- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-401-1120/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00319-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Vytautas Zelianka
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- T. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. S. ieškinį atsakovei V. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. S. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą ir, galutinai suformulavęs ieškinio reikalavimus, prašė: a) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais T. S. ir V. R. (toliau – ir atsakovė) 2013 m. sudarytus pinigų gavimo aktus dėl 300 000 Lt perdavimo; b) priteisti iš atsakovės V. R. 260 658,02 Eur skolą; c) priteisti iš atsakovės V. R. 4 606,14 Eur dydžio palūkanas; d) priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas paaiškino, kad 2013 m. birželio 3 d. už atsakovę įvykdė prievolę apmokėti 20 000 Eur avansą už nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimą. 2013 m. liepos 15 d. ieškovas už atsakovę įvykdė prievolę apmokėti likusią nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo kainą, kuri sudarė 880 000 Lt (ekvivalentas eurais – 254 865,62 Eur). 2019 m. spalio 14 d. atsakovei buvo įteiktas reikalavimas grąžinti pinigines lėšas, kuriomis ieškovas už atsakovę įvykdė prievoles tretiesiems asmenims. Atsakovė nurodyto reikalavimo neįvykdė ir piniginių lėšų ieškovui negrąžino.
Atsiliepimas
3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, paaiškino, kad įsigijus kotedžą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovės vardu, susiklosčiusiems teisiniams santykiams įforminti ieškovas ir atsakovė sudarė tris paskolos sutartis, o vėliau suderinus tarpusavio atsiskaitymus, ieškovas išdavė atsakovei pinigų gavimo aktus, patvirtinančius dalies, t. y. 900 000 Lt sumai prievolės pasibaigimą. Atsakovė nurodė, kad prievolė yra pasibaigusi ieškovui atleidus ją nuo prievolės vykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. spalio 20 d. sprendimu nutraukė civilinę bylą dalyje dėl pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais šalių 2013 m. sudarytų pinigų gavimo aktų; kitoje dalyje ieškovo ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 260 658,02 Eur, 4 606,14 Eur palūkanas, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. vasario 28 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi, pažymėjo, kad pakvitavimas negali būti ginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais, todėl sprendė bylą šioje dalyje nutraukti – pareikštas reikalavimas pripažinti pinigų gavimo aktus negaliojančiais negali būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
6. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nustačius aplinkybę, jog ieškovas pinigų pagal paskolos sutartis atsakovei neperdavė ir atsakovei pripažinus, kad jų negavo, yra pagrindas spręsti, kad paskolos sutartimis pavadinti dokumentai ir jų pagrindu išrašyti pinigų gavimo aktai, neįrodo atsakovės tinkamo atsiskaitymo su ieškovu (CPK 185 straipsnis). Dėl to, teismo vertinimu, byloje nenustatytas faktinis pagrindas CK 6.129 straipsnio taikymui, nes jo sąlyga – prievolės įvykdymas, o ne atleidimas nuo prievolės.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė pripažino, jog ji nėra atsiskaičiusi su ieškovu už trečiojo asmens naudai atliktus mokėjimus, įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, atsakovės argumentas, kad skolos grąžinimo dokumentas, esantis pas ją, reiškia ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo teisės, nėra pagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai).
8. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog ieškovas yra įvykdęs atsakovės piniginę prievolę nekilnojamojo turto pardavėjai R. S., pastaroji įvykdymą priėmė, todėl ieškovui perėjo pradinio kreditoriaus teisės, susijusios su atsakove (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Tai, kad ieškovas beveik septynerius metus nuo prievolės atsakovės vardu įvykdymo pradžios jokių pretenzijų jai nereiškė, nepatvirtina ieškovo valios atsisakyti kreditoriaus teisės, o atsakovei negalėjo atsirasti teisiškai pagrįsti lūkesčiai, kad ieškovas nereikalaus skolos priteisimo, dėl to, kad jį ir atsakovės dukrą siejo asmeniniai santykiai. Ieškovas patvirtino, kad daugiau nei 7 metus jis nereiškė jokių reikalavimų atsakovei, nes manė, kad taip rūpinasi vaiku.
