Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00045-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.; 1.2.4.5.; 1.2.4.8.1.; 2.1.2.2.;

2.1.2.7.; 2.1.2.9.; 2.3.6.4.5.1.; 2.4.2.1.

2015 m. birželio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. M. ir A. V. bei jų gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam E. K. turtinę žalą – 18,83 Eur;

A. V. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio, t. y. 1 883 Eur, bauda, baudą įpareigojant sumokėti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš kaltinamojo M. M. 35,98 Eur, A. V. 10,86 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo E. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Nukentėjusiojo E. K. civilinį ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamųjų M. M. ir A. V. solidariai nukentėjusiajam E. K. 18,83 Eur turtinei žalai atlyginti ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš viso – 518,83 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 106 straipsnio 2 dalimi, priteista iš M. M. ir A. V. nukentėjusiajam E. K. po 57,93 Eur atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 10 d., apie 5.25 val., (duomenys neskelbtini), lošimo namų „T.“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį E. K., tai yra sudavė rankomis nukentėjusiajam E. K. apie 10–20 kartų į veido sritį, tuo padarydamas sužalojimus: nosies kaulų lūžį, nubrozdinimą ir kraujosruvą viršutinėje lūpoje, nubrozdinimą kaktoje, kraujosruvas abiejuose žastuose, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžio sutrikdė sveikatą ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui.

A. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. gruodžio 10 d., apie 5.00 val., (duomenys neskelbtini), prie lošimo namų „T.“, esančių (duomenys neskelbtini), įėjimo durų nežymiai sužalojo nukentėjusįjį E. K., tai yra papurškė dujų į akis nukentėjusiajam E. K., tuo padarydamas sužalojimus: abiejų akių obuolių junginės ir ragenos cheminį pirmo laipsnio nudegimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistieji M. M. ir A. V. bei jų gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendį ir M. M. bei A. V. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, jiems atitinkamai nepaD. veikų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje. Taip pat prašo dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nes nuosprendis šioje dalyje priimtas palaikant valstybinį kaltinimą ir pasiūlant kaltinimą palaikyti privataus kaltinimo tvarka pačiam nukentėjusiajam E. K..

Dėl kaltinimų A. V.

Skunde nurodoma, kad teismo išvados, jog A. V. panaudojo ašarines dujas E. K. atžvilgiu ir tai padarė esant menkaverčiai dingsčiai, tyčia, ir tai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies požymius, yra nepagrįstos. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė materialines ir procesines taisykles, nustatančias, kad asmeniui, kuriam kaltinimas grindžiamas BK 140 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakomybė gali kilti tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas (BK 140 straipsnio 3 dalis), be to, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, pagal BK 140 straipsnio l dalį procesas galėjo būti pradėtas tik esant nukentėjusio asmens skundui, tačiau neatliekant ikiteisminio tyrimo.

Skunde pažymima, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama veikoms, dėl kurių bylos procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Procesas privataus kaltinimo bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas, procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios instancijos teismui. BPK 409 straipsnyje numatytos išimtys, kai procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytos veikos vyksta ne privataus kaltinimo, o įprasta tvarka: 1) kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika turi visuomeninę reikšmę arba 2) kai ja padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiais atvejais baudžiamąjį procesą dėl šių veikų turi teisę pradėti ir prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 109 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2007).

Apeliantai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, bet ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Prokurorė 2014 m. balandžio 2 d. procesiniu dokumentu reikalavo pradėti baudžiamąjį procesą baudžiamojoje byloje Nr. 41-1-0045-14 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje požymius, nes „<...>M. M. ir A. V. smurtiniai veiksmai prieš vieną ir tą patį nukentėjusįjį E. K. buvo naudojami dviejų asmenų, tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų tyrimas yra glaudžiai susijęs, todėl galima teigti, kad nusikalstama veika, galimai įvykdyta A. V., sukėlusi nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam E. K., įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklauso ir nusikalstamos veikos, galimai įvykdytos M. M., atskleidimas ir įrodinėjimas <...>“. Teigia, kad prokurorė nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. kasacinės nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2008 išaiškinimu, kad „<...> Smurtiniai veiksmai prieš abu nukentėjusiuosius buvo naudojami to paties asmens, tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, taigi šių nusikalstamų veikų tyrimas buvo glaudžiai susijęs. Todėl galima teigti, kad nusikalstama veika prieš antrąjį nukentėjusįjį įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklausė nusikalstamos veikos prieš pirmąjį nukentėjusįjį atskleidimas ir įrodinėjimas. Procesų dėl to paties asmens toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku padarytų nusikalstamų veikų prieš skirtingus nukentėjusiuosius vykdymas kartu toje pačioje byloje šiuo atveju visiškai atitiko viešąjį interesą <...>“.

Apeliantų teigimu, aplinkybės – du kaltinamieji ir vienas nukentėjusysis bei vienas kaltinamasis ir du nukentėjusieji, yra visiškai skirtingos, kad dėl to nagrinėjamu atveju būtų įžvelgiami viešas interesas ir visuomeninė reikšmė. Kartu atkreipia dėmesį, kad prokurorė 2015 m. vasario 3 d. pateikė prašymą pakeisti A. V. ir M. M. kaltinimus, kur jau nurodytos visiškai skirtingos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį aplinkybės, t. y. jų padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Mano, kad šiais duomenimis paneigiamas prokurorės 2014 m. balandžio 2 d. reikalavimo pradėti baudžiamąjį procesą pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymius, argumentų pagrįstumas, o pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 30 d. nuosprendyje nurodytų faktinių aplinkybių visiškai nenagrinėjo ir jų neįvertino.

Be to, nuteistųjų ir jų gynėjo teigimu, teismas netyrė, ar A. V. inkriminuota veika turėjo visuomeninę reikšmę, ar nukentėjęs asmuo dėl svarbių priežasčių negalėjo ginti teisėtų savo interesų, nes tik tokiu atveju yra galimas valstybinio kaltinimo palaikymas, ikiteisminis bylos tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme (BPK 409 straipsnis).

Pasak apeliantų, iš tirtų ir atskleistų aplinkybių akivaizdu, kad jokių visuomeninę reikšmę turinčių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta, nes pirminis 2014 m. liepos 8 d. kaltinimas motyvuotas tuo, kad A. V., veikdamas bendrais tyčiniais veiksmais kartu su M. M., nežymiai sužalojo nukentėjusį E. K., t. y. M. M. sudavus rankomis nukentėjusiajam E. K. ne mažiau kaip penkis smūgius į veido sritį, pastarajam buvo padaryti sužalojimai: nosies lūžis, nubrozdinimas ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, nubrozdinimas kaktoje, kraujosruvos abiejuose žastuose, o papurškus dujų į akis E. K., buvo padaryti sužalojimai: abiejų akių obuolių junginės ir ragenos cheminis pirmo laipsnio nudegimas.

