netgi melagingi. Ieškovės nurodomas aplinkybes, kad sveikatos būklė velionei neleido visapusiškai įsigilinti į palikimo priėmimo procedūrą paneigia liudytojų D.L. M., D. G. parodymai. Pati ieškovė nurodė, kad tik 2015 metų gruodį R. T. buvo paguldyta stacionariniam gydymui (dėl pakitimų plaučiuose ir problemų su inkstais). Kad R. T. sveikata ženkliai pablogėjo tik 2016 metais, patvirtina ir R. T. medicinos dokumentai. Kad R. T. atsisakė palikimo patvirtina: atsakovų J. I. ir A. I. paaiškinimai; liudytojos A. I., kuri kartu su R. T. ir atsakovais važiavo pas notarą tvirtintis testamentą, parodymai; liudytojos O. I. parodymai; liudytojos G. P. parodymai; liudytojos D. G. parodymai. Kad nebuvo R. T. valios priimti savo motinos palikimo, patvirtina patys ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, kuriuos išdavė ir patvirtino notarė, t.y. valstybės įgaliotas asmuo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paveldėjimo teisės liudijimų neteisėtumą, neįrodė ir netgi nenurodė jokių notarės neteisėtų veiksmų, kuriuos atliko notarė išduodama paveldėjimo teisės liudijimus.Ieškovė apeliaciniame skunde atskirai nepasisako dėl teismo sprendimo dalies dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalių panaikinimo, todėl naikinti ar keisti šią teismo sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.Ieškovė apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau nenurodo, kaip konkrečiai pasireiškė minėtų taisyklių pažeidimas, kokius įrodymus teismas neįvertino ar netinkamai įvertino ir kodėl.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl paveldėjimo teisės liudijimų dalies pripažinimo negaliojančiais, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino palikimui priimti atnaujinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.Byloje nustatytos šios faktinės bylos aplinkybės:A. I. 2002 m. spalio 1 d. sudarė testamentą (paveldėjimo bylos Nr. 165/2014 b. l. 5), kuriuo paliko jai priklausančią 1/2 dalį žemės sklypo, 26,65 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini) , lygiomis dalimis sūnums J. I. ir A. I., o 1/2 dalį žemės sklypo, 25 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini), pastatus ir namų valdos žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini) , dukrai R. T.. Testamentą patvirtino notarė V. B., įregistravo Testamentų registre (1 t., e. b. l. 43). (duomenys neskelbtini) mirus A. I. (1 t., e. b. l. 11, 39), jos paveldimą turtą sudarė: 1/2 dalis 26,65 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – 1/2 dalis 26,65 ha žemės sklypo); 1/2 dalis 25 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – 1/2 dalis 25 ha žemės sklypo); statiniai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; kluonas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); klėtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ; kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas ir kiti statiniai) (paveldėjimo bylos Nr. 165/2014 b. l. 6-7, 11-14, 16-17). Po A. I. mirties liko trys pilnamečiai vaikai - J. I., A. I., R. T. (paveldėjimo bylos Nr. 165/2014 b. l. 4). J. I. palikimą priėmė 2014 m. lapkričio 10 d. pareiškimu apie palikimo priėmimą, o A. I. – 2014 m. gruodžio 16 d. pareiškimu apie palikimo priėmimą, abu atsakovai pareiškimuose nurodė kitus testamentinius įpėdinius (paveldėjimo bylos Nr. 165/2014 b. l. 2, 3). Paveldėjimo byloje Nr. 165/2014 nėra duomenų, kad R. T. būti pateikusi pareiškimą apie palikimo priėmimą ar atsisakymą jį priimti (2 t., e. b. l. 59-138).2014 m. gruodžio 22 d. notarė R. B. išdavė paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. 