9. Kadangi atsakovė praleido terminą ieškovui grąžinti reikalautas sumas, ieškovo naudai nuo 2019 m. spalio 21 d. iki ieškinio pateikimo dienos priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, kurios sudaro 4 606,14 Eur. Ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. vasario 28 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Apeliaciniame skunde atsakovė V. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad abi šalys pripažįsta paskolos sutarčių sudarymą su tikslu įforminti 2013 m. ieškovo už atsakovę įvykdytą prievolę trečiajam asmeniui, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, be pagrindo apsiribojo sudarytų sutarčių formalia lingvistine analize ir jos aiškinimu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad paskolos sutartys laikomos nesudarytomis dėl paskolos dalyko perdavimo ne tiesiogiai atsakovei, o trečiajam asmeniui.
10.2. Priešingai nei konstatavo teismas skundžiamame sprendime, atsakovė prievolės pasibaigimą siejo ne išimtinai su ieškovo ir jos dukters palaikomais artimais santykiais, o su ieškovo išduotais dokumentais, patvirtinančiais prievolės jam pasibaigimą, ir paraleliai atliktais konkliudentiniais veiksmais – jo pasyvumu septynerius metus po paskolų sutarčių originalų ir pinigų gavimo kvitų išdavimo.
Šalies argumentai
10.3. Ieškovo paaiškinimai dėl šalis siejusių teisinių santykių, priešingai nei atsakovės, yra nenuoseklūs, prieštaringi, periodiškai keičiami, kas leidžia daryti išvadą apie jų nepatikimumą. Pirmoji ieškovo versija buvo, kad nei paskolos sutarčių sudarymo, nei pinigų gavimo aktų išdavimo ieškovas nepamena, o dokumentai yra fiktyvūs. Vėliau ieškovas paskolos sutarčių sudarymą ir pinigų gavimo aktų išdavimą prisiminė, nurodė, kad sutartys buvo sudarytos iki prievolės įvykdymo trečiajam asmeniui ir šie santykiai tarpusavyje nėra susiję. Dar vėliau ieškovas nurodė, kad pinigų gavimo aktai buvo išduoti siekiant išvengti dvigubo reikalavimo.
10.4. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad byloje pateikti pinigų gavimo aktai negali būti laikomi įrodymu, pagrindžiančiu atleidimą nuo prievolės, nes pinigų gavimo aktais patvirtinimas prievolės įvykdymas, o ne atleidimas nuo jos, neteisingai kvalifikavo šalių prievolės pasibaigimo pagrindą. Būtent kreditoriaus (ieškovo) vienašaliais aktais, jam išduodant pinigų gavimo aktus 900 000 Lt sumai, juose nurodant, kad gavo 900 000 Lt iš atsakovės (nors tokie pinigai perduoti nebuvo), jis aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią atleisti atsakovę nuo 900 000 Lt dydžio prievolės jam vykdymo. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, o vėliau ir į teismą, tik tada, kai nutrūko jo ir atsakovės dukters santykiai ir šis pradėjo kvestionuoti jų vaiko tėvystę.
10.5. Sprendime neaptarta aplinkybė, kodėl atsakovė ieškovui pervedė 14 484,50 Eur (pavedimo paskirtis – 14 207,60 Eur skola ir 276,90 Eur palūkanos už 142 dienas). Ieškovo išduotuose pinigų gavimo aktuose ieškovas nurodė tris sumas, t. y. 300 000 Lt, 300 000 Lt ir 300 000 Lt. Atsakovės dukteriai nutraukus santykius su ieškovu, šiam pradėjus reikšti nepagrįstas pretenzijas atsakovės atžvilgiu dėl neva neatsisakyto kreditorinio reikalavimo, atsakovė paskolos sutartyse ir rašteliuose pastebėjo nesutapimą. Atsakovė nustatė, kad pinigų gavimo aktuose nurodyta 900 000 Lt suma sutampa su paskolos sutartimis išduota 880 000 Lt ir 20 000 Eur aritmetine suma, tačiau išduotuose rašteliuose liko neįvertinti valiutų skirtumai. Pastebėjusi šiuos nesutapimus atsakovė pervedė ieškovui jo išduotuose pinigų gavimo aktuose neįtrauktą sumą – 14 207,60 Eur skolą ir 276,90 Eur kompensacines palūkanas už 142 nuo reikalavimo gavimo dienos pradelstas dienas.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
11.1. Į bylą atsakovės pateiktos paskolos sutartys tarp šalių nebuvo sudarytos, kadangi jokių piniginių lėšų pagal paskolos sutartis ieškovas atsakovei neperdavė. Įstatymas nustato, kad paskolos sutarties atveju pinigai yra perduodami būtent paskolos gavėjo, o ne trečiojo asmens nuosavybėn (CK 6.870 straipsnio 1-3 dalys).
