Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1866-221/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-11-13
Bylos Nr.: 2A-1866-221/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-15025-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Virginija Lozoraitytė
Pareiškėjas: R. B., L. B.
Suinteresuotas asmuo: Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Advokatai: Dominykas Varnas

Kategorijos

114.11pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1866-221/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-15025-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; (S) 121.21

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. lapkričio 13 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Lozoraitytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų R. B., L. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyriui, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, uždarajai akcinei bendrovei ,,Vainis“ dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai R. B. ir L. B. 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą prašydami nuosavybės teisės įregistravimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie nuosavybės teise valdo 2640,64 kv. m ploto betono aikštelę b1 ir 26,10 kv. m ploto operatorinės pastatą, kaip pagrindinių daiktų, t. y. pastatų 1B2p (unikalus Nr. 1997-5012-7016), 2Glp (unikalus Nr. 1997-5012-7027) ir 3Glb (unikalus Nr. 1997-5012-7038), esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune (reg. Nr. 20/98794), priklausinius (1 t., b. l. 3-7).

Žemesnės instancijos teismas

Nurodė, kad jie nuosavybės teise valdo tris pastatus lB2p, 2Glp ir 3Glb bei požeminius vandentiekio ir nuotekų tinklus adresu H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune. Šalia minėtų pastatų yra Nekilnojamojo turto registre neįregistruota 2640,64 kv. m ploto vientisa betono aikštelė ir 32 kv. m ploto operatorinės pastatas, kurie išimtinai aptarnauja minėtus pareiškėjų pastatus ir tinklus. Aikštelę ir operatorinę apie 1993 metus pastatė UAB „Plentas“ ir naudojo juos, kol perleido pareiškėjams 2005 m. sausio 28 d. mainų sutartimi Nr. 1250, patvirtinta notarine tvarka. Aikštelės ir operatorinės UAB „Plentas“ perleisti šia sutartimi negalėjo, nes jie nebuvo ir iki šiol nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nei aikštele, nei operatorine niekas kitas daugiau nesinaudoja. Suinteresuoto asmens UAB „Vainis“ pastato ar kitų patalpų H. ir O. Minkovskių g. 73D, Kaune, durų ar įvažiavimo iš aikštelės pusės nėra. Pareiškėjų pastatus lankančių asmenų automobiliai statomi šalia aklinos šio pastato sienos. Visus tris pastatus UAB „Plentas“ buvo įgijęs iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10037/2003 ir 2004 m. gegužės 17 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu. Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė UAB „Plentas“ 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu atliko statybos darbus, rekonstravo įvairius ir minėtus pastatus, investavo į juos 308 684 Lt, todėl teismas UAB „Plentas“ priteisė minėtus tris pastatus. Vykdant 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį UAB „Plentas“ sukūrė naujus, pastatams lB2p, 2Glp ir 3Glb tinkamai funkcionuoti reikalingus daiktus – aikštelę ir operatorinę. Pagal savo prigimtį jie yra pareiškėjų pastatų lB2p, 2Glp ir 3Glb priklausiniai, kadangi jų paskirtis yra tarnauti pagrindiniam daiktui, gerinti jo eksploatacines savybes. Operatorinė aptarnauja 1993 metais pastatytais, taip pat pareiškėjams priklausančiais vandentiekio tinklais į pareiškėjų pastatus tiekiamą šaltą vandenį, nes turi vandens paskirstymo patalpą, taip pat turi pareiškėjų pastatus aptarnaujančią elektros skydinę bei pagalbinę patalpą. Betono aikštelė žemės paviršiumi sujungia operatorinės pastatą su pagrindiniais pareiškėjų pastatais, padaro susisiekimą tarp jų tvirto pagrindo, t. y. patogesnį. Nuotekų ir vandentiekio tinklai pastatyti 1993 metais. Anksčiau nei teritorijoje atsirado minėti pareiškėjams priklausantys vandentiekio tinklai, operatorinės pastatas teritorijoje nestovėjo ir nebūtų reikalingas, o vertinant betoninės aikštelės ir operatorinės pastato H ir O. Minkovskių g. 73 E atliktų darbų priėmimo aktą matyti, kad ją sudarę šalys yra 1994 m. spalio 11 d. jungtinės veiklos sutarties šalių įgalioti atstovai. Akte nurodyta operatorinė ir aikštelė yra pastatyta iš karto po minėtų požeminių tinklų įrengimo bei 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutarties, kuri galiojo 5 metus, pasirašymo.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo UAB „Vainis“ atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad su pateiktu pareiškimu nesutinka (1 t., b. l. 62-65). Nurodė, jog patys pareiškėjai pripažįsta, kad 2005 m. sausio 28 d. mainų sutartimi statinių – aikštelės ir operatorinės neįgijo, nes jie nebuvo ir iki šios dienos nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Tai reiškia, kad nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų privalomų sąlygų juridinio fakto nustatymui, nes 1) daiktas nėra įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 2) pareiškėjai nebuvo įgiję daikto nuosavybės teisėmis ir nėra įrodymų, kad pareiškėjai neteko dokumentų, patvirtinančiųjų nuosavybės teises, todėl byla nutrauktina, kaip nenagrinėtina teisme. Dalis aikštelės, kurią pareiškėjai įvardina kaip aikštelę b1, yra būtina UAB „Vainis“ statinių eksploatacijai. Šia aikštelės dalimi pareiškėjams nėra jokios būtinybės naudotis, jie šios aikštelės dalies neprižiūri. Aikštelė yra pastatyta dar tarybiniais laikais ir ji buvo naudojama tiek pareiškėjų, tiek ir UAB „Vainis'“ statinių eksploatacijai. Prie pareiškėjų statinių yra suformuotas žemės sklypas. Jis yra suformuotas detaliuoju planu. UAB „Vainis“ statinių eksploatacijai būtina aikštelės dalis neįeina į pareiškėjų naudojamą žemės sklypą. Todėl pareiškėjai neturi pagrindo pretenduoti į už jų naudojamo sklypo ribų priklausančius daiktus. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai su detaliojo plano sprendiniais sutiko, jokių pastabų dėl jo nereiškė, todėl savo veiksmais pripažino, kad neturi teisių į aikštelės dalį, skirtą tarnauti pastatui H. ir O. Minkovskių g. 73D, Kaunas. UAB „Plentas“ negalėjo įrengti aikštelės 2000 metais. Ši aplinkybė patvirtinama jungtinės veiklos sutartimi, iš kurios 2.1 punkto matyti, kad Kauno miesto valdyba suteikė UAB „Plentas“ naudojimui pastatus ir anglių sandėliavimo aikštelę. Remiantis jungtinės veiklos sutartimi UAB „Plentas“ tik investavo lėšas į Kauno miesto valdybos turtą, todėl jiems lygiaverčiai investuotų lėšų dydžiui buvo priteisti statiniai, esantys H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune. UAB „Plentas“ statinius nuosavybės teisėmis įgijo ne sutarties, o teismo sprendimo pagrindu. Kiemo aikštelė, kaip papildomas statinys UAB „Plentas“ priteista nebuvo, nes toks priteisimas reikštų nepagrįstą UAB „Plentas“ praturtėjimą. Iš pareiškėjų pateikto akto, patvirtinto Kauno miesto valdybos namų ūkio skyriaus techninės priežiūros inžinieriaus A. Mažeikos, nėra galimybės įvertinti, kada šis aktas surašytas ir kokios konkrečios aiktelės įrengimas yra perduotas minėtu aktu. Su pareiškėjų pozicija, kad aikštelė yra būtent pareiškėjų statinio priklausinys UAB „Vainis“ nesutinka. Pagal savo savybes aikštelė funkciniu ryšiu yra susijusi tiek su pareiškėjų, tiek ir su UAB „Vainis“ turimais statiniais, kadangi ji skirta tarnauti ir UAB „Vainis“ statinių eksploatavimui. UAB „Rivalita“ nėra įgaliota konstatuoti faktus apie aikštelės priežiūrą, ją vykdančius asmenis.

