- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-01
- Bylos Nr.
- e2A-1845-912/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00752-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- UAB „Legal Balance“
- Atsakovas
- A. Z.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 86,89 Eur negrąžinto kredito, 8,11 Eur bendros kredito kainos, 174,15 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad pradinė kreditorė UAB „Ferratum“ ir atsakovas 2014 m. vasario 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria UAB „Ferratum“ suteikė atsakovui 86,89 Eur vartojimo kreditą, atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą kredito kainą sutartyje nustatyta tvarka iki 2014 m. kovo 23 d. Atsakovas neįvykdė įsipareigojimų. Pradinė kreditorė ir UAB „Ferratum Finance“ 2016 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria pradinė kreditorė perdavė UAB „Ferratum Finance“ paskolų sutarčių portfelį, taip pat ir atsakovo sutartį. UAB „Ferratum Finance“ ir UAB „Credit day“ 2019 m. gegužės 9 d. sudarė subrogacijos sutartį, kuria UAB „Ferratum Finance“ perleido UAB „Credit day“ reikalavimo teises į atsakovo skolą. UAB „Credit day“ ir ieškovė 2019 m. gegužės 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teises ieškovei į atsakovo skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu už akių iš dalies tenkino ieškinį, pripažino 2014 m. vasario 21 d. vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punktą nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio (nuo pat pradžių), priteisė ieškovei iš atsakovo 86,89 Eur negrąžinto kredito, 8,11 Eur bendros kredito kainos, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 95 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 22,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas atmetė kitą ieškinio dalį.
4. Teismas nustatė, kad UAB „Ferratum“ ir atsakovas 2014 m. vasario 21 d. atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 86,89 Eur kreditą, bendra kredito kaina – 8,11 Eur, bendros kredito kainos metinė norma – 196,14 Eur, palūkanų norma – 112,30 proc., grąžinimo terminas – 2014 m. kovo 23 d. 2014 m. vasario 21 d. į atsakovo banko sąskaitą pervesta 86,89 Eur (300 Lt) suma. Ieškovė 2019 m. birželio 6 d. informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimo sutartį ir pareikalavo sumokėti skolą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs skolą ieškovei.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 174,15 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2014 m. kovo 24 d. (vartojimo kredito sutarties pabaigos) iki 2015 m. gruodžio 29 d., taikant 112,30 proc. metinę palūkanų normą. Teismas nustatė, kad vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punkte, bendrųjų sąlygų 10.1 punkte šalys susitarė, kad palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo dienos iki faktinio vartojimo kredito sumos grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punkte nustatyta, kad kredito gavėjas įsipareigoja, negrąžinęs kredito laiku, mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punkte nustatyta, kad, suėjus kredito terminui, kredito gavėjas vėluoja grąžinti kreditą, palūkanas už kreditą ar jų dalį ir (ar) kitus bendrą kredito kainą sudarančius mokesčius ar bet kokius kitus mokėjimus pagal sutartį, kredito gavėjas įsipareigoja kredito davėjui už juos mokėti 0,05 proc. dydžio netesybas (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną, bet ne daugiau kaip už 180 dienų.
6. Teismas ex officio (savo iniciatyva) pripažino vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punktą dėl kredito gavėjo įsipareigojimo, negrąžinus kredito laiku, mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo nesąžininga ir negaliojančia, nes šiame punkte nustatytos palūkanos viršija Vartojimo kredito įstatyme (toliau – VKĮ) nustatytų netesybų dydį (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).
7. Teismas nurodė, kad patenkino 35,3 proc. reikalavimų, todėl proporcingai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo už akių dalį dėl palūkanų po sutarties įvykdymo termino pabaigos dienos ir bylinėjimosi išlaidų, priteisti iš atsakovo 174,15 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, 63,40 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme; palikti nepakeistą kitą sprendimo dalį, priteisti apeliantei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad VKĮ taikomas tik galiojančioms vartojimo kredito sutartims ir nereguliuoja civilinės atsakomybės teisinių santykių po vartojimo kredito sutarties nutraukimo ar jos įvykdymo termino pasibaigimo. Dėl to nepagrįstai netenkino apeliantės reikalavimo dalies dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai rėmėsi VKĮ 11 straipsnio 8 dalimi.
8.2. VKĮ – tai specialusis įstatymas, kuriame nustatyti vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai ir tvarka. Jame nereglamentuojami sutarties nutraukimo padariniai. CK nustatyti sutarčių nutraukimo pagrindai netaikomi šiems santykiams. Nutraukimo padariniams taikytinos CK normos, kuriose nustatytos tiek bendrosios sutarčių teisės taisyklės, tiek specialiosios kreditavimo ir paskolos sutarčių taisyklės bei civilinės atsakomybės taisyklės, nes teisės aktuose nenustatyta specifinių vartojimo kredito sutarties nutraukimo padarinių.