11.2. Teismas tinkamai kvalifikavo byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad šalių teisiniai santykiai yra susiformavę ne sutarties, o įstatymo pagrindu ieškovui įvykdžius atsakovės pinigines prievoles trečiajam asmeniui (nekilnojamojo turto pardavėjai; CK 6.50 straipsnio 3 dalis ir 6.112 straipsnio 1 punktas).
11.3. Jokio pagrįstumo neturi atsakovės teiginiai, kad neva paskolos sutartimis buvo įforminta atsakovės prievolė ieškovui grąžinti bankiniais pavedimais nekilnojamojo turto pardavėjai pervestas pinigines lėšas. Nė viena sutartis neturi pasirašymo ar sudarymo datos, nėra nuorodos į tai, kad pinigai jau buvo perduoti atsakovei ar trečiajam asmeniui.
11.4. Bylos nagrinėjimo metu pati atsakovė aiškiai pripažino, kad pinigų gavimo aktuose nurodytų piniginių lėšų atsakovė ieškovui niekada neperdavė ir negrąžino.
11.5. Pinigų gavimo aktai yra išimtinai susiję su šalių pasirašytomis (tačiau nesudarytomis) paskolos sutartimis. Paskolos sutartys nebuvo sudarytos, kadangi nebuvo esminio paskolos sutartis kvalifikuojančio elemento – pinigų perdavimo atsakovės nuosavybėn. Atitinkamai, kaip jokių realių teisinių padarinių negali sukelti nesudarytos paskolos sutartys, taip jokių realių teisinių padarinių negali sukelti ir prie tokių paskolos sutarčių sudaryti pinigų gavimo aktai, kuriuose, kaip nurodė pati atsakovė, yra nurodyti tikrovės neatitinkantys teiginiai dėl piniginių lėšų perdavimo.
11.6. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad pinigų gavimo aktais ieškovas neva patvirtino atsakovės piniginės prievolės grąžinti ieškovui nekilnojamojo turto pardavėjai sumokėtas lėšas pasibaigimą. Nė vienas pinigų gavimo aktas neturi pasirašymo ar sudarymo datos, šie aktai buvo pasirašyti dėl to, kad atsakovė nesijautė teisiškai užtikrinta ir saugi – įžvelgė grėsmę, kad jos atžvilgiu ieškovas gali pareikšti du savarankiškus reikalavimus.
11.7. Nėra jokio pagrindo pinigų gavimo aktus kvalifikuoti kaip atsakovės atleidimą nuo prievolės ieškovui (CK 6.129 straipsnis). Atleidimo nuo prievolės atveju, ieškovas (kreditorius) būtų turėjęs aiškiai nurodyti, kad atleidžia atsakovę nuo konkrečios piniginės prievolės. Todėl nedatuoti pinigų gavimo aktai, kuriuose yra nurodyti tikrovės neatitinkantys teiginiai apie piniginių lėšų grąžinimą (o ne atleidimas nuo prievolės) ir kuriais yra referuojama į nedatuotas ir šalių nesudarytas paskolos sutartis, negali būti vertinami kaip aiškus ir neabejotinas atsakovės atleidimas nuo įstatymo (o ne sutarties) pagrindu atsiradusios atsakovės piniginės prievolės ieškovui grąžinti lėšas, kuriomis buvo įvykdyta atsakovės prievolė apmokėti nekilnojamojo turto įsigijimo kainą (CK 6.129 straipsnio 2 dalis).
11.8. Neatlygintinis atleidimas nuo prievolės yra laikytinas dovanojimu, todėl tariamas atsakovės atleidimas nuo prievolės grąžinti 900 000 Lt turėjo ne tik atitikti CK 6.129 straipsnio 2 dalies nuostatas, tačiau ir būti įformintas notarine tvarka (CK 6.469 straipsnio 2 dalis).
