Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. G. ir atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12629-638/2015 pagal ieškovės R. G. ieškinį atsakovei Kauno Vinco Kudirkos progimnazijai dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta, įpareigojimo įforminti darbo sutarties nutraukimą pagal LR DK 125 str., darbo užmokesčio, išeitinės išmokos, neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. G. prašė pripažinti, kad darbo santykiai tarp jos ir atsakovės nutrūko 2015-02-27 pagal LR DK 125 str. 1 d. (šalių susitarimu); panaikinti atsakovės direktorės 2015-03-19 įsakymą Nr. P-43, kuriuo darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 136 str.; įpareigoti atsakovę įforminti darbo sutarties nutraukimą nuo 2015-02-27 pagal LR DK 125 str. 1 d.; priteisti darbo užmokestį nuo 2015-02-27 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; priteisti 0,07 proc. delspinigius už pavėluotai išmokamą darbo užmokestį; priteisti 200 eurų neturtinės žalos atlyginimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu patenkino dalį ieškovės ieškinio. Įpareigojo atsakovę Kauno Vinco Kudirkos progimnaziją įforminti darbo sutarties su ieškove R. G. nutraukimą nuo 2015-02-27 pagal LR DK 125 str. 1 d. Pripažino neteisėtu atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos, direktorės 2015-03-19 įsakymą Nr. P-43 dėl ieškovės R. G. atleidimo iš darbo. Priteisė ieškovei R. G. 1 958,08 Eur išeitinės išmokos, 2 983,68 Eur darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, po 42,62 Eur darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo (2015-09-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 219,20 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti iš atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos. Priteisė iš atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos 148,25 Eur valstybei.

Teismas nustatė, kad ieškovė dirbo Kauno Vinco Kudirkos progimnazijoje vyriausiąja buhaltere. Ieškovė pateikė 2015-02-23 prašymą atsakovės direktorei atleisti ją iš darbo pagal LR DK 125 str. 1 d. dėl asmeninių priežasčių nuo 2015-02-27. Atsakovės direktorė tą pačią dieną, 2015-02-23, ant ieškovės surašyto prašymo užrašė rezoliuciją: „Atleidžiu nuo 2015-02-27 išmokant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką“. Teismas liudytojų parodymais nustatė, atsakovės direktorė 2015-02-27 įteikė ieškovei padėką už gerą darbą, informavo darbo kolektyvą apie ieškovės išėjimą iš darbo, atliko būtinus veiksmus banke dėl teisės disponuoti atsakovės lėšomis sąskaitoje naujai atėjusiai buhalterei. Teismas sprendė, kad atsakovės direktorės 2015-02-23 rezoliucija atitiko direktorės valią, kadangi direktorė nereiškė prašymo šį susitarimą pripažinti negaliojančiu. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad šalys raštu 2015-02-23 susitarė dėl visų reikalingų sąlygų, nuo kada darbo sutartis nutraukiama, kokiu pagrindu nutraukiama, kokios išmokos ieškovei išmokamos. Todėl sudarius raštišką susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, teismo vertinimu, derybos dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų tarp ginčo šalių pasibaigė ir įgijo įstatymo galią, tad turėjo būti vykdomas. Tačiau dėl atsakovės direktorės nebuvo užbaigtos ir vykdomos.

Teismas konstatavo, kad atsakovės direktorė, atleisdama iš darbo ieškovę, privalėjo tinkamai įvertinti vyriausiosios buhalterės atliekamų funkcijų reikšmingumą, taip pat ir galinčias atsakovei atsirasti rimtas pasekmes dėl materialinių vertybių trūkumo. Atsakovė privalėjo laiku perimti iš ieškovės atsakovės turtą ir dokumentus ir tinkamai perduoti šias vertybes naujai atsakovės darbuotojai. Teismo vertinimu, atsakovės direktorės prielaidos dėl ieškovės nesilaikymo finansinės drausmės negali pakeisti ginčo šalių susitarimo dėl ieškovės atleidimo iš darbo (DK 125 str. pagrindu). Taip pat ieškovės atleidimas šalių susitarimu savaime nepanaikina ieškovės atsakomybės už tariamai padarytus darbo drausmės pažeidimus. Teismas laikė atsakovės direktorės elgesį neprotingu, nes atsakovei, turinčiai duomenų apie ieškovės tariamai įstaigoje įvykdytus finansinius pažeidimus, atsakovės direktorė, paaiškėjus pažeidimui, ieškovės tuoj pat neatleido, o atleidimą iš darbo sulaikė.

