- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-04
- Bylos Nr.
- eA-140-968/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-08853-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „B.“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 12.5.3Turto areštas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B.“ apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B.“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B.“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. rugsėjo 26 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-492-1635 (toliau – ir Turto arešto aktas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė:
2.1. VMI atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir 2023 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. (21.222MR)FR0682-133 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 352 884 Eur mokėtiną pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) bei su juos susijusias sumas, iš viso – 549 267,54 Eur. Nei mokestinio patikrinimo metu, nei priėmus VMI sprendimą, VMI nenustatė, kad egzistuoja realus pavojus dėl to, jog pareiškėjas galėtų jam priklausantį turtą paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to galėtų būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
2.2. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VMI sprendimo, Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2023 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. S-2023/141 (7-2023/120) (toliau – ir MGK sprendimas) iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. sumažino pareiškėjui skirtą baudą iki 105 865 Eur (iš viso mokėtina suma sumažėjo iki 513 978,54 Eur). Kilęs mokestinis ginčas dėl nepakeistos VMI sprendimo dalies nagrinėjamas teisme.
2.3. Atsižvelgdamas į tai, kad VMI sprendime buvo padaryta grubių teisės taikymo ir skaičiavimo klaidų, pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 20 d. pateikė VMI pasiūlymą dėl susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio pasirašymo. Tačiau 2023 m. rugsėjo 26 d. VMI vietoje to, kad pateiktų atsakymą į pareiškėjo pasiūlymą užbaigti mokestinį ginčą taikiai ir žinodama, jog pareiškėjo visas nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui pagal kredito sutartį, Turto arešto aktu areštavo pareiškėjui priklausantį bei bankui įkeistą daugiau nei 2 mln. Eur vertės nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Turto arešto aktas motyvuojamas tuo, kad neva atsirado grėsmė, jog pareiškėjas gali perleisti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų pasibaigus mokestiniam ginčui.
2.4. Turto arešto aktas yra neproporcingas ir sukelia pareiškėjui didelius nuostolius, areštuoto nekilnojamojo turto vertė yra keturis kartus didesnė nei galima mokestinių nepriemokų išieškojimo suma. Jame nurodyta, kad VMI areštuoja tik 0,56 nekilnojamojo turto dalį, todėl arešto vertė neva yra tik 533 120 Eur (pagal VMI viso nekilnojamojo turto vertė siekia 952 000 Eur). Tačiau areštuotas nekilnojamasis turtas yra gyvenamoji patalpa – vientisas butas, kuris nėra ir techniškai net negali būti padalintas į Turto arešto akte nurodytas dalis. Kadangi butas nėra atidalintas, tai reiškia, kad VMI faktiškai areštavo visą butą. Masinio vertinimo metu areštuoto nekilnojamojo turto vertė viešame Nekilnojamojo turto registre yra nustatyta 952 000 Eur, o atliekant individualų nepriklausomą turto vertinimą buvo nustatyta 2 281 000 Eur. Vadinasi, VMI areštavo daugiau nei keturis kartus didesnės vertės nekilnojamąjį turtą (MGK sprendimu nustatyta mokėtina suma yra 513 978,54 Eur) taip šiurkščiai pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 2 dalį.
2.5. Pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo metu ir šiuo metu pareiškėjas turi didžiulę PVM permoką. Šiuo metu ji siekia net 93 367,19 Eur. Vietoj to, kad VMI pasirinktų areštuoti PVM permoką (kuri yra prioritetas arešto atžvilgiu pagal MAĮ 101 str. 4 d.) ir / ar kitą mažesnės vertės pareiškėjo turimą nekilnojamąjį turtą, VMI pasirinko areštuoti patį brangiausią jo turimą nekilnojamąjį turtą bei pati sugalvojo nurodyti, jog areštuoja neva tik 0,56 dalį. Tai yra akivaizdus VMI piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais.