2015 m. vasario 3 d. prokuratūra pateikė teismui prašymą pranešti A. V. apie įtarimą, kad jis 2013 m. gruodžio 10 d., apie 5.00 val., (duomenys neskelbtini), prie lošimo namų „T.“ įėjimo durų, adresu: (duomenys neskelbtini), nežymiai sužalojo E. K. t. y. kad jis papurškė dujų į akis nukentėjusiam E. K., tuo padarydamas sužalojimus: abiejų akių obuolių junginės ir ragenos cheminį pirmo laipsnio nudegimą, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio l dalis). Prokuratūra pripažino, kad M. M. ir A. V. nebendrininkavo, kiekvienas nukentėjusiojo atžvilgiu įvykdė savarankiškas nusikalstamas veikas. Tačiau net išskyrus savarankiškas veikas ir patikslinus kaltinimą, valstybinis kaltinimas A. V. atžvilgiu buvo palaikomas toliau, nors, apeliantų įsitikinimu, procesas turėjo vykti privataus kaltinimo tvarka.

Skunde taip pat pažymima, kad prašymas pakeisti kaltinimą pateiktas nedalyvaujant nukentėjusiajam. Tuo teismas pažeidė ir BPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepranešus kaltinamiesiems ir jų gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai, teismas toliau tęsė bylos nagrinėjimą. Apeliantų teigimu, teismas privalėjo įvertinti, kad pakeitus kaltinimą A. V. atžvilgiu, valstybinis kaltinimas byloje neturėjo būti palaikomas, turėjo būti pasiūlyta šį klausimą nukentėjusiajam spręsti privataus kaltinimo tvarka.

Nuteistųjų ir jų gynėjo teigimu, tokią poziciją patvirtina ir faktas, kad 2014 m. gegužės 7 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo konstatuota, kad ta pati veika neturi visuomeninės reikšmės ir nėra svarbių priežasčių, dėl kurių M. M. ir A. V. negalėtų ginti savo interesų. Todėl procesas turėjo būti vykdomas ir baigtas bendra šios kategorijos byloms nustatyta tvarka, t. y. privataus kaltinimo tvarka. Kadangi minėtas nutarimas su baudžiamosios bylos duomenimis buvo prijungtas prie baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas šių išvadų neturėjo ignoruoti.

Pasak apeliantų, tokia dvilypė kaltinimą palaikančios tos pačios teisėsaugos institucijos, t. y. Šiaulių apylinkės prokuratūros, pozicija byloja apie neobjektyvų, galbūt net šališką faktinių aplinkybių vertinimą. Faktinių aplinkybių nustatymas ir veikos kvalifikavimas buvo atliekami jei ne sąmoningai aplaidžiai, tai itin nerūpestingai, o tai itin aktualu atsakomybėn traukiamam asmeniui, kuomet jo atžvilgiu pareiškiamas niekuo nepagrįstas kaltinimas. Teigia, kad minėtą aplinkybę teismas privalėjo įvertinti savo iniciatyva, taip pat privalėjo užtikrinti tinkamą procesinių normų taikymą.

Be to, nuteistųjų M. M. ir A. V. bei jų gynėjo advokato D. Vaičiulio teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas taip pat ir dėl to, kad teismas akivaizdžiai pažeidė teisingumo įvykdymo principą, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Taipogi padaryti esminiai baudžiamojo įstatymo (baudžiamojo proceso (BPK 7 straipsnio, 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 ir 5 dalių; 44 straipsnio 6 dalies, BPK 301 straipsnio 1 dalies; BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų) pažeidimai, pažeisti nešališkumo, objektyvumo ir teisingumo principai, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, netinkamai ir sunkinančia prasme aiškinti Lietuvos Respublikos įstatymai, jie taikyti pažeidžiant materialinės teisės normas. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes duomenis privalėjo įvertinti objektyviai ir nešališkai, visapusiškai juos ištirti visumoje, taip pat pašalinti visus prieštaravimus, o nepavykus tai padaryti, privalėjo įrodymus vertinti kaltinamojo naudai, be to, atlikti įrodymų tyrimą tokia apimtimi, kad būtų išaiškintos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Pažymi, kad nepagrįstas ir neteisėtas įrodymų vertinimas yra BPK 20 straipsnio pažeidimas, dėl to neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai ir nesant nusikaltimo sudėties priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos analogiškose bylose, teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 140 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, kad A. V. veiksmuose yra šios veikos sudėties požymiai. Šioje baudžiamojoje byloje yra pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, rungimosi principas, kadangi byloje, priešingai nei nustatyta įstatyme, kaltinamasis turėjo įrodinėti savo nekaltumą, o visos abejonės, kurias būtų galima pašalinti atlikus papildomus tyrimo veiksmus, buvo aiškinamos jo nenaudai. Rungimosi principas buvo pažeistas ir dėl to, kad byloje tenkinant prokuratūros prašymus, gynybos prašymai buvo atmetami. Pažymi, kad baudžiamoji teisė yra viešosios teisės šaka, kurioje egzistuoja visuotinai pripažintas principas, kad visi neaiškumai yra vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Apeliantai taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai dėl faktinių įvykio aplinkybių yra prieštaringi ir nenuoseklūs, jie neatitinka teismo išvadų apie nukentėjusiojo ir D. B. parodymų teisingumą. Teigia, kad nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą patvirtina faktas, jog bylos nagrinėjimo metu prokuratūra pakeitė kaltinimą A. V. ir visiškai kitaip grindė faktines aplinkybes dėl jo galbūt nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio l dalį.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas visiškai nevertino dviprasmiškų nukentėjusiojo E. K. parodymų, t. y. to, kad jis pradžioje teigė, jog jam reikėjo servetėlių papurkštų dujų poveikiui pašalinti, tačiau tuo pačiu nurodė sunkiai paaiškinamus veiksmus, kad vietoje to priėmė sprendimą traukti „buksyravimo“ juostą su kabliu ir ją sukti. Pasak apeliantų, iš teismo išvadų galima spręsti, kad E. K. nukentėjo tuo metu, kuomet dar nebuvo atvykęs M. M.. Tačiau pats nukentėjusysis paaiškino, kad jam dujos buvo papurkštos tuo metu, kai buvo prasidėjęs konfliktas tarp M. M. ir D. B., o tai yra visiškai viena kitai prieštaraujančios faktinės aplinkybės, su kuriomis susijęs nusikalstamos veikos vertinimas ir jos inkriminavimas A. V.. Pažymi, kad nei D. B., nei E. K. nepatvirtino, kad teismo konstatuotomis aplinkybėmis A. V. E. K. būtų papurškęs dujų. D. B. nurodė, kad pas jį atėjęs E. K. pasakė, jog apsaugos darbuotojas jį išvarė ir papurškė į akis dujų. E. atsisėdus į jo automobilį, atvažiavo apsaugos darbuotojo draugas (tikėtina M. M.), kuris susitiko su apsaugos darbuotoju ir abu iš karto pradėjo eiti prie liudytojo automobilio. Teigia, kad tuo metu išlipo su E. iš automobilio ir ėjo link jų aiškintis, dėl ko jam (D. B.) buvo pripurkšta dujų. Apsaugos darbuotojas vėl papurškė dujų, ką tuo metu darė E., D. B. teigia nematęs, jis tik lipęs į nukentėjusio automobilį, kur jį užpuolė apsauginio draugas ir mušė ant automobilio galinės sėdynės, o E. jį truputį išlaisvino. E. tuo metu iš bagažinės pasiėmė automobilio tempimo lyną ir jį suko, kad apsauginis ir jo draugas neprieitų. Taip pat D. B. teigė, kad nei jis, nei E. apeliantų nepuolė, teigė, kad E. turėjo dujų balionėlį ir, priešindamasis vienam iš apeliantų, galėjo papurkšti, taip pat atgal purškė ir apsauginis. Taigi, anot nuteistųjų ir jų gynėjo, akivaizdu, kad D. B. ir E. K. parodymai skiriasi, jie vieni kitų nepatvirtina, dėl to teismas nepagrįstai šiuos parodymus vertino kaip nuoseklius. Atkreipia dėmesį, kad E. K. teigė, jog dujos jam buvo purkštos tuo metu, kada buvo užpultas D. B. ir jis ėjo link A. V., turėdamas tikslą, kad pastarasis jo nepultų, tuo tarpu D. B. nurodė, kad apsaugos darbuotojas dujų purškė tada, kuomet prie jų priėjo ir A. V. ir M. M., o jie tik norėjo aiškintis, kodėl buvo prieš tai purkštos dujos. Kadangi minėti esminiai prieštaravimai byloje nebuvo pašalinti, apeliantų teigimu, negalima laikyti įrodytu, kad A. V. iš tikrųjų purškė dujų E. K.. Pažymi, kad paaiškinti prieštaringas aplinkybes teismo proceso metu D. B. atsisakė, ir tai tik patvirtina keliamas abejones dėl jo pateiktos versijos ir nurodytų faktų tikrumo.