Teismas, nustatęs, kad tarp ginčo šalių galioja susitarimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 125 str. pagrindu, sprendė, jog atsakovė privalo išmokėti ieškovei dviejų mėnesių darbo užmokesčio išmoką, kad ginčo šalys susitarė ir informuoti VSDFV apie darbo sutarties nutraukimą tarp šalių susitarime nurodytu pagrindu ir data (nuo 2015-02-27 pagal LR DK 125 str. 1 d.). Teismas, pripažinęs, kad ieškovė turėjo būti atleista iš darbo nuo 2015-02-27, konstatavo, kad atsakovė neturėjo įstatyminio pagrindo žymėti ieškovei pravaikštas nuo 2015-03-02 ir atleisti ieškovę iš darbo 2015-03-19 pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., skundžiamą atsakovės 2015-03-19 įsakymą Nr. P-43 pripažino neteisėtu.

Teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė DK 141 str. 3 d. nuostatas, neatsiskaitė su atleidžiama ieškove nuo 2015-02-27. Teismas, suskaičiavęs priklausančią ieškovei išmokėti už uždelstą atsiskaityti laiką išmoką 5 967,36 Eur, šią išmoką sumažino pusiau iki 2 983,68 Eur, kadangi visos darbo užmokesčio sumos priteisimas, teismo vertinimu, reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iš atsakovės teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką po 46,62 Eur už kiekvieną darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei nuo 2015-03-02 iki visiško atsiskaitymo su ieškove, taip siekiant paskatinti atsakovę greičiau ir operatyviau įvykdyti teismo sprendimą.

Teismas nepriteisė ieškovei iš atsakovės delspinigių už pavėluotai išmokėtą atlyginimą, nes pavėlavimas išmokėti atlyginimą įvyko jau po darbo sutarties nutraukimo. Delspinigiai skaičiuojami ir mokami, kai vėluojama išmokėti atlyginimą esant nepasibaigusiems darbo santykiams.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovės (CK 6.250, DK 250 str.). Teismo vertinimu, ieškovė patyrė išgyvenimus dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, o ne dėl darbo ginčo. Teismas nustatė, kad ieškovė savo paaiškinimuose dėl buhalterinės apskaitos dokumentų buvo nenuosekli, negalėjo paaiškinti prekių paslaugų apmokėjimo pagrindo, taip pat paaiškinti dėl tuo pačiu numeriu pažymėtų, tačiau skirtingo turinio sąskaitų faktūrų atsiradimo fakto. Iš liudytojų parodymų, direktorės paaiškinimų teismas nustatė, kad ieškovei buvo 2015-03-02 teikiami klausimai dėl atliktų mokėjimų ir sąskaitų, tačiau ieškovė nesiekė kuo greičiau išsiaiškinti nesklandumus, neaiškumus, per mažai bendradarbiavo su darbdaviu. Įvertinęs paminėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad nukentėjusio asmens elgesys gali būti pagrindas mažinti atlygintinos žalos dydį ar apskritai nepriteisti žalos atlyginimo, todėl nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės atleidimo iš darbo datos ir termino atstatymas į šalių sutartinę padėtį ir atitinkamų darbo užmokesčio išmokų ( išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti) priteisimas yra pakankama satisfakcija ieškovei. Tad neturtinės žalos atlyginimo papildomai ieškovei nepriteisė. Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą skundžia ieškovės R. G. atstovas advokatas Dominykas Varnas.

Ieškovės R. G. atstovas prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinio pareiškimą visiškai patenkinti. Išreikalauti iš atsakovės pažymą apie ieškovės darbo užmokestį ir priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgiant į pavėluotai į bylą pateiktus atsakovės išlaidų dokumentus, prijungti papildomai teikiamus įrodymus, tris darbo užmokesčio lapelius, „Liteko“ duomenis apie 2015-08-13 įvykius byloje.

Apeliantės atstovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas buvo suklaidintas atsakovės pažymos apie ieškovei apskaičiuotą darbo užmokestį ir suklydo skaičiuodamas ieškovei priteistiną su atsakove raštu sutartą 2 mėnesių išeitinę išmoką ir 2 983,68 Eur darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat po 42,62 Eur darbo užmokestį kasdien, skaičiuojant nuo 2015-09-03 dienos. Teismas skaičiavo šių išmokų dydžius maždaug 78,04 proc. mažesnius, nei reikėtų.

Dėl atsakovės klaidinančios ir po ilgo vilkinimo pateiktos pažymos teismas buvo suklaidintas dėl ieškovės 1 darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Pažymoje jis iš viso nenurodomas, o teismas jo dydį tikriausiai išvedė iš neteisingai pateikto vienintelio skaičiaus – vidutinio 1 mėnesio darbo užmokesčio 979,04 Eur. Apeliantės atstovo manymu, ieškovės 1 darbo dienos vidutinis darbo užmokestis yra 62,73 Eur, tokia suma turėjo būti įrašyta ir skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Atsakovė nepateikė į bylą pirmosios instancijos teismui tinkamai surašytos darbo užmokesčio pažymos, nors pirmosios instancijos teismas ne kartą kalbėjo apie pažymos pateikimą į bylą.

