Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės (buv. Lipnickienės) ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-25108-545/2013 pagal ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovui IĮ Beauty Culture dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Papildomų darbų išlaidas apeliantas įrodinėjo rašytiniais dokumentais – atsakovui apmokėjimui pateikta PVM sąskaita-faktūra, lokaline sąmata bei atliktų darbų aktu. Be to apie atliktus darbus atsakovo išnuomotose patalpose patvirtino ir liudytojas V. D.;Komunalines paslaugas apskaičiavo atsižvelgiant į 1,64% užimamą plotą visų pastate esančių patalpų ploto atžvilgiu. Teismas nevertino tų aplinkybių, kad pastate, kuriame atsakovas išsinuomojo patalpas, dalis patalpų ginčo laikotarpiu nebuvo ir negalėjo būti šildomos. Už šilumos energiją 50% sumos apmoka UAB „Lupra“, todėl likusią 50% sumą, privalo apmokėti prekybos centre šilumos energiją naudojantys nuomininkai tarp jų ir atsakovas. Atsakovo užimamo ploto dalis sudaro 12,96% (bendras – 631,50 m²), kas sudaro daugiau nei 12%. Išlaidos už bendro naudojimo elektros energijos suvartojimą bei eksploatacines išlaidas apskaičiuotinas vadovaujantis tuo pačiu metodu;Teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą dėl prašomų 146,60 Lt dydžio palūkanų, nenustatė prašomų priteisti palūkanų paskirties. Palūkanos yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija, kurią kreditorius turi teisę gauti visada, jeigu skolininkas laiku neįvykdo savo piniginės prievolės. Teismas nustatęs faktą, kad atsakovai laiku neapmokėjo jiems pagal sutartį priklausančių mokėti sumų, turėjo spręsti dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, kurių paskirtis yra kompensuoti bent minimalius ieškovo nuostolius.

Įrodymų, kad ieškovo pateiktose sąskaitose ir atliktų darbų akte nurodyti darbai buvo atlikti būtent atsakovo nuomojamose patalpose ar su atsakovo prašymu ieškovas nepateikė. Jokių darbų nuomojamose patalpose atsakovas neprašė ir nereikalavo atlikti. Byloje duomenų, kad darbai ar jų sąmata būtų suderinta su atsakovu, nėra. Ieškovas savo interesais vykdantis pastate statybos darbus neturi pareigos reikalauti, kad tokių darbų išlaidas padengtų su jais nesusiję asmenys – nuomininkai. Liudytojas teismo posėdžio metu nurodė, jog fakto, kad darbai buvo atliekami atsakovo nuomojamose patalpose, jis pats nematė;Pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nuostatas nuomininkas įsipareigoja mokėti mokesčius už faktiškai patalpose sunaudotą elektros energiją ar kitas paslaugas pagal atskiro apskaitos prietaiso parodymus, o jų nesant - proporcingai nuomininko nuomojamų patalpų plotui, visų pastate esančių patalpų ploto atžvilgiu. Bendrųjų patalpų ir eksploatacinės išlaidos mokamos pagal užimamą plotą pastate. Įrodymų, kad šalys buvo susitarusios kitaip nei sutartyje, apeliantas nepateikė. Akivaizdu, kad pastate izoliuoti šilumos tiekimo prasme vienų patalpų nuo kitų stiklinėmis pertvaromis, kurios nesiekia lubų yra objektyviai neįmanoma. Todėl apelianto teiginiai, jog skaičiuojant išlaidas už šilumos energiją turi būti atimamos vienos ar kitos patalpos, kurios neva izoliuotos ir jose neteikiama šilumos energija, yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo nuomojamos patalpos sudaro 1,64 proc. visų pastate esančių patalpų ploto, todėl atsakovui kyla pareiga apmokėti tik už atitinkamo dydžio gautas komunalines paslaugas;Ieškovas savo argumentus dėl teisės į palūkanas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau joje nėra analizuojamas klausimas dėl dvigubų netesybų. Teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir atsižvelgė į egzistuojančią teismų praktiką, pagal kurią laikomasi vieningos nuomonės, jog dvigubos netesybos negali būti taikomos;Pirmos instancijos teismas neteisingai šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, priteisdamas šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas, nevertino atsisakyto reikalavimo daliai tenkančių išlaidų ir tokiu būdu pažeidė procesines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta priteisti ieškovo (apelianto) naudai išlaidas už papildomus darbus, reikalauja priteisti visą sumą už šilumos energiją ir kompensuojamąsias palūkanas. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir sutartį aiškino, neatsižvelgdamas į sutarties šalių tikrąją valią. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje bylojeJ. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje R. P., V. Š. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje R. P. ir kt. v. S. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-403/2011; kt.).

Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad iš atsakovo turi būti priteistos išlaidos dėl atliktų papildomų darbų. Ieškovas reikalavimą dėl atliktų papildomų darbų išlaidų grindė 2012 m. gruodžio mėnesio lokaline sąmata, 2012-12-21 atliktų darbų aktu, 2012-12-28 PVM sąskaita-faktūra Nr. 14646, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo V. D. parodymais. Atsakovas su šiuo reikalavimu kategoriškai nesutiko, nurodė, kad, esant būtinybei atlikti tam tikrus statybos darbus atsakovo nuomojamoje patalpoje, tokie darbai šalių turėjo būti suderinti raštu, be to, ieškovas esą neįrodė, kad darbus atliko būtent atsakovui priklausančioje patalpoje. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, vertino, kad ieškovas neįrodė, jog darbai buvo atlikti atsakovo nuomojamose patalpose, jo sutikimu ir žinia. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Šalių sudarytos Sutarties 2.1, 2.2, 3.1 punktais ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovui ir deklaravo, kad perduota technines ir eksploatacines sąlygas atitinkančias, tvarkingas ir galimas naudoti pagal paskirtį nuomojamas patalpas. Sutarties 4.21 punkte buvo numatyta, kad pagal papildomą šalių rašytinį susitarimą į nuomos mokestį gali būti įskaitomos nuomininko lėšos, panaudotos remonto ir pertvarkymo atliktiems darbams, raštu suderintiems su nuomotoju. Sutarties 5.1.4 punktu nustatyta ieškovo pareiga atlikti kapitalinį remontą, o 5.2.12 punktu - atsakovo pareiga savo lėšomis pagal poreikį atlikti einamąjį remontą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovas privalėjo perduoti atsakovui nuomojamas patalpas tokios būklės, kad joms nereikėtų atlikti jokių papildomų remonto darbų, ir atsakovui tenka tik pareiga vykdyti šių patalpų einamąjį remontą. Ieškovas neįrodė, jog kokiu nors būdu buvo pasiektas susitarimas su atsakovu, kad pastarasis prisiims dalį paties ieškovo iniciatyva atliktų remonto darbų išlaidų. Atliktų papildomų darbų pobūdis (pvz. plastikinių kanalizacijos vamzdžių tiesimas, keraminių vamzdynų ardymas ir kt.) suponuoja išvadą, kad darbai buvo atliekami tam, kad užtikrinti tinkamą buitinių ir gamybinių nuotekų ir vandens tinklo funkcionavimą bendrai visoms patalpoms. Ieškovo pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, jog šie darbai buvo atliekami būtent atsakovo nuomojamose patalpose - lokalinėje sąmatoje nedetalizuojant nurodyta, kad statinys yra (duomenys neskelbtini). Posėdžių protokoluose nėra užfiksuota, kad liudytojas V. D. būtų patvirtinęs, jog papildomi darbai buvo atliekami konkrečiai atsakovo nuomojamose patalpose. Atsižvelgęs į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo dėl atsakovo pareigos sumokėti už papildomus remonto darbus.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, priteisdamas skolą už šilumos energiją, nepagrįstai taikė 1,64% proporciją nuo viso pastato ploto, kadangi dalis pastato nebuvo šildoma. Nors šias aplinkybes (dėl tam tikrų patalpų nešildymo) patvirtina antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai bei šalių paaiškinimai), apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fegda“ v. UAB „Via Baltika Logistika“, bylos Nr. 3K-3-349/2010; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. G. v. UAB „JG reklamos dovanos“, bylos Nr. 3K-3-378/2013; kt.). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas gali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Peata“ v. UAB „Virginijus ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-36/2014). Pagal šalių pasirašytos Sutarties 4.8.1.2 punktą, nuomininkas įsipareigoja mokėti mokesčius už faktiškai patalpose sunaudotą šilumos energiją pagal apskaitos prietaisų parodymus, o jų nesant, proporcingai nuomininko nuomojamų patalpų plotui, visų pastate esančių patalpų ploto atžvilgiu. Ši tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis yra galiojanti, jokiais kitais sutarties papildymais nepakeista, todėl šalims yra privaloma. Pirmos instancijos teismas nustatęs, kad ieškovui UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuosavybės teises priklauso pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas yra 4 992,66 m², o atsakovas IĮ Beauty Culture nuomoja 81,91 m² ploto negyvenamąsias patalpas, paskaičiavo, kad užimamas atsakovo plotas sudaro tik 1,64%. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai rėmėsi sutarties nuostatomis ir proporcingai nuo viso pastato ploto apskaičiavo atsakovui tenkančią dalį, t. y. 1,64%. Pagrindo aiškinti šias Sutarties nuostatas kitokiu būdu, ieškovas neįrodė. Aplinkybė, kad ieškovui priklausančio pastato patalpos nėra išnuomotos, negali turėti reikšmės nuomininkų skaičiuojamiems mokesčiams, nes patalpų nuoma priklauso išimtinai nuo ieškovo veiksmų ir atitenka jo rizikai. Apelianto argumentai, jog mokesčiai turėtų būti skaičiuojami nuo pastato ploto, atėmus bendro naudojimo patalpų plotą, yra atmestini, kadangi už bendro naudojimo patalpas turi būti mokama bendrai visų patalpų naudotojų. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, priteisdamas ieškovo naudai iš atsakovo sutarties sąlygas atitinkančio dydžio skolą už šilumos energiją, priėmė pagrįstą sprendimą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais buvo atsisakyta ieškovui (apeliantui) priteisti kompensuojamąsias palūkanas. Vienas esminių apelianto argumentų dėl nepriteistų kompensuojamų palūkanų buvo tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė prašomų priteisti palūkanų paskirties.

Kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, prievolės neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas yra pagrindas nukentėjusiai šaliai reikalauti taikyti įstatyme įtvirtintus civilinių teisių gynimo būdus. Kreditorius turi galimybę naudotis Lietuvos civilinėje teisėje įtvirtintais kreditoriaus interesų apsaugos būdais – netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

Palūkanų instituto turinys atskleidžiamas sistemiškai aiškinant šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už pinigų skolinimą (pavyzdžiui, CK 6.872 str. nustatytos palūkanos už naudojimąsi paskolos suma); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str., toliau – kompensuojamosios palūkanos).

Kompensuojamosios palūkanos, reglamentuojamos CK 6.210 straipsnyje, nustatančiame kompensuojamųjų palūkanų dydžius, CK 6.261 straipsnyje, įtvirtinančiame minimalių kreditoriaus nuostolių, patiriamų dėl negalėjimo naudotis pinigais, prezumpciją ir teisę reikalauti didesnių nuostolių, jeigu jie buvo patirti, bei kitose CK normose (pavyzdžiui, CK 6.415, 6.446 straipsniai). Kompensuojamoji palūkanų funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją.

Sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis). Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant pagal tokius reikalavimus, mažesnioji suma įskaitoma į didesniąją. Kai kreditorius iš skolininko reikalauja ir kompensuojamųjų palūkanų, ir netesybų, ir kitų nuostolių, palūkanos ir netesybos, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė, įskaitomos viena į kitą, o likusių nuostolių dydį turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-08 Netesybos ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).

Ieškovas (Apeliantas) tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad jis reikalauja iš atsakovo priteisti kompensuojamas palūkanas už piniginės prievolės neįvykdymą laiku. Pirmos instancijos teismas atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų, motyvuodamas tuo, jog tokio reikalavimo patenkinimas reikštų dvigubų netesybų taikymą. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog kreditorius visada turi teisę į palūkanas kaip kompensaciją, jeigu skolininkas ne laiku įvykdo savo prievolę – finansinį įsipareigojimą, tačiau atkreipia dėmesį, kad praktikoje egzistuoja taisyklė, jog kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją. Ieškovas ir atsakovas Sutartyje susitarė dėl 0,04 % dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, taigi šalys susitarė dėl netesybų taikymo ir jokių kitų mokėjimų už prievolės nevykdymą ar neįvykdymą laiku nėra nustatyta. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad tarp šalių susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai, todėl ieškovo prašomos palūkanos atlieka ne mokėjimo funkciją, o nuostolių kompensavimo funkciją, šią aplinkybę taip pat patvirtina ir pats ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde. Darytina išvada, kad tiek delspinigiai, tiek ieškovo prašomos kompensuojamosios palūkanos tampa atsakovo atsakomybės forma, todėl negalima iš atsakovo priteisti ir netesybų ir palūkanų. Pirmos instancijos teismas pagrįstai mažesniąją palūkanų sumą įskaitė į didesniąją netesybų sumą. Ieškovas neprašė priteisti ir neįrodinėjo patirtų didesnių nuostolių, todėl atsižvelgdama į aptartą palūkanų teisinį reglamentavimą ir jo išaiškinimus kasacinio teismo praktikoje bei byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teismų praktiką ir pagrįstai atsisakė priteisti ieškovui prašomas kompensuojamąsias palūkanas.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-10 sprendimą, pakeičiant šalims priteistas bylinėjimosi išlaidas – paskirstyti jas proporcingai priteistų ir atmestų reikalavimų daliai. Teisėjų kolegija, pažymi, kad šalys atsiliepimu į apeliacinį skundą išdėsto nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi, atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja. Atsakovas, manydamas, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, turėjo įstatymo nustatyta tvarka tokį teismo sprendimą skųsti.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Atsakovas IĮ „Beauty Culture“ pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 144,81 EUR (500,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 MMA), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytus dydžius, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę atsakovui IĮ „Beauty Culture“ iš apelianto priteisiama 144,81 EUR (500,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų (500,00 Lt) (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis)

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (į.k. 300145575, buv. S. Stanevičiaus g. 33-25) atsakovo IĮ „Beauty Culture“ (į.k. 300582849, buv. Parko g. 29-12, Vilnius) naudai 144,81 EUR (500,00 Lt) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.