Suinteresuotas asmens Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu su pateiktu pareiškimu nesutiko (1 t., b. l. 78-81), nes patys pareiškėjai nurodė, kad aikštelės ir operatorinės perleisti mainų sutartimi negalėjo, kadangi jie nebuvo ir iki šiol nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Taigi ginčijamu atveju pats pareiškėjas pripažįsta, kad įstatymų nustatyta tvarka nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į ginčo statinius. Pareiškime nurodytas argumentas, kad nuo pat trijų pastatų įgijimo 2005 metais pareiškėjai valdo ir naudoja aikštelę ir operatorinę kaip savo, niekas daugiau ja nesinaudoja ir neturi į ją nuosavybės ar kitokių teisių, ginčijamu atveju teisiškai nėra reikšmingas, nes šios aplinkybės būtų reikšmingos sprendžiant dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi, o ne dėl juridinio fakto nustatymo. Vykdydama įsiteisėjusį 2003 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10037/2003 2004 m. gegužės 17 d. Kauno miesto savivaldybė perdavimo-priėmimo aktu UAB „Plentas“ perdavė aiškiai įvardintą turtą. Civilinėje byloje Nr. 2-10037/2003 nėra nė vieno dokumento, įrodančio, kad aikštelė ar operatorinė būtų kokio nors pastato priklausiniai, nes tokiu atveju neabejotinai turto vertintojai būtų nustatę ir didesnę turto vertę. Vien tai, kad aikštelė ir operatorinė yra šalia pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pastatų, kad pareiškėjai naudojasi tiek aikštele, tiek operatorine, nedaro ginčo objektų priklausiniais. Kaip matyti iš pareiškimo ir patys pareiškėjai ginčo objektų niekada nelaikė priklausiniais, nes pareiškime ne tik nurodė, kad UAB „Plentas“ aikštelės ir operatorinės mainų sutartimi perleisti negalėjo, kadangi jie nebuvo ir iki šiol nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, t. y. nesivadovavo CK 4.14 straipsniu, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas. Pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, įrodančių kad kreipėsi į Registrų centrą dėl tariamų priklausinių įregistravimo. Iš nurodytų argumentų akivaizdu, kad UAB „Plentas“ niekada minėtų statinių neturėjo savo nuosavybėje, o neturint nuosavybėje, neįmanoma ir perleisti tokio turto tretiesiems asmenims. Pareiškėjai neįrodė privalomų įrodyti aplinkybių siekiant nustatyti nuosavybės teisės faktui tame tarpe ir to, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo įgiję nuosavybės teises į statinius.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodė, kad su pateiktu pareiškimu nesutinka (1 t., b. l. 89-91), nes nėra įrodyta operatorinės ir prie pastato esamos betoninės aikštelės funkcinė priklausomybė nuo pareiškėjų nuosavybės teise valdomų statinių, esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune. Siekiant įrodyti, kad statiniai, esantys nesuformuotame žemės sklype, yra pagrindinių statinių, esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune, priklausiniai, būtina įrodyti statinių funkcinę priklausomybę pagrindiniams pastatams.

Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepimu su pateiktu pareiškimu nesutiko (1 t., b. l. 142-144). Nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teisę kildina iš 2003 m. gruodžio 30 d. teismo sprendimo, kuriuo teismas priteisė UAB „Plentas“ atitinkamus statinius nuosavybės teise, laikydami, kad nors teismo sprendime kiti statiniai (ginčo statiniai) nebuvo nurodyti, į juos UAB „Plentas“ įgijo nuosavybės teisę ir po to juos perleido pareiškėjams. Su tokiu argumentu suinteresuotas asmuo nesutinka, nes rezoliucinės teismo sprendimo dalies negalima vertinti plečiamai ir laikyti, kad teismas sprendė ir dėl sprendime nenurodytų statinių. Pareiškėjai nenurodė, koks yra ginčo statinio atsiradimo pagrindas – suteikimo nuosavybėn aktas, sandoris, statybą įteisinantis dokumentas (leidimas, projekto derinimas pan.), nes tiesiog prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtas statinys pareiškėjams priklauso nuosavybės teise. Prašant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl statinio priklausymo nuosavybės teise ir nenurodant, kokiu teisiniu pagrindu tą statinį pareiškėjai įgijo, abejotina, ar toks pareiškimas atitinka CPK 445 straipsnyje nustatytas sąlygas, nes suinteresuotam asmeniui nėra galimybės spręsti, ar pareiškėjai negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų, ar negalima atkurti prarastų dokumentų. Iš pareiškimo nėra aišku, kokie dokumentai įrodo, kad ginčo statiniai yra pareiškėjų valdomų statinių priklausiniai. Vien argumentas, kad aikštelė daro susisiekimą patogesnį, nelemia jos, kaip priklausinio, statuso.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (2 t., b. l. 68-75) pareiškėjų R. B. ir L. B. prašymą nuosavybės teisės įregistravimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jie nuosavybės teise valdo 2640,64 kv. m ploto betono aikštelę b1 ir 26,10 kv. m ploto operatorinės pastatą, kaip pagrindinių daiktų, t. y. pastatų 1B2p (unikalus Nr. 1997-5012-7016), 2G1p (unikalus Nr. 1997-5012-7027) ir 3G1b (unikalus Nr. 1997-5012-7038), esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune (reg. Nr. 20/98794), priklausinius, atmetė; priteisė solidariai iš pareiškėjų R. B. ir L. B. suinteresuoto asmens UAB „Vainis“ naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei valstybės naudai – 26, 95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl aikštelės b1 ir operatorinės statytojų bei statybos metų, teismas konstatavo, kad pareiškėjų bei suinteresuotų asmenų atstovų ir liudytojų parodymai nesutapo. Nekilnojamojo turto registre ginčo objektai nėra įregistruoti, todėl remiantis registro duomenimis bei kitais rašytiniais įrodymais nėra galimybės nustatyti aikštelės b1 ir operatorinės statytojų bei statybos metų. Vien tik remiantis 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartimi, nenustatytos datos atliktų darbų priėmimo akto kopija, pareiškėjų bei prieštaringais liudytojų parodymais, teismas nerado pakankamo pagrindo pripažinti, kad aikštelę b1 ir operatorinę pastatė UAB „Plentas“, vykdydamas 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį. Vertindamas galimai UAB „Plentas“ vykdytos statybos teisėtumo klausimą, teismas konstatavo, kad net pripažinus faktą, jog aikštelę b1 ir operatorinę pastatė UAB „Plentas“, vykdydamas 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį, kiltų tokių statybų teisėtumo klausimas. Teismas vertino, jog remiantis jungtinės veiklos sutartimi, pareiškėjų ir dalies liudytojų apytikriai nurodytais 1995 metais operatorinės pastatas be statybos leidimo ar jam prilyginto dokumento negalėjo būti statomas. Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl aikštelės b1 ir operatorinės pripažinimo pastatų 1B2p, 2G1p ir 3G1b priklausiniais, teismas konstatavo, kad byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog aikštele b1 turi galimybę naudotis ir pastato H. ir O. Minkovskių g. 73D, Kaune, savininkas – suinteresuotas asmuo UAB „Vainis“. Teismas konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog aikštelė b1 ir operatorinė yra pastatų 1B2p, 2G1p ir 3G1b priklausiniai CK 4.19 straipsnio 1 dalies prasme, pagal kurią priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Teismas pažymėjo, kad statinių formavimo nekilnojamaisiais daiktais ir jų registravimo tvarką nustato įstatymai, šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 445 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų dėl valdymo nuosavybės teise pripažinimo nustatymą. Teismas sprendė, kad pareiškimui tenkinti nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų, todėl pareiškėjų prašymą atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Pareiškėjas R. B. apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 87-90) prašo teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti: nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. B. ir L. B. nuosavybės teise valdo 2640,64 kv. m ploto betono aikštelę b1 ir 26,10 kv. m ploto operatorinės pastatą, kaip pagrindinių daiktų – pastatų 1B2p (unikalus Nr. 1997-5012-7016), 2G1p (unikalus Nr. 1997-5012-7027) ir 3G1b (unikalus Nr. 1997-5012-7038), esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune (reg. Nr. 20/98794), priklausinius.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pagal Statybos ir urbanistikos ministro įsakymu Nr. 249 patvirtintas Leidimų griauti ir statyti statinius išdavimo taisykles, kurios įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d., be leidimo gali būti statomos aikštelės, ir nesirėmė liudytojų parodymais, kad abu ginčo statiniai statyti 1994–1999 metais. Tai reiškia, nepaneigta aplinkybė, jog jokio leidimo jiems abiems statyti iš viso nereikėjo. Be to, ginčo statiniai nėra pripažinti pastatytais savavališkai. Dėl to teismas ėmėsi spręsti klausimus, nepriklausančius teismo kompetencijai.