Teismas be pagrindo laikė didele disproporcija priteisimą ieškovei visos darbo užmokesčio sumos už uždelstą atsiskaityti laiką ir be pagrindo šią darbo užmokesčio sumą sumažino iki 2983,68 Eur. Teismas nesivadovavo kasacine praktika, nenustatinėjo išskirtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima sumažinti priteistiną ieškovei darbo užmokesčio sumą už uždelstą atsiskaityti laiką.

Teismas be pagrindo nepriteisė ieškovei neturtinės žalos, ieškovė buvo kaltinama nebūtais dalykais, atsakovės direktorė ieškovės nepagrįstai neatleido iš darbo, prieš ją pradėtas ikiteisminis tyrimas. Teismas netyrė byloje ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų – vaistinės kvitų, kurie patvirtina, kad ieškovė įsigijo vaistus 2015-03-08, o ne dėl ikiteisminio tyrimo. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad ieškovė patyrė stresą dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo.

Teismas be pagrindo nurodė, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, kadangi ieškovė negalėjo paaiškinti skirtingo turinio sąskaitų faktūrų atsiradimo dėl apmokėjimo už prekes ir paslaugas. Ieškovė nepaaiškino minėtų aplinkybių, nes nespausdino sąskaitų faktūrų, tačiau ieškovės atstovas bendradarbiavo su atsakove ir prašė paaiškinti, kuo paremti ieškovei pareikšti kaltinimai dėl lėšų iššvaistymo.

Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą skundžia atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos atstovė advokatė R. S.. Apeliantės atstovė prašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimą dalį, kuria tenkintas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti.

Su Kauno apylinkės teismo 2015-09-02 sprendimo dalimi, kuria ieškinys yra atmestas, apeliantės atstovė sutinka, dėl kitos sprendimo dalies mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą pažeisdamas materialinę ir procesinę teisės normą, nepakankamai įsigilinęs į faktines bylos aplinkybes, pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą, neįvertinęs visų byloje nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, o tai skundžiamą teismo sprendimo dalį daro neteisėta ir naikintina.

Teismas neįvertino aplinkybės, jog atsakovė su ieškove atsiskaitė 2015-03-19 dieną, t. y. atleidimo metu, dėl to padarė neteisingą išvadą, jog atsakovė neatliko ieškovei galutinio atsiskaitymo ir nepagrįstai nusprendė skaičiuoti išmoką nuo 2015-02-27 dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nepagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria nuspręsta iš atsakovės priteisti ieškovės naudai po 42,62 Eur darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei nuo kitos dienos po šio teismo sprendimo priėmimo (2015-09-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nors atsakovės atstovė direktorė ir nepranešė VSDFV Kauno skyriui apie ieškovės atleidimą iš darbo nuo 2015-02-27, tačiau tai padarė pati ieškovė savavališkai pranešdama VSDFV Kauno skyriui apie tai, jog ji nuo 2015-02-27 pas atsakovę nebedirba.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą, nes iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, dėl kokių priežasčių nesivadovavo atsakovės nurodytomis aplinkybės, atsakovės liudytojų paaiškinimais ir atsakovės teiktais įrodymais.

Ieškovės atstovas advokatas Dominykas Varnas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovės argumentas dėl išeitinės išmokos sumokėjimo ieškovei nebuvo keliamas ir nagrinėjamas, todėl skundo argumentas nėra pagrįstas nei teisiškai, nei faktiškai. Byloje nepateikta įrodymų apie ieškovės tariamai iššvaistytą pinigų sumą, apie atsakovės direktorės 2015-02-27 sužinojimą apie galimai neteisėtus ieškovės veiksmus ir atsakovės direktorės nurodymą ieškovei sąlygos, kad ieškovė gali būti atleista iš pareigų, kai paaiškins, kaip ir kokiu pagrindu atliko mokėjimus mokyklos lėšomis.

Priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovės atstovas kartu su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą pateikė į bylą rašytinį įrodymą – VSDFV Kauno skyriaus raštus (b. l. 113, 114), kurie, apeliantės atstovo manymu, patvirtina nurodytus argumentus ieškovės atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą.

Ieškovė 2015-02-27 nebuvo informuota nei žodžiu, nei raštu, jog nebus atleista iš darbo dėl finansinių trūkumų, ieškovė atvyko 2015-03-02 ne pasiaiškinti dėl atsakovės nurodytų aplinkybių, o perduoti naujai buhalterei dokumentaciją. Byloje neįrodyta, kad ieškovė skambino direktorei, klausė atsakovės sąskaitos numerio norėdama atsakovei grąžinti lėšas. Tokia situacija negalėjo įvykti dėl to, kad ieškovė būdama atsakovės buhaltere žinojo atsakovės sąskaitos numerį. Be kitų argumentų, atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, jog ieškovė savavališkai pranešė VSDFV Kauno skyriui apie tai, jog ji nuo 2015- 02-27 pas atsakovę nebedirba.

