Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės ir Lino Šiukštos,

asmens, kuriam pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. T. gynėjui advokatui Aivarui Velučiui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. T. gynėjo advokato Aivaro Velučio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. lapkričio 15 d. nutarties, kuria A. T. sustabdytas bausmės vykdymas ir nuspręsta jam taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, ir 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų.

2. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas nuteistojo A. T. gynėjo advokato Aivaro Velučio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio, 2024 m. vasario 27 d. nutartimi A. T. paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės išvadoje konstatuota, kad iki 2016 m. A. T. psichikos sutrikimas nekonstatuojamas, veikos padarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Nuo 2023 m. lapkričio mėn. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); A. T. negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Sutrikimas yra lėtinis, tikslios sutrikimo pradžios datos nėra galimybės nustatyti. A. T. nėra konstatuojamo psichikos sutrikimo, kuris būtų pagrindu pripažinti jį ribotai pakaltinamu (ribotas pakaltinamumas, reglamentuotas BK 18 straipsnio 1 dalyje). Šiuo metu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); A. T. negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Dėl išreikšto (duomenys neskelbtini) sutrikimo A. T. negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui teisme, negali teikti objektyvių parodymų. Dalyvauti teisme nerekomenduojama. A. T. rekomenduojama taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). A. T. dėl savo psichikos būklės negali atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės.

3. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gegužės 20 d. nutartimi bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. T. gynėjo advokato A. Velučio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžio buvo atidėtas iki A. T. pasveikimo, kol išnyks kliūtys, trukdančios išnagrinėti bylą apeliacine tvarka. Ši byla buvo perduota Kauno apygardos teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo A. T. klausimo išsprendimo.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

7. Nors A. T. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius tris labai sunkius nusikaltimus, numatytus BK 149 straipsnio 4 dalyje, 150 straipsnio 4 dalyje, bei keturis apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, 309 straipsnio 2 dalyje, tačiau vertinant šių veikų pavojingumą objektyviuoju požiūriu būtina atsižvelgti ir įvertinti šiuos duomenis. Pirma, A. T. atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis dėl minėtų nusikalstamų veikų padarymo nėra įsiteisėjęs, ir tai reiškia, jog objektyvios abejonės, ar A. T. iš tiesų padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, teisiniu požiūriu lieka neišsklaidytos. Antra, nuo A. T. inkriminuotų BK 149 straipsnio 4 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo iki jų tyrimo pradžios bei nuosprendžio A. T. atžvilgiu priėmimo praėjo labai ilgas laiko tarpas, t. y., iki 14 metų. Per visą šį laikotarpį A. T. nebuvo įtariamas padaręs kitas nusikalstamas veikas ar pavojingus administracinius pažeidimus, ir tai paneigia galimą jo socialinį pavojingumą aplinkiniams ir visuomenei.

11. Švelnesnės nei stebėjimas stacionaro sąlygomis medicininės priemonės taikymas nagrinėjamu atveju grįstinas ir racionaliu siekiu, kad savimi negalinčio pasirūpinti žmogaus priežiūra būtų paskiriama ne valstybei, tokiu būdu užkraunant jai papildomą, tame tarpe – ir finansinę naštą, o šią naštą turintiems ir galintiems pakelti artimiesiems. Taip pat įvertinus tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimo A. T. kaltės klausimas dėl jam inkriminuotų veikų padarymo dar nėra išspręstas, paskyrus A. T. laisvę ribojančias priverčiamąsias medicinos priemones, bus pažeistas ir ultima ratio (liet. kraštutinės priemonės) principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021), apribota laisvė asmens, kurio kaltumas dėl jam kaltinimu inkriminuotų nusikaltimų padarymo nėra įrodytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. T. gynėjo advokato Aivaro Velučio apeliacinis skundas atmetamas.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, apeliaciniame skunde bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklaususi apeliaciniame skunde nurodytą liudytoją D. G. (ankstesnė pavardė – T.) dėl galimybių prižiūrėti A. T., konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti A. T. priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas konkrečią priverčiamąją medicinos priemonę, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Todėl asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. T. gynėjo advokato A. Velučio apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

15. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo A. T. gynėjas Lietuvos apeliaciniam teismui yra pateikęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 metų birželio 19 nuosprendžio. Lietuvos apeliacinis teismas, BPK 313 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais gavęs nuteistojo apeliacinį skundą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, priimto nuteistajam, teisėtumą ir pagrįstumą. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paskirtos ekspertizės metu nustatyta, kad nuteistajam A. T. po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir bausmės paskyrimo sutriko psichika, jam diagnozuotas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini), dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Dėl išreikšto mąstymo funkcijos sutrikimo A. T. negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui teisme, negali teikti objektyvių parodymų. Dalyvauti teisme A. T. nerekomenduojama.

16. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendis, kuriame konstatuotos nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės ir nusikalstamų veikų požymiai dar nėra įsiteisėjęs, tačiau nagrinėjamoje procesinėje situacijoje, kai po nuosprendžio priėmimo iki nuosprendžio įsiteisėjimo sutriko psichinė A. T. sveikata, šis nuosprendis yra pakankamas teisinis pagrindas spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo nuteistajam, todėl šiuo aspektu apelianto motyvai vertinami kaip nepagrįsti. Sutiktina tik tiek, kad situacijos, kai dar neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui nuteistajam yra pritaikomos priverčiamosios medicinos priemonės teismų praktikoje praktiškai pasitaiko pakankamai retai, tačiau nėra išskirtinės ar negalimos (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo nutartis 1A-181-396/2019). BPK 393 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priverčiamosios medicinos priemonės pradedamos taikyti ir tuo atveju, kai asmeniui po bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti.

17. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

18. Kaip pagrįstai nurodyta ir apeliaciniame skunde, įstatymas nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Lietuvos teismų praktikoje, atsižvelgus į BK 98 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių nuostatas, yra išskiriami šie pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).

20. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Kita vertus, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021).

21. Byloje esančiame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, atliktos 2024 m. kovo 18 d. – balandžio 4 d. laikotarpiu, akte Nr. 83TPK-148/2024 (t. 8, b. l. 75–80) nustatyta, kad iki 2016 m. A. T. psichikos sutrikimas nekonstatuojamas, veikos padarymo metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Nuo 2023 m. lapkričio mėn. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); A. T. negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Sutrikimas yra lėtinis, tikslios sutrikimo pradžios datos nėra galimybės nustatyti. A. T. nėra konstatuojamo psichikos sutrikimo, kuris būtų pagrindu pripažinti jį ribotai pakaltinamu (ribotas pakaltinamumas, reglamentuotas BK 18 straipsnio 1 dalyje). Šiuo metu konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); A. T. negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti. Dėl išreikšto (duomenys neskelbtini) sutrikimo A. T. negali suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui teisme, negali teikti objektyvių parodymų. Dalyvauti teisme nerekomenduojama. A. T. rekomenduojama taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). A. T. dėl savo psichikos būklės negali atlikti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės.

22. Pažymėtina ir tai, kad Kauno apygardos teisme vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiama dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo, tenkinus prokuroro prašymą, prie baudžiamosios bylos buvo pridėtas ir kitas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės, atliktos 2024 m. gegužės 29 d. – birželio 17 d., aktas Nr. 83TPK-276/2024, pateiktas kitame dėl A. T. atliekamame ikiteisminiame tyrime (t. 8, b. l. 170–171). Šiame ekspertizės akte taip pat nustatyta, kad A. T. psichikos sutrikimas nekonstatuojamas laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2013 m., šiuo laikotarpiu jis suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Šiuo metu A. T. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas – (duomenys neskelbtini); A. T. šiuo metu nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, jam rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (t. 8, b. l. 158–167).

23. Taigi, byloje yra du ekspertizės aktai. Abiejuose A. T. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat posėdyje apklausė šiuos ekspertizės aktus surašiusius ekspertus: teismo psichologą ekspertą M. Patašių ir teismo psichiatrijos ekspertę L. Andriuškevičienę.