Be to, nuteistieji ir jų gynėjas pažymi, kad, nors teismas ir skyrė poveikio priemonę liudytojui už nepagrįstą atsisakymą liudyti, tačiau ją panaikino, kaip teigiama 2015 m. sausio 19 d. nutartyje, teismo posėdyje be apeliantų ir jų gynėjo informavimo bei žinios, tik pakvietus prokurorę J. Steponavičiūtę ir jai dalyvaujant teismo posėdyje. Teigia, kad taip buvo pažeista BPK 7 straipsnio norma, kartu nebuvo sudarytos sąlygos pakartotinai kviesti į bylos nagrinėjimą minėtą liudytoją, užduodant jam su bylos esme susijusius klausimus, ir tai kelia pagrįstų abejonių dėl pačių faktinių aplinkybių tolesnio objektyvaus vertinimo teisme.

Apeliantų įsitikinimu, filmuota vaizdo medžiaga taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad A. V. purškė dujas E. K.. Teismo nustatyto dujų papurškimo momento nepatvirtina nei nukentėjusiojo, nei liudytojo D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nors teismas laikė, kad pagal vaizdo įrašą nukentėjusysis prieina prie kazino įėjimo, kur stovi apsaugos darbuotojas ir kažką aiškinasi, po to nueina link automobilio, tačiau pats nukentėjusysis E. K. pirminės apklausos metu buvo nurodęs, kad dujos jam buvo papurkštos tuomet, kada jau buvo atvykęs M. M. ir tik po to, kada pastarasis jau buvo užpuolęs D. B.. Pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis pateikė jau kitokią dujų purškimo jam versiją ir teismas vėl ja besąlygiškai tikėjo. Mano, kad nukentėjusiojo ir liudytojo D. B. nenuoseklūs, iš esmės prieštaringi parodymai turėjo teismo būti vertinami kritiškai, kaip pateikti turint tikslą nepagrįstai apkalbėti A. V. ir M. M. ir inkriminuoti nusikalstamas veikas, kurių jie nepadarė, turint tikslą patiems išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo neteisėtas veikas.

Pasak apeliantų, vaizdo įrašas A. V. kaltės nepatvirtina, nes iš jo matyti, kad nukentėjęs asmuo visiškai ramiai, neužsiėmęs už veido ar akių, nueina į D. B. pusę (tai patvirtina ir pirminiai jo parodymai, kad tuo metu jam jokių dujų purškiama nebuvo, jis tiesiog ėjo domėtis dėl D. B. ir parsivesti jį į kazino), be to, įraše nesimato, ar tuo metu lauke dar buvo apsaugos darbuotojas. Taip pat nesutampa ir faktinė aplinkybė, kad parodymų teikimo teisme metu aiškintis su apsaugos darbuotoju E. K. ėjo kartu su D. B. ir net kelis kartus jiems buvo papurkšta dujų. To nepatvirtina ir vaizdo medžiaga. Priešingai, matyti, kad minėti asmenys ėjo po vieną, t. y. pradžioje link mašinos nuėjo D. B., o vėliau – E. K.. Jų atėjimas kartu užfiksuotas tik tuo metu, kada pradėjo pulti jau atvykusį M. M. ir A. V.. Iš įrašo akivaizdžiai matyti, kaip pats nukentėjęs asmuo aktyviai puola tiek A. V., tiek M. M. kartu su liudytoju D. B., o tai taip pat kelia pagrįstas abejones apie jiems be jokios priežasties padarytą ašarinių dujų poveikį iki to momento. Iš vaizdo įrašo (14 min. 4 s) taip pat matyti, kad tiek D. B., tiek E. K., puolant A. V. ir M. M., purškia jiems dujas, o A. V. dujų balionėlio apskritai neturi, vienintelis asmuo, kuris ginantis atgal purškė dujas, buvo M. M.. Taigi, anot nuteistųjų ir jų gynėjo, akivaizdu, kad E. K. galėjo nukentėti nuo dujų, kurias pats purškė, nes purkšdamas artėjo link kaltinamųjų, taip pat galėjo būti paveiktas jų, kuomet būtinosios ginties sąlygomis E. K. ir D. B. puolimo metu jas papurškė M. M.. Mano, kad teismas su vaizdo medžiaga visiškai nesusipažino, tik rėmėsi vyr. tyrėjos D. D. 2014 m. vasario 11 d. surašytu apžiūros protokolu. Teigia, kad nuosprendžio 9 lape išdėstytas teiginys, kad „<...> vaizdo įraše matyti, jog nukentėjusysis (E. K.) prieina prie kazino įėjimo, kur stovi apsaugos darbuotojas ir kažką aiškinasi, po to nueina link automobilio <...>“, nepagrįstas teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais (BPK 301 straipsnis).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantai mano, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl A. V. kaltės paD. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teigia, kad teismas turėjo priimti A. V. išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl nuosprendžio pagrįstumo M. M. inkriminuotos veikos aspektu