2. Teismas nors ir konstatavo, kad su UAB „Vainis“ pareiškėja turi kitą teisminį ginčą administracinėje byloje Nr. I-126-422/2013 dėl jai formuojamo ir išnuomotino žemės sklypo detaliojo plano rengimo teisėtumo, tačiau nepagrįstai neįvertino šio fakto kaip UAB „Vainis“ tiesioginio suinteresuotumo prisijungti prie jai formuojamo žemės sklypo nenaudojamos teritorijos, asfaltuotos dalies ginčo aikštele, dalį. UAB „Vainis“ priklauso netoli aikštelės esantis angaras ir garažas, kurie abu neturi jokio išėjimo į ginčo aikštelę ir pareiškėjo naudojamą teritoriją. Išėjimai iš UAB „Vainis“ pastatų orientuoti visiškai į kitą pusę, dėl to nei teritorija už jos pastatų, nei ginčo statinių nuosavybės teisė neturėtų būti skirta UAB „Vainis“, toks jos interesas įstatymų nėra saugomas ar ginamas. Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų fotonuotraukų, patvirtinančių UAB „Vainis“ nesinaudojimo ginčo aikštele faktą, taip pat 2012 m. rugpjūčio 13 d. UAB „Rivalita“ parengto apžiūros akto, kuriame konstatuota ginčo statinių priežiūra, valdytojas ir naudotojas. Priešingai šiems įrodymams, teismas iš byloje nesamų duomenų padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad UAB „Vainis“ turi galimybę naudotis ginčo aikštele b1. Šią išvadą teismas nurodė minėdamas kitą, administracinę bylą Nr. I-126-422/2013 dėl detaliojo plano, tačiau nenurodė, kad šis ginčas būtų jau išspręstas ir kad galima daryti išvadą dėl egzistuojančios UAB „Vainis“ galimybės naudotis ginčo aikštele b1. Tokiu konstatavimu teismas neteisėtai sukūrė pagrindą bet kuriems asmenims remtis minėta nesama aplinkybe kitose bylose, tame tarpe ir šiuo metu sustabdytoje administracinėje byloje Nr. I-126-422/2013. UAB „Vainis“ byloje net neįrodinėjo, kad naudojasi ar siekia naudotis ginčo aikštele ar po ja esančia laisva valstybine žeme, tačiau sprendime nurodoma priešingai.

3. Sprendime motyvuotai nepaneigiama, kad pareiškėjui priklausantiems pastatams ir statiniui (požeminiam vandentiekio įvadui) funkcionuoti ginčo statiniai yra reikalingi. Teismas nemotyvuotai atmetė šiuos įrodymus bei nepagrindė, kokiems kitiems daiktams tarnauja ginčo statiniai, arba kodėl laikytina, kad jie nėra jokių daiktų priklausiniai ir gali funkcionuoti savarankiškai (betono aikštelė bl yra įrengta ir orientuota į tik pareiškėjo garažą, remonto dirbtuves ir administracinį pastatą kaip vientisą pastatų kompleksą, o operatorinėje yra jam priklausančio vandentiekio sklendės).

4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo statinių, kaip kadastro objektų, formavimas yra ne teismo veikla, kad tai nepriklauso teismų kompetencijai. Tačiau pareiškėjas ir neprašė suformuoti nekilnojamąjį daiktą, o prašė nustatyti juridinius faktus, kurių nei Nekilnojamojo turto registras, nei Nacionalinė žemės tarnyba, nei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos nenustatinėja. Daiktų valdymas nuosavybės teise ir buvimas kito daikto priklausiniu yra teismo veikla, kurią teismas sprendimu nepagrįstai atsisakė tęsti bei vykdyti. Tik nustačius nuosavybės teisės į ginčo atsiradimą, Nekilnojamojo turto registras ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos galės imtis formuoti kadastro objektus, nes bus atitinkamos teisinės prielaidos (teismo sprendimas) tai atlikti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno miesto savivaldybė (2 t., b. l. 103-105) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjai privalėjo įrodyti teisinį pagrindą ginčo turto įgijimui ir, kad nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, bet yra prarasti ir jų negalima atkurti. Pareiškėjai ginčo objektų nuosavybės teises kildino iš tariamai buvusios 2005 m. sausio 28 d. mainų sutarties Nr. 1250, tačiau jokių įrodymų, kad ji yra dingusi ar prarasta nepateikia, priešingai minėta sutartis yra pateikta byloje. Atmestinas apelianto argumentas, kad ginčo statiniai yra pastatyti UAB „Plentas“ 1994 metais po junginės veiklos nutarties sudarymo, kadangi UAB „Plentas“ pagal 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį nebuvo suteikta teisė statyti naujų statinių, o tik remontuoti esamus (Jungtinės veiklos sutarties 3.3. p.).