2384, kuriuo atsakovui J. I. pagal testamentą perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį 1/2 dalies 26,65 ha žemės sklypo; paveldėjimo teisės pagal testamento liudijimą Nr. 2387, kuriuo atsakovui A. I. pagal testamentą perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį 1/2 dalies 26,65 ha žemės sklypo; paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2386, kuriuo atsakovui J. I. pagal įstatymą perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį 1/2 dalies 25 ha žemės sklypo, ir 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių; paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2388, kuriuo atsakovui A. I. pagal įstatymą perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį 1/2 dalies 25 ha žemės sklypo, ir 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių (paveldėjimo bylos Nr. 165/2014 b. l. 19-44). 2015 m. rugsėjo 24 d. notarė R. B. papildomai išdavė Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 2121, kuriuo atsakovams J. I. ir A. I. lygiomis dalimis pagal įstatymą perėjo nuosavybės teisė į 1/2 dalį A. I. senatvės pensijos (paveldėjimo bylos Nr. 160/2014 b. l. 4). 2015 m. sausio 6 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos nuosavybės teisės pagal visus atsakovams J. I. ir A. I. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus Nr. 2386, Nr. 2388, Nr. 2384 ir Nr. 2387 į visą A. I. mirties dieną turėtą nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir tą, kuris testamentu buvo paliktas R. T. (1 t., e. b. l. 14-20). R. T. po savo motinos A. I. mirties ((duomenys neskelbtini) ) toliau liko gyventi (duomenys neskelbtini) , ir ten gyveno iki pat savo mirties ((duomenys neskelbtini)), mokėjo mokesčius už suvartotą elektros energiją, tačiau AB „Energijos skirstymo operatorius“ nenustatė, koks konkretus žmogus mokėjo už paslaugas (2 t., e. b. l. 19-20). (duomenys neskelbtini) mirė R. T. (1 t., e. b. l. 38), nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki mirties gydėsi LSMU Onkologinėje ligoninėje (2 t., e. b. l. 5-12). Ieškovė A. H. yra mirusios R. T. vienintelė duktė (1 t., e. b. l. 36, 13), nuo 2011 m. nuolat gyvena Vokietijoje (1 t., e. b. l. 21-22, 23-24, 28). R. T. mirties momentu ((duomenys neskelbtini) ) ieškovė turėjo sveikatos problemų (1 t., e. b. l. 29-34). 2016 m. liepos 16 d. ieškovė išdavė įgaliojimą S. H. sudaryti su advokatu sutartį dėl teisinių paslaugų, kurios pagrindu būtų atstovaujami jos interesai dėl palikimo, atsiradusio po jos motinos R. T. mirties, priėmimo (1 t., e. b. l. 40).2016 m. lapkričio 7 d. ieškovės įgaliotas asmuo S. H., remdamasis minėtu įgaliojimu, sudarė sutartį su advokatų kontora „Pakėnas ir partneriai” dėl teisinių paslaugų teikimo (1 t., e. b. l. 37). Ieškinys atsakovams J. I. ir A. I. dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais ieškovės vardu teisme pareikštas 2016 m. lapkričio 23 d. (1 t., e. b. l. 1-10).