Skunde pažymima, kad teismas, formaliai nurodydamas, jog E. K. kūne rasti sužalojimai nėra griuvimo pasekmė, nepagrįstai nurodė, kad atmestina M. M. pozicija, jog E. K. galėjo susižaloti griūdamas. Apeliantų teigimu, M. M. dėl E. K. susižalojimo (sužalojimo) nurodė tik savo subjektyvias prielaidas, o ne teiginius, kad būtent taip ir buvo. Apeliantas nurodė net keletą tokių prielaidų, t. y. ne tik, kad E. K. galėjo traumą patirti griūdamas, bet ir atsitrenkdamas į transporto priemonę, be to, neneigė, kad galėjo smūgį suduoti iš inercijos, tačiau ne tyčia, ne sąmoningai siekdamas sužaloti E. K.. Mano, kad teismas, aptardamas tik vieną aspektą ir nevertindamas kitų galimų, nebuvo visiškai objektyvus. Pažymi, kad M. M. prielaidos negalėjo būti vienintelis vertinimo dalykas, teismas privalėjo nuosekliai vertinti šalių parodymus, lyginti juos su byloje esančiais duomenimis, tarp jų – ir filmuota vaizdo medžiaga, iš kurios akivaizdu, kad nukentėjusysis E. K. realiai buvo konfliktą iniciavęs ir neteisėtus veiksmus atlikęs asmuo, kuris nepagrįstai apkaltino M. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Be to, nuteistųjų ir jų gynėjo teigimu, teismas tinkamai neįvertino ir eksperto išvadų. Atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog sužalojimai buvo padaryti ne tik E. K., bet ir M. M.. Teigia, kad ekspertizės akte nurodoma dalis traumų, kurias, manytina, galima būtų pripažinti kaip būdingas griuvimui.

Teismas, apeliantų įsitikinimu, taip pat nepagrįstai E. K. parodymus, duotus A. V. atžvilgiu, pripažino nuosekliais ir patikimais. Tikrovės neatitinka ir liudytojo D. B. parodymai. Atkreipia dėmesį, kad iš filmuotos medžiagos (14 min. 5 s) matyti, kaip pats nukentėjusysis su D. B. purškia dujas M. M. ir A. V., t. y. pirmas puolimo veiksmus atlieka pats nukentėjusysis. Nurodo, kad D. B. ir E. K. teiginius, jog jie konflikto nepradėjo, nieko nepuolė, tik gynėsi, paneigia vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad E. K. ir D. B. ne tik papurškė M. M. ir A. V. dujas, bet ir naudojo puolimui įvairias pagalbines priemones – lazdą, tempimo lyną su kabliu, veržliaraktį, patys visą laiką elgėsi agresyviai, mėgindami fiziškai sužaloti tiek M. M., tiek A. V. (įrašo 14 min. 47 s; 14 min. 50 s 16 min. 39 s; 17 min. 7 s; 17 min. 57 s ir pan.).

Mano, kad tiek D. B., tiek E. K. parodymai, kaltinantys M. M., teismo turėjo būti atmesti kaip nepatikimi, vertinant juos kritiškai, kaip neatitinkančius faktinės situacijos.

Anot apeliantų, teismas nepagrįstai sprendė, kad M. M. veiksmai nebuvo gynyba, nes E. K. vykdant policijos pareigūnų nurodymus, nebuvo jokios būtinybės naudoti kokius nors smurtinius veiksmus. Nurodo, kad liudytojų L. R. ir I. V. parodymai nepatvirtina, jog atvykus policijos pareigūnams ir E. K. elgiantis tinkamai, jis buvo be pagrindo sužalotas. Pažymi, kad nei vienas pareigūnas nenurodė, kad nukentėjusiajam būtų buvę suduodami smūgiai. Atkreipia dėmesį, kad D. B. yra E. K. draugas, t. y. suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, todėl pastarojo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. Kartu pastebi, kad papildomos apklausos, vykusios 2014 m. birželio 30 d., metu D. B. nurodė, jog jis nepastebėjo, kad M. M. muštų gulintį E., tik matė, kaip M. M. jį pargriovė. Tai atitinka policijos pareigūnų parodymus, kad, jiems esant, E. K. puolant, M. M. galėjo su juo susistumdyti ir nugriūti ant žemės, tačiau smūgiai E. K. nebuvo suduoti, taigi, jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, M. M. nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms, anot apeliantų, nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad M. M. veiksmai nebuvo gynyba, nes E. K. vykdant policijos pareigūnų nurodymus, nebuvo pagrindo naudoti kokius nors smurtinius veiksmus.

Dėl situacijos vertinimo kaip gynybos

Skunde nurodoma, kad teismas nevertino įvykio mechanizmo ir jo teisinės reikšmės iki policijos atvykimo, tačiau galima konstatuoti, kad, nors ir netiesiogiai, tačiau pripažįstama, kad M. M. ir A. V. realiai atliko gynybos veiksmus (bent iki nugriuvimo prie policijos pareigūnų momento). Tokia išvada grindžiama tuo, kad teismas pripažino, jog konfliktą sąlygojo agresyvūs E. K. ir D. B. veiksmai: dujų purškimas, beisbolo lazdos, automobilio tempimo virvės, veržliarakčio naudojimas, taip pat, kad įvykio metu M. M. buvo sužalotas. Mano, kad negalima sutikti su tuo, kad, esant policijos pareigūnams, asmuo praranda teisę į gynybą.

Apeliantai pažymi, kad vadovaujantis BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Asmuo neprivalo būtinosios ginties situacijoje vengti žalos padarymo pažeidėjui, jam įstatymų leidėjas tik nustato pareigą neperžengti ginties ribų. Teigia, kad incidento metu nukentėjusysis buvo neblaivus, iš jo pusės buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis atliekant puolimo veiksmus tiek M. M., tiek A. V. atžvilgiu. E. K. neblaivumas, neadekvatus ir neprognozuojamas elgesys kėlė didelę riziką, kad M. M. atžvilgiu gali būti vartojami smurtiniai veiksmai, sukeliant sunkias pasekmes, jei jie nebus nutraukti.

Skunde teigiama, kad M. M. veikė taip, kaip tuo metu suvokė situaciją. Dėl situacijos pobūdžio ir būtinosios ginties situacijos M. M. neklydo ir negalėjo klysti, nes puolimas buvo realus, akivaizdus ir pavojingas, vien dėl to visi M. M. veiksmai turėjo būti teismo pripažinti kaip atlikti veikiant būtinosios ginties sąlygomis: jis buvo blaivus, pats konflikto neskatino ir neieškojo priekabių prie nukentėjusiojo, neprovokavo konflikto ir neatliko kitų neteisėtų veiksmų, kurie būtų paskatinę patį nukentėjusįjį neteisėtai veikti M. M. atžvilgiu.