Priešingai, nei teigia atsakovė, ieškovė dėl kitokių atleidimo iš darbo sąlygų su atsakove nesitarė – tai įrodo kartu su atsiliepimu pateikta skambučių registracija ir SMS žinučių duomenys, kad bendravimas vyko ne tarp ieškovės ir atsakovės, o tarp ieškovės advokato ir atsakovės direktorės, kuri siūlė perrašyti ieškovei ankstesnį prašymą dėl atleidimo iš darbo. Todėl tai patvirtinantys įrodymai turėtų būti prijungti prie bylos.

Taip pat atmestinas atsakovės argumentas, kad ieškovė nebendradarbiavo su atsakove, dėl to nebuvo galima išaiškinti nesklandumus, perimti trūkstamus dokumentus. Šiuos argumentus paneigia ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – Valstybės darbo inspekcijos 2015-04-09 atsakymas, jis taip pat turėtų būti prijungtas prie bylos.

Taip pat prie bylos prijungtini duomenys apie 2015-02-27 ieškovei el. paštu persiųstus dokumentų perėmimo akto 2 juodraščius – tai patvirtina, kad atsakovė ruošė pasirašyti dokumentus su ieškove, tačiau vėliau to nepadarė. Prie bylos prijungtini duomenys apie ieškovės ligos laikotarpius, ieškovė sirgo trumpą laiką arba slaugė šeimos narį, tačiau atsakovė argumentavo, kad ieškovė dažnai sirgo, todėl atsakovės direktorė sprendė, kad ieškovė išeina iš darbo dėl sveikatos būklės. Ieškovė dirbo gerai, buvo apdovanota, iš darbo išėjo į kitą įstaigą.

Ieškovė nepripažino ikiteisminio tyrimo metu atsakovės nurodytų aplinkybių dėl nusikaltimo įvykdymo. Ieškovė pati nepranešė Sodrai apie savo atleidimą. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė įrodymų dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl išlaidos atsakovei nepriteistinos. Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 800 Eur išlaidas už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, tad prašo šias išlaidas priteisti iš atsakovės.

Rašytiniame paaiškinime ieškovės atstovas advokatas Dominykas Varnas (2 t., b. l. 7–8) nurodė, kad pateiktos į bylą atsakovės pažymos apie ieškovės darbo užmokestį patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo visų duomenų apie ieškovei apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, todėl neteisingai nustatė priteistinų ieškovei darbo užmokesčių sumą – vietoje 62,77 Eur už dieną, atitinkamai vidutinio darbo užmokesčio 1254,40 Eur už mėnesį, teismas priteisė 42,62 Eur už dieną, 979,04 Eur darbo užmokesčio už mėnesį.

Atsakovės atstovė direktorė D. B. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą, be kitų argumentų, nurodė, kad atsakovė pirmosios instancijos teismo reikalavimus įvykdė tinkamai, ir pateikė į bylą duomenis apie ieškovei apskaičiuotą darbo užmokestį, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo galimybę priteisti ieškovei tinkamo dydžio darbo užmokestį, nes gavo visą būtiną informaciją. Ieškovės atstovas neturi pakankamai finansinių ir buhalterinės apskaitos žinių, todėl negali tinkamai įvertinti pažymoje surašytos informacijos pakankamumo.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus ir reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Įrodymai, kuriais grindžiami ieškinio reikalavimai, pateikiami kartu su ieškiniu (CPK 135 straipsnio 2 dalis), esant poreikiui jie gali būti renkami ir teikiami iki bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251 straipsnis). Papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė darbo užmokesčio lapelius (b. l. 64, 66, 1 t.) apie ieškovės darbo užmokestį už 2014-12–2015-02 laikotarpį. Su atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovės atstovas pateikė telefono nuotrauką ir 2015-03-03 išeinančio telefoninio ryšio su atsakovės atstovės numeriu išklotinę, 2015-04-09 ir 2015-03-16 ieškovės atstovo prašymus Švietimo skyriui ir Valstybinei darbo inspekcijai, E. N. 2015-02-27 el. paštu ieškovei atsiųstus dokumentus, dokumentacijos planą, atsiųstą ieškovei, Sodros pažymą 2015-10-14 apie ieškovės nedarbingumo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas, Sodros atsakymą apie atleidimo pranešimą (1 t., b. l. 90–128). Dokumentų turinys patvirtina, kad duomenys, surašyti dokumentuose, atitinka civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpį pirmosios instancijos teisme arba ieškovės darbo laikotarpį atsakovės įstaigoje. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, minėti įrodymai pateikti į bylą pavėluotai, šių įrodymų surašymo data nesudaro pagrindo pripažinti būtinybės minėtus įrodymus pateikti į bylą vėliau, nes rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui.

