Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo advokato Liutauro Lukošiaus apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 23 d. nuosprendžio (2020 m. kovo 31 d. nutartimi ištaisius rašymo apsirikimą), kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant jį per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. I. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš A. R. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 2 000 Eur išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo A. R. gynėjo advokato L. Lukošiaus apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad A. R. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl A. R. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

5.1. Dėl konkrečios baudžiamosios bylos įrodymų vertinimo paminėtina tai, kad esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius A. R. bylos duomenis, pašalino byloje esamus prieštaravimus, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo ir jo gynėjo keltą versiją, neva ne A. R., o R. I. pradėjo smurtinius veiksmus, ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo R. I., liudytojo R. B. parodymais, kuriuos pagrįstai pripažino patikimais, bei kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad A. R. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5.2. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Dėl to šiuo atveju nuteistajam A. R. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

5.3. Vieninteliai argumentai, kuriais nuteistojo gynėjas neigia A. R. kaltę, iš esmės yra tie patys, kuriais buvo remiamasi ir apylinkės teisme, t. y. jog ne A. R. pradėjo smurtinį konfliktą, neva būtent A. R. gynėsi nuo R. I. smurtinių veiksmų ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai, apeliuojant į paties nukentėjusiojo ir liudytojo R. B. parodymų patikimumą ir sąžiningumą duodant parodymus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. R. kaltės tyčia nukentėjusiajam padarius nežymų sveikatos sutrikdymą.

6. Teisėjų kolegija dar kartą įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, jų patikimumą ir pakankamumą, neturi teisinio pagrindo sutikti, kad nagrinėjamu atveju A. R. veikė esant būtinosios ginties situacijai.

6.1. BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, t. y. teisėta gynyba reiškia atkirtį tokiems veiksmams, kurie yra realūs, objektyviai egzistuojantys ir yra akivaizdžiai pavojingi, darantys žalą, arba kai žalos grėsmė visiškai aiški. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar buvo būtinosios ginties situacija, turi būti atsižvelgiama į daugelį konkrečių veiksnių, aplinkybių, parodančių įvykio eigą, jame dalyvaujančių asmenų veiksmus ir jų seką, padedančių atskleisti kėsinimosi ir gynybos (jei tokie buvo) pobūdį, įvykio dalyvių elgesio kryptingumą bei tikruosius siekius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, 2K-310/2011, 2K-423/2011, 2K-7-326/2013, 2K-31-788/2015, 2K-221-511/2018, 2K-218-495/2019, 2K-275-689/2019 ir kt.).

6.2. Šiuo atveju A. R. teisė į būtinąją gintį nekilo, kadangi jam joks akivaizdus, realus pavojus ne tik kad nekilo, bet net ir negrėsė, priešingai, būtent paties A. R. veiksmai nagrinėjamoje situacijoje buvo akivaizdžiai keliantys pavojų, grėsmę nukentėjusiojo R. I. sveikatai, nuo kurių nukentėjusysis buvo priverstas gintis. Būtent A. R. nukentėjusiojo atžvilgiu be jokios aiškios priežasties pradėjo naudoti smurtinius veiksmus (trenkė kumščiu į veidą sėdint automobilyje), viso konflikto metu A. R. veiksmai buvo išskirtinai puolamojo, o ne gynybinio pobūdžio. Šias aplinkybes ir išvadas patvirtina nuoseklūs, logiški ir neprieštaringi nukentėjusiojo R. I. ir liudytojo R. B. parodymai, kurių patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti ir jais nesivadovauti, bei kiti byloje esantys duomenys. Apygardos teismas pažymi, jog būtent A. R. ir jo sesers duoti parodymai apylinkės teisme yra nenuoseklūs, nelogiški, prieštaraujantys kitiems bylos duomenims, laikytini tik siekiu išvengi, padėti išvengti A. R. baudžiamosios atsakomybės, todėl būtent jų parodymais nėra pagrindo vadovautis.

