- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 2S-2492-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-53-3-01240-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- E. D.
- Ieškovas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- M. M.
Kauno apygardos teismo skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės E. D. atstovės advokatės D. V. atskirąjį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1504-503/2014 pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovei E. D. dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo M. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. R. kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės E. D. 14 882,92 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų ir teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikštų reikalavimų sumai areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, banke, kredito įstaigų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis. Ieškovė nurodė, kad jos turtinio reikalavimo suma, lyginant ją su atsakovės finansinėmis galimybėmis (atsakovės nuosavybės teise valdomas turtas yra areštuotas), yra pakankamai didelė, todėl nesiėmus priemonių ieškiniui užtikrinti, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) esmė
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino, taikė byloje laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimų dydžiui areštavo atsakovės E. D. kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę, banke, kredito įstaigų sąskaitose ar pas trečiuosius asmenis, draudžiant areštuotu turtu disponuoti iki visiško nuostolių ieškovei atlyginimo, teismo sprendimo įvykdymo. Teismas tokį procesinį sprendimą grindė tuo, jog ieškinio suma yra gana didelė, įspėta dėl sutarties nutraukimo ir skolos sumokėjimo atsakovė nevykdo savo prievolės, o prievolės įvykdymas nėra iš anksto užtikrintas ar apdraustas, todėl, teismo nuomone, atsakovė gali imtis veiksmų, dėl kurių teismo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė E. D. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės nuomone, teismas priėmė sprendimą tinkamai neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kas sąlygojo neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą. Pasak apeliantės, ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, kadangi atsakovė pagal žodinį susitarimą su M. M. kas mėnesį jam mokėdavo tiek už nuomą, tiek už komunalines paslaugas. Todėl įsiskolinimas už komunalines paslaugas susidarė būtent M. M. aplaidžiai vykdant įsipareigojimą mokėti mokesčius. Atsižvelgiant į tai, kad tarp ginčo šalių nebuvo sudaryta rašytinė buto nuomos sutartis, ieškovė neįrodė, jog būtent atsakovė asmeniškai buvo įsipareigojusi mokėti komunalinius mokesčius. Tuo tarpu M. M., veikdamas kaip atidus, rūpestingas bei sąmoningas asmuo, pagal įgaliojimą paskirtas valdyti, tvarkyti ir disponuoti butu, esančiu (duomenys neskelbtini), turėjo ir galėjo pastebėti nuo 2010 m. neapmokėtas sąskaitas bei augantį įsiskolinimą ir nuomos santykius nutraukti, tačiau to nepadarė. Esant rašytiniais įrodymais nepagrįstam bei ginčytinam ieškinio reikalavimui, pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į bylos aplinkybes, nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovės A. R. atstovė prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą, o atsakovės atskirąjį skundą atmesti remdamasi tokiais argumentais:
1. Vienas iš pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones - didelė ieškinio suma. Apeliantė (atsakovė) nepateikė jokių įrodymų, susijusių su jos turtine padėtimi, t. y. atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškinio reikalavimų suma atsakovės atžvilgiu nėra didelė ir kad ji galės įvykdyti teismo sprendimą. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, atsakovės turimas turtas yra areštuotas kitų atsakovės skolinių įsipareigojimų užtikrinimui, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
2. Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovės nuomone, ištyrus ieškinyje išdėstytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, dėl ko ieškovė patyrė nuostolius, ieškovės pareikštas ieškinys galės būti patenkintas. Ieškinys pareikštas tinkamam atsakovui, todėl vien ta aplinkybė, kad atsakovė kitaip vertina bylos įrodymus ir faktines jos aplinkybes, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog skundžiama teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.
3. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias pasaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus, kadangi vadovaujantis būtent šiais civilinio proceso principais ir siekiant, kad pritaikyti ribojimai atsakovei sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, teismas laikinąsias pasaugos priemones pirmiausiai taikė atsakovės nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Taip pat teismas patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, ir tokių pagrindų nenustatė.
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos nutarties, kuria atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios pasaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas - garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi, o jų taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008; 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009; ir kt.).
Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010). Sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010).
Nagrinėjamu atveju atsakovė yra fizinis asmuo, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 14 990,93 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas atsakovės atžvilgiu laikė didele. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė įrodymus – Nekilnojamojo turto registro apie E. D. turimą nekilnojamąjį turtą išrašą, iš kurio matyti, jog E. D. turimas nekilnojamasis turtas yra areštuotas. Pažymėtina, jog apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, todėl darytina išvada, kad atsakovė nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės (CPK 178 straipsnis).
Pagal CPK 144 straipsnio nuostatas, asmenys, prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimą. Apeliantė teigia, kad ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog nuomos pagrindu komunalinius mokesčius turėjo mokėti atsakovė, dėl ko, atsakovės nuomone, ieškinys yra pareikštas ne tam atsakovui. Aptariamam kontekste pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje šalių ginčas iš esmės nesprendžiamas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, kurio tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; kt.). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ieškinio pagrįstumo nepasisakė ir jo nevertino, tačiau nurodė, kad jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl to, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybė egzistuoja. Kai pirmosios instancijos teismo nutartyje preliminarus ieškinio reikalavimų vertinimas atskirai neaptariamas, toks vertinimas, atsižvelgiant į atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, gali būti pateikiamas pareikštų atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1320/2014). Nagrinėjamu atveju ieškinys priimtas, vadinasi teismas nustatė jį atitinkant CPK nustatytiems turinio ir formos reikalavimams. Prie ieškinio yra pridėti rašytiniai įrodymai, kurių pagrindu ieškovė kildina savo reikalavimą būtent atsakovei, o ne M. M., kaip to norėtų apeliantė. Minėta, kad teismas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje iš esmės įrodymų netiria ir dėl jų pasisakyti negali, nes tai turi būti padaryta išnagrinėjus bylą iš esmės ir priimant sprendimą. Vienok preliminarus ieškinio aplinkybių ir jo priedų (įrodymų) vertinimas leidžia spręsti, jog jiems pasitvirtinus gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas.
Nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, teismas, taikydamas laikinąsias pasaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovei sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias pasaugos priemones pirmiausiai taikė atsakovės nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, o tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms. Taigi pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios pareikštiems reikalavimams ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros, todėl nėra pagrindo teigti, kad tokios priemonės yra neproporcingos ir neekonomiškos.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl panaikinti ar pakeisti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 339 straipsnis).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338-339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.