- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-521-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00163-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- R. B.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-831-267/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Fortschritt“ ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo ir dalyvio, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, civilinės atsakomybės.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Fortschritt“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. B. 805 687,60 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi UAB „Fortschritt“ iškelta bankroto byla. Ieškovo teigimu, įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas atsakovas R. B., žinodamas, jog įmonė yra nemoki, jau prieš kelis metus privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nepaisant to, jog egzistavo įstatyme numatyti kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai, atsakovas ne tik nevykdė jam įstatyme aiškiai suformuluotos pareigos, bet, sulaukęs pirmųjų ženklų, jog įmonei bus iškelta bankroto byla kreditorių iniciatyva ir galimai keliamas įmonės vadovo ir savininko atsakomybės klausimas, perleido visas įmonės akcijas kitai įmonei – UAB „Soesem plius“. Toks elgesys vertintinas kaip įstatyme numatytų pareigų pažeidimas, mėginimas išvengti atsakomybės bei akivaizdus nesąžiningumas. Ieškovas nurodo, kad skolos kreditoriams kaupėsi nuo 2008 m. pabaigos iki 2010 m. pirmos pusės, todėl buvo pažeistos kreditorių teisės ir interesai. Kadangi ieškovas nėra pajėgus padengti kreditorinių reikalavimų, ieškovo vertinimu, teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma – 805 687,60 Lt, laikytina dėl neteisėtų atsakovo veiksmų atsiradusi žala. Taip pat egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų bei kilusių pasekmių. Todėl egzistuoja visos būtinos sąlygos, leidžiančios pagrįstai teigti, jog atsakovas laikytinas už žalos ieškovo kreditoriams atsiradimą atsakingu asmeniu ir turi pareigą ją visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo ieškovui 514 241,56 Lt (148 934,65 Eur) ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, apskaičiuotas nuo priteistos 514 241,56 Lt (148 934,65 Eur) sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. kovo 27 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusią ieškinio reikalavimų dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovui - UAB „Fortschritt“ direktoriui ir akcininkui nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei 2009 m. gruodžio 31 d. tapus nemokia, kreditoriniai reikalavimai įmonei išaugo 514 241,56 Lt (t. 7, b.l. 36-40): per šį laikotarpį skolos kreditoriams padidėjo 441 354,55 Lt, o netesybų suma padidėjo 72 887,01 Lt. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai nuo 2009 m. gruodžio 31 d. buvo pernelyg rizikingi, pažeidžiantys kreditorių teises, t.y. neteisėti. Teismas nurodė, kad UAB „Fortschritt“ direktoriaus ir vienintelio akcininko civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju lemia imperatyviai teisės aktuose nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas (CK 1.137 str. 3 d., ĮBĮ 8 str. l d.).
Teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. pradelsti įmonės įsipareigojimai sudarė 436‘466,27 Lt, o balanse įrašyto turto vertė buvo 630 900 Lt. Tai reiškia, kad pradelsti įmonės mokėjimai viršijo pusę įmonės turimo turto vertės. Aplinkybę, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, pripažįsta ir atsakovą byloje atstovaujantis advokatas, atsikirtimus į pareikštą ieškinį grindžiantis argumentais, kad jo atstovaujamasis 2010 m. sausio mėnesį sėkmingai vykdė derybas su didžiaisiais kreditoriais UAB „Agrokoncernas“ ir UAB „Agrokoncerno grūdai“ dėl pradelstų mokėjimų (atitinkamai 191 199,35 Lt ir 77 404,26 Lt skolų) terminų nukėlimo ir derybos pavyko – skolų mokėjimo terminai buvo nukelti iki 2010 m. balandžio 30 d. ir 2010 m. balandžio 1 d. Teismas, žvelgdamas iš šiandienos perspektyvos, kai yra žinoma, kad skolos minėtiems kreditoriams nebuvo sumokėtos, o 2010 m. gegužės 19 d. atsakovas, siekdamas išvengti skolų mokėjimo, sudarė neteisėtą įmonės akcijų perleidimo sandorį, sprendė, kad negalima sutikti su atsakovo atstovo šioje byloje pateiktomis įmonės mokumo atkūrimo interpretacijomis. Todėl konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus – pernelyg ilgas delsimas inicijuoti bankroto bylą, nulėmęs 514 241,56 Lt žalos padidėjimą įmonės kreditoriams. Atsakovo atstovo teiginius, kad atlygintinos žalos dydis tėra tik 18 180,05 Lt, teismas laikė nepagrįstais, nes pateiktas skaičiavimas siejamas su netinkamu įmonės nemokumo būsenos momentu – 2010 m. balandžio 30 d., kai byloje nustatyta, kad įmonės nemokumas buvo akivaizdus jau 2009 m. gruodžio 31 d. Taip pat atmetė teiginius, susijus su tariamai neteisingai paskaičiuotais delspinigiais, nes įmonei pareikštų kreditorinių reikalavimų dydžiai yra patvirtinti įsiteisėjusiomis Šiaulių apygardos teismo nutartimis bankroto byloje Nr. B2-81-375/2014. Todėl teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisiant ieškovo naudai iš atsakovo dėl jo kaltės kreditorių patirtus nuostolius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Atsakovas R. B. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš apelianto ieškovui 5 265,30 Eur (18 180,08 Lt) žalos; nesant galimybės tenkinti minėto reikalavimo – skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai nustatė įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto procedūrą atsiradimo momentą. Bylos duomenimis įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės 2009 m. gruodžio 31 d., tačiau tokia padėtis truko 27 dienas, t. y. iki 2010 m. sausio 27 d., nes tuomet buvo nukelti atsiskaitymo su stambiausiais kreditoriais terminai. Iki 2010 m. balandžio 30 d. įmonės pradelstų mokėjimų suma buvo ženkliai mažesnė už pusę į balansą įrašyto turto vertės. Todėl iki tol jis neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė buvo moki ĮBĮ prasme, sausio mėnesį įmonė sėkmingai vykdė derybas dėl mokėjimo terminų nukėlimo. Apelianto vertinimu, absurdiška būtų reikalauti, kad įmonės vadovas jau nuo 2009 m. gruodžio 31 d. kreiptųsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai vadovas deda pastangas į įmonės išsaugojimą ir tai duoda rezultatų, suteikiančių pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Protinga ir teisinga būtų laikyti 2010 m. balandžio 30 d. momentu, kuomet atsirado įmonės vadovo pareiga inicijuoti bankroto procesą. Nuo šios datos įmonės nemokumas tapo tęstinis, trunkantis ir atitinkantis nemokumo apibrėžimą tiek bendrąja, tiek ĮBĮ prasme. Teismas netinkamai skaičiavo žalos dydį. Išvadą dėl kreditorinių reikalavimų išaugimo puse milijono litų teismas grindžia ne savo, o išimtinai ieškovo atlikta analize. Pasirinktas žalos apskaičiavimo būdas yra nelogiškas ir netinkamas skaičiuoti kreditorinių reikalavimų išaugimą. Teismas savarankiškai neištyrė pirminių duomenų ir neatsižvelgė į apelianto argumentus, jog ieškovo pateikta analizė grindžiama grubia logine klaida - neatsižvelgė į 2009 m. gruodžio 31 d. jau egzistavusius kreditorinius reikalavimus, kurių mokėjimas dar nebuvo pradelstas. Patys kreditoriniai reikalavimai laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo nė kiek nepadidėjo, tiesiog suėjo mokėjimo terminai visiems reikalavimams. Būtent šią kreditorinių reikalavimų dalį ieškovas nepagrįstai laiko „kreditorinių reikalavimų padidėjimu“, o teismas tai sutapatino su įmonės patirta žala. Nustatant žalos dydį, turėtų būti skaičiuojamas realus kreditorinių reikalavimų išaugimas. Tai gali būti paskaičiuota taip: susumuoti visus aktualiu laikotarpiu naujai atsiradusius kreditorinius reikalavimus ir naujai priskaičiuotus delspinigius arba iš visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų atimti visus kreditorinius reikalavimus, egzistavusius vadovo pareigos kreiptis į teismą (įmonės nemokumo) momentu. Pagal pirminius dokumentus laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo (tas pats galioja, jei žalą skaičiuotume laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 31 d.) naujų kreditorinių reikalavimų neatsirado, t.y. įmonė neprisiėmė jokių naujų įsipareigojimų. Todėl dėl vadovo pavėlavimo inicijuoti bankroto procedūrą įmonė žalos nepatyrė. Žala įmonei pasireiškė tik kaip delspinigiai ir palūkanos, kurie pavėlavus inicijuoti bankrotą kaupėsi. Ištyrus kiekvieno iš kreditorių delspinigių ir palūkanų augimą laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo ir juos susumavus, gaunasi 18 180,05 Lt (5 265,30 Eur) suma. Jei įmonės nemokumo momentų būtų nuspręsta laikyti 2009 m. gruodžio 31 d., reikėtų naujai suskaičiuoti delspinigius ir palūkanų augimą, tačiau bet kuriuo atveju būtina vadovautis teisingu skaičiavimo metodu.