2. Pareiškėjai šioje byloje neįrodinėja ir dėl to nekyla ginčo, kad statytojai yra ne jie ir nuosavybę įgijo ne statybos būdu, todėl tampa neaišku, kokią reikšmę turėtų šioje byloje nustatymas, kad UAB „Plentas“ atliko/neatliko kokius nors darbus pagal 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį, nes už UAB „Plentas“ atliktus darbus buvo pilnai atsiskaityta pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-10037/2003, t. y. buvo pripažinti jų nuosavybe tam tikri statiniai. Vykdydama minėtą įsiteisėjusį teismo sprendimą 2004 m. gegužės 17 d. Kauno miesto savivaldybė perdavimo-priėmimo aktu UAB „Plentas“ perdavė aiškiai įvardintą turtą. Minėtoje civilinėje byloje nėra nė vieno dokumento, įrodančio, kad ginčo aikštelė ar operatorinė būtų kokio nors pastato priklausiniai, nes tokiu atveju neabejotinai turto vertintojai būtų nustatę ir didesnę turto vertę atsižvelgę į tariamus priklausinius, todėl nėra jokio pagrindo minėto teismo sprendimo rezoliucinės dalies aiškinti plečiamai, o priešingas aiškinimas būtų reiškęs nepagrįstą UAB „Plentas“ praturtėjimą. Todėl 2005 m. sausio 28 d. mainų sutartimi UAB „Plentas“ negalėjo perleisti pareiškėjams tų nuosavybės teisių, kurių ji pati neturėjo. Darytina išvada, kad apeliantas neįrodė privalomų įrodyti aplinkybių, siekiant nustatyti nuosavybės teisės faktą, tame tarpe ir aplinkybės, kad įstatymų nustatyta tvarka buvo įgijęs nuosavybės teises iš kito teisėto valdymo į ginčo statinius ir todėl pagrįstai jo pareiškimas buvo atmestas. Vien tik aplinkybės, kad aikštelė ir operatorinė yra šalia pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių pastatų, kad pareiškėjai savavališkai naudojasi tiek aikštele, tiek operatorine nedaro ginčo objektų priklausiniais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (2 t., b. l. 107-109) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Nurodo, jog pareiškėjų pateikti dokumentai įrodo, kad operatorinės, statinių išsidėstymo plane žymimos indeksu 4H1p, ir prie pastato esamos betoninės aikštelės statybos darbų užbaigimo metai yra 2011, 2000 m., tačiau nėra įrodyta funkcinė priklausomybė nuo pareiškėjų nuosavybės teise valdomų statinių, esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune, statinių išsidėstymo plane žymimų indeksais 1B2p, 2G1p, 3G1p. Suinteresuoto asmens nuomone, siekiant įrodyti, kad statiniai, esantys nesuformuotame žemės sklype, yra priklausiniai pagrindinių statinių, esančių H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune, būtina įrodyti statinių, kurie pareiškėjų laikomi kaip priklausiniai funkcinę priklausomybę pagrindiniams pastatams bei teisėtą jų valdymo, įgijimo faktą. Tačiau apeliantai jokių duomenų, kad žemės plotas operatorinei ir asfalto dangai buvo suteiktas būtent apeliantams įrodymų bylos nagrinėjimo metu nepateikė, liudytojų parodymai buvo nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaravo, taip pat liudytojai nepatvirtino fakto, kad vykdė statybos darbus ne savo asmenine nuožiūra, savavališkai, bet atlikdami tai pagal suderintą projektą ir suteikto sklypo ribose.

Suinteresuotas asmuo UAB „Vainis“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 112-117) prašo teismo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš pareiškėjų suinteresuotam asmeniui, turinčiam priešingą suinteresuotumą bylos baigtimi, išlaidas advokato pagalbai atlyginti apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Šalies argumentai

1. Apelianto nurodyti teiginiai, kad ginčo statiniai nėra pripažinti savavališkai pastatytais, todėl pasak apelianto, teismas ėmėsi jo kompetencijai nepriklausančių veiksmų, akivaizdžiai prieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką viena iš sąlygų nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise faktą yra ta, kad būtina įrodyti, jog nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Priimdamas sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas privalo nustatyti, ar statinys buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo būtų apeinama administracinė procedūra, kurios metu statiniai pripažįstami tinkamais naudoti ir yra įregistruojami. Ginčo statiniai nėra įregistruoti nekilnojamo turto registre, be to, jie pastatyti nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad statyti pastatą – operatorinę buvo reikalinga gauti statybos leidimą. Todėl statiniai pastatyti nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos bei sukurti, pažeidžiant teisės aktuose nustatytą tvarką ir nepateikti teisiškai įregistruoti.

2. Apeliantas nurodo, kad ginčo statiniai pastatyti dar 1994 metais po 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Sutarties nuostatos nenumatė galimybės bendrovei UAB „Plentas“ įgyti nuosavybės teises į eksploatuojamus ar galimai naujai pastatytus statinius, priešingai, sutartyje buvo įtvirtintas tik kompensacinis mechanizmas bei nustatyta, kad po sutarties kiekviena iš šalių atsiima savo įdėtą turtą. Taigi visas turtas, pasibaigus sutarčiai liko Kauno miesto valdybos nuosavybėje, o UAB „Plentas“ turėjo galimybę pretenduoti tik į kompensaciją. Pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų, kad ginčo statinius statė būtent UAB „Plentas“. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo statiniai priklausė karinei bazei. Todėl pareiškėjams nepateikus įrodymų, kad ginčo statiniai buvo pastatyti, t. y. sukurti (o ne remontuojami) 1994 metais, šis turtas laikytinas valstybės nuosavybė, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti nuosavybės teisių pareiškėjams į valstybei priklausantį turtą. Jungtinės veiklos sutartis nenumatė galimybės įgyti nuosavybės teisių į ginčo turtą. Statiniai nebuvo sukurti ir įregistruoti teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi UAB „Plentas“ niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisių į ginčo statinius, jų negalėjo perleisti ir mainų sutartimi, todėl pareiškėjų reikalavimas buvo pagrįstai atmestas.