25. Ekspertė L. Andriuškevičienė paaiškino, kad dėl A. T. konstatuoto (duomenys neskelbtini) sutrikimo yra rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą. Atsakydama į klausimą, ar A. T. šiuo metu yra pavojingas sau ar aplinkiniams, ekspertė nurodė, kad A. T. nėra kritiškas sau, yra išreikštos komplikacijos dėl (duomenys neskelbtini), jis tinkamai savo sveikata nesirūpina, išsako aktyvius kliedesius kitų asmenų atžvilgiu, todėl išlieka pavojus iš jo pusės. Atsakydama į klausimą, ar A. T. galėtų būti taikomas ambulatorinis gydymas, ekspertė paaiškino, kad A. T. nebuvo nustatyta bent dalinė kritika dėl psichikos sutrikimo, reguliarus lankymasis pas gydytoją psichiatrą ir kitus gydytojus, taip pat nenustatyta, kad A. T. gyventų aplinkoje, kur juo būtų pasirūpinta (t. 8, b. l. 140–142).

26. Aiškinantis aplinkybes, ar kas galėtų tinkamai pasirūpinti A. T., pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas A. T. (A. T. sūnus). Jis parodė, kad rūpinasi tėvu (jį lanko), o kai išvyksta į komandiruotę, tėvu rūpinasi (jį aplanko) sesuo. Tėvas gyvena vienas bute. Jis aplanko tėvą kas antrą, kas trečią dieną. Abu su seserimi prižiūri, kad tėvas vartotų vaistus. Tėvo sveikata po teisminių procesų ir nuosprendžio paskelbimo pablogėjo ir nuolat blogėja, tačiau tėvas nepripažįsta, kad serga. Liudytojo teigimu, jis ir sesuo gali pasirūpinti tėvu, užtikrinti, kad šis vartotų vaistus. Paklaustas, ar būtų galimybė A. T. rūpintis nuolat, liudytojas atsakė, kad tokia galimybė būtų, tėvas galėtų gyventi kartu su jo (A. T.) seserimi (t. 8, b. l. 169–170).

27. Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, atsižvelgus į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausti A. T. dukterį D. G. (ankstesnė pavardė T.). Liudytoja parodė, kad su tėvu bendrauja kiekvieną dieną, tačiau kiekvieną dieną į jo namus nevažiuoja, jį aplanko 2 ar 3 kartus per savaitę, taip pat jį aplanko ir jos brolis A. T.. Pastaruosius 2–3 metus ji prižiūri, kad A. T. turėtų vartojamų vaistų, stebi, kad jie nepasibaigtų, pas gydytoją A. T. nuveža A. T.. Paskutiniu metu pastebėjo, kad tėvui reikalinga nuolatinė priežiūra, nes jam „kuo toliau, tuo blogiau, jis jau net ir nusišneka“. A. T. serga ir (duomenys neskelbtini), ši liga progresavo, kadangi pastarasis nevartojo jam skirtų vaistų. Liudytoja parodė, kad šiuo metu ji nedirba, norėtų, jog tėvas gyventų kartu su ja, ji galėtų juo tinkamai pasirūpinti.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi ekspertizės akto išvadas, ekspertų paaiškinimus bei liudytojų A. T. ir D. G. parodymus apie A. T. požiūrį į savo sveikatos būklę bei jų galimybes juo pasirūpinti, taikant jam ambulatorinį gydymą, sprendžia, kad A. T. psichinės būsenos stabilaus pagerėjimo negalima tikėtis ambulatorinėmis sąlygomis. Norint stabilizuoti ir pagerinti A. T. psichinės sveikatos būklę, ypatingą reikšmę turi tinkamas gydymas. Teismo vertinimu, ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis galėtų būti pakankamas tik tuo atveju, jei pats asmuo kritiškai vertintų savo elgesį ir sveikatos būklę, būtų stebimas tikslus gydytojų rekomendacijų vykdymas ir jų paskirtų vaistų vartojimas. Šiuo atveju A. T. yra būdingas priešingas elgesys – jis nėra kritiškas savo sveikatos būklės ir elgesio atžvilgiu, jam paskirtų vaistų reguliariai nevartoja, ir tai reiškia, kad nesuprasdamas, jog serga, A. T. negali būti motyvuotas gydytis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. T. dėl psichikos sutrikimo pobūdžio yra būtina stebėti ir gydyti stacionare.

