Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui A. O. (A. O.), ieškovo atsakovui advokatui Vitalijui Burinskiui (Vitalij Burinskij)

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. O. (A. O.) ieškinį atsakovui I. S. (I. S.) dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, dalyvaujant trečiajam asmeniui L. O.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių.

10. Byloje nustatyta, kad: 1) E. S. ir J. S. santuoką sudarė 1955 m. balandžio 10 d. santuokos metu E. S. sukako 28 m., J. S. – 24 m. (santuokos sudarymo įrašo Nr. 64). 2) E. S. ir J. S. 1956 m. kovo 24 d. susilaukė sūnaus I. S. (atsakovas byloje), o 1964 m. gruodžio 9 d. – dukters L. S. (O.) (trečiasis asmuo byloje). 3) Naujosios Vilnios darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1957 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 105 „Dėl žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai skyrimo“ Miesto tarybos vykdomasis komitetas nusprendė: 1. Įpareigoti Miesto būsto ir komunalinio ūkio skyrių skirti E. S. 600 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 45 individualaus gyvenamojo namo statybai, bei 480 kv. m. sodo pasodinimui šalia Žvirblių g. pagal pridedamą schemą. Žemės sklypo skyrimą įforminti atitinkamu aktu, 2. Prašyti Vilniaus tarprajoninį architektūros ir statybos skyrių išduoti E. S. namo statybos planą. 3. Įpareigoti E. S. pradėti namo statybą 1957 metais. 4) Iš Vyriausiosios miško ir statybos medžiagų prekybos valdybos čekių dublikatų matyti, kad E. S. už grynuosius pinigus pirko statybines medžiagas, atitinkamai: 1960 m. gegužės 24 d. čekio Nr. 013707 dublikatas 547,14 sumai, 1960 m. rugsėjo 11 d. čekio Nr. 013100 dublikatas 285,60 sumai, 1960 m. lapkričio 15 d. čekio Nr. 30391 dublikatas 199,34 sumai, 1961 m. balandžio 6 d. čekio Nr. 37480 dublikatas 36 sumai, 1961 m. gegužės 5 d. čekio Nr. 006376 dublikatas 123,25 sumai, 1966 m. lapkričio 10 d. čekis Nr. 041890 27,30 sumai. 5) Naujosios Vilnios darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1966 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 295 „Dėl leidimo atiduoti individualų gyvenamąjį namą Mirtų g. 11 eksploatuoti su padidintu žemės sklypu“ Naujosios Vilniaus rajono tarybos vykdomasis komitetas nusprendė leisti E. S. atiduoti individualų gyvenamąjį namą Mirtų g. 11 eksploatuoti su 631 kv. m ploto žemės sklypu. 6) Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui 1966 m. gruodžio 17 d. aktas patvirtina, kad iš statytojo E. S. valstybinė komisija priėmė asmeninį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) eksploatacijon. 7) Namų valdos techninės apskaitos byloje ginčo turto savininku nurodytas E. S.. 8) Namų knygoje dėl įrašymo piliečių, gyvenančių (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad remiantis priėmimo aktu, išduotu 1966 m. gruodžio 17 d. ir 1988 m. sausio 5 d. techninės inventorizacijos duomenimis, namas priklauso piliečiui E. S.. 9) VĮ Registrų centro Gyventojų registro išraše nurodyta, kad E. S. ir J. S. 1964 m. rugpjūčio 11 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). 10) Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklausė E. S. – įregistravimo pagrindas: 1966 m. spalio 13 d. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 295 ir 1967 m. sausio 10 d. Statinio priėmimo naudoti aktas; įrašas galioja nuo 1967 m. sausio 18 d. 11) 2018 m. rugsėjo 22 d. mirė E. S., kuris buvo ieškovo senelis. 12) E. S. mirė būdamas našlys, jo sutuoktinė J. S. mirė 1996 m. balandžio 6 d. 13) Dėl palikimo po J. S. mirties priėmimo kreipėsi ir visą jai priklausiusį turtą (miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir keturis žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini), piniginius indėlius su priklausančiais procentais ir kompensacija) paveldėjo jos sūnus, atsakovas I. S. (1997 m. gegužės 29 d. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, 2019 m. vasario 11 d. Liudijimas). 14) Ieškovas dėl palikimo po E. S. mirties priėmimo kreipėsi į Vilniaus m. 42-ąjį notaro biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 187/2018. 15) E. S. buvo surašęs du testamentus: 2014 m. spalio 23 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 42-ojo notaro biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ5344 ir 2018 m. gegužės 7 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 42-ojo notaro biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ-2201. 2014 m. spalio 23 d. oficialiuoju testamentu E. S. jam nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat turtines ir asmenines neturtines (kurios įstatymų nustatytais atvejais gali būti paveldimos) teises, paliko dukrai (ieškovo A. O. motinai) L. O.. 2018 m. gegužės 7 d. oficialiajame testamente E. S. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat turtines ir asmenines neturtines (kurios įstatymų nustatytais atvejais gali būti paveldimos) teises, jis palieka vaikaičiui A. O. (ieškovui). 16) I. S. 2019 m. kovo 28 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 42-ojo biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ-1661, pareiškė, kad nepageidauja išskirti savo mirusios motinos J. S. santuokoje su E. S., mirusiu 2018 m. rugsėjo 22 d., įgyto ginčo turto dalies, ir gauti nuosavybės teisės liudijimo mirusios J. S. vardu, bei sutiko, kad ginčo turtas teismine tvarka būtų pripažintas asmenine mirusiojo E. S. nuosavybe.

Dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė).

11. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

12. CK 3.87 straipsnyje įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Taigi tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; ir kt.).

14. Civilinio proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi (kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu) principas (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).

15. Sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras). Šio sprendimo 10 punkte nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad E. S. ir J. S. santuoką sudarė 1955 m. balandžio 10 d. santuokos metu E. S. sukako 28 m., J. S. – 24 m. (santuokos sudarymo įrašo Nr. 64). E. S. ir J. S. 1956 m. kovo 24 d. susilaukė sūnaus I. S. (atsakovas byloje), o 1964 m. gruodžio 9 d. – dukters L. S. (O.) (trečiasis asmuo byloje). Naujosios Vilnios darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1957 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 105 „Dėl žemės sklypo individualaus gyvenamojo namo statybai skyrimo“ Miesto tarybos vykdomasis komitetas nusprendė: 1. Įpareigoti Miesto būsto ir komunalinio ūkio skyrių skirti E. S. 600 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 45 individualaus gyvenamojo namo statybai, bei 480 kv. m. sodo pasodinimui šalia (duomenys neskelbtini) pagal pridedamą schemą. Žemės sklypo skyrimą įforminti atitinkamu aktu, 2. Prašyti Vilniaus tarprajoninį architektūros ir statybos skyrių išduoti E. S. namo statybos planą. 3. Įpareigoti E. S. pradėti namo statybą 1957 metais. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, kad E. S. iki santuokos sudarymo dirbo miške, vėliau – „Žalgiris“ gamykloje. Kaip minėta, E. S. vedė, tam laikmečiui, būdamas pakankamai brandaus amžiaus, taigi tikėtina, kad galėjo turėti asmeninių santaupų. K. E. ir J. S. po santuokos sudarymo, t. y. 1956 m. kovo 24 d. susilaukė sūnaus (atsakovas byloje), tai darytina išvada, kad ieškovo senelė Jadvyga tuo metu nedirbo, nes augino ir prižiūrėjo vaiką. Iš Vyriausiosios miško ir statybos medžiagų prekybos valdybos čekių dublikatų matyti, kad E. S. už grynuosius pinigus pirko statybines medžiagas, atitinkamai: 1960 m. gegužės 24 d. čekio Nr. 013707 dublikatas 547,14 sumai, 1960 m. rugsėjo 11 d. čekio Nr. 013100 dublikatas 285,60 sumai, 1960 m. lapkričio 15 d. čekio Nr. 30391 dublikatas 199,34 sumai, 1961 m. balandžio 6 d. čekio Nr. 37480 dublikatas 36 sumai, 1961 m. gegužės 5 d. čekio Nr. 006376 dublikatas 123,25 sumai, 1966 m. lapkričio 10 d. čekis Nr. 041890 27,30 sumai. Nagrinėjamu atveju aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad E. S. už ginčo turtą mokėjo grynaisiais pinigais, kurie laikytini asmenine jo nuosavybe.

17. Tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012; ir kt.).

18. Iš Naujosios Vilnios darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1966 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 295 „Dėl leidimo atiduoti individualų gyvenamąjį namą Mirtų g. 11 eksploatuoti su padidintu žemės sklypu“ turinio nustatyta, kad Naujosios Vilniaus rajono tarybos vykdomasis komitetas nusprendė leisti E. S. atiduoti individualų gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) eksploatuoti su 631 kv. m ploto žemės sklypu. Valstybiniam asmeninio gyvenamojo namo priėmimui 1966 m. gruodžio 17 d. aktas patvirtina, kad iš statytojo E. S. valstybinė komisija priėmė asmeninį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), eksploatacijon. Namų valdos techninės apskaitos byloje ginčo turto savininku nurodytas E. S.. Namų knygoje dėl įrašymo piliečių, gyvenančių (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad remiantis priėmimo aktu, išduotu 1966 m. gruodžio 17 d. ir 1988 m. sausio 5 d. techninės inventorizacijos duomenimis, namas priklauso piliečiui E. S.. VĮ Registrų centro Gyventojų registro išraše nurodyta, kad E. S. ir J. S. 1964 m. rugpjūčio 11 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklausė E. S. – įregistravimo pagrindas: 1966 m. spalio 13 d. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 295 ir 1967 m. sausio 10 d. Statinio priėmimo naudoti aktas; įrašas galioja nuo 1967 m. sausio 18 d.

19. Siekiant nustatyti E. S. valią, sukuriant ginčo turtą už grynas lėšas, yra svarbios visos aplinkybės, galinčios įrodyti vienokius ar kitokius sutuoktinių ketinimus, tvarkant savo bendrą ūkį ir įgyjant bei paskirstant turtą. Byloje nėra duomenų, kad tarp E. S. ir jo sutuoktinės J. S., būtų kilęs ginčas dėl ginčo turto teisinės padėties. Nuosavybės dokumentuose nenurodyta, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktine. Byloje nėra duomenų, kad ginčo turto įsigijimo dokumentai būtų nuginčyti. Ištirtuose byloje ginčo turto E. S. vardu įsigijimo dokumentuose, nėra išreikšta valia įgyti turtą bendros jungtinės nuosavybės teise.

20. Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia buvo kito sutuoktinio pozicija šiuo klausimu. Nagrinėjamu atveju 2018 m. rugsėjo 22 d. mirė E. S., jo sutuoktinė J. S. mirė 1996 m. balandžio 6 d. Dėl palikimo po J. S. mirties priėmimo kreipėsi ir visą jai priklausiusį turtą (miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir keturis žemės ūkio paskirties žemės sklypus (duomenys neskelbtini) piniginius indėlius su priklausančiais procentais ir kompensacija) paveldėjo jos sūnus, atsakovas I. S. (1997 m. gegužės 29 d. Paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, 2019 m. vasario 11 d. Liudijimas). Ieškovas dėl palikimo po E. S. mirties priėmimo kreipėsi į Vilniaus m. 42-ąjį notaro biurą, kuriame buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 187/2018. E. S. buvo surašęs du testamentus: 2014 m. spalio 23 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 42-ojo notaro biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ5344 ir 2018 m. gegužės 7 d. testamentą, patvirtintą Vilniaus m. 42-ojo notaro biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ-2201. 2014 m. spalio 23 d. oficialiuoju testamentu E. S. jam nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat turtines ir asmenines neturtines (kurios įstatymų nustatytais atvejais gali būti paveldimos) teises, paliko dukrai (ieškovo A. O. motinai) L. O.. 2018 m. gegužės 7 d. oficialiajame testamente E. S. nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, o taip pat turtines ir asmenines neturtines (kurios įstatymų nustatytais atvejais gali būti paveldimos) teises, jis palieka vaikaičiui A. O. (ieškovui). I. S. 2019 m. kovo 28 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 42-ojo biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ-1661, pareiškė, kad nepageidauja išskirti savo mirusios motinos J. S. santuokoje su E. S., mirusiu 2018 m. rugsėjo 22 d., įgyto ginčo turto dalies, ir gauti nuosavybės teisės liudijimo mirusios J. S. vardu, bei sutiko, kad ginčo turtas teismine tvarka būtų pripažintas asmenine mirusiojo E. S. nuosavybe. Teisminio proceso metu atsakovas I. S. taip pat sutiko su ieškinio reikalavimu.

21. Teismas, atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad už asmenines lėšas įsigytas ginčo turtas ir tolesnis sutuoktinių ir jų paveldėtojų elgesys, suponuoja išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas asmeninėn E. S. nuosavybėn.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

22. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 96¹, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93, 98 straipsniai).