3. UAB „Vainis“ statinių eksploatacijai būtina aikštelės dalis neįeina į pareiškėjų naudojamą žemės sklypą. Todėl pareiškėjai neturi pagrindo pretenduoti į už jų naudojamo sklypo ribų priklausančius daiktus. Pareiškėjai su detaliojo plano sprendiniais sutiko, jokių pastabų dėl jo nereiškė, todėl savo veiksmais pripažino, kad neturi teisių į aikštelės dalį, skirtą tarnauti pastatui H. ir O. Minkovskių 73D, Kaunas. Todėl aikštelės dalis prie UAB „Vainis“ turimų statinių turi būti palikta bendrovės naudojimui ir šiuo pagrindu.

4. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjų įrodinėjamos aplinkybės, kad ginčo statinius prižiūri ir rūpinasi bei jais naudojasi tik UAB „Plentas“ nėra teisiškai reikšmingos, nes nei naudojimas, nei eksploatacija nesukuria nuosavybės teisių į statinius. Pareiškėjai įrodinėja, kad be kiemo aikštelės būtų sunku eksploatuoti jų turimus statinius. Tačiau statinių eksploatacija ir aikštelės naudojimas galimas ir kitais pagrindais – nuoma, servitutu, todėl ši aplinkybė negali būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių. Byloje nebuvo įrodyta, kad kiemo aikštelė ir operatorinė negalėtų egzistuoti be pagrindinių daiktų – administracinio pastato ir remonto dirbtuvių, todėl teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog aikštelė b1 ir operatorinė yra pastatų 1B2p, 2G1p ir 3G1b priklausiniai CK 4.19 straipsnio 1 dalies prasme, pagal kurią priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

5. Apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo statiniai negali būti registruojami nekilnojamojo turto registre ne dėl pareiškėjų priklausančių priežasčių yra teisiškai nereikšmingi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra nurodyta, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjai pripažįsta, kad 2005 m. sausio 28 d. mainų sutartimi statinių – aikštelės ir operatorinės, neįgijo, nes jie nebuvo ir iki šios dienos nėra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Todėl nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų privalomų sąlygų juridinio fakto nustatymui, nes 1) daiktas nėra įformintas įstatymų nustatyta tvarka; 2) pareiškėjai nebuvo įgiję daikto nuosavybės teisėmis ir nėra įrodymų, kad pareiškėjai neteko dokumentų, patvirtinančiųjų nuosavybės teises. Pareiškėjai neįrodinėja aplinkybių, kad tam tikri dokumentai, kurių pagrindu jie įgijo nuosavybę, nėra išlikę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos Vyriausybė (2 t., b. l. 122-125) prašo teismo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškinosi daikto sukūrimo ir nuosavybės atsiradimo pagrindus. Priešingai, teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad aikštelę ir operatorinę pastatė UAB „Plentas“, vykdydamas 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutartį. Be to, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad pagal minėtą jungtinės veiklos sutartį UAB „Plentas“ buvo suteikta teisė tokius statinius pastatyti.

2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad ginčo statiniai buvo sukurti statybos būdu ir remiantis teismo sprendimu, jungtinės veiklos sutartimi bei manų sutarties pagrindu perėjo pareiškėjams. Pažymėtina, kad nėra duomenų (įrodymų), kad ginčo statiniai būtų priklausę UAB „Plentas“ nuosavybės teise, todėl ji ir negalėjo perduoti mainų sutarties pagrindu tų statinių, kurių neturėjo nuosavybės teise. Pareiškėjai, reikšdami prašymą, nuosavybės teisę kildino iš teismo sprendimo, kuriuo teismas 2003 m. gruodžio 30 d. priteisė UAB „Plentas“ atitinkamus statinius nuosavybės teise ir laikė, kad nors teismo sprendime kiti statiniai (ginčo statiniai) nebuvo nurodyti, vis tiek į juos UAB „Plentas“ įgijo nuosavybės teisę ir po to juos perleido pareiškėjams. Su tokiu argumentu suinteresuotas asmuo nesutinka, nes negalima vertinti plečiamai rezoliucinės teismo sprendimo dalies ir laikyti, kad teismas sprendė ir dėl sprendime nenurodytų statinių.

3. Nesutinka su apelianto argumentu, kad ginčo statiniams nereikėjo statybos leidimo. Statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 249 7 punkte, kurį cituoja apeliantas, nėra nurodyta, kad statiniui – operatorinei nereikėjo statybos leidimo. Norint taikyti 7 punktą, turėjo būti taikomos visos sąlygos, t. y. statytojams nuosavybės teisėmis priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose, kuriuose netaikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, be leidimo gali būti statomi atitinkami statiniai, kitu atveju, jeigu sklypuose, kuriuose taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, šių statinių statyba derinama su institucijomis, nurodytomis minėtose sąlygose. Minėtame punkte aikštelės minimos tik specifinės, tačiau ne pramoninės ar kitos paskirties žemėje, todėl teismas pagrįstai vertino, kad reikėjo statybos leidimo ar jam prilyginto dokumento. Be to, byloje nėra įrodymų, kad UAB „Plentas“ buvo suteiktas žemės sklypas naujų statinių statybai ar leista naujus statinius statyti greta kitų valdomų statinių. Žemės sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Plentas“ turėjo teisinį pagrindą vykdyti naujų statinių statybą.