2.6. Turto arešto akte yra nurodytas 531 704 Eur dydžio turto arešto mastas, t. y. areštuota didesnės vertės nekilnojamasis turtas nei pareiškėjo mokestinės prievolės dydis, patvirtintas MGK sprendimu, tačiau kaip ir kokiu teisiniu pagrindu buvo apskaičiuota ši suma, Turto arešto akte nėra motyvuota, nors jis turėtų atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) administraciniam aktui keliamus motyvavimo reikalavimus.
2.7. Turto arešto akte nėra jokių įrodymų apie grėsmę dėl galimų nesąžiningų pareiškėjo veiksmų. Dėl pačios nekilnojamojo turto specifikos, t. y. tai, kad areštuotasis turtas yra nekilnojamas daiktas, kuris yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas niekaip negalės paslėpti jo ar kitokiu būdu jo netekti. Pareiškėjas taip pat negalės ir parduoti buto be banko rašytinio sutikimo, nes jis yra įkeistas bankui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimus, tam, kad būtų galima taikyti turto areštą, reikia konstatuoti turto praradimo riziką, tačiau šiuo atveju nėra tokios rizikos. Be to, Turto arešto akte nėra nei vieno motyvo dėl realaus pavojaus atsiradimo, t. y. jog pareiškėjas gali imtis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti mokestinės prievolės. Priešingai, byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas nuolat bendradarbiavo su VMI. VMI pritaikė turto areštą visiškai neatsižvelgdama į pareiškėjo turtinę padėtį. VMI sprendime apskaičiuoti mokesčiai nėra dideli – pareiškėjas šiuo metu turi 93 367,19 Eur dydžio permoką, kurią VMI galėtų bet kada nurašyti. Be to, pareiškėjo viešai skelbiami finansiniai duomenys rodo, jog jis turi turto, kurio vertė sudaro 3 685 457 Eur, ir nuosavo kapitalo, kurio vertė sudaro 913 256 Eur.
2.8. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT naikina nemotyvuotus turto arešto aktus, kuriuose VMI nepateikia konkrečių faktinių aplinkybių vertinimo (pvz., mokesčių mokėtojo finansinių duomenų analizė), iš kurio būtų galima suprasti, kokiais duomenimis remiantis VMI priėjo prie išvados, kad egzistuoja pavojus, jog mokesčių mokėtojas gali paslėpti, parduoti jam priklausantį turtą arba kitokiu būdu jo netekti (žr. 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-246-789/2023).
2.9. VMI Turto arešto aktą priėmė po MGK sprendimo, kuriuo buvo sumažinta pareiškėjai paskirta bauda, nors tokių priemonių nesiėmė tuo metu, kai VMI sprendimu pareiškėjui apskaičiavo didesnę mokestinę prievolę ir nevertino, kad yra kokia nors grėsmė dėl pareiškėjo turto paslėpimo, pardavimo ar kitokio netekimo. Praėjus keliems mėnesiams, kai reikalaujamos prievolės dydis sumažėjo, pareiškėjo turtas nepasikeitė, VMI staiga nusprendė, kad atsirado reali grėsmė pareiškėjo turtui.
2.10. Neproporcingas Turto arešto aktas pareiškėjui gali sukelti arba sukels didžiulius nuostolius. Mokestinio patikrinimo metu VMI buvo informuota, jog pareiškėjas ėmė banko kreditą ir nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui. Po Turto arešto akto priėmimo bankas įgijo teisę reikalauti, jog pareiškėjas pateiktų papildomas užtikrinimo priemones, kurios gali brangiai kainuoti, arba gali pareikalauti grąžinti visą kreditą, dėl ko pareiškėjas susidurtų su didžiuliais pinigų srautų trūkumais, kurie lemtų didelę žalą. Visi šie galimi nuostoliai bus patirti vien tik dėl VMI neapgalvotų veiksmų, priimant neproporcingą ir nereikalingą Turto arešto aktą ir nesant jokios rizikos dėl to, jog pareiškėjas galėtų nesumokėti apskaičiuotų mokesčių.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. VMI atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, VMI Kontrolės departamentas 2023 m. rugsėjo 14 d. raštu Nr. 143-442 kreipėsi į VMI Nepriemokų administravimo departamentą dėl išieškojimą užtikrinančių priemonių taikymo Bendrovei. VMI Nepriemokų administravimo departamentas, vadovaudamasis MAĮ nuostatomis, ginčijamu Turto arešto aktu areštavo dalį Bendrovei priklausančio nekilnojamojo turto, t. y. gyvenamąją patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis, vidutinė rinkos vertė – 952 000 Eur, nustatymo data 2022 m. rugpjūčio 4 d. Areštuojama turto dalis – 0,56 nekilnojamojo turto, areštuoto turto vertė – 533 120,00 Eur.