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Fortschritt“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantas pripažįsta, kad 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Fortschritt“ jau buvo nemoki. Apeliantas negali pateisinti pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo tuo metu neegzistavusiomis ir tik po mėnesio (2010 m. sausio 27 d.) neva atsiradusiomis aplinkybėms, t. y. kad dalies pradelstų skolų mokėjimas bus trumpam atidėtas. Apelianto deklaruojamos pastangos „subalansuoti situaciją“ pasireiškė tik tuo, kad dalies pradelstų finansinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti jis įmonės vardu išdavė kreditoriui UAB „Agrokoncernas“ du vekselius ir, netrukus po naujo termino skolai padengti pabaigos, teismų pripažintu fiktyviu 2010 m. gegužės 19 d. sandoriu perleido įmonės akcijas. Akivaizdu, kad veiksmai įmonės finansinei situacijai subalansuoti, jeigu tokie ir buvo, įmonei teigiamų rezultatų nedavė. Apeliantas buvo atsakingas už tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos vykdymą, dokumentacijos bei turto išsaugojimą, tačiau šias savo pareigas vykdė netinkamai. Balanso duomenimis 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė turto turėjo 630 900 Lt vertės, o 2012 m. rugsėjo 1 d. bankroto administratoriui perduota turto už 215 200 Lt. Apeliantas apie įmonės turtą skunde neužsimena, nors turto išeikvojimas taip pat laikytinas žala įmonei. Ieškovas detalizavo kreditorinių reikalavimų padidėjimą nuo įmonės nemokumo momento - iš viso padidėjo 13 kreditorių reikalavimai bendrai 514 241,56 Lt sumai. Ieškovo duomenys pagrįsti rašytiniais įrodymais, kurių apeliantas nepaneigė, todėl teismas pagrįstai jais vadovavosi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi BUAB „Fortschritt“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis apeliantas nuo 2006 m. spalio 17 d. iki 2010 m. gegužės 21 d. buvo įmonės vadovu bei nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2010 m. gegužės 27 d. vieninteliu jos akcininku. Ieškovas reikalavimą dėl 805 687,60 Lt žalos atlyginimo reiškia nustatytos pareigos laiku pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 1 d., 4 d.). Pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę ir iš apelianto priteisė 514 241,56 Lt (148 934,65 Eur) žalos atlyginimo. Apeliantas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl apelianto civilinės atsakomybės sąlygų
ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės savininko ir įmonės administracijos vadovo teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Taigi, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiu atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir/ar akcininko kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas kvestionuoja skundžiamą sprendimą teigdamas, kad teismas netinkamai nustatė pareigos inicijuoti bankroto procedūrą atsiradimo momentą bei netinkamai apskaičiavo žalos dydį, kuris turėtų būti mažesnis. Taigi, apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad jam iš esmės yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu. Todėl darytina išvada, kad dėl civilinės atsakomybės sąlygų – apelianto neteisėtų veiksmų, padarytos žalos, priežastinio ryšio bei kaltės egzistavimo ginčo nėra. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nepasisako, o tik vertina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė momentą, kada atsirado pareiga apeliantui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bei kokią žalą dėl šių apelianto neteisėtų veiksmų (neveikimo) patyrė tiek įmonė, tiek jos kreditoriai. Šiame kontekste paminėtina, kad iš atsiliepime į apeliacinį skundą (iš dalies – ir patikslintame ieškinyje) ieškovas teigia, kad įmonė žalą patyrė dėl neperduoto (dalies) įmonės turto. Tačiau šioje byloje reikalavimas tokiu pagrindu nėra pareikštas. Todėl šie ieškovo argumentai nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsakomybės apimties už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą.
Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo momento nustatymo
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Fortschritt“ nemokumas buvo akivaizdus 2009 m. gruodžio 31 d., todėl nuo šio momento apeliantui atsirado pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas ir neginčija, kad 2009 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki. Tačiau teigia, kad iki 2010 m. balandžio 30 d. neturėjo minėtos pareigos, nes įmonė sėkmingai 2010 m. sausio mėnesį vykdė derybas su kreditoriais dėl mokėjimo terminų nukėlimo, kas suteikė pagrindo apeliantui tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantui ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga atsirado jau 2009 m. gruodžio 31 d. Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas, ieškinyje nurodęs, jog įmonė nemokumo būsenoje buvo jau ir anksčiau, nekvestionuoja teismo išvadų dėl įmonės nemokumo momento nustatymo, savo skaičiavimų suvestinėse pats nurodo 2009 m. gruodžio 31 d. būklei buvusius įsipareigojimus. Todėl tokio pobūdžio teiginiai neturi teisnės reikšmės ginčo išsprendimui.
