Kauno apygardos teismo nutartis

73.2.6.1., 24.3., 24.1.

2012 m. gegužės 28 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1614-587/2011 pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos garantas“, tretiesiems asmenims R. V., „If P&C Insurance AS“ filialui dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas sprendime nurodė, kad vadovaujasi ieškovo nurodytomis aplinkybėmis dėl autoįvykio ir laiko įrodytu, kad ieškovo automobilis buvo sužalotas 2009 m. sausio 18 d., apie 20 val. 10 min., eismo įvykio Kaune, Gvazdikų ir Alyvų gatvių sankryžoje, metu Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės motyvais, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, tačiau šį terminą atnaujino manydamas, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą dėl svarbių priežasčių, laukdamas ikiteisminio tyrimo išvadų. Atnaujindamas ieškinio senaties terminą teismas įvertino tai, kad ieškovas daug kartų kreipėsi į atsakovę dėl išmokos sumokėjimo, tačiau atsakovė išmokos nesumokėjo, padarė tęstinį pažeidimą. Teismas nustatydamas autoįvykio aplinkybes ir žalos padarymo faktą bei priteistinos žalos dydį vadovavosi bylos nagrinėjimo metu surinktais įrodymais, ekspertizės išvada, kurioje nustatyta, ieškovo prašymu priteisti draudimo išmoką už sugadinimus, kurie buvo nurodyti vertinimo ataskaitoje, taip pat deklaruoti ieškovo bei trečiojo asmens R. V. pranešimuose apie įvykį atsakovei ir konstatuoti atsakovės transporto priemonės apžiūros defektų nustatymo akte Nr. 9 A 0106, specialisto išvada dėl ginčo autoįvykio, kuri atlikta atsakovės užsakymu, teismas šia išvada byloje nesivadovavo, kadangi ją užsakė pati atsakovė ir pati apmokėjo eksperto paslaugas. Teismo nutartimi paskirta ekspertizė ir jos pagrindu surašytas 2011-03-25 ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią nei atsakovės iniciatyva surašyta specialisto išvada, be to, teismo manymu, nėra jokių argumentų, paneigiančių šią eksperto išvadą (CPK 177, 178 str.). Tad surinktų byloje įrodymų pagrindu teismas padarė išvadą, kad automobilių „Jaguar S-Type“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini) valst Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės dalies sugadinimai sutampa (CPK 177, 178 str.). Teismas konstatavo, kada atsakovė privalėjo atsakovui atlyginti žalą (LR Draudimo įstatymo 2, 81, 82, 86, 87, 88 str., LR CK 6.987 str. LR transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16, 19 str.). Vadovaujantis pateikta kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 2401067, kurioje nurodyta, kad orientacinis patirtas nuostolis 21 890 Lt, teismas nustatė nuostolį, kurį patyrė ieškovas dėl autoįvykio.

Teismas priimdamas sprendimą, nukrypo nuo suformuluotų įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, kurių esmė yra ta, kad įrodymus įvertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Apeliantė šioje byloje įvykio nepripažino draudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.987 str. ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 82 str. 3 d. 1 p., draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Iš byloje surinktų įrodymų visumos, apeliantės manymu, darytina išvada, kad eismo įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis.

Teismas atsakovės pateiktą specialisto išvadą vertino kritiškai, kadangi ji prieštaravo 2011-03-25 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte Nr. 11-3110 (10) pateiktoms išvadoms, teismas padarė išvadą, kad Ekspertizės aktas turi didesnę įrodomąją galią nei minėta specialisto išvada, ir teismas neturi pagrindo ja netikėti. Su tokia teismo išvada atsakovė negali sutikti, nes teismas, atmesdamas atsakovės pateiktas specialisto išvadas, detaliai jų nenagrinėjo ir argumentuotai nepasisakė dėl jų neteisingumo. Iš teismo sprendimo galima suprasti, kad teismo paskirtos ekspertizės išvados yra teisingesnės, vien dėl to, kad už atsakovės pateiktą specialisto išvadą sumokėjo pati atsakovė.