3.2. Pagal MAĮ 101 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Turto arešto akte yra nurodytas arešto mastas 531 704 Eur, areštuoto turto vertė yra 533 120 Eur, t. y. areštuoto turto vertė tik 0,27 proc. viršija arešto mastą. Nors formaliai pareiškėjo turto areštuota daugiau nei pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė, tačiau nesant garantijų, jog areštuotą turtą pardavus bus padengta visa mokestinė skola ir kitos išlaidos (turtas yra apsunkintas hipoteka), todėl tai nesudaro pagrindo teigti, jog areštuota turto daugiau nei reikia mokestinei prievolei užtikrinti.
3.3. Turto arešto akte yra aiškiai nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti – mokesčių įstatymų pažeidimai užfiksuoti VMI 2023 m. birželio 5 d. patikrinimo akte Nr. (21.222Mr) FR0680-103 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuris patvirtintas VMI sprendimu. Pareiškėjas atitinka kriterijus, nurodytus VMI viršininko 2021 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. VA-93 patvirtintose Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymo taisyklių (toliau – ir Turto arešto taisyklės) 5 punkte. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas siekdamas mokestinės naudos, sudarė formalius tarpinius gyvenamųjų patalpų nuomos sandorius su susijusiu asmeniu UAB „S.“, todėl, vadovaujantis MAĮ 10 straipsniu bei 69 straipsnio 1 dalimi, atkūrus iškreiptas ir slepiamas aplinkybes, gyvenamųjų patalpų nuomos paslaugas perkvalifikavus į PVM neapmokestinamas, eliminuojant formaliai sudarytus tarpinius sandorius su susijusiu asmeniu, pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina į biudžetą PVM suma. Šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad yra pavojus, jog pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, todėl gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų pasibaigus mokestiniam ginčui.
3.4. Turto arešto aktas atitinka VAĮ 10 straipsnyje numatytus administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Turto arešto akte aiškiai nurodytas tiek teisinis jo priėmimo pagrindas (MAĮ 33 str. 15 p., 95 str. 1 d. 2 p., 101 str. 3 d.), tiek faktinis pagrindas (VMI sprendimas), taip pat nurodyta, kad pareiškėjas atitinka kriterijus, nurodytus Turto arešto taisyklių 5 punkte (5.3 p.).
II.
4. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „B.“ skundą atmetė.
5. Teismas nurodė, kad ginčas kyla dėl VMI pritaikyto mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, įtvirtinto MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punkte – turto arešto, kuris pritaikytas MAĮ 101 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. atliekant mokestinį patikrinimą, kai dar nėra administracinio sprendimo dėl mokestinės nepriemokos.
6. Teismas vadovavosi MAĮ 35 straipsnio ir 101 straipsnio nuostatomis ir, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką, nurodė, kad pagal šio įstatymo 101 straipsnio 4 dalį mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
7. Remdamasis bylos duomenimis, teismas pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, siekdamas gauti mokestinę naudą, su susijusiu asmeniu UAB „S.“ sudarė formalius gyvenamųjų patalpų nuomos sandorius; patikrinimo metu pažymėta, jog pareiškėjas faktiškai vykdė PVM neapmokestinamus gyvenamųjų patalpų nuomos sandorius, į atskaitomą PVM nepagrįstai įtraukė pirkimo PVM ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio bei 31 straipsnio 1 dalies nuostatas.