Be to, teismas nevertino ir fakto, kad piktybinis veikimas ar sąmoningas kito asmens žalojimas viešoje vietoje, kur yra daug liudininkų, būtų nelogiškas ir neracionalus sprendimas. Akivaizdu, kad pasekmės, kurios inkriminuojamos M. M., jei ir buvo sukeltos kuriuo nors metu nukentėjusiajam, tai tik M. M. ginantis nuo E. K. puolimo, dar iki policijos atvykimo veikiant būtinosios ginties sąlygomis, o ne iš piktavališkų, tyčinių ir neteisėtų paskatų. Atvykus policijai buvęs griuvimo epizodas šios teisės taip pat nepaneigia. Apeliantai teigia, kad teismas neatsižvelgė į M. M. parodymus, kad E. K., dar nebūdamas surakintas antrankiais, net esant policijos pareigūnams, puolė ant M. M., dėl to jie ir griuvo ant žemės. Mano, kad akivaizdu, jog šioje situacijoje M. M. galėjo tikėtis neteisėtų puolimo veiksmų iš E. K. pusės ir galėjo gintis. Uždėjus E. K. antrankius, M. M. jokių veiksmų pastarojo atžvilgiu neatliko. Smūgių fakto nepatvirtino nei D. B., nei L. R., nei I. V., nei A. V.. Policijos pareigūnas R. S. patvirtino, kad jam atvykus, apsaugos darbuotojas laikė ant žemės veidu žemyn vyrą, kuris buvo nusiteikęs agresyviai. Apsaugos darbuotojas, kuris laikė, smūgių nesudavė, tiesiog stengėsi nuraminti ir sulaikyti gulintį vyrą. Nurodė ir aplinkybę, kad gulinčiam vyrui uždėjo antrankius, kadangi buvo pasipriešinimas ir agresyvios kalbos. Tai, kad nukentėjusysis, net ir esant policijos pareigūnams, buvo agresyvus, patvirtino liudytojas A. S., kuris nurodė, kad muštynių nebuvo, tik asmens laikymas. Gulinčiam asmeniui buvo uždėti antrankiai, nes jis agresyviai puolė apsaugos darbuotojus ir visokiais žodžiais grasino susidoroti, matėsi, kad jis neblaivus. Nors liudytojas negalėjo nurodyti, kas iki policijos pareigūnų atvykimo pirmieji sukėlė agresiją, tačiau iš vaizdo medžiagos matyti, kad agresiją išimtinai demonstruoja E. K. ir D. B.. Teigia, kad šie duomenys patvirtina, jog teismo išvada, kad E. K., esant policijos pareigūnams, buvo ramus ir vykdė jų nurodymus, visiškai nepagrįsta. Bylos duomenys liudija, kad E. K. elgėsi agresyviai, todėl jam reikėjo uždėti antrankius, reikėjo jį raminti.

Tai, kad buvo veikiama būtinosios ginties sąlygomis, pasak apeliantų, patvirtina ir tas faktas, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog M. M. ir A. V. beveik visąlaik atsitraukdavo nuo E. K. ir D. B., o eidavo link jų tik siekdami neutralizuoti kilusią grėsmę.

Skunde akcentuojama ir tai, kad E. K. su D. B. faktiškai visos situacijos metu turėjo pranašumą, nes puolimui naudojo įvairias priemones, tuo ypatingai didindami riziką padaryti žalos apeliantams ir suteikiant jiems teisę aktyviai gintis nuo tokio puolimo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad, tuo atveju, jeigu teismas būtų vertinęs, kad situacijos atveju nukentėjusiajam buvo padaryta daugiau žalos, nei objektyviai reikalinga, būtinosios ginties ribų peržengimas būtų pagrindas taikyti švelnesnę atsakomybę (BK 62 straipsnis). Be to, būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, padaryta veika (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taip pat apeliantai pažymi, kad puolimo metu ne tik buvo naudotos anksčiau nurodytos priemonės, tačiau nukentėjusysis ir liudytojas puolimo metu imitavo, kad turi ginklus, tuo tik dar labiau sukurdami įtemptos ir pavojingos situacijos pobūdį, lemiantį teisę į gintį.

Be to, nuteistųjų ir jų gynėjo teigimu, teismas neįvertino ir aplinkybių, konstatuotų 2014 m. birželio 26 d. tyrėjos D. D. tarnybiniame pranešime, t. y. to, kad E. K. apie įvykį pranešė tik po to, kai byloje Nr. 41-1-02320-13 jam buvo pareikštas įtarimas dėl M. M. sužalojimo. Tai, anot apeliantų, patvirtina, kad E. K. parodymai nepatikimi, pastarasis juos davė siekdamas išvengti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas nevertino nukentėjusiojo asmenybės, to, kad į teisiamąjį posėdį nukentėjusysis buvo atvesdintas policijos pareigūnų, t. y. būdamas teisiamas už kitas nusikalstamas veikas, o tai akivaizdžiai patvirtina nukentėjusiojo polinkį į agresiją, neteisėtų veiksmų atlikimą. Be to, į policijos įstaigą buvo kreiptasi apeliantų, o ne nukentėjusiojo iniciatyva. Tai, kad policija buvo kviesta net keletą kartų, byloja, jog situaciją buvo siekiama sureguliuoti teisinėmis priemonėmis, neatliekant jokių neleistinų veiksmų. Vieninteliai veiksmai, kurie buvo atlikti, yra gynyba, turint tikslą nutraukti neteisėtus nukentėjusiojo ir D. B. veiksmus.

Apeliantų vertinimu, nepagrįsta ir kaltinimą palaikančios pusės pozicija, kad M. M. ir A. V. veikė neadekvačiai situacijai, t. y. patys būdami blaivūs, kai tuo tarpu E. K. ir D. B. buvo neblaivūs, neturėjo vartoti tokio smurto, nes pastarieji negalėjo apsiginti net naudodami papildomas priemones. Mano, jog akivaizdu, kad tokie išvestinio pobūdžio argumentai taip pat neturėjo sudaryti pagrindo teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų ir jų gynėjo įsitikinimu, minėtos aplinkybės tik patvirtina faktą, kad iš neblaivaus asmens galima tikėtis mažiau prognozuojamo elgesio, šiam asmeniui elgiantis agresyviai ir dar naudojant įvairias priemones, akivaizdu, kad grėsmė tampa itin reali ir sudaro sąlygas asmeniui gintis nuo tokių veiksmų. Pažymi, kad būtinoji gintis neįpareigoja asmenį naudoti vienodas atsakomąsias priemones, galima naudoti visas prieinamas tuo metu priemones, svarbu, kad nebūtų akivaizdaus būtinosios ginties ribų viršijimo, o atsižvelgiant į įvykio staigumą bei kitas reikšmingas ir pateisinamas aplinkybes, net galima dėl to viršyti būtinosios ginties sąlygas.

Apygardos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistųjų M. M. ir A. V. bei jų gynėjo advokato D. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl M. M. kaltės paD. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir A. V. kaltės paD. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, priešingai, nei teigiama skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų. Spręsdamas M. M. ir A. V. kaltės klausimą, teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo E. K., liudytojų D. B., L. R., I. V. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai įvertino įrodymų visumą.

BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo E. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad 2013 m. gruodžio 10 d. naktį, apie 1 val., jis kartu su pažįstamu D. B. nuvyko į kazino „T.“. Kai jam D. B. pasakė, jog apsaugos darbuotojas jam į akis pripurškė dujų, jie nuėjo į kazino vidų dėl to išsiaiškinti. D. paklausus apsaugos darbuotojo, kodėl pastarasis jam purškė dujas, jis (A. V.) D. iš kazino „išmetė“ lauk. Kai jie po kurio laiko bandė aiškintis dėl dujų panaudojimo prieš D., apsaugos darbuotojas dujų papurškė ir jam (E. K.). Kai jis ir D. nuėję atsisėdo į jo automobilį, A. V. paskambino telefonu ir netrukus atvažiavo A. M.. M. M., priėjęs prie D., pradėjo jį mušti. Tam, kad prie jų neprieitų A. V., jis (E. K.) išlipęs iš automobilio pasiėmė automobilio tempimo lyną ir pradėjo jį sukti aplink save. M. M. lyną iš jo atėmė, o tuomet, kai atvyko policijos pareigūnai, A. M., parvertęs jį ant žemės, matant policijos pareigūnams, pradėjo mušti, smūgiai buvo suduoti į veido sritį, jam lūžo nosies kaulas. Atsakydamas į kaltinamųjų gynėjo klausimus, E. K. pažymėjo, kad jis nuo kazino traukėsi link gatvės, tačiau, kai atvykę policijos pareigūnai pradėjo šaukti „stok“, jis sustojo ir tuomet prie jo priėjęs M. M. jį parvertė ant žemės ir pradėjo mušti (2 t. 95–97 b. l.). Tai, kad 2013 m. gruodžio 10 d., apie 5.25 val., prie lošimo namų „T.“, esančių (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje „T.“ apsaugos darbuotojas jam į akis papurškė ašarinių dujų ir taip sukėlė fizinį skausmą, o šio apsaugos darbuoto draugas pargriovė jį ant žemės ir sumušė, suduodamas rankomis į veidą, nukentėjusysis E. K. nurodė ir 2014 m. sausio 8 d. protokole-pareiškime (1 t. 3–4 b. l.). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu nėra pagrindo.

Liudytojas D. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 80–81, 82–83 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme, 2 t. 169 b. l.), patvirtino, kad jam ir E. K. einant link kazino „T.“ apsaugos darbuotojo aiškintis, kodėl pastarasis papurškė jam (D. B.) dujų, apsaugos darbuotojas vėl jiems papurškė dujų. Kai jis (D. B.) įlipo į E. K. automobilį, prie jo pripuolęs atvažiavęs apsaugos darbuotojo draugas, kuris buvo su balta kepure, ėmė jį mušti. Tuomet E. K. nustūmė nuo jo (D. B.) jį mušusį vyrą balta kepure ir iš automobilio paėmęs tempimo lyną, ėmė jį sukti, kad apsauginis ir jo draugas prie jų neprieitų. Kai jis (D. B.) ir E. K. jau ėjo tolyn nuo lošimo namų „T.“, atvykę policijos pareigūnai juos pakvietė ir jie sugrįžo prie jų. Tuomet apsauginio draugas puolė E., jį parvertė ant žemės, ir sudavė smūgius į veidą. Jis tuo metu stovėjo metro atstumu nuo E. ir viską matė, bet jam padėti negalėjo, nes jį laikė policijos pareigūnas. Jie policijos pareigūnams nesipriešino, tačiau abu buvo nuvežti į policiją.

Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo, policijos pareigūno L. R. parodymai, kad jam atvykus prie lošimo namų „T.“, du asmenys, kurie iš ten bandė pasišalinti, juos pakvietus, grįžo, ir tuo metu iš lošimo namų atėjus apsaugos darbuotojui, jie tarpusavyje „susikibo“ – įsikibo vienas į kitą ir nugriuvo ant žemės. Į pateiktus klausimus liudytojas atsakė, kad lošimo namų lankytojas buvo susikibęs su stambesniu apsaugos darbuotoju, apsaugos darbuotojas buvo įsikarščiavęs (2 t. 130–131 b. l.)

Liudytoja I. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2013 m. gruodžio 10 d. jai dirbant kartu su patruliu L. R. nuvykus prie lošimo namų „T.“ A. V. jiems nurodė link (duomenys neskelbtini) nueinančius du asmenis, iš kurių vienas buvo nukentėjusysis. Asmenims liepus grįžti, jie grįžo, tuo metu priėjo kitas apsaugos darbuotojas – M. M., nukentėjusysis ir M. M. susikibo, jiems (policijos pareigūnams) teko pastaruosius skirti. Tuo metu, kai jie atvyko, muštynių nebuvo (2 t. 97–98 b. l.).

Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas R. S. paaiškino, kad 2013 m. gruodžio 10 d. naktį jam ir pareigūnui A. S. nuvykus pagal pranešimą, kad prie lošimo namų „T.“ tarp apsaugos darbuotojo ir klientų įvyko konfliktas, įvykio vietoje vienas žmogus buvo paguldytas ant žemės, jį laikė žemesnis apsaugos darbuotojas (A. V.). Ant žemės gulėjusiam žmogui kraujavo nosis (2 t. 98 b. l.). Tai, kad ant žemės gulėjusio asmens veidas buvo kruvinas, patvirtino ir liudytojas A. S. (2 t. 99 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad E. K. nosies kaulų lūžis, nubrozdinimas ir kraujosruva viršutinėje lūpoje, nubrozdinimas kaktoje, kraujosruvos abiejuose žastuose padaryti bukais kietais daiktais, o abiejų akių obuolių junginės ir ragenos pirmo laipsnio cheminis nudegimas galėjo būti padarytas ašarinėmis dujomis. Rasti kūno sužalojimai padaryti prieš keletą valandų iki 2013 m. gruodžio 10 d. 8 val. nukentėjusiajam kreipiantis į Respublikinės Šiaulių ligoninės priėmimo skyrių. E. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 13 b. l.). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad E. K. kūne rastiems mechaniniams sužalojimams padaryti reikėjo penkių smūgių kietais bukais daiktais, E. K. kūne rasti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai, E. K. abiejų akių obuolių ir ragenos pirmo laipsnio cheminis nudegimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 16–17 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. V. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir M. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. V. prie lošimo namų „T.“ įėjimo durų papurkšdamas dujų į akis nukentėjusiajam E. K., nežymiai jį sužalojo, o M. M., lošimo namų „T.“ automobilių stovėjimo aikštelėje suduodamas smūgius nukentėjusiajam E. K., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kadangi nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti minėtais parodymais ir juos laikyti nenuosekliais, net ir atsižvelgus į tai, kad prokurorė teisiamojo posėdžio metu pateikė prašymą pakeisti kaltinimą (2 t. 172, 173 b. l.) ir byla buvo baigta nagrinėti pagal pakeistą kaltinimą, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad kaltinimas buvo pakeistas tik dėl to, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad nusikalstamas veikas kaltinamieji padarė nebendrininkaudami.

Tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog jis ėjo į automobilį pasiimti servetėlių, nes jam į akis buvo papurkšta ašarinių dujų, o po to pasiėmė automobilio tempimo lyną ir padėjo jį sukti apie save, nėra pagrindas teigti, kad nukentėjusiojo parodymai dviprasmiški. Duodamas tokius parodymus, nukentėjusysis paaiškino, kad automobilio tempimo lyną iš automobilio pasiėmė ir jį suko tam, kad prie jo ir D. B. neprieitų A. V.. Įvertinęs nukentėjusiojo ir liudytojo D. B. parodymus, taip pat vaizdo įraše užfiksuotus duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. V. prieš nukentėjusįjį E. K. panaudojo ašarines dujas tuomet, kai pastarasis bandė aiškintis su A. V. dėl ašarinių dujų panaudojimo prieš D. B.. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino visus byloje surinktus įrodymus, taigi, neteisūs apeliantai, teigdami, kad teismas sprendimą priėmė visiškai nesusipažinęs su vaizdo medžiaga. Kartu pažymima, kad net ir tuo atveju, jei A. V. ašarines dujas E. K. į akis būtų papurškęs ne prieš atvykstant, o jau atvykus A. M., tai nebūtų pagrindas priimti pastarajam išteisinamąjį nuosprendį – įstatymai nesuteikia asmenims teisės konfliktą spręsti priešingais teisei veiksmais. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo D. B. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa, todėl sutikti su apeliantų skundo argumentu, kad minėtų asmenų parodymai skiriasi ir teismas neturėjo pagrindo juos vertinti kaip nuoseklius, nėra pagrindo. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms kaltinamųjų versija, kad nukentėjusysis galėjo nukentėti nuo jo paties papurkštų ašarinių dujų, atmetama kaip deklaratyvi. Tai, kad liudytojas D. B. teisiamajame posėdyje duoti parodymus atsisakė (2 t. 131 b. l.), taipogi nėra pagrindas abejoti jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu – minėtus parodymus patvirtina kitų bylos įrodymų visuma.

Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, liudytojui D. B. be teisėto pagrindo atsisakius duoti parodymus, jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – areštas (2 t. 133 b. l.), kuri 2015 m. sausio 19 d. nutartimi buvo panaikinta (2 t. 154 b. l.). Atsakant į nuteistųjų ir jų gynėjo skundo argumentą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl liudytojui paskirtos procesinės prievartos priemonės, į teismo posėdį nepagrįstai nekvietė jų (apeliantų) ir taip nesuteikė jiems galimybės užduoti liudytojui klausimus, susijusius su bylos esme, pažymima, kad BPK 163 straipsnio 4 dalies nuostatos neįpareigoja teismą atlikti apeliantų nurodomus veiksmus – toks skundas nagrinėjamas teismo posėdyje, jei apie tai yra pranešta skundą padavusiam asmeniui. Taigi teismas neprivalėjo į posėdį, kurio metu buvo sprendžiamas liudytojui D. B. paskirtos procesinės prievartos priemonės panaikinimo klausimas, kviesti kaltinamųjų ir jų gynėjo, juolab, tirti bylos įrodymų.

Kaip minėta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad E. K. kūne rasti sužalojimai nėra būdingi griuvimo traumai (1 t. 16–17 b. l.). Akivaizdu, kad šią išvadą pateikė kompetentingas specialistas, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, taigi netikėti jo pateikta išvada nėra pagrindo. Be to, specialisto išvada patvirtina, o ne paneigia nukentėjusiojo E. K. ir liudytojų L. R. bei I. V. parodymus. Duomenų, kad specialistas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nėra. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visuma, įskaitant ir specialisto išvadą, paneigia M. M. aiškinimą, kad E. K. galėjo susižaloti griūdamas. Atkreiptinas dėmesys, kad ir apeliaciniame skunde pažymėta, jog tai, kad E. K. galėjo traumą patirti ir atsitrenkdamas į automobilį, jam smūgį M. M. galėjo suduoti iš inercijos, yra tik prielaida. Apeliantų skundo argumentas, kad dalį E. K. kūne rastų ir specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų galima būtų pripažinti griuvimo traumomis, dėl anksčiau paminėtų priežasčių vertinamas kaip nepagrįstas ir atmetamas.

Nuteistųjų ir jų gynėjo skundo argumentai, susiję su nukentėjusiojo E. K. ir liudytojo D. B. galbūt neteisėtais veiksmais papurškiant A. V. ir M. M. ašarines dujas, panaudojant lazdą, automobilio tempimo lyną, nenagrinėjami, nes tai nėra šios bylos dalykas. Iš byloje esančio policijos komisariato rašto matyti, kad Šiaulių miesto policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo 2013 m. gruodžio 10 d., apie 5.25 val., muštynių, vykusių prie lošimo namų „T.“ metu, įtarimai galėjus padaryti BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką buvo pareikšti E. K. ir D. B. (1 t. 53 b. l.). Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2014 m. gegužės 7 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas medžiagoje nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių, nukentėjusiesiems M. M. ir A. V. išaiškinta jų teisė kreiptis į Šiaulių apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka dėl D. B. ir E. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį (1 t. 73–79 b. l.). Minėtas aplinkybes patvirtina ir apygardos teismui pateikta bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga.

Tai, kad E. K. apie įvykį policijai pranešė po to, kai į policiją jau buvo kreipęsis M. M., priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, taipogi nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nepatikimus, duotus siekiant išvengti atsakomybės už savo paties neteisėtus veiksmus. Kartu pastebėtina, kad įstatymai nenumato termino, per kurį nukentėjusysis turėtų pranešti apie prieš jį padarytą nusikalstamą veiką.

Apeliantai savo skunde be kita ko nurodė ir tai, kad M. M. ir A. V. gynėsi nuo E. K., nes pastarojo neprognozuojamas elgesys kėlė didelę riziką, nukentėjusiojo kėsinimasis buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Mano, kad teismas turėjo visus M. M. veiksmus pripažinti atliktais būtinosios ginties sąlygomis.

Pažymima, kad BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padaryti esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141-507/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės rodo, jog būtinosios ginties situacijos nebuvo: E. K. ašarinių dujų į akis buvo papurkšta pastarajam pabandžius su A. V. aiškintis dėl dujų panaudojimo prieš D. B., E. K. neatlikus jokių neteisėtų veiksmų A. V. atžvilgiu, byloje taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis, atvykus policijos pareigūnams, būtų atlikęs kokius nors smurtinius veiksmus prieš M. M., priešingai, bylos duomenys liudija, kad atvykstant policijos pareigūnams, E. K. ir D. B. jau ėjo nuo lošimo namų „T.“ ir ten grįžo tik paliepus policijos pareigūnams, pirmas M. M. nepuolė, byloje nustatyta, kad būtent M. M. sumušė E. K.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atvykus policijos pareigūnams ir nukentėjusiajam vykdant pastarųjų nurodymus, M. M. nebuvo jokio pagrindo naudoti prieš E. K. smurtą. Pažymėtina, kad anksčiau kilęs konfliktas taip pat nėra pagrindas jį vertinti kaip būtinosios ginties situaciją. Atsakant į apeliantų argumentą, kad E. K. buvo neblaivus, jo elgesys – neadekvatus, keliantis didelę riziką, jog M. M. atžvilgiu gali būti vartojami smurtiniai veiksmai, be to, nukentėjusysis pats yra teisiamas už kitas nusikalstamas veikas, atkreipiamas dėmesys, kad įstatymas suteikia teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingo asmens.