6.5. Taigi, liudytojo R. B. parodymai patvirtina, jog nukentėjusysis buvo puolamas (suduodami smūgiai) net tuomet, kai užkliuvęs už bordiūro nugriuvo ant žemės, tai šiuo atveju paneigia nuteistojo ir jo gynėjo deklaratyvius teiginius apie buvusį būtinumą gintis nuo R. I. ir nugriuvimą ant žemės abiem iš karto. Tuo pačiu liudytojo R. B. parodymai paneigia apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl liudytojo R. B. suinteresuotumo duoti palankius parodymus nukentėjusiojo atžvilgiu, nes išskyrus subjektyvias prielaidas ir spėjimus, dėstomus apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie nors kiek leistų abejoti liudytojo R. B. parodymų patikimumu ir nešališkumu. Pritartina apylinkės teismo išvadai, jog vienkartinis liudytojo ir nukentėjusiojo susitikimas tarnybiniais reikalais nelaikytinas pažintimi, kuri gali nulemti neteisingų parodymų davimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog apskritai visiškai nelogiški skundo argumentai dėl R. B. suinteresuotumo byla, kadangi liudytojas nuo pat tyrimo pradžios neslėpė jokių bylos aplinkybių ir sąžiningai nurodė tik tai, ką matė ir žino, o ne subjektyvią savo nuomonę ar tai, kas būtų itin naudinga nukentėjusiajam, t. y. nurodė, kad incidento pradžios nematė, nors tai yra esminė aplinkybė byloje, nulementi tiesos nustatymą, kas taip pat, vertinant visų byloje esančių duomenų kontekste, patvirtina liudytojo R. B. objektyvumą ir nešališkumą. Vien tai, kad liudytojas R. B. nekvietė policijos dėl įvykusio incidento, niekaip neparodo jo šališkumo, priešingai, būtent įvykio metu buvusių liudytojų J. I. ir V. B. nepagrįstas delsimas kviesti policijos pareigūnus, nors tam niekas netrukdė, kelia abejonių būtent dėl jų parodymų patikimumo.

6.6. Teisėjų kolegija pažymi, kad A. R., liudytojos J. I. teiginius apie tai, jog būtent R. I. dar sėdėdamas automobilyje trenkė A. R., paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir byloje esantys duomenys – specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) iš vykdyto priešpriešinio ikiteisminio tyrimo (ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 37), kurioje nurodoma, jog A. R. padaryta kraujosruva kairiame žaste ir nubrozdinimas kairiame sėdmenyje, sužalojimų galvoje ar veide nenustatyta, be to, iš tiriamosios specialisto išvados dalies matyti, jog A. R. veide, atkreipiant dėmesį į lupų gleivinę, dantenas, skruostus, krūtinėje, šlaunyse, keliuose, blauzdose nukentėjusiojo (A. R.) nurodytose vietose, sužalojimo žymių nėra. Taigi, minėta specialisto išvada visiškai paneigia skunde deklaruojamus teiginius, jog A. R. įvykio metu buvo trenka į veidą ir dėl to neva A. R. pradėjo gintis nuo R. I.. Pastebėtina ir tai, jog liudytojas R. B. jokių akivaizdžių A. R. sužalojimų nematė, nors pats A. R. bei jo sesuo teisme teigė, jog jam (A. R.) buvo prakirsta lūpa, bėgo kraujas.

6.7. Pastebėtina, jog A. R. parodymų nepatikimumą ir jo tyčią panaudoti smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. jog A. R. į susitikimą su R. I. atvyko ne tik pasikalbėti, o nusiteikęs priešiškai ir galimai pasiruošęs naudoti smurtinius puolamuosius veiksmus R. I. atžvilgiu, tai vėliau ir padarė, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės bei paties A. R. logikai prieštaraujantis elgesys atsižvelgiant į jo nurodomas žinomas aplinkybes apylinkės teisme (2 t., b. l. 109–112), t. y.: girdint, jog vyksta žodinis konfliktas tarp R. I. ir jo buvusios žmonos J. I. bei V. B., V. R. įlipa į automobilį, kuriame sėdėjo nukentėjusysis, užsidėjęs ant galvos gobtuvą, vietoj to, kad prieitų ir pasisveikintų iš kitos pusės su nukentėjusiuoju, tokiu būdu iš karto atskleisdamas savo tapatybę, kadangi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, natūralu, jog asmenį užsidėjus ant galvos gobtuvą yra iš karto sunkiau atpažinti (nors A. R. deklaruoja, jog įlipo tik pasisveikinti); A. R. įlipimas į automobilį girdint vykstantį žodinį konfliktą, žinant, jog konfliktas vyksta dėl ką tik (prieš dvi savaites iki incidento) netaikiai pasibaigusių skyrybų su jo (A. R.) seserimi, ir turint įtarimą, jog nukentėjusysis gali turėti peilį (pats A. R. nurodė, jog yra matęs, kad R. I. vežiojasi peilį, be to, neva yra subadęs peiliu J. I. automobilio padangas); A. R. teisme patvirtino, kad jam reikia akinių žiūrėti į tolį, liejasi vaizdas žiūrint į objektus už 3 metrų, tačiau į susitikimą su R. I. A. R. atėjo be akinių, kas taip pat, vertinant visų įvykių ir konfliktinių santykių kontekstą, patvirtina apylinkės teismo išvadas, jog akinius A. R. pasidėjo nenorėdamas iš esmės pats susižaloti būsimo smurtinio konflikto su R. I. metu; A. R. kojų atsukimas sėdint mašinoje į R. I. pusę neva gynybos nuo galimai peilio tikslais taip pat yra nelogiškas, kadangi automobilio durys, per kurias A. R. įlipo, nebuvo užrakintos, jis galėjo mėgindamas išvengti neva jam pasirodžiusio metalinio daikto ar peilio tiesiog išlipti iš mašinos, o ne atsukti savo kūno dalį, kurią, jei R. I. iš tiesų būtų turėjęs peilį, būtų buvę galima lengvai sužaloti. Taigi, visi A. R. nurodomi teiginiai yra itin prieštaringi, jų nepatvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, todėl jais nėra pagrindo vadovautis sprendžiant dėl jo kaltės.