11.9. Atsakovės motyvai dėl po bylos iškėlimo atlikto 14 207,60 Eur mokėjimo ieškovui neturi jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Ieškovas, gavęs atsakovės mokėjimą, sumažino savo reikalavimą, todėl ginčas dėl šių lėšų priteisimo ar nepriteisimo apskritai nevyko.
11.10. Visiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai apie neva nenuoseklią ir prieštaringą ieškovo poziciją. Atsiliepime į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė lakoniškai nurodė, kad jos prievolė ieškovui jau yra pasibaigusi ir tai neva patvirtina pinigų gavimo aktai. Ieškovas į atsakovės teiginius nedelsiant sureagavo pateikdamas papildomus paaiškinimus, tačiau per mažiau nei pusę dienos negalėjo tiksliai paaiškinti prieš 7 metus įvykusio ir ieškovo seniai nebeturėtų dokumentų pasirašymo aplinkybių, tačiau iš karto aiškiai nurodė, kad pinigų gavimo aktai yra fiktyvūs ir jokios lėšos pagal juos nebuvo perduodamos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas ar absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl procesas vyksta pagal apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
14. 2013 m. ieškovas ir atsakovė pasirašė tris paskolos sutartis pagal kurias ieškovas įsipareigojo perduoti atsakovei 280 000 Lt ir 20 000 Eur sumą; 300 000 Lt sumą; 300 000 Lt sumą, o atsakovė įsipareigojo iki 2013 m. gruodžio 31 d. grąžinti ieškovui tokią pat pinigų sumą (atsakovės 2020 m. kovo 30 d. atsiliepimo į ieškinį 1-3 priedai). Sudarytų paskolos sutarčių 4.2 punktas nustatė, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento.
15. 2013 m. birželio 3 d. ieškovas bankiniu pavedimu pervedė trečiajam asmeniui R. S. 20 000 Eur pagal susitarimą Nr. SN43-1754, o liepos 15 d. – 254 865,62 Eur (880 000 Lt) pagal NT pirkimo–pardavimo sutartį (ieškovo 2020 m. vasario 25 d. ieškinio priedas Nr. 1). Nustatyta, kad šiais pavedimais ieškovas sumokėjo už atsakovės nuosavybės teise įgytą butą (kotedžą) adresu (duomenys neskelbtini).
16. Ieškovas 2013 m. taip pat pasirašė tris pinigų gavimo aktus, kuriuose patvirtino, kad pagal šalių pasirašytas paskolos sutartis atgavo šias sumas: 300 000 Lt, 300 000 Lt ir 300 000 Lt (atsakovės 2020 m. kovo 6 d. atsiliepimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priedas Nr. 1).
17. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas paaiškino, kad šalys sudarė tris paskolos sutartis, tačiau realiai ieškovas pinigų atsakovei pagal šias sutartis neperdavė, o buvo paprašytas už atsakovę apmokėti nekilnojamojo turto įsigijimo kainą tiesiai turto pardavėjai R. S. (2020 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 24 min. 5 sek. – 24 min. 50 sek.).
18. Atsakovė nurodė, kad pagal sudarytas sutartis paskolos suma buvo sumokėta trečiajam asmeniui R. S., o vėliau ieškovas atleido atsakovę nuo prievolės vykdymo išrašęs pinigų gavimo aktus ir patvirtinęs, kad atsakovė ieškovo paskolintų sumų grąžinti neprivalo (2020 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 38 min. 45 sek. – 41 min. 10 sek.).
19. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog ieškovas pinigų atsakovei neperdavė ir atsakovei pripažįstant, kad jų negavo, sudaro pagrindą spręsti, kad paskolos sutartimis pavadinti dokumentai ir jų pagrindu išrašyti pinigų gavimo aktai, neįrodo atsakovės tinkamo atsiskaitymo su ieškovu (sprendimo 28 punktas). Atsakovės argumentas, kad skolos grąžinimo dokumentas, esantis pas ją, reiškia ieškovo atsisakymą nuo reikalavimo teisės, nėra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, jei pinigų gavimo aktuose būtų nuoroda į atsiskaitymą už trečiąjį asmenį, tuomet būtų galimą svarstyti atsakovės gynybinę poziciją kaip pagrįstą (sprendimo 30 punktas).