Dėl termino palikimui priimti atnaujinimo ir priežasčių, sudarančių tokį pagrindą
CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: 1) nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; 2) įvertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; 3) išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014).Apeliantės teigimu, teismas neįvertino, kad apeliantė terminą priimti palikimą praleido dėl svarbių priežasčių: ieškovė faktiškai gyveno Vokietijoje, ilgą laiką praleido gydymo įstaigose, patyrė sunkų nėštumą ir gimdymą, išėjo iš ligoninės likus 17 dienų palikimui priimti. Be to, apeliantė, sudarydama įgaliojimą, išreiškė aiškią valią priimti palikimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog byloje esantys duomenys apie ieškovės sveikatos būklę nepatvirtina, jog jos galimybė dalyvauti paveldėjimo procese po motinos mirties buvo visiškai suvaržyta. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia, kad motinai mirus (duomenys neskelbtini) , ieškovė sirgo ir gydėsi ligoninėje (nuo 2016 m. gegužės 4-10 d. dėl sunkaus nėštumo, 2016 m. birželio 4-7 d., kada pagimdė antrąjį vaiką, 2016 m. birželio 22 d. – 2016 m. liepos 4 d. dėl ūmaus pankreatito). Tačiau pažymi, kad 25 dienos, praleistos ligoninėje, nelaikytina svarbia priežastimi per 3 mėnesius kreiptis dėl palikimo priėmimo. Be to, tai nesukliudė apeliantei 2016 m. liepos 16 d. išduoti įgaliojimą S. H. sudaryti su advokatu sutartį dėl teisinių paslaugų, kurios pagrindu būtų atstovaujami jos interesai dėl palikimo, atsiradusio po jos motinos mirties, priėmimo. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės fizinė būklė visus 3 mėnesius būtų pakitusi taip, jog ji nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki pat 2016 m. liepos 16 d. nebūtų galėjusi įgyvendinti savo teisės į palikimą asmeniškai ar per įgaliotą asmenį. Be to, ieškovės įgaliotinis S. H. turėjo galimybę nuo 2016 m. liepos 16 d. iki 2016 m. liepos 27 d. kreiptis į advokatų kontorą dėl teisinių paslaugų, susijusių su palikimo priėmimu, tačiau to nepadarė dėl subjektyvių aplinkybių – įgaliotinis į advokatą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 7 d., o į teismą 2017 m. lapkričio 23 d. Toks ieškovės, atstovaujamos įgaliotinio, elgesys neatitinka rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standarto, todėl ieškovės sunki sveikatos būklė šiomis individualiomis bylos aplinkybėmis nepripažintina svarbia, vertinant pagrindus atnaujinti terminą palikimui priimti. Teisėjų kolegija apeliantės argumentą, kad atsakovai J. ir A. I. vengė spręsti palikimo klausimus ir nedavė R. T. mirties liudijimo, kas lėmė papildomus rūpesčius, laiko nepagrįstu. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir informuoti vienas kitą apie palikėjo turto sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2012). Dėl šios priežasties apeliantės įrodinėjami atsakovų veiksmai, sietini su informacijos slėpimu ir vengimu bendrauti, nelaikytini teisiniu pagrindu, sprendžiant dėl termino palikimui priimti atnaujinimo.Vertinant apeliantės argumentą, kad ji laiku negalėjo kreiptis dėl palikimo priėmimo, nes neturėjo specialių žinių ir gyvena užsienyje, pažymėtina, kad pagal naujausią teismų praktiką, asmuo gali kreiptis dėl palikimo priėmimo tiek pats asmeniškai į notarą, tiek ir pasinaudodamas diplomatinių ar konsulinių tarnybų paslaugomis, priimdamas palikimą per atstovą, kreipdamasis į notarines įstaigas dėl reikalingų dokumentų patvirtinimo ir jų persiuntimo notarui Lietuvoje, atsiųsdamas pareiškimą dėl palikimo priėmimo registruotu paštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182-421/2016). Todėl apeliantės argumentai, jog ieškovė neturėjo specialių žinių ir gyveno užsienyje, savaime nepagrindžia palikimo priėmimo termino praleidimo priežasčių, nes tai prieštarautų teisės normoje nustatyto termino paskirčiai ir tikslui.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, o dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-35-695/2018 ir joje nurodyta praktika).Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo kasacinio teismo suformuota praktika, kad jeigu įpėdinis valdo palikėjo turtą po jo mirties kaip savo, notarinio atsisakymo nuo palikimo nebuvimo faktas yra svarbus kriterijus vertinant įpėdinio valią priimti palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė neatsižvelgė į tai, jog pats kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn. Taip pat pažymėtina, kad notarinio atsisakymo nuo palikimo nebuvimas yra tik vienas iš kriterijų, vertinant įpėdinio valią priimti palikimą.Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog R. T. būtų pareiškusi palikimo atsisakymą, tačiau atkreipia dėmesį į liudytojų O. I. ir G. P. parodymus, jog R. T. atsisakė paveldėjimo, nes minėjo, kad ji neturi sveikatos ir pinigų, jos gyvenimas trumpas, mergaitė toli, o broliai iš namų neišvis ir ją prižiūrės (2018 m. sausio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas po antros pertraukos 1:17:19-1:17:55, 1:43:38-1:45:27). Vertinant šiuos liudytojų parodymus visos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad byloje esantys medicininiai dokumentai (2 t., e. b. l. 5-8) patvirtina, jog 2014 m. spalio 8 d. R. T., praėjus vienam mėnesiui po motinos mirties, kreipėsi į onkologijos skyrių, 2015 m. gruodžio mėnesį atsirado stiprūs skausmai, 2016 m. sausio 27 d. sunkiai vaikščiojo, 2016 m. balandžio 4 d. diagnozuota labai sunki būklė. Teisėjų kolegija iš liudytojų O. I., E. G. parodymų nustatė, kad broliai A. ir J. I. veždavo R. T. į ligoninę, sanatoriją, prieš ir po jos mirties namų valdoje pjaudavo žolę, tvarkydavo kiemą, taisė stogą, nes R. T. sveikata buvo bloga (2018 m. sausio 11 d. teismo posėdžio garso įrašas po antros pertraukos 1:18:13-1:20:06, 1:33:59-1:36:16, 1:43:38-1:46:10). Teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad R. T., susirgusi sunkia liga, dukrai nuolatos gyvenant užsienyje, nesant priežiūros, sutiko, jog broliai A. ir J. I. rūpintųsi gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, suteiktų priežiūrą pačiai R. T.. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo individualiu atveju vien faktas, kad R. T. gyveno motinos name ir nepateikė atsisakymo priimti palikimą, tačiau nesant jokių įrodymų dėl namo išlaikymo ar disponavimo juo veiksmų, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog R. T. palikimą priėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik mokėjimas už teikiamas elektros energijos tiekimo ir mobilaus ryšio paslaugas, nepripažintinas nekilnojamojo turto priežiūra, kuri leistų daryti išvadą apie faktinį turto valdymą, nepaneigus įrodymų, kad tiek namų ūkiu, tiek pačia R. T., iš esmės rūpinosi R. T. broliai A. ir J. I.. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. T. nepriėmė palikimo, faktiškai pradėjus jį valdyti (CPK 5.51 str. 1 d.).Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. T. priėmė palikimą pradėjus turtą faktiškai valdyti, teisėjų kolegija nesprendžia dėl ieškovės reikalavimo pripažinti paveldėjimo teisės liudijimų dalis negaliojančiomis.
Dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti
CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Jeigu nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį, teismas negali atsisakyti pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009).Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisėtai savo iniciatyva sprendė dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nors ieškinio senaties neprašė taikyti nei ieškovė nei atsakovai. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nutartį, nustatė, kad teismas nutartimi netaikė ieškinio senaties, o taip pat nesprendė dėl atsisakymo taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodęs, kad ieškovės argumentus dėl laiko gynybine pozicija, jog ji nepraleido ieškinio senaties termino ginčyti paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva sprendė dėl ieškinio senaties taikymo ar netaikymo.
Dėl bylos baigtiesEsant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tokiu būdu atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovai turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai A. I. ir J. I. pateikė prašymą priteisti iš apeliantės po 455 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, viso 910 Eur ir pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punkto nuostatomis, už pateiktą atsiliepimą į apeliacinį skundą šiuo atveju maksimali priteistina suma – 1090,31 Eur (838,7 Eur x 1,3). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovų prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija rekomendacinių dydžių, todėl priteistina iš ieškovės.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovės A. H. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. H., a. k. (duomenys neskelbtini) po 455 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų atsakovų A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. I., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.