8.3. Teismas netinkamai interpretavo vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punktą. Apeliantė teigė, kad kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai atlieka minimalių nuostolių kompensavimo funkciją, todėl didesnė suma apima mažesnę. Apeliantė prašė priteisti ne delspinigius, bet kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas. Delspinigių suma pagal bendrųjų sąlygų 10.1 punktą įskaičiuojama į kompensuojamųjų palūkanų sumą. Teismas netinkamai interpretavo šalių santykius, neatsižvelgė į naujausius kasacinio teismo išaiškinimus.
8.4. Teismas nepagrįstai netenkino dalies reikalavimų. Tenkinus visus ieškinio reikalavimus, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų turėtų būti pakeista, nurodant, kad apeliantei priteisintos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Byloje kilo ginčas dėl vartojimo kredito sutartyje nustatytų palūkanų priteisimo.
10. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
11. Pradinė kreditorė UAB „Ferratum“ ir atsakovas 2014 m. vasario 21 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteiktas 86,89 Eur vartojimo kreditas. Atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti bendrą kredito kainą iki 2014 m. kovo 23 d. Sutartis sudaryta atsakovui pasinaudojus kredito davėjos interneto platforma ir sutarties sudarymą patvirtinus į kredito davėjos banko sąskaitą pervedant 1 ct.
12. Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punkte šalys susitarė, kad kredito gavėjas, negrąžinęs kredito laiku, įsipareigoja mokėti palūkanas iki tol, kol grąžins kreditą.
13. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 10.1 punkte nustatyta, kad jeigu, suėjus kredito grąžinimo terminui, kredito gavėjas vėluoja grąžinti kreditą, palūkanas už kreditą ar jų dalį ir (ar) kitus bendrą kredito kainą sudarančius mokesčius ar bet kokius kitus mokėjimus pagal sutartį, jis įsipareigoja kredito davėjui už juos mokėti 0,05 proc. dydžio netesybas (delspinigius) už kiekvieną uždelstą dieną, bet ne daugiau kaip už 180 dienų.
14. Pradinė kreditorė ir UAB „Ferratum Finance“ 2016 m. liepos 22 d. sudarė sutartį dėl paskolos sutarčių perkėlimo, kuria pradinė kreditorė perdavė UAB „Ferratum Finance“ paskolų sutarčių portfelį, taip pat ir atsakovo sutartį.
15. UAB „Ferratum Finance“ ir UAB „Credit day“ 2019 m. gegužės 9 d. sudarė subrogacijos sutartį, kuria UAB „Ferratum Finance“ perleido naujajai kreditorei UAB „Credit day“ reikalavimo teises į atsakovo skolą.
16. UAB „Credit day“ ir ieškovė 2019 m. gegužės 10 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido reikalavimo teises ieškovei į atsakovo skolą.
17. Ieškovė 2019 m. birželio 6 d. išsiuntė atsakovui pranešimą – informavo apie reikalavimo perleidimo sutartis ir pareikalavo sumokėti skolą.
Dėl kompensacinių palūkanų priteisimo
18. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitus rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Pagal 6.874 straipsnio 1 dalį, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.
19. Pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (VKĮ 11 straipsnio 8 dalis).
20. Palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Taigi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
21. Apeliantė prašo priteisti iš atsakovo 174,15 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo 2014 m. kovo 24 d. (vartojimo kredito sutarties pabaigos) iki 2015 m. gruodžio 29 d., taikant 112,30 proc. metinę palūkanų normą. Apeliantė teisingai nurodo, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog, nutraukus sutartį, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).
22. Apeliantė teigia, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostata skirta aktyvioms sutartims, kai sutartis dar nenutraukta ir nepasibaigęs jos įvykdymo terminas, nes, nutraukus sutartį arba pasibaigus jos įvykdymo terminui, nebelieka sutarties grafiko, pagal kurį nustatytos įmokos. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytų apeliantės argumentu dėl tokių toliau išdėstytų priežasčių.
23. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kredito sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė atsakovui suteikė 86,89 Eur vartojimo kreditą sudaryta 2014 metais vieno mėnesio terminui. Pažymėtina, kad aptariamas vieno mėnesio terminas pagal sutartį yra ne sutarties galiojimo terminas, bet terminas, per kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti 86,89 Eur kreditą ir sumokėti 8,11 Eur bendrą kredito kainą (taip pat ir 112,30 proc. metinės normos palūkanas), iš viso – 98 Eur (bendrą kredito gavėjo mokamą sumą) (kredito sutarties specialiųjų sąlygų lentelės 4–oji grafa) (Sutarties bendrųjų sąlygų 1.4 punktas). Sutarties specialiosiose sąlygose įrašyta, kad nurodyta suma yra bendra kredito kainos metinė norma ir lygi 196,14 proc.