20. Atsakovė apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir nepagrįstai nurodė, kad paskolos sutartys dėl jos dalyko perdavimo ne tiesiogiai atsakovei, bet trečiajam asmeniui, nebuvo sudarytos. Atsakovės vertinimu, ieškovo paaiškinimai yra nenuoseklūs, o šalių faktinis elgesys rodo, kad ieškovas reikalavimo teisės jos atžvilgiu atsisakė išdavęs pinigų gavimo pagal paskolos sutartis aktus.
Dėl paskolos sutarčių sudarymo
21. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
22. CK 6.871 straipsnio 1 dalis (redakcija nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. liepos 13 d. ir redakcija nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. spalio 1 d.) numatė, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Kita vertus, su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai (CK 1.72 straipsnio 2 dalis).
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Teismui vertinant, ar iš tikrųjų sudaryta paskolos sutartis, svarbūs yra rašytinių įrodymų turinys ir kitų įrodymų duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformavo teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016).
24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytas faktines aplinkybes: šalys pripažįsta, kad ieškovas skolino pinigus atsakovei šiai siekiant įsigyti nekilnojamąjį turtą. Ieškovas savo paaiškinimuose nurodė, kad šalys pirmiau sudarė paskolos sutartis, o paskui atsakovės buvo paprašytas paskolos sumą pervesti ne atsakovei, o tiesiogiai turto pardavėjai, iš kurios atsakovė pirko nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 124). Paskolos sutartyse nurodytos paskolos sumos (20 000 Eur ir 880 000 Lt) sutampa su ieškovo trečiajam asmeniui R. S. pervestomis sumomis.
25. Kaip minėta, su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai (CK 1.72 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju įstatymas nedraudė šalims dėl sudarytų sutarčių vykdymo susitarti žodžiu, o šalių sudarytose sutartyse tokių nuostatų taip nėra. Šalių paaiškinimai duoti 2020 m. spalio 8 d. teismo posėdžio metu iš esmės patvirtina, kad šalys žodžiu susitarė, jog pasirašytos paskolos sutartys bus vykdomos paskolos dalyką perduodant ne atsakovei, o tiesiogiai nekilnojamojo turto pardavėjai (2020 m. spalio 8 d. teismo posėdžio garso įrašas: 24 min. 5 sek. – 24 min. 50 sek.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paskolos dalyką žodžiu sutarus perduoti ne tiesiogiai atsakovei, o atsakovės nurodytam trečiajam asmeniui, nepagrįsta būtų aiškinti, kad tarp šalių nesusiklostė paskolos teisiniai santykiai. Toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės paneigtų šalių sudaromais sandoriais siektą tikslą, t. y. paskolinti atsakovei lėšas nekilnojamojo turto įsigijimui.
26. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors CK 6.870 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos dalykas yra perduodamas paskolos gavėjo nuosavybėn, tačiau šalims nedraudžiama susitarti, kad paskolos gavėjo nurodymu, paskolos dalykas būtų perduodamas trečiajam asmeniui (pavyzdžiui, tais atvejais, kai paskolos gavėjas už skolintus pinigus įsigyja nekilnojamąjį turtą, šalims nėra draudžiama susitarti, kad paskolos suma mokama tiesiogiai turto pardavėjui). Kaip minėta, šalims sudarius rašytinę paskolos sutartį, paskolos gavėjo nurodymas dėl jos vykdymo ne tiesiogiai paskolos gavėjui, tačiau trečiajam asmeniui, jei nesusitarta kitaip, gali būti atliekamas žodžiu (CK 1.72 straipsnio 2 dalis).
27. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad paskolos sutartys nagrinėjamu atveju buvo sudarytomis. Konstatuotina, kad ieškovas paskolino atsakovei paskolos sutartyse nurodytą ir trečiajam asmeniui pervestą paskolos sumą (20 000 Eur ir 880 000 Lt), o atsakovė įgijo pareigą šias lėšas grąžinti ieškovui.