23. CPK 93 straipsnio nuostatos reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles. Kertinis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

24. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėms nėra būdingas absoliutumas – proceso įstatymas suteikia teismui teisę nukrypti nuo šių taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis), tačiau tiek, kiek susiję su tokios teisės įgyvendinimu, būtina akcentuoti, kad proceso įstatymo nuostata, reglamentuojanti šią teismo teisę, yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt.). Be to, išskirtinas ir dar vienas šių procesinių nuostatų taikymo aspektas – teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pvz., aiškiai įvardyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas (ne)tinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio (ne)tinkamumą. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

25. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).

26. Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-563-943/2018).

26. Nagrinėjamu atveju 2021 m. gegužės 31 d. ieškovo atstovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidas pagrindžiančiais apskaičiavimais, juo prašė ieškovui priteisti 405 Eur sumą advokato teisinei pagalbai apmokėti. Nurodė, kad šias patirtas išlaidas sudaro: prašymo dėl privalomos mediacijos taikymo parengimas – 45 Eur; ieškinio dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe paruošimas – 360 Eur. Už ieškinį ieškovas sumokėjo 263 Eur žyminį mokestį. Viso ieškovas patyrė 668 Eur bylinėjimosi išlaidų.

27. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas I. S. su ieškinio reikalavimu sutiko, jo neginčijo, nors atsiliepimo į ieškinį nepateikė, tačiau pats dalyvavo teismo posėdyje. I. S. 2019 m. kovo 28 d. pareiškimu, patvirtintu Vilniaus m. 42-ojo biuro notarės N. J., notarinio registro Nr. NJ-1661, pareiškė, kad nepageidauja išskirti savo mirusios motinos J. S. santuokoje su E. S., mirusiu 2018 m. rugsėjo 22 d., įgyto ginčo turto dalies, ir gauti nuosavybės teisės liudijimo mirusios J. S. vardu, bei sutiko, kad ginčo turtas teismine tvarka būtų pripažintas asmenine mirusiojo E. S. nuosavybe. 2019 m. lapkričio 28 d. ieškovui pasikreipus į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo – siekiant nustatyti, kad gyvenamasis namas ir inžinieriniai statiniai–kiemo statiniai Vilniuje, Mirtų g. 11, yra E. S. (mirusio 2018 m. rugsėjo 22 d.) asmeninė nuosavybė, pateiktu atsiliepimu suinteresuotas asmuo I. S. nurodė, kad su pareiškėjo (šioje byloje ieškovo) reikalavimu sutinka.

28. Šiuo atveju įvertinus ieškinio turinį darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje susidariusioms atstovavimo išlaidoms įtakos nedarė atsakovo atsiliepimo į ieškinį nepateikimas, dėl minėtų atsakovo veiksmų ieškovui nebuvo papildomai suteikta teisinių paslaugų. Taip pat reikalavimo pareiškimas pradiniu ieškiniu neturėjo realios įtakos išlaidoms už ieškinio parengimą susidaryti, nes jo parengimas pats savaime atskirai nepareikalavo didelių advokato darbo ir laiko sąnaudų (ieškinys nėra didelės apimties). Nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, pripažinęs ieškinio reikalavimą, nesąžiningai elgėsi. Viena vertus, ieškovas pažeistų savo teisių ginti kitu būdu, nesikreipiant į teismą, negalėjo. Kita vertus, ieškovas nesiekė klausimo spręsti taikiu būdu (CPK 42 straipsnis, 140 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl atsakovo kaltų ar neatsargių veiksmų, atsakovas susidariusioje situacijoje neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovo interesus.

29. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl antrosios šalies nesąžiningumo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, arba antrosios šalies elgesys būtų ieškovo bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas vadovaudamasis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika, teisingumo ir protingumo principais, bei atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ir į šalių procesinį elgesį, konstatuoja, kad yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo ieškovo naudai nepriteisti.

30. Teisme patirta 8,92 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ir į šalių procesinį elgesį, yra pagrindas nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo valstybės naudai nepriteisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir inžinieriniai statiniai-kiemo statiniai (šulinys, tvora, lauko tualetas) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) yra E. S. (E. S.) (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusio 2018 m. rugsėjo 22 d., asmeninė nuosavybė.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.