4. Nepagrįsti apeliantų teiginiai dėl ginčo statinių kaip priklausinių statuso buvimo. Byloje nėra dokumentų, kurie įrodytų, kad ginčo statiniai yra pareiškėjų valdomų statinių priklausiniai. Vien argumentas, kad aikštelė daro susisiekimą patogesnį, nelemia jos kaip priklausinio statuso. Mašinų stovėjimo aikštelė pagal savo atliekamas funkcijas ir yra savarankiškas, pagrindinis daiktas. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjų valdomų statinių kadastro bylose nėra duomenų apie ginčo statinius – jų kaip priklausinio statusą, reiškia, kad formuojant pareiškėjams priklausančių statinių kadastro bylą nebuvo laikoma, kad jie turi priklausinių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakytina priimti, kadangi nėra pagrindų, numatytų CPK 314 straipsnyje.

Byloje keliamas juridinio fakto, kad pareiškėjai valdo nuosavybės teise betono aikštelę ir operatorinės pastatą, kaip pagrindinių daiktų – pastatų – priklausinius, nustatymo klausimas.

Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Valdymo nuosavybės teise faktas gali būti nustatomas, jeigu pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, paveldėjimo, statybos būdu ir t. t.) buvo įgijęs nuosavybės teisę, turėjo nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009).

Pareiškėjai šioje byloje prašydami nustatyti valdymo nuosavybės teise faktą, nurodė, kad betono aikštelę ir operatorinę įgijo ir valdo, kaip pastatų, įgytų mainų sutartimi, priklausinius.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo tris pastatus 1B2p (unikalus Nr. 1997-5012-7016), 2Glp (unikalus Nr. 1997-5012-7027) ir 3Glb (unikalus Nr. 1997-5012-7038) bei požeminius vandentiekio ir nuotekų tinklus adresu H. ir O. Minkovskių g. 73E, Kaune (reg. Nr. 20/98794). Pastatus lB2p, 2Glp ir 3Glb pareiškėjai įgijo 2005 m. sausio 28 d. mainų sutartimi iš UAB „Plentas“, kuri juos buvo įgijusi iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. gruodžio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10037/2003 ir 2004 m. gegužės 17 d. priėmimo-perdavimo akto pagrindu (1 t., b. l. 11-15, 32-37, 82-83, 117-123). Pareiškėjų aiškinimu, pastatams lB2p, 2Glp ir 3Glb tinkamai funkcionuoti reikalingus aikštelę ir operatorinę 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukūrė UAB „Plentas“.

Teismas pareiškimą atmetė, nenustatęs CPK 445 straipsnyje nustatytų sąlygų.

Apelianto nuomone, ginčo statiniai nėra pastatyti savavališkai, nes leidimas jiems statyti nebuvo reikalingas, todėl teismas ėmėsi spęsti klausimus, nepriklausančius jo kompetencijai. Su tokiu apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką viena iš sąlygų nustatyti pastato valdymo nuosavybės teise faktą yra ta, kad būtina įrodyti, jog nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010). Taigi, teismas privalo nustatyti, ar statinys buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. turi ištirti, ar statyba sukuriant ginčo statinį buvo teisėta, nes iš neteisėtų veiksmų, t. y. savavalinės statybos, negali atsirasti teisė. Pažymėtina, kad kreipiantis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo butų apeinama administracinė procedūra, kurios metu statiniai pripažįstami tinkamais naudoti ir yra įregistruojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 metų gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad pagal ginčo statinių statymo metu galiojusių statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo Taisyklių (toliau – Taisyklių) 7.2 punktą aikštelės statybai nereikėjo leidimų, tačiau pažymėtina, kad pagal Taisyklių 7 punktą tam tikri statiniai, tarp jų ir aikštelės, galėjo būti statomos be leidimo tik statytojams nuosavybės teise priklausančiuose, nustatyta tvarka išnuomotuose arba laikinam naudojimui skirtuose žemės sklypuose. Pareiškėjai nėra pateikę į bylą dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad UAB „Plentas“, statydamas aikštelę, buvo žemės sklypo savininkas ar turėjo įstatymų nustatyta tvarka išduotą leidimą naudotis šiuo žemės sklypu. Dėl to laikytina, kad ginčo statinių statybai negalėjo būti taikomos Taisyklių 7.2 punkto nuostatos ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo reikalingas statybos leidimas. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, negalima pripažinti, jog UAB „Plentas“ įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu buvo įgijęs nuosavybės teisę į aikštelę ir operatorinę.

Apeliantas nurodo, kad ginčo statiniai pastatyti dar 1994 metais po 1994 m. sausio 11 d. jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Tačiau byloje nepateikta neginčijamų įrodymų, kad ginčo statinius statė būtent UAB „Plentas“ ir kad tai buvo daroma jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Pažymėtina, kad pateikta atliktų darbų akto kopija (1 t., b. l. 41-42) yra be datos, akte nurodyta, kad darbus atliko Butautas, todėl jis nepagrindžia fakto, kad statybos darbus atliko UAB „Plentas“. Liudytojų parodymai prieštaringi, tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad jungtinės veiklos sutartimi UAB „Plentas“ nebuvo suteikta teisė statyti naujų statinių, o tik remontuoti esamus (Sutarties 3.3 punktas). Kad būtent taip ir buvo daroma, galima spręsti ir iš pareiškėjų prašymu apklausto liudytojo R. S. parodymų (2 t., b. l. 54-57).

