Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus atstovei Sandrai Bulovaitei,

trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Osvaldui Žylei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl įpareigojimo nurašyti lėšas nuo kliento sąskaitos, trečiasis asmuo byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu šalių atstovai iš esmės palaikė argumentus, išdėstytus šalių procesiniuose dokumentuose.

Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau - Šalpos įstatymo) 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad šalpos išmokos (transporto išlaidų kompensacijos) skiriamos iki gyvos galvos asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus. Paveldėtojai gali paveldėti tik tokias mirusių pašalpos gavėjų sumas, kurios jiems buvo apskaičiuotos iki mirties, t. y. priklausė mirusiajam. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pažeidė Šalpos įstatymo nuostatas, nes įvykdė lėšų pervedimo Palikėjui veiksmus, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų teikimo taisyklių 13.2 ir 13.3 papunkčiais, Lietuvos Respublikos gyventojų registras neatlygintinai duomenis teikia teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoms susijusioms valstybės informacinėms sistemoms, kurių steigėjai yra ministerijos, Vyriausybės įstaigos, įstaigos prie ministerijų ir kitos Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingos institucijos ir įstaigos, bei susijusiems registrams - pagal duomenų teikimo sutartis, taip pat mokesčių administravimo, teisėtvarkos institucijoms ir teismams - jų tiesioginėms funkcijoms atlikti pagal prašymą ir (arba) sutartis. Remiantis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, Ieškovas turėjo galimybę palankiomis sąlygomis nemokamai ir operatyviai gauti Lietuvos Respublikos gyventojų registre kaupiamą informaciją, t. y. ir duomenis apie Palikėjo mirties faktą. Nesudarius tinkamų techninių sąlygų informacijai priimti, už informacijos gavimo vėlavimą atsakinga pati duomenų gavėja - Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės socialinės rūpybos, globos ir pašalpų centro 2002-01-08 sprendimu B. K. neterminuotai buvo paskirta transporto išlaidų kompensacija (b.l. 5-6). 2003-01-24 pašalpos gavėjas mirė (b.l. 7). 2014-03-05 priimtas sprendimas išmokos mokėjimą nutraukti (b.l. 8). 2014-03-05 sprendimu dėl permokos nustatymo, nustatyta 4296,25 Lt permoka (b.l. 9). Po B. K. mirties jokie įpėdiniai dėl palikimo priėmimo nesikreipė, paveldėjimo byla neužvesta (b.l. 10-11). Į B. K., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu atidarytą banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank nuo 2003-01-24 įskaityta 4296,25 Lt suma mokėtojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pervedamų lėšų (b.l. 27-39).

Dėl ieškinio senaties

Ieškovo atstovė nurodė, kad ieškovas apie tai, kad B. K. yra miręs, sužinojo periodinio patikrinimo metu, patikrinus duomenis Gyventojų registre. Per Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo 19 str. 15 d. nustatytą 10 dienų terminą apie pašalpos gavėjo mirtį ieškovas informuotas nebuvo. Socialinės paramos apskaitos sistemoje B. K. mirties faktas taip pat nebuvo užfiksuotas, galimai dėl pasikeitusio pašalpos gavėjo asmens kodo.

Iš dokumentų, pateiktų į bylą, matyti, kad 2002-11-12 pasikeitė B. K. asmens kodas (b.l. 5, 7, 48). Iš pateikto Gyventojų registro duomenų bazės išrašo matyti, kad užklausą registre ieškovas atliko 2014-03-04 (b.l. 7). Jokių įrodymų, paneigiančių ieškovo nurodytus teiginius, susijusius su jo sužinojimo apie pašalpos gavėjo mirtį aplinkybes, byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo tokiais ieškovo teiginiais netikėti.

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (LAT 2014-04-02 nutartis c.b. 3K-3-177/2014, 2014-05-09 nutartis c.b. 3K-3-292/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas įrodyta laiko aplinkybę, kad apie galimą savo teisės pažeidimą ieškovui tapo žinoma 2014-03-04. Šioje byloje išdėstytam reikalavimui pareikšti taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.), kurio teismo vertinimu ieškovas nėra praleidęs.

Dėl ieškinio reikalavimo

Pažymėtina, kad šioje byloje nekilo ginčo dėl to, ar pinigus Vilniaus miesto savivaldybės administracija į B. K. vardu atidarytą sąskaitą, esančią AB Swedbank, pervedė pagrįstai, byloje kilo ginčas dėl banko pareigos po sąskaitos sąvininko mirties pervestus pinigus grąžinti juos pervedusiai Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

Pagal CK 6.913 str. 1 d. banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas. Pagal to paties straipsnio 3 d. bankas neturi teisės nustatyti ir kontroliuoti kliento pinigų naudojimo ar nustatyti kitokius įstatymo ar banko sąskaitos sutarties nenumatytus kliento teisės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis savo nuožiūra apribojimus. Taigi, į kliento sąskaitą pervestos lėšos yra kliento nuosavybė, o bankas tomis lėšomis disponuoja tik CK 6.913 str. 2 d. nustatyta tvarka.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl teisės į pašalpą paveldėjimo, bet dėl konkretaus turto - pinigų sumos, esančios fiziniam asmeniui priklausančioje banko sąskaitoje. Teismas daro išvadą, kad mirus banko sąskaitos savininkui, banko sąskaitoje esantys pinigai yra tinkamas paveldėjimo objektas CK 5.1 str. prasme.