Dėl reikalavimo teisės perėjimo įstatymo pagrindu ir sudarytų paskolos sutarčių santykio
28. CK 6.101 straipsnio 4 dalyje reglamentuojami atvejai, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu šiais atvejais: 1) kai įvyksta universalus kreditoriaus teisių perėmimas; 2) kai teismo sprendimu kreditoriaus teisės perkeliamos kitam asmeniui, jeigu šią galimybę numato įstatymai; 3) kai skolininko laiduotojas arba įkaito davėjas, kurie nėra užtikrintos prievolės šalys, prievolę įvykdo už skolininką; 4) kai regreso tvarka draudimo įmonei pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku, atsakingu už draudžiamąjį įvykį; 5) kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai reikalavimo teisė pereina kitam asmeniui įstatymų pagrindu. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prievolės įvykdymas, kai skolininko prievolę įvykdo trečiasis asmuo, yra vienas iš reikalavimo teisės perėjimo trečiajam asmeniui įstatymo pagrindu atvejų (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2014; 2018 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-378/2018).
30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus išaiškinimus, teisėjų kolegija atmeta ieškovo pirmosios instancijos teisme nurodytus argumentus, kad tarp šalių susiklostė du savarankiški teisiniai santykiai, t. y. vienas – pagal sudarytas paskolos sutartis, kitas – regresinis, įstatymo pagrindu ieškovui už atsakovę įvykdžius prievolę sumokėti nekilnojamojo turto įsigijimo kainą.
31. Kaip minėta, 2013 m. tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių tikslas buvo ieškovo piniginių lėšų skolinimas atsakovei tam, kad ši savo nuosavybėn įsigytų nekilnojamąjį turtą. Vykdydamos paskolos sutartis, šalys susitarė, kad paskolos suma pervedama ne atsakovei, o tiesiogiai trečiajam asmeniui, iš kurio atsakovė pirko nekilnojamąjį turtą. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovo atliktas atsakovės perkamo nekilnojamojo turto kainos apmokėjimas trečiajam asmeniui paskolos sutartyse nurodyta suma, šalims sutarus, kad paskolos dalykas yra mokamas ne atsakovei, o trečiajam asmeniui, atitinka CK 6.50 straipsnio normą, tačiau negali būti vertinamas kaip savarankiškas teisinis santykis, nesusijęs su šalių sudarytos paskolos sutarties vykdymu. Kitaip tariant, ieškovo atliktas prievolės įvykdymas už atsakovę šalių buvo įformintas paskolos sutartimis ir tai yra vienintelis šalis siejęs teisinis santykis. Šiuo susitarimu ieškovas paskolino pinigus atsakovei įvykdydamas už ją prievolę trečiajam asmeniui, o atsakovė įsipareigojo paskolintą sumą, sutampančią su prievolės įvykdymo trečiajam asmeniui suma, grąžinti ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas, t. y. konstatavimas, kad šalis siejo du atskiri teisiniai santykiai suteiktų nepagrįstą pranašumą ieškovui, nes atsakovė grąžinusi pagal paskolos sutartis pasiskolintas sumas, turėtų pakartotinai vykdyti tą pačią prievolę ieškovui CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu. Papildomai pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovo poziciją, kad šalys jau 2013 m. vertino, kad tarp jų susiklostė du atskiri teisiniai santykiai ir bendra valia nusprendė sutartinį teisinį santykį panaikinti. Ieškovo paaiškinimus teismas vertina kaip jo teisinę poziciją byloje, tačiau šių paaiškinimų nepakanka konstatavimui, kad tarp šalių buvo aiškus supratimas ir sutarimas šiuos teisinius santykius vertinti kaip atskirus ir tarpusavyje nesusijusius.
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovės pareiga grąžinti ieškovo ieškiniu prašomas priteisti sumas vertintina šalių sudarytų paskolos sutarčių kontekste.
Dėl paskolos gavėjos atleidimo nuo prievolės
33. CK 6.123 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. CK 6.129 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolė baigiasi, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo arba pareiškia, kad prievolė neegzistuoja, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą. Pagal minėto straipsnio 2 dalį atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti pareikštas aiškiai ir neabejotinai. Jis gali būti atlygintinis arba neatlygintinis.
34. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad prievolės pasibaigimas įvykdymu (CK 6.123 straipsnis) ir prievolės pasibaigimas, kai kreditorius atleidžia skolininką nuo jos įvykdymo (CK 6.129 straipsnis), yra skirtingi, tarpusavyje konkuruojantys prievolių pabaigos pagrindai. Kai kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi ne įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), o skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą, pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011).