8. Teismo vertinimu, Turto arešto akto turinys patvirtino, kad šiuo atveju identifikuoti mokesčių vengimo požymiai, kai yra pagrindas mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių mokėtojų sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos. Buvo konstatuota, kad nurodytų papildomų mokesčių sumų apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, todėl teismas sprendė, kad VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą, t. y. egzistavo MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta pirmoji sąlyga taikyti turto areštą.
9. Dėl skundo argumentų, kad areštuoto turto vertė yra keturis kartus didesnė (2 281 000 Eur) nei galima mokestinių nepriemokų išieškojimo suma (531 704 Eur), teismas pabrėžė, jog VMI areštuoto turto vertę nustatė remdamasi valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos viso turto vertė 2022 m. rugpjūčio 4 dienai buvo 952 000 Eur. Teismas nenustatė pagrindo vadovautis kitais turto vertinimo metodais, t. y. pareiškėjo pateiktu individualiu turto vertinimu, pagal kurį minėtas nekilnojamojo turto objektas įvertintas 2 281 000 Eur. Pažymėjęs, kad LVAT praktikoje išaiškinta, jog VMI turi teisę vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte, teismas darė išvadą, kad VMI pagrįstai rėmėsi vidutine buto rinkos kaina, nurodyta VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre.
10. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad VMI faktiškai areštavo visą butą, kadangi dalinis nekilnojamojo turto (buto, kuris nėra atidalintas) areštas negalimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Turto arešto aktu VMI areštavo pareiškėjui priklausančio buto dalį, t. y. konkrečiai 0,56 dalį, kurios vertė sudaro 533 120 Eur. Kadangi pagal MAĮ 101 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas, teismas darė išvadą, kad VMI galėjo areštuoti 0,56 dalį pareiškėjui priklausiančio buto.
11. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Turto arešto akte nepagrįsta jame nurodyta turto arešto suma, t. y. 531 704 Eur, teismas pabrėžė, kad pagal VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teismo nuomone, nors ši Turto arešto akte nurodyta motyvacija nebuvo detalizuota, tačiau laikytina pakankama taikyti turto areštą. Buvo atkreiptas dėmesys, kad Turto arešto akte nurodyta, jog dokumentai, kurių pagrindu buvo nustatyta mokestinė nepriemoka (531 704 Eur) ir mokestinė prievolė (549 267,54 Eur), yra VMI sprendimas, Turto arešto akte taip pat pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinį aktą, nurodytas faktinis pagrindas (papildomos informacijos skiltyje), nurodyta Turto arešto akto priėmimo data, jis pasirašytas įgalioto pareigūno. Atsižvelgdamas į LVAT išaiškinimus, teismas atkreipė dėmesį, kad patvirtinta turto arešto akto forma neįpareigoja detaliai motyvuoti turto arešto, t. y. pakanka tikslios ir aiškios informacijos apie arešto mastą, areštuojamą turtą, kitus būtinus dokumento rekvizitus bei įvardinimo rašytine forma išreikšto turto arešto atvejo. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad Turto arešto aktas neatitinka VAĮ reikalavimų tuo aspektu, kad nėra aišku, kokiu pagrindu jame nurodyta 531 704 Eur suma.
12. Vertindamas antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, teismas nurodė, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjui gali būti priskaičiuota nemaža mokestinės prievolės suma (531 704 Eur) ir tokiai sumai padengti būtina užtikrinti, jog pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Teismo vertinimu, mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota suma (549 267,54 Eur) nėra mažareikšmė, nustatyti PVMĮ pažeidimai, t. y. pažeidimai, susiję su mokesčių vengimu. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad VMI turėjo realų pagrindą imtis priemonių užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Teismas pripažino, kad egzistuoja ir antroji MAĮ nustatyta sąlyga taikyti turto areštą, t. y. pagrįsta turto netekimo rizika.
