Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų, per mėnesį išdirbant ne mažiau 10 valandų, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

R. Č. taip pat įpareigotas bausmės vykdymo metu gyventi atskirai nuo R. P. ir nesiartinti prie R. P. arčiau nei 100 metrų atstumu.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunkčiu į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas – iš viso 2 (dvi) dienos ir R. Č. galutinės laisvės apribojimo bausmės laikas sumažintas 4 (keturiomis) dienomis.

Iš R. Č. R. P. priteista 30,92 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš R. Č. R. P. priteista 150 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Č. nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 2 d., apie 10.30 val., namuose, (duomenys neskelbtini), konflikto su sugyventine R. P. metu, tyčia tris kartus dešinės rankos kumščiu trenkė į veido sritį, vieną kartą kumščiu trenkė į kairį petį, padarydamas poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, kairio peties srityje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios R. P. sveikatą. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniu skundu teigiama, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie apribojo apelianto teisę tinkamai gintis ir nulėmė apylinkės teismo klaidas, pripažįstant įrodymais tokius duomenis, kurie neatitinka įrodymų sąvokos. Teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose ir tai sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas atliktas nevisapusiškai ir neobjektyviai, kvalifikuojant veiką nesiremta baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, nepašalinti prieštaravimai nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymuose. Šie trūkumai teisme neištaisyti, nuosprendis paremtas vien nenuosekliais ir prieštaringais nukentėjusiosios parodymais. Skunde pažymima, jog tiek nukentėjusiosios, tiek ir nuteistojo parodymais neginčytinai nustatyta, kad žodinio konflikto peraugimą į smurtą inicijavo pati nukentėjusioji, smogdama ranka nuteistajam į veido sritį. Nuteistasis teigia, jog visuomet laikėsi aiškios ir nuoseklios pozicijos, kad nusikalstamos veikos nėra padaręs, tačiau apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien nukentėjusiosios prielaidomis, neatsižvelgdamas į tai, kad kai kurios iš jų patvirtina apelianto nekaltumą, bei nukentėjusiosios vaikų S. Č. bei T. Č. parodymais, kurie patys nematė smurto vartojimo fakto. Teismas nevertino byloje surinktų įrodymų visumos. Įrodymai nebuvo patikrinti liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nevertintas jų tarpusavio ryšys, remtasi vien kaltinamajam nepalankių įrodymų dalimi. Apeliantas pažymi, jog jo parodymai buvo nuoseklūs, o nukentėjusiosios kito, priklausomai nuo bylos aplinkybių. Pareiškime R. P. nurodė, jog R. Č. jai smogė 3 kartus dešinės rankos kumščiu į veido sritį (1 t., b. l. 5), apklausoje nurodė, kad jai buvo trenkta į kairį veido skruostą, tada pajuto smūgį į petį (1 t., b. l. 31), pareigūnai nurodė, jog R. P. jiems tvirtino, kad R. Č. kumščiu trenkė į veidą apie 6 kartus (1 t., b. l. 18, 20). Šios aplinkybės, apelianto manymu, rodo, jog teismas, kritiškai vertindamas nuteistojo parodymus ir veiksmus, nuosprendį grįsdamas vien nukentėjusiosios ir jos šeimos narių – vaikų parodymais, vadovavosi subjektyviomis prielaidomis. Nepagrįstai apelianto manymu, teismas kritiškai vertino ir jo parodymus, jog nukentėjusioji pati atsigulė ant žemės po smūgių, specialiai išsitaršė plaukus kai atvyko policija. Be to, teismas neišsireikalavo iš Kauno apskrities VPK areštinės informacijos apie R. Č. sužalojimus, kuriuos konstatavo areštinės medikė. Skunde teigiama, kad išvadas grįsdamas vien nepatikimais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nepašalindamas byloje esančių prieštaravimų, nepagrįstai suteikdamas didesnę įrodomąją galią nukentėjusiosios ir liudytojų parodymams, nevertindamas įrodymų visumos – nelygindamas įrodymų turinio tarpusavyje, teismas padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas turi tirti ir motyvuotai vertinti visus – tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, o