Atsakovė iniciavo įvykio tyrimą vengdama išmokėti draudimo išmoką, todėl kaltinti ieškovą, jog per atsakovės inicijuotą ikiteisminį tyrimą suėjo ieškinio senaties terminas, yra nesąžininga. Ieškovas, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo sukčiauti UADB „Industrijos garantas" atžvilgiu privalėjo sulaukti procesinio sprendimo dėl jo veikų, dėl kurių ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir tik tuomet, kai kompetentingos institucijos pasisakė, jog jo reikalavimas išmokėti jam draudimo išmoką yra teisėtas ir pareikšdamas tokį reikalavimą, nesikėsino sukčiauti prieš atsakovę, ,o, laikydamasis nuoseklumo, kreipėsi į teismą dėl jam padarytos žalos atlyginimo.

Visiškai nepagrįstai atsakovės apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės pateiktas specialisto išvadas, detaliai jų nenagrinėjo ir argumentuotai nepasisakė dėl jų neteisingumo. Teismas, priimdamas atsakovės skundžiamą sprendimą, atsižvelgė į atsakovės pateiktas specialisto išvadas bei argumentuotai pasisakė, kodėl vertina jas kritiškai. Išvadą surašęs asmuo (M. S.) patvirtino faktinę aplinkybę, jog dar iki šios išvados pateikimo, o būtent 2009 m. sausio 5 d., jis buvo išbrauktas iš ekspertų sąrašo, 2011 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio metu apklaustas M. S. patvirtino ir tai, kad jis nebuvo įvykio vietoje ir nematė apgadintų automobilių, o išvadą pateikė vadovaudamasis tik nuotraukomis, už pateiktas išvadas gaudavo atlygį. Akivaizdu, kad tokiu atveju M. S. yra suinteresuotas, jog jo išvados tenkintų užsakovę – UADB „Industrijos garantas", o tokios išvados negali būti pripažintos objektyviomis ir nešališkomis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šioje byloje kilo draudimo sutarties šalių ginčas dėl draudiko pareigos sumokėti draudimo išmoką vykdymo bei ieškinio senaties termino.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų senaties terminą (CK 1.125 ) dėl priežasčių, kurios teismo pripažintos svarbiomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos, negali būti taikomos formaliai, neatsižvelgiant į šio instituto tikslus bei neįvertinus konkrečios byloje susiklosčiusios situacijos. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Tačiau šie tikslai negali paneigti sąžiningo asmens teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Kaip matyti iš CK 1.127 straipsnio, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo, arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, taigi teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu, o subjektyviu momentu, nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad jos yra pažeistos. Taigi kiekvieną kartą taikant ieškinio senaties institutą, turi būti įvertintas ginčo šalių elgesys, subjektyviai ieškovo suvokiamos galimybės ginti savo teises, jo sąžiningumas bei būtinybės kreiptis į teismą suvokimas.

Nagrinėjamu atveju konstatuojama, jog formaliai ieškovo teisė pateikti ieškinį baigėsi 2010 m. kovo 9 d. (1 t., b. l. 40), kadangi atsakovė 2009-03-09 raštu Nr. 07-93 ieškovui pranešė, jog draudimo išmoka ieškovui nebus mokama. Ieškinio senaties termino skaičiavimo eigos nesustabdė tas faktas, jog atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką dėl to, jog kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovas vienerių metų ieškinio senaties terminą praleido, kadangi kreipėsi į teismą tik 2010-12-17 (1 t., b. l. 3) pareiškimo registracijos Nr. 24291, t. y. po 2010-03-09.