6.8. Pažymėtina, jog tiek A. R., tiek jo sesers J. I. teiginius apie tai, neva R. I., išlipęs iš mašinos, kažko siekė automobilio durelėse, o grumtynių metu neva R. I. kažkoks daiktas, galimai metalinis, iškrito iš rankų, paneigia byloje esantys įvykio vietos bei automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vidaus apžiūros protokolai (1 t., b. l. 28–32, 43–52), iš kurių matyti, jog joks metalinis daiktas ar panašus į metalinį nebuvo rastas. Taigi, byloje nenustatyta, kad R. I. siekė kokio nors daikto mašinoje ar kad toks daiktas, kaip, pvz., peilis, apskritai buvo įvykio metu mašinoje ar R. I. rankose.

6.9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis J. I. parodymais, duotais apylinkės teisme, kaip patvirtinančiais A. R. nekaltumą. Pastebėtina, jog liudytojos J. I. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi dėl esminių įvykio aplinkybių, duoti iškirtinai savo brolio – A. R. naudai, išskirtinai neprisimenant ar negalint prisiminti tik A. R. atliktų veiksmų, o ne R. I.. Pažymėtina, kad R. I. ir V. B., pastaroji atsisakė duoti parodymus apylinkės teisme, visą incidentą stebėjo betarpiškai, jame dalyvavo, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad liudytojoms kas nors būtų objektyviai trukdęs stebėti įvykį ir prisiminti visų dalyvių atliktus esminius veiksmus. Atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja J. I. teisme teigė, jog matė R. I. užsimojus rankos kumščiu į veidą A. R., suprato, jog R. I. sudavė smūgį, tačiau nematė, į kurią konkrečiai veido vietą smūgis buvo atliktas (2 t., b. l. 105–109), tačiau šias liudytojos nurodytas aplinkybes, kaip jau minėta, paneigia byloje esanti specialisto išvada, jog A. R. veide jokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Pastebėtina, jog abejotini minėtos liudytojos teiginiai, kad ji matė tik R. I. atliekamus smūgius, o ar A. R. sudavė R. I. grumtynių metu, nematė, taip pat liudytoja teisme negalėjo paaiškinti, kodėl teisme nurodė, o ikiteisminio tyrimo metu nenurodė apie įvykio metu buvusį liudytoją R. B. (2 t., b. l. 109). Visa tai duoda pagrindą abejoti J. I. parodymų patikimumu, kadangi akivaizdžiai matyti, jog yra stengiamasi nutylėti esmines įvykio aplinkybes. Be to, šios bylos kontekste esminė aplinkybė yra ir ta, jog liudytoja J. I. yra policijos pareigūnė, todėl nesuprantama, kaip policijos pareigūnas, kuris nuolat turi tirti bylas, aiškintis įvairias įvykio aplinkybes, galėtų dar ikiteisminio tyrimo metu neprisiminti svarbaus liudytojo, kurio net buvo prašoma iškviesti policiją, be to, kaip matyti iš bylos duomenų, turint mobilųjį telefoną tiek jai, tiek jos motinai V. B., delstų kviesti policiją vos tik prasidėjus konfliktui, prašytų tą už ją padaryti pašalinių asmenų, nors jos artimam asmeniui, kaip teigiama, neva grėsė pavojus dėl R. I. veiksmų. Tai, jog policijai buvo pranešta tik pasirodžius liudytojui R. B., iš esmės patvirtina, kad A. R. joks pavojus negrėsė, būtent jis buvo konflikto iniciatorius, o pasirodžius liudytojui R. B. ir maskuojant realus atliktus veiksmus, siekiant A. R. išvengti atsakomybės, sudarant iliuziją, jog A. R. yra nukentėjęs asmuo, ir kaltę perkelti nukentėjusiajam, buvo iškviesta policija. Taigi, šios aplinkybės tik patvirtina, kad J. I. parodymais vadovautis pagrindo nėra, kadangi juose yra nurodomos tik dalinės, subjektyvios įvykio aplinkybės ir tik tos, kurios naudingos A. R., o ne atskleidžiama visa tikroji įvykio eiga, kurios nematymui ir neprisiminimui objektyvių pateisinančių aplinkybių byloje nėra. Pastebėtina, kad liudytoja V. B. teisme atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 109), o iš jos parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog ji iš esmės teigė nemačiusi nė vieno asmens atliktų smūgių (matė tik R. I. pasisukimą į A. R. ir mostelėjimą ranka), kaip abu asmenys atsidūrė ant žemės, taip pat negalėjo nurodyti, jos manymu, sužalojimai R. I. galėjo atsirasti jam griūnant, be to, liudytoja nenurodė apie prie jų priėjusį vyrą, liepusį paleisti R. I. (1 t., b. l. 120–122). Taigi, šios liudytojos parodymai ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtina nei J. I., nei A. R. parodymų patikimumo ir jų pateikiamų versijų pagrįstumo.