įrodymų patikimumą nustatyti atsižvelgiant į proceso dalyvių asmenines savybes, elgesį po įvykio. Šioje byloje tai nebuvo padaryta. Teismas nusprendė neapklausti liudytojų B. Z. ir J. K., kurie galėjo pateikti svarbią informaciją apie nuteistojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, be to, teismas nutraukė R. Č. baigiamąją kalbą ir paskutinį žodį, taip pažeisdamas BPK 293 straipsnio 6 punkto, BPK 294 straipsnio 3 punkto nuostatas ir parodydamas savo šališkumą. Nuteistojo įsitikinimu, byloje neatlikti visi reikalingi veiksmai, ikiteisminio tyrimo įstaiga ir prokuroras, rinkdami įrodymus, suklydo ir bylą teismui perdavė nagrinėti nesant tam pagrindo. Teismas taip pat neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai vertino surinktus duomenis, nesiejo jų tarpusavyje, iš nuosprendžio neaišku, kuo remiantis konstatuota apelianto kaltė, kokius veiksmus teismas vertino kaip nusikalstamus. Tuo buvo pažeisti BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nesivadovauta teismų praktika dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo. Visa tai, apelianto teigimu, lėmė nepagrįstas teismo išvadas dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų bei kaltės, jos neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantas skunde taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį byloje Nr. 2K-7-173/2014, kurioje remiamasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bylose Barbera, Messegue and Jabardo v Spain (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas), Telfner v Austria (2001 m. kovo 20 d. sprendimas) suformuota praktika dėl teismo išvadų pagrįstumo bei in dubio pro reo principo, reiškiančio, jog visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai, taikymo ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų formuojamos praktikos šiuo klausimu. Apelianto nuomone, teismas turėtų byloje atlikti įrodymų tyrimą, nes nepašalinti nukentėjusiosios parodymų prieštaravimai, neįvertintas jų nenuoseklumas, netirti nuteistąjį teisinantys įrodymai, vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, neatsižvelgta į jos asmenines savybes, santykių šeimoje turinį, civilines bylas, parodymų kaitą viso proceso metu bei nukentėjusiosios elgesį pirmosios instancijos teisme.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji R. P. prašo apeliacinio skundo netenkinti, nes skundo motyvai akivaizdžiai neatitinka faktinių aplinkybių. Nukentėjusiosios teigimu, nuosprendis pagrįstas, apelianto kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios bei liudytojų – nukentėjusiosios bei nuteistojo vaikų parodymais. Taip pat nuteistojo kaltė pagrįsta ir nesuinteresuoto byloje liudytojo pareigūno D. J., atvykusio pagal iškvietimą į įvykio vietą, parodymais. Jis matė ant nukentėjusiosios skruosto patinimą, o pati iš karto nurodė, kad ją sumušė nuteistasis. Be to, liudytojas matė ir grumtynių pėdsakus virtuvėje – buvo prilaistyta vandens. Nukentėjusioji pažymi, jog teismas motyvuotai atsisakė apklausti nuteistojo nurodytus liudytojus, o apelianto baigiamoji kalba ribojama nebuvo, teismas tik padarė pastabą neįžeidinėti nukentėjusiosios.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė skundą atmesti. Nuteistojo R. Č. apeliacinis skundas atmetamas. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą, tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-114-699/2017, 2K-18-648/2017). Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nustatyti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Be to įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258-699/2015, 2K-100-699/2017).Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad aptarto teisinio reguliavimo apylinkės teismas nesilaikė, pažeidė bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apelianto teiginiais nesutinka. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. Č. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį R. Č. atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo R. Č. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas yra nepagrįsti ir atmetami.Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. Č. šios nutarties 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis tarpusavio konflikto metu su sugyventine R. P., tyčia tris kartus dešinės rankos kumščiu trenkė jai į veido sritį, vieną kartą kumščiu trenkė į kairį petį, tokiu būdu nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiosios sveikatą. Nors savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo R. Č. nepripažino pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu, ją neigia ir apeliaciniame skunde, nurodydamas eilę padarytų baudžiamojo proceso pažeidimų, tačiau abejoti R. Č. neteisėtų veiksmų atlikimu R. P. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo. Vertinant nuteistojo argumentus dėl nepagrįsto jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi artima aplinka, tai aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti santuokiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį. Minėto įstatymo 7 straipsnis numato, kad smurtas – tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad R. P. ir R. Č. analizuojamo įvykio metu vedė bendrą ūkį, augino du bendrus nepilnamečius vaikus, todėl abejonių dėl R. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį šiuo aspektu nekyla – R. Č. ir R. P., gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį, patenka į artimos aplinkos sąvokos ribas. Sprendžiant R. Č. kaltės klausimą, tuo pačiu atsakant į jo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo jo parodymų vertinimo pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Be to, sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik R. Č. ir jo sugyventinė, jokių pašalinių asmenų aplinkui nebuvo, vaikai, konflikto metu buvę namuose, paties įvykio nematė, šiuo atveju visų pirma aptartinos nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos R. P. teisiamojo posėdžio metu išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Nukentėjusiosios teigimu, sekmadienį ryte, apie 10 val., ji su vaikais ruošėsi valgyti, kai į virtuvę įėjo R. Č. ir pradėjo priekaištauti dėl išnešto ežiuko, įžeidinėti ją. Pamačiusi, kad kyla konfliktas, liepė vaikams eiti į kitą kambarį. R. Č. įžeidinėjant ją toliau, nesusivaldžiusi dėl jos tėvų įžeidimo, ji pliaukštelėjo dešine ranka per kairį R. Č. žandą. Dėl to R. Č. kumščiu trenkė jai į kairį skruostą, į petį, trenkė kelis kartus, dėl smūgio ji nukrito. Po to atbėgo vaikai, ji jiems liepė kviesti policiją, palengva atsikėlė ir nuėjo į kitą kambarį su vaikais, dukra paskambino 112, iš pradžių kalbėti bandė pati, tačiau dėl streso negalėjo ir pokalbį pabaigė dukra. Netikėti šiais R. P. parodymais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Viso proceso metu nukentėjusioji analizuojamo konflikto aplinkybes dėstė detaliai ir nuosekliai, esminių prieštaravimų jos parodymuose, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia. Tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nesudaro pakankamo pagrindo juos atmesti kaip nepagrįstus ir nesiremti jais sprendžiant R. Č. kaltės klausimą. Šiuo aspektu svarbu paminėti, kad tokioje byloje, kai nesutaria ir skiriasi santuokoje ilgai pragyvenę žmonės, jų santykiai įtempti, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Tai, kad analizuojamo įvykio metu R. P. buvo sumušta, įvykio metu jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, patvirtina ir leidžia nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip patikimus ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu tinkamai ištirti įrodymai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G2568/2016(02) konstatuota, kad R. P. padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, kairio peties srityje; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2016 m. spalio 2 d., t. y. analizuojamo įvykio dieną, sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje (1 t., b. l. 15). Šioje išvadoje nustatyta sužalojimų lokalizacija ir jų padarymo mechanizmas iš esmės atitinka R. P. nurodytas sritis, į kurias R. Č. jai sudavė kumščiu. Siekiant pašalinti R. P. parodymuose esančius prieštaravimus dėl nevienodo jai suduotų smūgių skaičiaus apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas, apklausiant