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių pažeidimo klausimas keliamas apeliaciniame skunde, suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose ir išplėtotos kasacinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė R. G. atsakovės direktorei 2015-02-23 pateikė prašymą, kuriame aiškiai nurodė, kad prašo ją atleisti iš darbo 2015 m. vasario 27 d. dėl asmeninių priežasčių pagal LR DK 125 str. 1 d. (b. l. 135). Atsakovės direktorė ant ieškovės prašymo parašė rezoliuciją „Atleidžiu nuo 2015-02-27 išmokant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką“. Todėl negalima sutikti su atsakovės argumentu, kad atsakovės direktorė nenurodė, kokiomis sąlygomis sutinka nutraukti darbo sutartį su ieškove. Atsakovės direktorės rezoliucija patvirtina, kad atsakovės direktorė 2015-02-23 sutiko nutraukti darbo sutartį su ieškove tokiomis sąlygomis, kokiomis prašė ieškovė, t. y. pagal DK 125 str., taigi padaryti priešingą išvadą nėra pagrindo (CPK 185 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad atsakovė sutiko nutraukti darbo sutartį su ieškove ieškovės prašyme nurodytą datą ir pagrindu nuo 2015 m. vasario 27 d. dėl asmeninių priežasčių pagal LR DK 125 str. 1 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai apie tai, kad atsakovės direktorė, parašydama ant ieškovės 2015-02-23 prašymo rezoliuciją, negalėjo numatyti, kad ieškovė padarė finansinių pažeidimų, taip pat tai, jog pati ieškovė neatsiliepė į atsakovės rezoliucijoje nurodytą pasiūlymą atleidžiant ieškovę sumokėti ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nesudaro pagrindo aiškinti atsakovės direktorės rašytinės rezoliucijos turinį kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo šalys susitarė raštu nutraukti nuo 2015-02-27 darbo sutartį DK 125 str. pagrindu, šis ginčo šalių susitarimas yra galiojantis, todėl atsakovės direktorės žinojimas ar nežinojimas apie tariamai padarytus ieškovės buhalterinės apskaitos pažeidimus ginčo šalių susitarimui teisinės reikšmės neturi.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neaiškino visų ieškovės atleidimo iš darbo atsakovės gimnazijoje aplinkybių. Teismas neatsižvelgė, kad ginčo šalys nuo 2015-02-27 pradėjo tartis dėl darbo sutarties nutraukimo, tai buvo įforminta atsakovės rezoliucija ant ieškovės 2015-02-23 prašymo, nurodant, jog darbo sutartis su ieškove bus nutraukta, kai ieškovė pasiaiškins, kokiu pagrindu atliko mokėjimus mokyklos lėšomis. Priešingai, nei nurodė atsakovė esančiame ieškovės 2015-02-23 prašyme, nėra atsakovės nurodyto apeliaciniame skunde teksto, įpareigojančio ieškovę pasiaiškinti atsakovei dėl atliktų mokėjimų (1 t., b. l. 135). Bylos dokumentai (1 t., b. l. 138) patvirtina, kad atsakovės atstovė 2015-03-02 raštu pranešė ieškovei, kad ketina aiškintis ginčo situaciją dėl mokyklos lėšų panaudojimo, todėl sprendžiama, kad atsakovė nesurašė ant ieškovės 2015-02-23 prašymo tokio teksto, kokį nurodė atsakovės atstovė apeliaciniame skunde.

Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovė 2015-02-27 atliko darbo funkcijų perdavimą naujai darbuotojai, atvyko į banką su nauja buhaltere, pakeitė atsakingo už finansines operacijas asmens duomenis, pasiūlė perimti buhalterei atsakovės įstaigos dokumentaciją, baigusi darbą atsakovės įstaigoje gavo atsakovės direktorės padėką už gerą darbą (1 t., b. l. 136, b. l. 140–141). Atsakovės 2015-03-02 pranešimas ieškovei (1 t., b. l. 138–139) patvirtina, kad atsakovės direktorė nurodė tokias pačias aplinkybes, kokias nurodė ieškovė, t. y. tai, kad 2015-02-27 ieškovė bendravo su nauja buhaltere, o 2015-02-27 ieškovė gavo direktorės padėką už gerą darbą. Todėl negalima sutikti su atsakovės argumentu, kad ginčo šalys nuo 2015-02-27 tik pradėjo tartis dėl ieškovės atleidimo iš darbo, o ne nutraukė darbo santykius, kaip teigia atsakovė.

Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo šalys susitarė darbo sutartį nutraukti 2015-03-02, jeigu ieškovė grąžins atsakovei pinigus, kad ieškovė su atsakovės direktorės reikalavimu dėl lėšų grąžinimo sutiko ir prašė nurodyti atsakovės banko sąskaitą, į kurią ieškovė galėtų sumokėti 4344,3 Eur. Priešingai, nei nurodė atsakovė apeliaciniame skunde, atsakovės atstovė, apklausta 2015-08-13 teismo posėdyje, patvirtino, jog pati atsakovės atstovė 2015-03-03 susiekė su ieškovės advokatu norėdama išspręsti ginčą geruoju, taip pat apklausiama šiame teismo posėdyje atsakovės atstovė paaiškino, jog ieškovė nepripažino lėšų iššvaistymo fakto, neatlygino žalos. Atsakovės argumentas, kad ieškovė nuo 2015-03-02 tarėsi su atsakove dėl atleidimo iš darbo sąlygų ir teiravosi atsakovės banko sąskaitos rekvizitų, taip pat byloje neįrodytas, ir kaip pagrįstai nurodė ieškovės atstovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovei buvo žinomos atsakovės banko sąskaitos rekvizitai, nes ieškovė iki atleidimo iš darbo dirbo atsakovės įstaigoje buhaltere, todėl ieškovė neturėjo pagrindo klausti šios informacijos atsakovės. Taigi ir šis atsakovės apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

Atsakovė apeliaciniame skunde argumentuoja ginčo sprendimo priėmimą dėl ieškovės atleidimo iš darbo tuo, kad nežinojo apie ieškovės padarytus finansinius pažeidimus, pavėluotai gavo informaciją iš atsakovės įstaigos darbuotojų apie ieškovės iššvaistytas lėšas, tuo, kad pati ieškovė nepasakė atsakovei turinti problemų su buhalterine apskaita ir jai patikėtomis atsakovės lėšomis. Atsakovės vadovė mano, kad faktiškai buvo priversta priimti sau nenaudingą sprendimą, sutikti atleisti ieškovę iš darbo jos nurodytu pagrindu, nes manė, kad ieškovė serga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nei vienas iš nurodytų atsakovės argumentų nesudarė pagrindo atleisti atsakovės vadovę nuo pareigos tinkamai atlikti jai pavestą darbą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovės vadovė yra atsakinga už institucijos veiklą, taigi turi veikti apdairiai, teisingai ir protingai, kaip to reikalauja įstaigos vadovo statusas. Šiuo atveju atsakovės vadovė nurodytų principų nesilaikė. Atsakovės vadovė nusprendė atleisti iš darbo ieškovę ieškovės nurodytu prašyme terminu ir pagrindu neatlikusi buhalterės veiklos patikrinimo, apie finansinės veiklos pažeidimus sužinojusi iš pavaldinių, ir tai suponuoja išvadą, kad atsakovės vadovė nebuvo lojali atsakovės įstaigai, progimnazijos turtinėms teisėms, todėl neturi pagrindo savo veiksmus atleidžiant ieškovę iš darbo pateisinti situacijos nežinojimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pozicija dėl ieškovės atleidimo iš darbo, dėl išvaistytų lėšų išreikalavimo yra nenuosekli ir prieštaringa. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, jog dėl tariamai ieškovės padaryto nusikaltimo kreipėsi į tyrimo organus, tačiau teismo posėdyje paaiškino, kad teikė ieškovei pasiūlymus dėl taikaus ginčo išsprendimo, nors ieškovė, atsakovės manymu, padarė atsakovės įstaigai žalą, be to, ieškovė padarytos žalos nepripažino ir nesutiko kompensuoti žalos progimnazijai. Įvertinus nurodytas aplinkybes sprendžiama, kad atsakovės atstovė užvilkino ieškovės atleidimo iš darbo įforminimą ir atsiskaitymą su ieškove neturėdama tam jokio įstatyminio pagrindo ir realios prognozės dėl taikaus ginčo išsprendimo, tuo labiau kad atsakovės duomenimis, ieškovė iššvaistė 45 951, 36 Eur (b. l. 71, 1 t.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės direktorės pareigų pobūdis, įgaliojimai ginčo situacijoje nebuvo tinkamai realizuoti, dėl to atsakovės įstaiga turi prisiimti neigiamas pasekmes, susijusiais su ieškovės atleidimu iš darbo, taip pat turtines išlaidas dėl priklausančių išmokėti ieškovei darbo užmokesčio išmokų už uždelstą atsiskaityti laiką.