24. Vartojimo kredito sutartyje aptarta termino pratęsimo tvarka, bet į bylą nepateikta duomenų, kad atsakovas pasinaudojo šia tvarka ir pratęsė šį terminą (sutarties bendrųjų sąlygų 8.1–8.4 punktai).
25. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.8 punkte nustatyta kredito davėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį, taip pat nustatyta aptariamos teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Pagal nurodytą sutarties sąlygą kredito davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti nedelsiant, t. y. sutarties nutraukimo įsigaliojimo dieną grąžinti visą kreditą, sumokėti palūkanas, priskaičiuotas iki faktinio kredito grąžinimo dienos, kitus bendrą kredito kainą sudarančius mokesčius ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas, apie tokį nutraukimą informuodamas kredito gavėją rašytiniu pranešimu, jeigu:
25.1. paaiškėja, kad kredito gavėjas, siekdamas gauti kreditą, kredito davėjui pateikė neteisingus asmens duomenis ar informaciją apie savo mokumą; arba
25.2.1. kredito gavėjas yra raštu informuotas apie pradelstą mokėjimą; ir
25.2.2. mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 proc. negrąžintos kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; ir
25.2.3. pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per 2 savaites nuo papildomo rašytinio pranešimo įteikimo dienos kredito gavėjui.
26. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9.9 punktą, sutartis laikoma nutraukta (t. y. nutraukimas įsigalioja) kitą dieną po to, kai kredito gavėjas gavo pranešimą apie Sutarties nutraukimą.
27. Sutarties 9.11 punkte nustatyta, kad nutraukus sutartį nepanaikinama kredito gavėjo prievolė grąžinti kredito davėjui kreditą, mokėti palūkanas, kitus bendrą kredito kainą sudarančius mokesčiu ir kitas kredito davėjui pagal sutartį mokėtinas sumas.
28. Sutarties 13.1 punkte aptarti atvejai, kada laikoma, kad pagal sutartį kredito davėjo kredito gavėjui siunčiama informacija laikoma tinkamai įteikta. Nustatyti du tokie alternatyvūs atvejai – siuntimas į elektroninį paštą ir siuntimas gyvenamosios vietos adresu. Abiem atvejais (tiek siunčiant atsakovui elektroninį laišką, tiek –laišką paprastu paštu) kredito davėjo privalo išsiųsti SMS žinutę atsakovo nurodyto telefono numeriu.
29. Ieškovė į bylą pateikė įrodymų, kad reikalavimo teisę į atsakovą pradinė kreditorė 2016 m. liepos 22 d. perleido pirmam cesionieriui, šis 2019 m. gegužės 9 d. – antram cesionieriui, o pastarasis 2019 m. gegužės 10 d. – trečiam cesionieriui (ieškovei). Po to ieškovė 2019 m. birželio 6 d. elektroniniu paštu atsakovui išsiuntė pranešimą, kuriame priminė, kad vartojimo kredito sutartis nutraukta dėl nevykdomų įsipareigojimų. Pranešime pažymėta, kad sutarties nutraukimas nesustabdo sutartyje nustatytų mokėjimo palūkanų ir delspinigių skaičiavimo, taip pat nepanaikina atsakovo prievolės sumokėti pagal sutartį grąžintinas sumas, pranešimo dieną skola yra 198,55 Eur. Ieškinys teisme pareikštas 2020 m. liepos 3 d., t. y. praėjus daugiau negu metams.