Šiame kontekste pažymėtina, kad paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą, turtines teises ir pareigas (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad visas palikimas įpėdiniui pereina neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkretų palikimo turinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013 ir kt.).

Valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 str. 3 d.). CK 5.5 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniais gali būti fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė. CK 5.62 str. 1 d. reglamentuojami atvejai, kada paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, vienas jų – kai palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą (CK 5.62 str. 1 d. 2 p.). Taigi valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo.

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad joks po palikėjo mirties likęs palikimas nelieka be įpėdinių. Tai reiškia ir tai, kad kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus (LAT 2014 m. balandžio 14 d. nutaris c.b. 3K-7-18/2014). Taigi nesant kitų įpėdinių valstybė laikoma priėmusia palikimą nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 str. 1 d.).

Kai nežinoma, ar yra įpėdinių, valstybei atstovaujanti institucija ir notaras turi imtis priemonių, kad per protingą terminą tai išsiaiškintų (LAT 2014 m. balandžio 14 d. nutaris c.b. 3K-7-18/2014). Nors įstatyme nenustatytas terminas, per kurį valstybei atstovaujanti institucija privalo kreiptis dėl palikimo perėjimo valstybei fakto įforminimo, išduodant jai paveldėjimo teisės liudijimą, šis terminas turi būti protingas (CK 1.5 str. 1, 4 d.). Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad nuo palikėjo mirties praėjo jau daugiau kaip 10 metų, ir per šį laiką trečiojo asmens nurodyti galimi palikėjo pirmos eilės įpėdiniai teise priimti palikimą nėra pasinaudoję.

Vadovaujantis CK 6.922 str. 1 d., lėšos iš sąskaitos nurašomos kliento nurodymu, taigi, sąskaitos savininko ar jo įpėdinio (nagrinėjamu atveju – valstybės vardu palikimą priėmusios įgaliotos institucijos) nurodymu. Pagal Mokėjimų įstatymo 23 str. mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą ją įvykdyti. Priešingu atveju, vadovaujantis Mokėjimų įstatymo 29 str., kredito įstaiga privalėtų mokėtojui grąžinti visas lėšas, kurios nuo jo sąskaitos nurašomos be jo sutikimo.

Šiame kontekste pažymėtina, kad bankas neturi nei teisės, nei pagrindo spręsti, ar pinigai į sąskaitą buvo pervesti pagrįstai, todėl neturėdamas kliento nurodymo jis negali tokių pinigų grąžinti juos pervedusiam subjektui. O klausimas dėl to, ar pinigai gauti pagrįstai ar ne, turi būti sprendžiamas tarp pinigus pervedusio subjekto ir juos gavusio subjekto – šiuo atveju – sąskaitos savininko įpėdinio. Tuo tarpu kitoks byloje susiklosčiusios faktinės situacijos vertinimas neatitiktų ir CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, kadangi ieškovui kreipusis į banką su reikalavimu grąžinti nepagrįstai permokėtas sumas, bankas, net ir sutikdamas su reikalavimu, neturėtų jokios teisinės galimybės tokio reikalavimo patenkinti nesant teismo sprendimo (CK 6.922 str. 2 d.), o atsakovo priverstinis įtraukimas į teismo procesą, nesant jokio jo teisinio suinteresuotumo ginčo baigtimi, nepagrįstai verstų jį patirti laiko ir piniginių sąnaudų bylinėjimosi procese.

Pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 23 str. 3 d. permokėta šalpos išmokos suma išieškoma iš kitų išmokų, o jei asmuo jų negauna – teismo tvarka. Taigi, pašalpą permokėjęs ieškovas turi teisę atgauti be pagrindo išmokėtas sumas, tiesiogiai ar per teismą pareikšdamas reikalavimą pašalpos gavėjo įpėdiniui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovas ieškinį yra pareiškęs netinkamam atsakovu, todėl jo atžvilgiu pareikštą reikalavimą atmeta kaip nepagrįstą (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas, atsiliepime išdėstęs prašymą priteisti jam iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas, jokių įrodymų apie tokias išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į bylą nepateikė (CPK 98 str. 2 d.). Vadovaujantis CPK 83 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d., ieškovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Todėl šioje byloje bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 265-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.