6.10. Be to, teisėjų kolegija pastebi, kad policijos pareigūnai buvo iškviesti nurodant klaidingas įvykio aplinkybes, o tai turi reikšmės vertinant proceso dalyvių parodymų patikimumą ir sąžiningumą. Iš kitų objektų apžiūros 2019 m. gegužės 25 d. protokolo (ikiteisminio tyrimo baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini)1 t., b. l. 41–42) matyti, kad jame aprašyta garso įrašo kompaktiniame diske apžiūra ir protokole nurodoma, kad pranešėja V. B. 2019 m. balandžio 6 d. 19.55 val. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir prašė policijos atvažiuoti į Š., nes „buvęs vyras užpuolė žmoną“. Kaip matyti iš bylos duomenų, tuo metu, kai buvo kviečiama policija, R. I. nebuvo užpuolęs J. I., todėl visiškai nesuprantama ir nelogiška kviesti policiją dėl nesamo įvykio, juk pagal A. R. teiginius jis buvo užpultas, todėl neaišku, kodėl jo mama nenurodė šios aplinkybės. Taigi, šie duomenys taip pat patvirtina, kad liudytojų J. I., V. B. ir nuteistojo A. R. parodymai yra nepatikimi ir jais negalima vadovautis.

6.11. Apeliantas neteisus teigdamas, jog apylinkės teismas nustatė, kad nukentėjusysis davė melagingus parodymus dėl jam nuskelto (nutrupinto) danties. Pažymėtina, jog R. I. nurodė, kad jam jau anksčiau dantis buvo nuskilęs, tačiau A. R. jį dar kartą nuskėlė, apylinkės teismas šią aplinkybę šalino iš kaltinimo ne todėl, kad ji būtų melaginga, o todėl, kad buvo prieštaravimų dėl šio danties nuskėlimo aplinkybių, kurių nebuvo galimybės pašalinti BPK priemonėmis. Taigi, ši aplinkybė taip pat niekaip neparodo R. I. nesąžiningumo duodant parodymus. Be to, skunde deklaruojamos aplinkybės, susijusios su R. I. iškelta baudžiamąja byla dėl galimai smurtinių veiksmų atlikimo J. I. atžvilgiu, nėra susijusios su šia nagrinėjama byla ir niekaip nepaneigia A. R. kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl šios aplinkybės nevertintinos kaip patvirtinančios nukentėjusiojo nesąžiningumą duodant parodymus ir suinteresuotumą apkalbėti A. R.. Pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo parodymais apie įvykio aplinkybes, kuriuos patvirtina anksčiau aptari įrodymai, teismas neturi, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo gynėjo iškelta versija, jog A. R. tik gynėsi ir yra nekaltas dėl padarytos veikos, laikytina tik gynybine pozicija, siekiant A. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