30. Įvertinusi aptartą įvykių chronologiją, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nei pradinė kreditorė, nei pirmasis ir antrasis cesionieriai nenutraukė su atsakovu sudarytos sutarties pagal sutarties bendrųjų sąlygų 9.8 punkte nustatytą tvarką. Pažymėtina, kad į bylą nepateikta įrodymų, kad sutartyje nustatyta tvarka kredito davėjui vienašališkai nutraukti su atsakovu sudarytą sutartį tinkamai pasinaudojo taip pat ir ieškovė. Teismui pateiktas tik elektroninis laiškas-pranešimas, kurį ieškovė siuntė atsakovui ir priminė apie tai, kad vartojimo kredito sutartis nutraukta. Vis dėlto nurodytame pranešime nepaaiškinta, kada su atsakovu sudaryta sutartis nutraukta ar laikoma nutraukta. Ieškovė nepateikė į bylą taip pat ir įrodymų, kad siuntė atsakovui ne tik elektroninį laišką, bet taip pat ir SMS žinutę. Pabrėžtina, kad tik praėjus vienai darbo valandai po to, kai tokia SMS žinutė išsiunčiama atsakovui sutartyje nurodytu atsakovo telefono numeriu, laikoma, jog ieškovės elektroninis laiškas-pranešimas tinkamai įteiktas (sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punkto a) papunktis). Akcentuotina, kad aptariamas elektroninis laiškas-pranešimas apie sutarties nutraukimą ir tuo pačiu reikalavimas grąžinti kreditą, sumokėti kredito kainą, palūkanas ir netesybas atsakovui išsiųstas 2019 m. birželio 6 d., t. y. praėjus daugiau negu penkiems metams nuo termino kreditui grąžinti pabaigos (t. y. nuo 2014 m. kovo 23 d.). Visą tą laiką vartojimo sutartis galiojo. Per nurodytą laiką įsigaliojo taip pat ir VKĮ pakeitimas bei VKĮ 11 straipsnio 8 dalis (2015 m. lapkričio 5 d. įstatymo Nr. XII-1989 redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. vasario 1 d. (TAR, 2015, Nr. 2015-18269)). Taigi aptariama VKĮ 11 straipsnio 8 dalis galiojo ieškovei įgyjant cesijos būdu reikalavimo į atsakovą teisę ir galioja ieškovei įgyvendinant savo teises pagal pradinio cedento ir atsakovo sudarytą vartojimo kredito sutartį. Dėl nurodytos priežasties nurodyta įstatymo nuostata taikoma ieškovės ir atsakovo vartojimo kredito teisiniams santykiams.
31. Pažymėtina, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostata (pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį; jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi) turi būti aiškinama taip, kad būtų efektyviai užtikrinta kredito vartojimo teisinių santykių silpnesniosios šalies – kredito gavėjo, kaip vartotojo – teisės ir interesai, bei būtų užkirstas kelias stipresniąją šių santykių šaliai (kreditoriui) nesąžiningai pasinaudoti savo dominuojančia padėtimi. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas negali būti aiškinamas siaurinamai, t. y. taip, kaip šią įstatymo nuostatą supranta ir aiškina ieškovė. Kitaip tariant aptariama įstatymo nuostata negali būti aiškinama taip, kaip apimanti tik atvejus, kai vartojimo kredito sutartis dar nenutraukta, ir neapimanti atvejų, kai sutartis jau nutraukta. Priešingai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nurodyta vartojimo kredito teisinius santykius reglamentuojanti nuostata taikoma taip pat ir tais atvejais, kai kreditorius reikalavimą kredito gavėjui pareiškia nutraukęs vartojimo kredito sutartį. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatos reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą, negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Be to, netesybos apima taip pat ir kompensacines palūkanas, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos. Tik taip aiškinant nurodytą įstatymo nuostatą, tenkinamas įstatymo leidėjo tikslas apsaugoti vartotojų teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-611/2020).
32. Taigi tai, kad pasibaigė vartojimo kredito sutartyje skolininkui nustatytas terminas įvykdyti prievolę, savaime nepaneigia, kad šalių teisiniai santykiai kilo iš vartojimo kredito teisinių santykių. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ieškovės reikalavimą ir jį vertindamas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant vartojimo kredito sutartinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas prašomų priteisti palūkanų dydį, pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad, jeigu delspinigiai viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, tai tokias netesybas nustatančios sąlygos turi būti pripažįstamos nesąžiningomis, negaliojančiomis ab initio, o ne mažinamos iki įstatyme nustatyto 0,05 proc. dydžio. Kad tokiu atveju netesybos iš viso nepriteistinos, pripažįstama tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-611/2020; Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje B. S. SA prieš M. D., Mercedes Godoy Bonet, C-96/16, ir R. R. Escobedo Cortés prieš Banco de Sabadell SA, C-94/17).
34. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad ieškovė prašo priteisti palūkanas, taikant 112,30 proc. metinę palūkanų normą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės prašomų kompensuojamųjų palūkanų suma (174,15 Eur) yra ne tik didesnė už vartojimo kredito, suteikto atsakovui, sumą (86,89 Eur), todėl tokios sumos priteisimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), bet ir viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų netesybų dydį (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva (ex officio) pripažino vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 5.2 punktą dėl kredito gavėjo įsipareigojimo, negrąžinus kredito laiku, mokėti palūkanas iki faktinio kredito grąžinimo nesąžininga ir negaliojančia.
35. Netenkinus apeliacinio skundo reikalavimo dėl kompensuojamų palūkanų priteisimo, netenkinamas apeliantės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo.
36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, tinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, dėl to apeliacinis skundas atmestinas (CPK 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo už akių.
Palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą už akių.