Apelianto teigimu, teismas nevertino UAB „Rivalita“ apžiūros akto, kuriame nurodyta, kad „galima teigti, kad aikštelė ir operatorinės pastatas yra galimai pastatyti vienu metu, kaip ir administracinis pastatas, remonto dirbtuvės bei garažas“ bei fotonuotraukų, patvirtinančių, faktą, kad UAB „Vainis“ aikštele nesinaudoja (1 t., b. l. 43-52). Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išvadas, padarė vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, o tai, kad konkrečiai dėl kiekvieno pateikto įrodymo nepasisakė, neturi įtakos teismo sprendimo pagrįstumui. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Kartu apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto nurodytų įrodymų, atkreipia dėmesį, kad nekilnojamo registro duomenimis, kuriuos pateikė pareiškėjai, statinių H. ir O. Minkovskių g. 73 E, Kaune, t. y. pastato - administracinio (unikalus Nr. 1997-5012-7016), pastato - remonto dirbtuvių (unikalus Nr. 1997-5012-7027) ir pastato - garažo (unikalus Nr. 1997-5012-7038), statybos pabaigos metai – 1975 m. (1 t., b. l. 11-15). Taigi, šis pareiškėjų į bylą pateiktas UAB „Rivalita“ aktas paneigia pareiškėjų teiginius apie ginčo statinių statybos metus.

Pažymėtina, kad pagal jungtinės veiklos sutarties 1 punktą sutarties tikslas buvo savivaldybei priklausančių statinių eksploatacija ir remontas, t. y. UAB „Plentas“ neatlygintinai buvo suteikiami statiniai jų ūkinei komercinei veiklai tikslu, kad ši bendrovė suremontuos Kauno miesto valdybai priklausantį turtą (Sutarties 3 punktas). Sutarties 2.3 punktu numatyta, kad Kauno miesto valdybos Miesto ūkio skyrius moka už atiliktus darbus iš tam skirtų lėšų tik iki galo užbaigus darbus objekte ir surašius atliktų darbų priėmimo aktą, kurį pasirašo šalių įgalioti atstovai. Sutarties 9 punktas numatė, kad pasibaigus sutarties galiojimo laikui, kai praranda prasmę sutarties objektas ir tikslas, kiekviena šalis atsiima savo įdėtą turtą, sumokėjusi už atliktus darbus. Taigi, sutarties nuostatos nenumatė galimybės UAB „Plentas“ įgyti nuosavybės teises į eksploatuojamus ar suremontuotus statinius, o turėjo galimybę pretenduoti tik į kompensaciją. Kadangi Kauno miesto savivaldybė neturėjo lėšų atlyginti į suteiktų statinių pagerinimą įdėtas išlaidas, Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 30 d. sprendimu į tris statinius UAB „Plentas“ pripažintos nuosavybės teisės (1 t., b. l. 32-37), tačiau sprendime nekalbama apie nuosavybės teisę į aikštelę bei operatorinę. Sprendimo rezoliucinės dalies plečiamai vertinti ir laikyti, kad teismas sprendė ir dėl sprendime nenurodytų statinių, negalima.

Taigi, nenustačius, kad UAB „Plentas“ buvo įgijusi nuosavybės teises į ginčo statinius, jų ji negalėjo perleisti ir mainų sutartimi.

Apeliantas nurodo, jog ginčo statiniai tarnauja tik pareiškėjams priklausantiems nekilnojamiesiems daiktams aptarnauti, niekas jais daugiau nesinaudoja, dėl to jie yra pareiškėjų pastatų priklausiniai. Sprendžiant, ar kiemo aikštelė ir operatorinė yra priklausiniai, reikia nustatyti, ar šie statiniai gali funkcionuoti be pagrindinio daikto. CK 4.13 straipsnyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. Byloje nebuvo įrodyta, kad kiemo aikštelė ir operatorinė negalėtų egzistuoti be pagrindinių daiktų - administracinio pastato, remonto dirbtuvių ar garažo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog aikštelė bl ir operatorinė yra pastatų lB2p, 2Glp ir 3Glb priklausiniai CK 4.19 straipsnio 1 dalies prasme, pagal kurią priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria suinteresuoto asmens UAB „Vainis“ atstovei, kad statinių eksploatacija ir aikštelės naudojimas galimas ir kitais pagrindais - nuoma, servitutu, todėl ši aplinkybė negali būti pagrindu sprendžiant dėl nuosavybės teisių.

Apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo statiniai negali būti registruojami nekilnojamojo turto registre ne dėl pareiškėjų priklausančių priežasčių yra teisiškai nereikšmingi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje yra nurodyta, kad kadastro objektų formavimas yra ne teismo veikla. Teismas negali įteisinti veiksmų, jeigu tai nepriklauso teismų kompetencijai. Statinių statybos leidimų išdavimo, statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir kitus su tuo susijusius klausimus sprendžia įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotos institucijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nustatyta, kad naujai pastatyti statiniai įteisinami Statybos įstatymo 24 straipsnyje reglamentuota tvarka, todėl teismas negali pripažinti nuosavybės teisių į neįteisintus nekilnojamuosius daiktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2008; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos priimto sprendimo teisėtumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš įrodymų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra CPK 445 straipsnyje nustatytų privalomų sąlygų juridinio fakto nustatymui ir pagrįstai pareiškimą atmetė.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Skundą atmetus, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, 443 straipsnio 6 dalimi, iš apelianto suinteresuotam asmeniui UAB „Vainis“ priteistina turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese, t. y. išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą – 700 Lt (2 t., b. l. 118-119). Išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto dydžio.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei “Vainis”, įmonės kodas 132754326, 700 Lt išlaidas, turėtas apeliaciniame procese.

Teisėja Virginija Lozoraitytė