2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, įmonės turimas turtas sudarė 630 900 Lt, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 125 648 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 935 642 Lt (t. 1, b.l. 23-25). Vertinant pradelstus kreditorinius įsipareigojimus, matyti, kad įmonės 2009 m. gruodžio 31 d. tokie įsipareigojimai sudarė ne mažiau kaip 448 721,94 Lt (t. 7, b.l. 47). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog 2009 m. gruodžio 31 d. įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams buvo didesni nei pusė balanse apskaityto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 p.).
Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nelaiko reikšmingais apelianto teiginių, kad įmonė vykdė sėkmingas derybas su kreditoriais dėl mokėjimo terminų nukėlimo. Sutiktina su apeliantu, kad jis, UAB „Fortschritt“ 2010 m. sausio 27 d. paprastaisiais neprotestuotinais vekseliais įsipareigojęs iki 2010 m. balandžio 30 d. sumokėti UAB „Agrokoncernas“ 191 199,35 Lt bei iki 2010 m. balandžio 1 d. UAB „Agrokoncerno grūdai“ sumokėti 77 404,26 Lt (t. 2, b.l. 74, 76), buvo nukėlęs atsiskaitymo su šiais kreditoriais terminus, tačiau tai nepaneigia fakto, kad įsipareigojimai 2009 m. gruodžio 31 d. būklei buvo pradelsti, o minėtų vekselių išdavimu tik buvo dar toliau nukeltas skolų mokėjimo terminas. Skola pagal vekselius realiai nė iš dalies ir nebuvo dengiama, byloje nėra duomenų, kad apeliantas aktyviais veiksmais būtų siekęs sumažinti įmonės turimus įsipareigojimus kitais būdais. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad jis, tik vienašališkai ir iš esmės formaliai atidėdamas įsipareigojimų vykdymo terminus kreditoriams UAB „Agrokoncernas“ ir UAB „Agrokoncerno grūdai“, realiai dėjo pastangas į įmonės išsaugojimą, ir yra pakankamai tikėtina, kad tokiais veiksmais buvo tik siekiama, nepaisant esamos faktinės įmonės finansinės būsenos, dirbtinai atitolinti teisinio įmonės nemokumo momentą.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareigos iškelti bankroto bylą atsiradimo momentą.
Dėl žalos dydžio
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta 514 241,56 Lt žala, kurią apskaičiavo kaip skirtumą tarp bankroto byloje patvirtintų visų kreditorinių reikalavimų (962 963,50 Lt) ir įmonės nemokumo (2009 m. gruodžio 31 d.) metu buvusios pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sumos (448 721,94 Lt). Apeliantas kvestionuoja šį teismo žalos apskaičiavimo būdą, teigdamas, kad žala turi būti apskaičiuota (1) susumavus visus aktualiu laikotarpiu naujai atsiradusius kreditorinius reikalavimus ir naujai priskaičiuotus delspinigius arba (2) iš visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų atimti visus kreditorinius reikalavimus, egzistavusius vadovo pareigos kreiptis į teismą (įmonės nemokumo) momentu. Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su apeliantu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas patirtos žalos dydį, iš tikrųjų netinkamai taikė jos dydžio apskaičiavimo būdą, aiškiai nukrypdamas nuo teisminėje praktikoje nustatytų taisyklių.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Todėl, svarstant apelianto neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, nes apeliantas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams yra reikšmingi vertinant įmonės (ne)mokumą ir nustatant pareigos dėl bankroto bylos inicijavimo atsiradimo momentą, o ne nustatant padarytos žalos dydį, kaip šiuo atveju žalą apskaičiavo pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, žalos dydžiui nustatyti vertintinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, t. y. kiek kreditorinių reikalavimų (skolų) turėjo įmonė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir kiek šie kreditoriniai reikalavimai (skolos) padidėjo iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, nepaisant to, kokia įsipareigojimų dalis buvo (ne)pradelsta pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu. Tai nurodė ir Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje, grąžindamas pirmosios instancijos teismui klausimą dėl žalos atlyginimo nagrinėti iš naujo (t. 4, b.l.153-160). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas patirtos žalos dydį, nepagrįstai išaugusį įmonės skolų dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į esamą 2009 m. gruodžio 31 d. tik pradelstų įmonės įsipareigojimų dydį.