6.12. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad baudžiamosiose bylose nėra galimybės naudoti prejudicinius faktus, nes teismas privalo betarpiškai ištirti visus įrodymus ir tik tuomet padaryti atitinkamas išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo, tam tikrų faktų buvimo ar nebuvimo. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas nesivadovavo kito vykusio ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, kaip turinčiomis prejudicinę galią, konstatuodamas A. R. kaltę. Pažymėtina, jog apylinkės teismas duomenis iš kito vykusio priešpriešinio ikiteisminio tyrimo panaudojo tik tikrindamas šioje byloje esančių duomenų patikimumą, kadangi dėl to paties įvykio, nors ir skirtinguose ikiteisminiuose tyrimuose, tie patys asmenys būdami sąžiningi turėtų duoti analogiškus arba bent jau itin panašius parodymus, nepriklausomai nuo jų buvusio procesinio statuso. Pastebėtina ir tai, jog duomenys iš kito ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) buvo naudojami ne paties apylinkės teismo iniciatyva, o tik todėl, jog nukentėjusiojo atstovas prašė pridėti šios bylos medžiagą, o A. R. gynėjas L. Lukošius tokiam prašymui ne tik pritarė, bet baigiamųjų kalbų metu net papildomai teismo prašė įvertinti ikiteisminio tyrimo metu nutrauktos bylos medžiagą (2 t., b. l. 95–96), tai rodo, jog A. R. teisė į gynybą ir į rungtynišką procesą nebuvo pažeista. Vis dėlto, šiuo atveju visiškai nesuprantama, kodėl nuteistojo gynėjas, kuris pritarė dėl minėtų duomenų pridėjimo prie bylos, tuo pačiu ir dėl tokių duomenų panaudojimo, prieštaraudamas pats sau apeliaciniame skunde deklaruoja, jog tokių duomenų negalima naudoti, o vien tai, kad jo ginamajam buvo priimtas nepalankus sprendimas, nedaro minėtų duomenų panaudojimo neteisėtu. Nors tam tikros apylinkės teismo formuluotės skundžiamajame nuosprendyje gali sudaryti klaidingą įspūdį, jog apylinkės teismas, nekvestionuodamas ir betarpiškai netirdamas visų įvykio aplinkybių, pripažįsta, jog R. I. gynėsi, o A. R. puolė (teismo pateikiami argumentai iš prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą R. I. atžvilgiu bei ikiteisminio tyrimo teisėjo ir apygardos teismo sprendimai palikti galioti minėtą prokuroro nutarimą), bylos duomenys (posėdžių protokolai) patvirtina, jog apylinkės teismas išsamiai, nešališkai, betarpiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybės, aiškinosi, analizavo, kuriuos duomenis pripažinti įrodymais, kuriuos ne, šalino byloje kilusius prieštaravimus ir galiausiai įvertinęs byloje kiekvieną esamą įrodymą ir jų visumą, nesuteikiant nė vienam įrodymui didesnės įrodomosios galios, priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą dėl A. R. kaltės. Esant šioms aplinkybėms prašymas bylą perduoti nagrinėti iš naujo apylinkės teismui atmestinas kaip nepagrįstas.

6.13. Apeliaciniame skunde nepagrįstai svarstoma, jog ši baudžiamoji byla turėtų būti grąžinta (perduota) prokurorui tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad abu asmenys naudojo vienas prieš kitą smurtą. Pažymėtina, jog byloje iš tiesų nustatyta, jog abu asmenys vienas kito atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus, tačiau tuo pačiu nustatyta, jog tik vienas iš jų – R. I. tai darė gynybos tikslais, todėl tai nesudaro pagrindo bylą perduoti prokurorui. Be to, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Taigi, byla prokurorui gali būti gražinta tik dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų, trukdančių nagrinėti bylą, kurių šioje byloje nėra, be to, ir pats A. R. apylinkės teisme nurodė, jog kaltinimas jam yra aiškus, pretenzijų dėl kaltinamojo akto aiškumo ar trūkumų atsižvelgiant į BPK 219 straipsnio reikalavimus, o ne subjektyvius pamąstymus, neturėjo ir A. R. gynėjas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, prašymas perduoti kaltinamąjį aktą prokurorui taip pat atmestinas.

6.14. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog anksčiau aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes dėl A. R. padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas apie tai, kad nuteistojo A. R. veiksmuose pasireiškė visi nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymiai. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad A. R. kaltei dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtinti duomenų pakanka ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl kitų skundo argumentų

7. Nuteistojo A. R. gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir skunde dėsto argumentus, prašydamas žalos dydį sumažinti (pagrindinis reikalavimas netenkinti ieškinio), motyvuojant tuo, jog nukentėjusysis yra pavojingas savo buvusiai šeimai, smurtas buvo naudojamas ir prieš A. R..