14. Dėl pareiškėjo argumento, jog butas yra įkeistas bankui, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jis galėtų paslėpti nekilnojamąjį turtą ar kitokiu būdu jo netekti, teismas, analizuodamas hipotekos teisinio instituto sąvoką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.170–4.175 str.), pažymėjo, kad pagal LVAT praktiką skolinių įsipareigojimų buvimas ir įkeistas turtas reiškia, jog yra pagrįsta rizika, jog mokestis nebus išieškotas; turto areštas, skirtingai nuo hipotekos, atima iš turto savininko teisę disponuoti turtu.
15. Buvo atmesti skundo argumentai, kad VMI, priimdama Turto arešto aktą, turėjo motyvuoti, kaip ir kodėl atsirado realus pavojus, jog pareiškėjas jam priklausantį nekilnojamąjį turtą (butą) gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdų jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju vertintina faktinių aplinkybių visuma, iš ko galima daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas. Teismas pakartojo, kad Turto arešto akte yra nurodyta, kuo pasireiškia rizika, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti – mokesčių įstatymų pažeidimai užfiksuoti VMI sprendime, be to, pareiškėjas atitinka kriterijus, nurodytus Turto arešto taisyklių 5.3 punkte.
16. Teismo vertinimu, faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas turi PVM permoką, neriboja mokesčių administratoriaus diskrecijos pasirinkti, kokiomis priemonėmis jis siekia užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą įrodymą (Mano VMI ekranvaizdžius), teismas nurodė, kad nėra aišku, kada minima permoka susidarė ir neaišku kodėl, jei minėta permoka buvo arešto taikymo momentu, pats pareiškėjas nepateikė prašymo VMI dėl minėtos permokos įskaitymo.
17. Kaip teisiškai nereikšmingi buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl Turto arešto akto priėmimo momento, kadangi MAĮ nenustato ribojimų, kokioje stadijoje turto areštas gali būti taikomas. Teismas nenustatė pagrindo atsižvelgti į pareiškėjo nurodomą LVAT praktikos pavyzdį (2023 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-246-789/2023), kadangi minimoje byloje susiklostė kitokia faktinė situacija. Teismo įsitikinimu, vien tai, kad Turto arešto aktas gali sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes, nepaneigia VMI teisės areštuoti pareiškėjo turtą.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su viso turto verte, nepaneigė turto arešto taikymo būtinybės, kadangi pagal šios kategorijos bylose formuojamą LVAT praktiką teisiniu požiūriu reikšmingas ne registruojamo turto kiekis, kuriuo disponuoja mokesčių mokėtojas, o pagrįstos rizikos, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, faktas. Kadangi rizikos pagrįstumą mokesčių administratorius Turto arešto akte grindė tuo, kad pareiškėjo patikrinimo metu nustatyti pažeidimai susiję su pajamų slėpimu, siekiant išvengti mokesčių, ir priskaičiuota suma nėra mažareikšmė. Teismas pastebėjo, kad nors balansas bei pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, jog pareiškėjas turi turto, kurio vertė 3 685 457 Eur, tačiau iš minėto dokumento buvo nustatyta, kad pareiškėjo einamosios mokėtinos sumos ir įsipareigojimai taip pat buvo nemaži, t. y. 2 678 667 Eur.
19. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas darė išvadą, kad VMI pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Buvo konstatuota, kad ginčijamas Turto arešto aktas yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas nenustatė pagrindo panaikinti Turto arešto aktą.
III.
20. Pareiškėjas UAB „B.“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą, Turto arešto aktą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
21.1. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo prioritetą suteikė VĮ Registrų centro masiniam, o ne individualiam turto vertės įvertinimui, šią savo poziciją grįsdamas LVAT praktika (žr. 2023 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-556/2023 ir 2011 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-117/2011). Šiose bylose LVAT konstatavo, kad toks įvertinimas (t. y. remiantis VĮ Registrų centro duomenimis) yra teisėtas, nes kitokių duomenų apie turto vertę byloje išvis nebuvo. Nagrinėjamoje byloje pateiktas individualus turto vertinimas, VMI neginčija jame nustatytos areštuoto turto vertės. Taigi, pagrindas laikyti areštuoto turto įvertinimą neteisingu yra tada, kai mokesčių mokėtojas pateikia įrodymus apie tai, jog areštuoto turto vertė yra didesnė nei nurodyta VĮ Registrų centro duomenų bazėje.