Bylos duomenimis Šiaulių apygardos teismo nutartimis patvirtinti BUAB „Fortschritt“ kreditorių finansiniai reikalavimai sudaro 962 963,50 Lt sumą (t. 7, b.l. 46, 47). Byloje konstatavus, kad apeliantui jau po 2009 m. gruodžio 31 d. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo metu esančių įsipareigojimų kreditoriams suma nustatytina pagal bylos duomenis. Ieškovas yra pateikęs įmonės skolų suvestinę (t. 5, b.l. 80-85). Iš paminėtos skolų suvestinės, be kita ko, matyti, kad įmonės skolos su palūkanomis (delspinigiais) 2009 m. gruodžio 31 d. būklei jau sudarė bendrą 754 535,12 Lt sumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į šią sumą nepagrįstai neįtraukta AB Ūkio bankui turima 181 458,15 Lt skola, kuri bylos duomenimis susidarė 2007 m. spalio 12 d. ir 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutarčių pagrindu (t. 2, b.l. 96). Taigi, akivaizdu, kad įmonės įsipareigojimai minėtoms sumoms jau egzistavo iki konstatuoto ir nekvestionuojamo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento. Todėl šios sumos negali būti įkalkuliuojamos į skolas, išaugusias ar naujai atsiradusias jau po minėtos pareigos atsiradimo. Pažymėtina, kad iš bylos duomenų inter alia paties ieškovo nurodomų aplinkybių galima spręsti, kad naujų įsipareigojimų kreditoriams įmonė po 2009 m. gruodžio 31 d. faktiškai ir neprisiėmė.
Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas teismų praktikos taisykles dėl žalos dydžio nustatymo, sprendžia, kad apelianto neteisėtais veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kuris skaičiuotinas kaip skirtumas tarp bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos (962 963,50 Lt) bei 2009 m. gruodžio 31 d. jau buvusių įsipareigojimų (935 993,27 Lt), o tai sudaro 26 970,23 Lt (7 811,12 Eur). Todėl skundžiamas sprendimas, pirmosios instancijos teismui neteisingai įvertinus į bylą teiktus įrodymus dėl žalos dydžio ir dėl to ją neteisingai apskaičiavus, keistinas (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad byloje pareikštas ieškinys Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ir šiuo sprendimu patenkintas iš dalies, šalims paliko jų patirtas atstovavimo išlaidos (t. 1, b. l. 66, t. 4, b.l. 13-15). Atsižvelgiant į tai, kad nei apeliantas, nei ieškovas šios sprendimo dalies neginčija, šiuo aspektu savo procesiniuose dokumentuose neteikia jokių argumentų, apeliacinės instancijos teismas ją palieka nepakeistą.
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.).
CPK 80 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas ieškinys yra apmokamas žyminiu mokesčiu, kuris skaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Ieškovas buvo pareiškęs du savarankiškus reikalavimus: 1) dėl 2010 m. gegužės 19 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei 2) dėl 805 687,60 Lt žalos atlyginimo (t. 4, b.l. 24-30). Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad buvo parduotos 100 vnt. paprastųjų vardinių įmonės akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė 100 Lt, tai sudaro 10 000 Lt sumą. Todėl nuo šios sumos ir skaičiuotinas mokėtinas žyminis mokestis 300 Lt (86,87 Eur) (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Antrasis reikalavimas dėl žalos atlyginimo patenkintas iš dalies. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Nuo patenkintos šio reikalavimo dalies iš atsakovo priteistinas 809 Lt (234,33 Eur) žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Remiantis išdėstytu, iš viso valstybei iš apelianto priteistinas 1 109 Lt (321,18 Eur) žyminis mokestis.
Nors apeliantas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu 810 187,60 Lt sumai. Atsižvelgiant į tai, kad iš apelianto ieškovui priteista 26 970,23 Lt (7 811,12 Eur) suma, keistinas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (CPK 145 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti iš atsakovo R. B (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Fortschritt“ (duomenys neskelbtini) priteistą žalos atlyginimo sumą nuo 514 241,56 Lt (148 934,65 Eur) iki 26 970,23 Lt (7 811,12 Eur) ir žyminį mokestį valstybei nuo 9 142 Lt (2 648 Eur) iki 1 109 Lt (321,18 Eur).
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą atsakovo R. B. (duomenys neskelbtini) turto atžvilgiu, jį sumažinant iki 26 970,23 Lt (7 811,12 Eur) sumos.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.