Neteisūs apeliantai teigdami, kad, atvykus policijos pareigūnams, E. K. puolė ant M. M., o M. M. jokių neteisėtų veiksmų E. K. atžvilgiu neatliko. Jau konstatuota, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog M. M., tyčia suduodamas smūgius nukentėjusiajam E. K., padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistojo M. M. kaltės, priešingai, nei teigiama skunde, liudytojų D. B., L. R. ir I. V. parodymai nepaneigia. Liudytojas D. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad, atvykus policijos pareigūnams, apsauginio draugas puolė E., jį parvertė ant žemės, ir sudavė smūgius į veidą, liudytojai, policijos pareigūnai L. R. ir I. V. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad, jiems atvykus, muštynių nebuvo, E. K. ir D. B. jau ėjo nuo lošimo namų ir atgal sugrįžo tik juos pakvietus, be to, nei vienas iš minėtų liudytojų neparodė, kad E. K. būtų pirmas puolęs M. M..

M. M. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia ir liudytojo, policijos pareigūno R. S. parodymai, kad jam su kolega A. S. atvykus prie lošimo namų „T.“, vienas žmogus buvo paguldytas ant žemės, o kitas jį laikė. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas R. S. taip pat paaiškino, jog jiems atvykus į įvykio vietą, jokių grumtynių jau nebebuvo, jis konflikto nematė. Kad jiems atvykus į įvykio vietą, joje jau buvo kitas policijos pareigūnų ekipažas, konflikto tuo metu nebebuvo, patvirtino ir liudytojas A. S.. Duomenų, kad E. K. būtų nepaklusęs policijos pareigūnams, būtų nevykdęs teisėtų jų nurodymų, byloje nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių apeliantų skundo argumentą, kad nukentėjusysis ir liudytojas D. B. būtų imitavę, jog jie turi ginklus.

Nesant pagrindo išvadai, kad nuteistieji veikė būtinosios ginties sąlygomis, o kartu ir išvadai, kad būtinosios ginties ribos buvo peržengtos, nėra ir pagrindo spręsti klausimą dėl švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo taikant BK 62 straipsnio nuostatas.

Dėl skunde nurodytų procesinių pažeidimų

Kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuteistiesiems apkaltinamąjį nuosprendį bei jį surašydamas, būtų padaręs BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimus, skundo argumentas dėl minėtų straipsnio nuostatų pažeidimo vertinamas kaip deklaratyvus.

Apeliantai skunde prašė panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dar ir dėl to, kad nuosprendis šioje dalyje priimtas palaikant valstybinį kaltinimą, nors, vadovaujantis BPK 407 straipsniu, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį procesas galėjo būti pradėtas tik esant nukentėjusiojo asmens skundui ir neatliekant ikiteisminio tyrimo.

Teisėjų kolegija sutinka, kad pagal BPK 407 straipsnį dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, taigi procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Tačiau kartu pažymima, kad pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą turi teisę pradėti prokuroras, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: veika turi visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime nurodyta, kad BPK 409 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę ginti asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais, kai BPK 407 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika: 1) turi visuomeninę reikšmę, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 2) padaryta žala asmeniui, kuris apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, – nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) padaryta žala asmeniui, kuris gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir yra ją išreiškęs, nustatyta tvarka kreipęsis į kompetentingą instituciją ar pareigūną, tačiau to objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Be to, šiame Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, kad prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyse, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-615/2011).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 41-1-00045-14 buvo pradėtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, gavus nukentėjusiojo E. K. pareiškimą apie jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką (1 t. 3–4 b. l.). Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė J. Steponavičiūtė, ikiteisminio tyrimo, atliekamo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, metu konstatavusi, kad M. M. ir A. V. smurtinius veiksmus atliko prieš tą patį nukentėjusįjį E. K., tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje, taigi, nusikalstamų veikų dėl M. M. ir A. V. nusikalstamų veikų tyrimas yra glaudžiai susijęs, ir dėl to galima daryti išvadą, kad galbūt A. V. įvykdyta nusikalstama veika įgavo visuomeninę reikšmę, nes nuo šios veikos tyrimo rezultatų tiesiogiai priklauso ir nusikalstamos veikos, galbūt įvykdytos M. M., atskleidimas ir įrodinėjimas, 2014 m. balandžio 2 d. išreiškė reikalavimą pradėti baudžiamąjį procesą byloje Nr. 41-1-00045-14 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (1 t. 6 b. l.). Kadangi akivaizdu, kad veikų, kurių padarymu buvo įtariami M. M. ir A. V., tyrimai buvo glaudžiai susiję, nėra pagrindo sutikti su nuteistųjų ir jų gynėjo skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju viešas interesas negalėjo būti įžvelgiamas. To nepaneigia ir skunde nurodyta aplinkybė, kad prokurorė 2015 m. vasario 3 d. pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą. Esant paminėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiais, kad byloje nebuvo nustatyta jokių visuomeninę reikšmę turinčių aplinkybių, ir, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to neįvertino.

Nors bylos duomenys patvirtina, kad prašymą pakeisti kaltinimą prokurorė pateikė teisiamajame posėdyje nedalyvaujant nukentėjusiajam, tuo baudžiamojo proceso įstatymas, t. y. apeliantų nurodomo BPK 256 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad nukentėjusiajam E. K. 2014 m. lapkričio 28 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu atsisakius dalyvauti kituose posėdžiuose, teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių ir atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis turi teisę, o ne pareigą dalyvauti teismo posėdžiuose, taip pat įvertinęs tai, kad E. K. parodymus teisme jau davė, nutarė leisti nukentėjusiajam nebedalyvauti kituose teismo posėdžiuose (2 t. 111 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad pagal BPK 256 straipsnio nuostatas, nukentėjusiojo dalyvavimas prokurorui pareiškiant prašymą pakeisti kaltinimą taipogi nėra privalomas – teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam, kaltinamajam įteikiamas tokio prašymo nuorašas, kaltinamajam ir jo gynėjui pranešama apie jų teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai (BPK 256 straipsnio 1, 2, 3 dalys). Akivaizdu, kad prokurorei pateikus prašymą pakeisti kaltinimą, šio prašymo kopijos buvo įteiktos proceso dalyviams, teismas paklausė proceso dalyvių, ar jiems reikalinga pertrauka pasiruošti gynybai, o kaltinamųjų gynėjui paprašius padaryti pertrauką, teismas paskelbė byloje pertrauką nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. kovo 17 d. Teisiamojo posėdžio, vykusio 2015 m. kovo 17 d., metu, kaltinamieji į teisėjos klausimus atsakė, kad su pakeistu kaltinimu susipažino, lieka prie anksčiau savo duotų parodymų. Taigi teisme keičiant kaltinamiesiems kaltinimą, BPK 256 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgusi į tai, jog nuteistieji jiems paskirtų bausmių ir iš jų priteistų civilinių ieškinių neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų M. M. ir A. V. bei jų gynėjo advokato D. Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.