35. Nagrinėjamoje byloje spręstina, kad įstatymas visgi nustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formą, nes atleidimas nuo prievolės šiuo konkrečiu atveju yra reglamentuojamas ir dovanojimo sutarties normų. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta dovanojimo sutarties samprata – pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Ginčo santykių metu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (CK redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. liepos 12 d. iki 2013 m. spalio 1 d., 6.469 straipsnio 2 dalis). Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 1 dalis).
36. Byloje nėra ginčo dėl to, kad skola ieškovui pagal pinigų gavimo aktus nebuvo grąžinta (pinigai pagal pinigų gavimo aktus ieškovui nebuvo perduoti), t. y. pinigų gavimo aktuose nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Kita vertus, atsakovė įrodinėja, kad pinigų gavimo aktais ieškovas patvirtino šalių sutartinių teisinių santykių pabaigą ir atleido atsakovę nuo prievolės ieškovui vykdymo, t. y. atsakovė iš esmės įrodinėja pinigų gavimo aktų apsimestinumą – tai, kad jais prievolė pasibaigė ne tinkamu įvykdymu (CK 6.123 straipsnis), o atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 straipsnis).
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė, siekdama įrodyti savo pozicijos pagrįstumą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius ne tik ieškovo valios pinigų gavimo aktuose apsimestinumą, tačiau aiškius ir nedviprasmiškus įrodymus apie tikrąją ieškovo valią atleisti atsakovę nuo prievolės įvykdymo. Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad nagrinėjamoje byloje esantys pinigų gavimo aktai, nepriklausomai nuo šalių panaudotos lingvistinės konstrukcijos, gali rodyti ieškovo valią dėl šalis siejusių paskolos teisinių santykių pasibaigimo, tačiau pažymi, kad pinigų gavimo aktuose užfiksuotos prievolės sumos yra 300 000 Lt, o tokiam sandoriui, atleidžiant atsakovę nuo turtinės pareigos ieškovui vykdymo, turėjo būti taikoma notarinė sandorio forma. Kaip minėta, įstatymas imperatyviai nustato, kad notarinės sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį, todėl net ir įvertinus pinigų gavimo aktuose išreikštą ieškovo valią kaip atleidimą nuo prievolės įvykdymo, toks sandoris būtų laikomas negaliojančiu dėl įstatyme nustatytos privalomos notarinės sandorio formos nesilaikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamu atleidimo nuo prievolės įvykdymo įforminimu visų pirma yra suinteresuotas skolininkas, nes būtent jis turi lūkestį ir interesą, kad šios prievolės vykdyti jam nebereikės. Atitinkamai, rizika dėl to, kad buvo nesilaikyta atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, kai tokią formą imperatyviai numato įstatymas, tenka būtent skolininkui. Nesilaikius privalomos atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos būtent skolininkui tenka neigiamos sandorio negaliojimo pasekmės, t. y. pareiga įvykdyti prievolę nuo kurios vykdymo skolininkas buvo atleistas negaliojančio sandorio pagrindu.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje nenustatytas atsakovės įrodinėjamas ieškovo atliktas atleidimas nuo prievolės įvykdymo, t. y. pinigų gavimo aktuose nėra išreikšta aiški ir nedviprasmiška ieškovo valia atleisti atsakovę nuo prievolės įvykdymo. Kita vertus, net ir nustačius tokią ieškovo valią, atleidimo nuo prievolės įvykdymo (dovanojimo) sandoris negaliotų dėl įstatymuose nustatytos privalomos sandorio formos nesilaikymo.
Dėl procesinės bylos baigties ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų
39. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91, par. 29; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi pasisakyti dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurie patenka į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžia ginčo esmę ir yra reikšmingi bylos teisiniam rezultatui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018), kita vertus, teismas detaliai neprivalo atsakyti į šalies argumentus, kurie nėra susiję su nagrinėjamo ginčo esme.
40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad likę apeliacinio skundo argumentai dėl 14 207,60 Eur sumos ieškovui sumokėjimo, ieškovo nenuoseklios pozicijos nagrinėjamoje byloje, neturi teisinės reikšmės ginčo baigčiai, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.
41. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir kitais motyvais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas pakeičiant priimto teismo sprendimo motyvus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
42. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
43. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, konstatuotina, kad atsakovė teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą neįgijo. Ieškovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šios jam nėra priteisiamos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.