Atmestinas atsakovės argumentas, kad atsakovės direktorė be pagrindo nutarė sumokėti ieškovei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išmoką. Atsakovės atstovės paaiškinimu, atsakovės direktorė, surašydama rezoliuciją dėl dviejų mėnesių darbo užmokesčio išmokos ieškovei išmokėjimo, sprendė, jog ieškovė serga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovės direktorė rezoliucijos dėl išmokėjimo ieškovei dviejų mėnesio dydžio vidutinio darbo užmokesčio nemotyvavo ieškovės liga. Tad apeliantės argumentai, kad atsakovės vadovė nurodė išmokos dydį suklydusi dėl tariamai prastos ieškovės sveikatos, o vėliau paaiškėjus, kad ieškovė netinkamai naudojo įstaigos lėšas ir nutarė reikalauti iš ieškovės paaiškinimo, nesudaro pagrindo pripažinti, jog piniginė išmoka ieškovei nepriklauso. Pagal DK 140 straipsnio 3 dalį, nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Taigi šiuo atveju, t. y. nutraukiant darbo sutartį pagal kitus, išskyrus minėtą išimtį, DK straipsnius ar kituose įstatymuose numatytais atvejais, išeitinė išmoka priklauso visiems tam tikru pagrindu atleidžiamiems darbuotojams, jos išmokėjimo galimybę siejant su vienintele sąlyga – atleidžiamo iš darbo darbuotojo kaltės dėl atleidimo nebuvimu, o dydį – su jo gautu vidutiniu darbo užmokesčiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2006). Priešingai, nei teigia atsakovė, tokios aplinkybės konstatavimas kaip atsakovės direktorės suklydimas dėl ieškovės sveikatos būklės niekaip nėra susijęs su ieškovės teise į darbo užmokesčio išmokos išmokėjimą, todėl šios aplinkybės nevertintinos. Esant tokioms aplinkybėms, atleisdama ieškovę iš darbo atsakovė privalėjo visiškai atsiskaityti su atleidžiama darbuotoja, taip pat sumokėti ieškovei rezoliucijoje nurodytą dviejų mėnesio dydžio vidutinio darbo užmokesčio išmoką, nes taip numato įstatymas (DK 141 str. 1, 2 d.).

Atsakovės atstovė teigia, kad su ieškovė visiškai atsiskaitė 2015-03-19, kadangi ieškovė dirbo pas atsakovę po 2015-02-27, vėliau ieškovė į darbą nėjo, darė pravaikštas, ir tai atsakovė pažymėjo įstaigos darbo laiko apskaitos žiniaraštyje (1 t., b. l. 182). Tačiau su tuo visiškai negalima sutikti. Kaip nustatyta byloje, ieškovė su atsakove nutraukė darbo santykius šalių susitarimu nuo 2015-02-27, todėl pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės 2015-03-19 įsakymą Nr. P-43 dėl ieškovės atleidimo iš darbo neteisėtu (2 t., b. l. 4), kaip ir žymėjimą ieškovei pravaikštų, pagrįstai pripažino nepagrįstu. Taigi nutraukęs darbo sutartį su darbuotoju, darbdavys privalo išmokėti visas jam priklausančias gauti iš darbdavio pinigų sumas ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną, nesant kitokio darbo sutarties šalių susitarimo (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovei išeitinė išmoka atleidimo iš darbo dieną išmokėta nebuvo. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kasacinis teismas, aiškindamas DK 141 straipsnio 3 dalies taikymą, nurodė, kad šiai nuostatai taikyti būtinos nustatyti šios aplinkybės: neatsiskaitymo laiku faktą; faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB ,,Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., kt. v. AB ,,Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-66/2011; kt.). Taigi jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku, neatsižvelgiant į jo kaltės (ne)buvimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovės kaltės dėl neatsiskaitymo laiku nenustatyta, todėl atsakovei turi būti taikomi įstatyme nurodyti neatsiskaitymo padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už uždelsimo laiką.

Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2015-02-23 ginčo šalių susitarimą ieškovei nebuvo sumokėta išeitinė išmoka iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2015-09-02), pagal pateiktus byloje atsakovės buhalterinės apskaitos dokumentus ieškovės vienos dienos darbo užmokestis sudaro 62,72 Eur, (1 t., b. l. 199), esant tokioms aplinkybėms ieškovės apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis sudaro 62,72 Eur x 21 d.(LR socialinės apsaugos ir darbo ministro 2014-12-12 įsakymas Nr. AI-646, kuriame nurodyta, kad 2015 m. darbo dienų skaičius per mėnesį sudaro 21 d.) 1317,12 Eur sumą, todėl išeitinės išmokos bendra dviejų mėnesių suma už 2 mėn. x 1317,12 Eur yra 2634,24 Eur, o ne 1958,08 Eur, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Darbo užmokesčio išmoka ieškovei, uždelsta išmokėti nuo 2015-02-27 iki 2015-09-02, susidaro už 6 mėn. ir 3 d., todėl bendra uždelstų sumokėti atsakovei darbo išmokų suma sudaro 8090,88 Eur, o ne 5967,36 Eur, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laiką susidariusios išmokos sumą, šiuo atveju ji sudaro 8090,88 Eur, yra pagrindas pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo suma turi būti sumažinta iki 2983,68 Eur. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką, darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje F. B. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2011 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“, bylos Nr. 3K-3-247/2011; 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. S. v. UAB „Eurėja“, bylos Nr. 3K-3-179/2012). Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, disproporcijos tarp priteistos kompensacijos ir padaryto atsakovės pažeidimo yra labai didelė, įstaiga, privalanti išmokėti ieškovei piniginę kompensaciją, yra išlaikoma biudžeto lėšomis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad teisinga, sąžininga ir protinga ginčo išmokos suma atitinka pirmosios instancijos teismo nustatytus 2983,68 Eur. Paaiškėjus, jog ieškovės vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 62,72 Eur, o ne 42,62 Eur, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ši skundžiamo teismo sprendimo dalis keistina padidinat priteistą iš atsakovės lėšų sumą už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. po 62,72 Eur iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pasibaigus darbo santykiams tarp ginčo šalių ieškovei nepriteistini delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą. Visos ieškovei priteistinos paminėtos darbo užmokesčio sumos šiame sprendime yra nurodytos neatskaičius mokesčių.