29. Priešingos išvados teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti įvertinusi ir minėtų liudytojų A. T. ir D. G. parodymus. Nors abu jie išreiškė norą rūpintis sergančiu A. T., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jų įvardintas noras yra deklaratyvus. Kaip minėta, nors A. T. ir D. G. parodė, kad jų tėvo sveikatos būklė blogėja, jis savo ligos nepripažįsta ir vaistų reguliariai nevartoja, tačiau nustatyta, kad ir šiuo metu A. T. gyvena vienas, A. T. ir D. G. jį tik aplanko. Be to, liudytojai parodė, kad A. T. galėtų gyventi D. G. namuose, kur būtų rūpinamasi jo sveikatos būkle, jis būtų prižiūrimas vartoti vaistus, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. G., teigdama, jog turi supratimą apie asmens medicininę priežiūrą, negalėjo paaiškinti, kodėl iki šiol, matydama, jog A. T. paskirtų vaistų reguliariai nevartoja, jam reikalinga nuolatinė priežiūra, o jo būklė nuolat blogėja, nepasirūpino ir neužtikrino, jog pastarasis gyventų jos namuose, taip pat nieko neparodė ir apie tai, kad A. T. priežiūra galėtų pasirūpinti atitinkami specialistai. Pažymėtina ir tai, kad nors liudytojai A. T. ir D. G. tvirtino, kad prižiūrėjo, jog tėvas vartotų vaistus, tačiau iš jų parodymų galima spręsti tik tai, kad jie tiesiog patikrindavo, jog A. T. turėtų jam skirtų vaistų, o jų vartojimo jie iš esmės nekontroliavo. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ambulatorinėmis sąlygomis nebus galima užtikrinti efektyvaus A. T. gydymo, be kurio jis kels pavojų visų pirma sau pačiam.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, yra atsižvelgtina ir į A. T. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą. Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 19 d. nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu padaręs 7 tyčines baigtas nusikalstamas veikas: 4 apysunkius nusikaltimus (tris, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, ir vieną, numatytą BK 309 straipsnio 2 dalyje) bei 3 labai sunkius nusikaltimus (vieną, numatytą BK 149 straipsnio 4 dalyje, ir du, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje). Nusikalstamos veikos padarytos prieš tris mergaites, kurios nusikalstamų veikų padarymo metu buvo mažametės. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąsias truko ilgą laiką: 2010 m. – 2012 m. laikotarpiu (nukentėjusioji A. M.), 2009 m. – 2010 m. laikotarpiu (nukentėjusioji A. M.), 2007 m. – 2016 m. laikotarpiu (nukentėjusioji J. G.). Be to, minėtu nuosprendžiu A. T. pripažintas kaltu ir pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už tai, kad skirtinguose įrenginiuose laikė iš viso 17 pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami mažamečiai asmenys ir vaikai bei atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai. Ir nors nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo ilgas laikotarpis, per kurį turimais duomenimis A. T. atžvilgiu kitas apkaltinamasis nuosprendis nebuvo priimtas, išdėstytos aplinkybės vis tik leidžia daryti išvadą apie itin didelį veikų pavojingumą (pvz., trys nukentėjusiosios mažametės, o su viena jų, kaip nurodoma bylos medžiagoje, A. T. lytiškai santykiavo ne mažiau kaip 50 kartų).

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. T. taikė BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka A. T. padarytų veikų pobūdį, jam konstatuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą. Šioje byloje yra nustatyta, kad A. T. psichinė sveikatos būklė negerėja, liga yra progresuojanti (2023 m. birželio 30 d, jam nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas, kitos konsultacijos 2023 m. lapkričio 23 d. metu nustatytas (duomenys neskelbtini) sutrikimas (t. 8, b. l. 166), jo elgesys gali sukelti pavojų tiek sau pačiam, tiek ir kitiems asmenims. Įvertinus ambulatorinio gydymo neveiksmingumą, nereguliarų vaistų vartojimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje metu bus užtikrintas efektyvesnis A. T. gydymas, geresnė jo paties ir visos visuomenės apsauga. Nors pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje neabejotinai suvaržo A. T. teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 11, 44 straipsnių nuostatų. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog taikant pirmosios instancijos teismo paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę, bus būtina vertinti A. T. psichikos sveikatos būklę, jos pokyčius ir nustačius pagrindą, (ir nelaukiant BK 98 straipsnio 6 dalyje minimo 6 mėnesių termino) kreiptis dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar jos panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. T. gynėjo advokato Aivaro Velučio apeliacinį skundą atmesti.