nukentėjusiąja nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje pripažintą R. P.. Jos teigimu, mušama smūgių neskaičiavo, jai buvo šokas, todėl galimi tam tikri neatitikimai jos parodymuose dėl jai suduotų smūgių skaičiaus (2 t., b. l. 9). Teisėjų kolegija pažymi, kad smurto artimoje aplinkoje atveju asmuo patiria itin didelį stresą ir dvasinius išgyvenimus, kadangi pavojingas kėsinimasis yra patiriamas iš šeimos narių, todėl esant traumuojančiai situacijai tikėtis, kad asmuo tiksliai nurodys jam suduotų smūgių skaičių nėra logiška.Nepaisant aptartų neatitikimų nukentėjusiosios parodymuose, atmesti juos kaip nepatikimus teisinio pagrindo nėra. Fizinio smurto panaudojimo faktą ir ant nukentėjusios kūno matomas sumušimo žymes nagrinėjamoje baudžiamoje byloje taip pat patvirtino ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno D. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, iš esmės patvirtinantys nukentėjusiosios fizinę bei psichinę būseną iš karto po jos konflikto su R. Č.. Pasak pareigūno, buvo gautas iškvietimas dėl smurto artimoje aplinkoje, į įvykį nuvyko kartu su kolega T. V.. Atvykus į įvykio vietą ant R. P. veido matėsi sumušimas, patinimas prie skruosto – akivaizdžiai neseniai suduoto smūgio žymės. R. P. pareigūnams nurodė, kad smūgius jai sudavė R. Č. (1 t., b. l. 160 – 161). Analogiškas įvykio aplinkybes D. J. nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 19). Nors pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas T. V. apklaustas nebuvo, tačiau jo tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo ne tik užfiksuota, kad R. P. R. Č. kumščiu trenkė į veidą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, ant veido matėsi akivaizdūs sumušimai, bet ir scheminiame veido atvaizde pažymėtos sužalotos veido sritys (1 t., b. l. 8 – 9). Aptarti įrodymai patvirtina R. P. nurodytas aplinkybes dėl jos atžvilgiu R. Č. naudoto fizinio smurto dėl kurio R. P. buvo padaryti specialisto išvada jai nustatyti sužalojimai. Apeliaciniu skundu R. Č. iškelta versija, kad R. P. susižalojo pati, aukščiau aptartų įrodymų kontekste, laikytina deklaratyvia, niekuo nepagrįsta, todėl atmestina. Konstatuojant šią išvadą aptartini R. Č. ir R. P. nepilnamečių vaikų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Kaip matyti iš S. Č. parodymų, įvykio dieną ji pusryčiavo su R. P. ir broliu T. Č.. Tuo metu įėjo R. Č. ir pradėjo šaukti. R. P. liepė jai ir T. Č. išeiti į kitą kambarį, jie taip ir padarė. Kambario durys buvo atidarytos, todėl ji ir T. Č. girdėjo, kaip apeliantas virtuvėje šaukė, įžeidinėjo R. P. tėvus, brolį ir gimines. Girdėjo, kaip kažkas sudavė antausį ir kažkas nukrito ant žemės. Tuo metu ji su broliu atbėgo į virtuvę pažiūrėti, kas vyksta. Atbėgę pamatė, kad R. P. guli ant žemės, o R. Č. stovi šalia, laikydamas sugniaužtą kumštį. R. P. ant žando matėsi mėlynė. Nukentėjusioji liepė kviesti policiją. Ji, mama ir brolis nuėjo į kitą kambarį, kur užsirakino. Paskambino į policiją, po ko visą laiką iki atvykstant policijos pareigūnams buvo užsirakinę kambaryje. Kol pusryčiavo sužalojimų ant R. P. veido nebuvo, jie atsirado tik po konflikto su R. Č. (1 t., b. l. 159). Analogiškas įvykio aplinkybes teisiamojo posėdžio metu išdėstė ir liudytoju apklaustas T. Č. (1 t., b. l. 160). Analizuojant R. P. ir R. Č. nepilnamečių vaikų S. Č. ir T. Č. parodymus, matyti, kad nors vaikai pačio fizinio smurto panaudojimo fakto ir nematė, tačiau įvykio metu jie buvo namuose ir viską girdėjo. Abu vaikai nurodė girdėję, kaip R. P. nukrito, patvirtino, jog tuo metu R. Č. laikė sugniaužęs kumščius, o ant R. P. veido matėsi smurto žymės, kurių iki to laiko nebuvo. Tuo tarpu po konflikto su R. Č. iki kol atvyko policijos pareigūnai R. P. buvo kambaryje su vaikais, todėl akivaizdu, kad šiuo laikotarpiu susižaloti pati ji negalėjo. To nepatvirtino ir liudytojais apklausti nepilnamečiai vaikai. Atsižvelgiant į išdėstytų duomenų visumą, abejoti apylinkės teismo išvadomis dėl R. Č. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įtvirtintą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį teisinio pagrindo nėra.Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apelianto teiginiai dėl nepakankamų jo kaltės įrodymų. Byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigties. Tokiu atveju, kai teisminio bylos nagrinėjimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų veiksmų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, vertinant byloje esančius duomenis, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti R. Č. kaltę. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, atlikti tokius papildomus veiksmus, kaip medicininių dokumentų iš Kauno apskrities VPK areštinės išreikalavimas ar liudytojų B. Z. ir J. K. apklausa, atsižvelgiant į surinktų duomenų visumą, nėra tikslinga. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog skundo argumentai dėl nuteistojo nekaltumo, įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, nepakankamumo, prieštaringi. Viena vertus, teigiama, jog apeliantas jokio smurto nevartojo, o nukentėjusioji viską išsigalvoja, siekia jį nepagrįstai apkaltinti, kita vertus, akcentuojama, kad būtent nukentėjusioji savo veiksmu (pliaukštelėjo per veidą nuteistajam) inicijavo žodinio konflikto peraugimą į smurtinį. Pažymėtina, jog nukentėjusioji neneigė neištvėrusi nuteistojo įžeidinėjimų ir sudavusi delnu nuteistajam į veido sritį, tačiau, akivaizdu, kad tai nebuvo pavojingas ir realus kėsinimasis į nuteistojo sveikatą, nebuvo būtinosios ginties sąlygų, būtinosios ginties situacijos. Su tuo sutiko ir nuteistojo gynėjas baigiamųjų kalbų apeliacinės instancijos teisme metu. Pats faktas, kad nukentėjusioji pirmoji pliaukštelėjo apeliantui, taip pat nepaneigia buvus smurtinio pobūdžio veiksmus iš R. Č. pusės ir nepaneigia jų neteisėtumo. Jis kaltas dėl savo neteisėtų veiksmų, nes pasikėsino į baudžiamosios teisės saugomą teisinį gėrį – kito asmens sveikatą, todėl pagrįstai nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina ir tai, jog dėl nukentėjusiosios pavartoto smurto nuteistasis nei pas medikus, nei į teisėsaugos pareigūnus pagalbos nesikreipė, sužalojimai teismo medicinos specialisto išvadoje neužfiksuoti. In dubio pro reo (visos abejonės – kaltinamojo naudai) principo pažeidimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, neabejotina, kad baudžiamojoje byloje surinktų duomenų pakanka pagrįsti R. Č. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Visi byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti pirmosios instancijos teismo, o skundžiamame nuosprendyje esančių prieštaravimų pašalinimui bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, kurio metu gautų duomenų pakako šiems prieštaravimams pašalinti. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir skundo argumentus dėl BPK 293 straipsnio ir 294 straipsnio nuostatų pažeidimų. Baigiamosios kalbos yra teisiamajame posėdyje dalyvaujančio byloje prokuroro, nukentėjusiojo arba jo atstovo, civilinio ieškovo, civilinio atsakovo arba jų atstovų, gynėjo arba gynėjo neturinčio kaltinamojo pasakytos kalbos (BPK 293 straipsnio 2 dalis). Įstatymas draudžia teismui riboti baigiamųjų kalbų ar paskutinio žodžio trukmę, tačiau kartu įstatymas numato teismui teisę nutraukti baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla, ar sustabdyti kaltinamąjį paskutinio žodžio metu, jei šis kalba apie aiškiai su byla nesusijusias aplinkybes. Iš pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo (1 t., b. l. 166 – 167) matyti, jog nuteistasis baigiamųjų kalbų metu išsakė savo poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų ir byloje ištirtų įrodymų, jų vertinimo, pakankamumo bei kitų aplinkybių ir jo baigiamoji kalba buvo nutraukta tik tada, kai nuteistasis pradėjo kalbėti apie dalyvavimą Sausio 13-osios įvykiuose, pažintis su politikais, o paskutinio žodžio metu nuteistasis buvo sustabdytas, nes kalbėjo apie aplinkybes, nesusijusias su nagrinėjama byla, todėl vertinti tai kaip esminį baudžiamojo proceso pažeidimą, suvaržiusį kaltinamojo teises ar sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Č. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 13 d. nuosprendį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.