Ieškovės apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas – nurodoma, kad jie buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija dėl šio argumento pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo ieškovės atstovas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Ieškovės atstovas Dominykas Varnas nurodė, kad teismas be pagrindo atmetė ieškovės prašymą priteisti ieškovei neturtinę žalą. Ieškovės atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neaiškino visų svarbių ginčo aplinkybių, tarp jų ir tos, kad ieškovė pirko vaistus dėl stresinės situacijos (1 t., b. l. 31), buvo pasirengusi bendradarbiauti su atsakove, tačiau pati atsakovė reikalavo, kad ieškovė paaiškintų duomenis sąskaitose faktūrose, kurie ieškovei nebuvo žinomi, tad negalėjo dokumento turinio paaiškinti, be to, atsakovės vadovė apšmeižė ieškovę, dėl to ši patyrė nepatogumų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi DK 250 straipsniu, CK 6.250 straipsniu, sprendžia, jog pats neteisėtų darbdavio veiksmų faktas savaime nelaikytinas pagrindu priteisti darbuotojui neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju ieškovė išėjo iš darbo savo noru, dėl uždelsimo atsiskaityti su ieškove jos turtinė padėtis grąžinama į situaciją, buvusią iki pažeidimo, o tai vertintina kaip pakankama jos teisių apgynimo forma. Nurodyta aplinkybė paneigia patirtos žalos realumą. Patirtus išgyvenimus pati ieškovė sieja su atsakovės direktorės elgesiu. Nurodyta aplinkybė paneigia priežastinio ryšio tarp ginčijamų atsakovės veiksmų ir ieškovės nurodytų išgyvenimų egzistavimo fakto. Akcentuotina ir tai, jog, ieškovė nuo pat ginčo pradžios (2015-03-03) naudojosi kvalifikuoto teisininko paslaugomis, gavo teisinę pagalbą, o tai, tikėtina, turėjo teigiamą poveikį ieškovės stresinei situacijai sumažinti ir sveikatos būklei palaikyti. Todėl įvertinęs minėtas aplinkybes teismas sprendžia, jog nebuvo nustatytos visos privalomos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nėra pagrindo.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegija atsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus, dėl argumentų, neturinčių teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo, teisėtumui teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė dalį reikšmingų byloje aplinkybių, susijusių su priklausančio ieškovei išmokėti darbo užmokesčio dydžio suma, todėl suklydo priteisdamas iš atsakovės dalį darbo užmokesčio išmokų ieškovei, ir tai sudaro pagrindą šią skundžiamo teismo sprendimo dalį pakeisti (CPK 326 str. 3 p.).

Ieškovės atstovas surašė ieškovės vardu apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija sutiko su dalimi ieškovės atstovo advokato D. Varno nurodytų argumentų, skundžiamą teismo sprendimą pakeitė. Ieškovė, remiantis pateiktais į bylą pinigų priėmimo kvitais Nr. 806951 ir Nr. 807040, sumokėjo advokatui 500 Eur ir 300 Eur už procesinių dokumentų surašymą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11.,8.9 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio dydžiai. Patenkinus iš dalies ieškovės atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą, ieškovei priteistina dalis apeliacinės instancijos teisme turėtų (800 Eur, 1 t., b. l. 115, 116) bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, protingo dydžio teisinių paslaugų apmokėjimo sumą šiuo atveju sudaro 600 Eur. Teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidos priteistinos iš atsakovės ieškovei (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, atsakovei teisinių paslaugų sumokėjimo išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį dėl iš atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos (į. k. 190134345) priteistų darbo už mokesčio išmokų ir išdėstyti šią teismo sprendimo dalį taip:

priteisti 2634,24 (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt keturis eurus dvidešimt keturis ct) Eur išeitinės išmokos,

už uždelstą atsiskaityti laiką už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. po 62,72 (šešiasdešimt du eurus septyniasdešimt du ct) Eur iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovei R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)

Visos ieškovei priteistinos paminėtos darbo užmokesčio sumos šiame sprendime yra nurodytos neatskaičius mokesčių.

Kitos teismo sprendimo dalies nekeisti.

Iš atsakovės Kauno Vinco Kudirkos progimnazijos (į. k. 190134345) priteisti 600 (šešis šimtus) Eur teisinių paslaugų apmokėjimo išlaidų ieškovei R. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)