7.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Nagrinėjamu atveju neabejotina, kad civilinis ieškovas ir nukentėjusysis R. I. dėl A. R. padarytos nusikalstamos veikos patyrė neturtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė šią žalą R. I. priteisti iš nuteistojo.

7.2. Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina ir tai, kad negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko – atsakovo nepagrįstai pabloginta.

7.3. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros ir neturtinės žalos atlyginimo nepaversti antra – papildoma bausme. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiajam atsiradusias negatyvias pasekmes.

7.4. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl R. I. priteistino neturtinės žalos dydžio, pagrįstai atsižvelgė į visus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. į tai, kad dėl įvykdytos A. R. tyčinės nusikalstamos veikos nukentėjusysis per įvykį ir kurį laiką po to dėl sužalojimų galėjo jausti fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nerimą, baimę, taip pat buvo atsižvelgta į smurtinių veiksmų kiekį, pobūdį ir dislokaciją, į teismų praktikoje formuojamus priteistinos neturtinės žalos dydžius, kai asmeniui nežymiai sutrikdoma sveikata. Atkreiptinas nuteistojo gynėjo dėmesys, jog CK 6.250 straipsnyje nėra numatyta, jog sprendžiant neturtinės žalos dydį yra įvertinamas nukentėjusiojo pavojingumas aplinkiniams asmenims ar artimiesiems, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju smurtinis konfliktas įvyko tik tarp nukentėjusiojo ir A. R., aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo elgesiu, buvusiais, esamais ar būsimais santykiais su buvusia žmona ir jos šeimos nariais, vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį dėl tyčinių A. R. veiksmų šioje baudžiamojoje byloje, neturi jokios teisinės reikšmės. Taip pat visiškai nepagrįsti ir logikai prieštaraujantys argumentai, kad neturtinės žalos dydis turėtų būti mažinamas, nes sužalotas buvo ir pats įvykio kaltininkas. Pažymėtina, jog nukentėjusysis gynėsi nuo nusikalstamų A. R. veiksmų, būtinosios ginties ribų neperžengė (BK 28 straipsnio 3 dalis), todėl minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo mažinti neturtinės žalos dydį. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa tai, kas aukščiau išdėstyta, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiant į tai, kad A. R. nusikaltimu kėsinosi į nukentėjusiojo fizinę sveikatą, daro išvadą, kad 1000 Eur dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam R. I. yra proporcinga jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys pagrįstai tenkintas iš dalies, pagrindo mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, nėra.

8. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su priteistu proceso išlaidų dydžiu, susidariusiu nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui apmokant atstovui už suteiktą teisinę pagalbą.

8.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, Nr. 2K-210/2014, Nr. 2K-155-511/2017).

8.2. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog nukentėjusįjį ir civilinį ieškovą R. I. baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) atstovavo advokato padėjėjas V. M. ir advokatas V. K. (1 t., b. l. 90, 150–151; 2 t., b. l. 87), pinigų priėmimo kvitai patvirtina, jog atstovavimo išlaidos sudarė 2 000 Eur (2 t., b. l. 101–102), apygardos teismo vertinimu, nors bylos apimtis nėra didelė, vis dėl to byla laikytina pakankamai sudėtinga, kadangi kaltininkas kaltės nepripažino, klaidino teismą ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl neva buvusios būtinosios ginties situacijos, liudytojų patikimumo, byloje buvo nagrinėjamas ne tik kaltės, bet ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimas, pats kaltininkas taip pat naudojosi advokato paslaugomis, byla apylinkės teisme buvo išnagrinėta tik per keturis teismo posėdžius, nukentėjusiojo atstovai viso proceso metu buvo aktyvūs, pagrindo pripažinti, jog kaltininko turtinė padėtis būtų prasta, nėra. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistojo A. R. nusprendė priteisti visą reikalaujamą sumą už advokato paslaugas nukentėjusiajam, t. y. 2000 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma nelaikytina aiškiai per didele, nes atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijus, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, todėl nėra pagrindo mažinti priteistų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo abejoti, jog pinigų priėmimo kvitai (2 t., b. l. 101–102) nepatvirtina apmokėjimo už suteiktas teisines paslaugas nukentėjusiajam būtent šiame baudžiamajame procese, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. gynėjo advokato Liutauro Lukošiaus apeliacinį skundą atmesti.