Ieškovas kreipdamasis į teismą neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, ieškovas išdėstė ieškinio pareiškime aplinkybės, kurios jo manymu sudaro pagrindą manyti, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas (1 t, b. l. 4). Vėliau, bylą nagrinėjant teismo posėdžiuose (1 t.,b. l. 140, 157) ieškovo atstovas nurodė, kad prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes atliekant ikiteisminį tyrimą ieškovui buvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo, todėl dėl objektyvių priežasčių ieškovas privalėjo sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos, atstovo nuomone tai yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Todėl teisėjų kolegija atmeta apeliantės motyvą, kad ieškovas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi tai prieštarauja bylos medžiagai. Taip pat atmestinas apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino praleisto ieškinio senaties termino svarbia priežastimi ikiteisminio tyrimo atlikimą. Aplinkybės, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas yra įrodytos pateiktais byloje rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad 2009-02-12 (baudžiamoji bylą Nr. 20-1-00144-09, b. l. 1, 1 t.) atsakovė dėl ginčo autoįvykio inicijavo ikiteisminį tyrimą, kuris užbaigtas 2010-02-04 (1 t., b. l .28-36,39), nenustačius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su ieškovo teisę gauti draudimo išmoką, tad ieškovas privalėjo sulaukti ikiteisminio tyrimo pabaigos. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas sąžiningai stengėsi išspręsti ginčą nesikreipdamas į teismą, atsakovė šiose derybose dalyvavo (b. l. 1 t. ,b. l. 72), todėl galima konstatuoti, kad tik nepavykus deryboms, ieškovas galėjo suvokti, jog atsakovė nesiruošia išmokėti draudimo išmokos, kuri, ieškovo nuomone, turi būti sumokėta, ir kreiptis į teismą dėl šių teisių gynybos. Nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas dėl minėto termino pabaigos teisinių pasekmių taikymo, tinkamai vertino senaties termino praleidimo priežastis, todėl pagrįstai atnaujino senaties terminą.

Kasacinis teismas nuosekliai formuluoja tokią praktiką, jog kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su galimu teisme reiškiamu reikalavimu atlyginti žalą, išaiškinimo nėra pakankamas, kad toks kreipimasis ar tyrimas būtų pripažintas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. (pvz., žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2004 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. v. A. A. A., bylos Nr. 3K-3-543; 2009 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. S. v. koncertinė įstaiga Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, bylos Nr. 3K-3-449/2009; kt.). Žinoma, nors dėl padaryto teisės pažeidimo vykstantis ikiteisminis tyrimas paprastai neturėtų būti pripažįstamas svarbia priežastimi, sutrukdžiusia asmeniui ginti pažeistas teises kreipiantis į teismą su reikalavimu civilinio proceso nustatyta tvarka, tačiau tais atvejais, kai nustatoma konkreti aplinkybė, trukdanti tokiam kreipimuisi, teismas gali atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą ir tokiu pagrindu.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, sprendžiant klausimą dėl senaties termino atnaujinimo reikšminga yra ir tai, kad ieškovas per protingą terminą 2010-07-01 kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo (1 t., b. l. 71-72) ir 2010-12-17 į teismą (b. l. 3, 1 t.) dėl draudimo išmokos priteisimo. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad apeliantės motyvas, dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai atnaujinto ieškinio senaties termino yra atmestinas kaip neįrodytas.

Pagal CPK 185 straipsnį įrodymų vertinimas reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pagal kasacinio teismo praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.).

Apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo (specialisto išvados), dėl autoįvykio pripažinimo draudžiamuoju nesudaro pagrindo sutikti su apelianto išvadomis dėl skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Remdamasis byloje esančių įrodymų visetu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas įrodė tiek aplinkybės, kad atsakovė būdama draudimo sutarties šalimi, įvykus draudiminiam įvykiui nesumokėjo ieškovui draudimo išmokos, tarp jų ieškovas įrodė teisę ginčijamą draudimo išmoką priteisti iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismo išvados neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, dėl atsakovės sutartinės pareigos išmokėti priteista ieškovui išmoką.

Negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės pateiktas specialisto išvadas, detaliai jų nenagrinėjo ir argumentuotai nepasisakė dėl jų neteisingumo. Skundžiamame sprendime nustatyta, kad 2009-02-09 dėl ginčo autoįvykio specialisto išvada, atlikta atsakovės užsakymu, kurioje nurodyta, kad padaryto tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad automobilių „Jaguar S-type‘, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimai buvo patirti ne eismo įvykio, užregistruoto 2009-01-18 apie 20.10 val. Kaune Gvazdikų – Alyvų gatvių sankryžoje, metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, bet kitomis aplinkybėmis (b. l. 1 t., 67-70). Teismas byloje vadovavosi ekspertizės (1 t., b. l. 120-127) 2011-03-25 aktu Nr. 11-3110 (10), kuris teismo nuomone turi didesnę įrodomąją galią ir sutampa su ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00144-09 surašyta specialisto 2009-08-17 išvada Nr. 11-963/09, kurioje nurodyta, kad automobilių „Jaguar S-Type“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) ir „(duomenys neskelbtini) valst Nr. (duomenys neskelbtini) priekinės dalies sugadinimai yra suderinami, pagal kampą, kuriuo susidūrė automobiliai, tikėtinas šių sugadinimų atsiradimas nagrinėjamo eismo įvykio metu vairuotojų nurodytoje vietoje ir nurodytomis aplinkybėmis (b. b. 1 t., b. l. 119-127). Todėl remiantis surinktais byloje įrodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dauguma rašytinių įrodymų patvirtina, jog labiau tikėtina, kad sugadinimai buvo patirti vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, automobilių tarpusavio susidūrimo ginčo eismo įvykio metu, o ne kitomis aplinkybėmis. Tas faktas, jog specialistų išvados dėl ginčo įvykio aplinkybių nesutapo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, nes teismas vadovavosi sprendime dviejų ekspertų išvadomis (V. L., V. M.), o ne vieno (M. S.). Taigi teismo manymu, didesnė tikimybė, jog dviejų ekspertų išvados yra labiau patikimos negu vieno eksperto, tai teismas nurodė motyvuodamas savo išvadas sprendime, o ne kaip nurodo skunde apeliantė, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Tas faktas, kad du specialistai (V. L., V. M.) buvo paskirti vadovaujantis teismo ir tyrėjos procesiniais dokumentais, o ne suinteresuoto bylos baigtimi asmens – atsakovės privačiu užsakymu, vertinant ekspertų išvadas yra taip pat reikšminga, kadangi ekspertizės aktas yra viena iš įrodinėjimo priemonių rūšių (CK 177 str.). Teismas eksperto išvadą turi vertinti visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. eksperto išvada vertinama pagal visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Šiuo atveju pirmosios instancijos šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, teismo išvados yra motyvuotos ir atitinka byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo, nes teismo išvados nėra nuginčytos jokiais objektyviais įrodymais (CPK 177, 178 str.).

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nenustatytas (CPK 326 str. 1 d.1 p.), todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis CPK 47 str. 5 d. byloje tenkintinas trečiojo asmens „If P&C Insurance AS", veikiančio per „If P&C Insurance AS" filialą prašymas (2 t., b. l. 10-12) dėl šio asmens pašalinimo iš bylos apeliaciniame procese. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-2375-475/2011 matyti, kad „If P&C Insurance AS" sudarė taikos sutartį su R. V. ir tuo pagrindu civilinė byla Nr. 2-2375-475/2011, teismo 2011-10-18 nutartimi nutraukta (2 t., b.l.5, civ. byla Nr. 2-2375-475/2011 ). Tad „If P&C Insurance AS" šiame apeliaciniame procese neturi teisinio intereso, nes priimta byloje apeliacinio teismo nutartis neturi „If P&C Insurance AS" teisėms ir pareigoms įtakos (CPK 302 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimo nekeisti.

Trečiojo asmens „If P&C Insurance AS", veikiančio per „If P&C Insurance AS" filialą prašymą dėl pašalinimo iš apeliacinio proceso patenkinti remiantis CPK 47 str.5d.