21.2. Be teisinio pagrindo atmetus byloje esančius įrodymus apie tikrąją areštuoto turto vertę, buvo paliktas galioti neteisėtas Turto arešto aktas, kuriuo buvo areštuota turto kelis kartus daugiau nei mokestinė prievolė. Esant šioms aplinkybėms, Turto arešto aktas pažeidžia proporcingumo, ekonomiškumo ir teisingumo principus, yra neteisėtas ir naikintinas.
21.3. Pabrėžtina, kad pareiškėjas skunde buvo nurodęs, jog per keturis mėnesius nuo VMI sprendimo priėmimo (tuo metu VMI netaikė pareiškėjui turto arešto, nors mokestinė prievolė buvo didesnė) pareiškėjo turto ir finansų būklė niekaip nepasikeitė. VMI nenurodė jokių aplinkybių iš kurių galima būtų spręsti, kad tuo laikotarpiu išaugo grėsmė dėl pareiškėjo turto netekimo. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, o tik pateikė bendro pobūdžio motyvus, kad pareiškėjas atitinka Turto arešto taisyklių 5.3 punkte nustatytus kriterijus. Pareiškėjas tuos pačius kriterijus atitiko ir VMI sprendimo priėmimo metu, kuomet VMI laikė, kad rizikos dėl turto netekimo nėra. Pareiškėjo turto būklei nepablogėjus, negalėjo padidėti ir jokia turto netekimo rizika.
Motyvuojamoji dalis
21.7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, todėl teismo sprendimas naikintinas.
22. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus bei laikosi pozicijos, kad pagrįstai pareiškėjui pritaikė turto areštą, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2023 m. rugsėjo 26 d. turto arešto akto Nr. (23.31-08)-492-1635, kuriuo mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, areštavo pareiškėjui UAB „B.“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, teisėtumo ir pagrįstumo.
24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Turto arešto aktas yra teisėtas ir pagrįstas, nes egzistuoja visos sąlygos pagal MAĮ 101 straipsnį taikyti turto areštą, taip pat nėra pagrindo teigti, jog areštuoto turto vertė viršija arešto mastą.
25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Turto arešto aktas yra neteisėtas ir neproporcingas. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas byloje neįrodė, jog yra pavojus, kad pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus ir įrodymus, jog areštuoto turto vertė yra kelis kartus didesnė, nei Turto arešto akte nurodytas turto arešto mastas.
26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
27. Byloje nustatyta, kad ginčijamas Turto arešto aktas priimtas vadovaujantis, be kita ko, MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
28. Pareiškėjas skunde nesutikimą su Turto arešto aktu grindė argumentais, be kita ko, susijusiais su tuo, kad mokesčių administratorius faktiškai areštavo visą gyvenamąją patalpą, kurios vertė atliekant individualų nepriklausomą turto vertinimą buvo nustatyta 2 281 000 Eur, nors Nekilnojamojo turto registre (šiais duomenimis rėmėsi VMI) yra nustatyta 952 000 Eur.
29. Bylos duomenys patvirtina, kad Turto arešto akte nurodyta, jog mokestinė nepriemoka nustatyta remiantis VMI sprendimu (juo pareiškėjui papildomai apskaičiuota 352 884 Eur PVM, 55 229,54 Eur PVM delspinigiai ir skirta 141 154 Eur bauda), arešto mastas – 531 704 Eur, areštuojama turto dalis – 0,56, viso areštuojamo turto vertė – 533 120 Eur.
30. Vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 2 dalimi, mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. MAĮ 101 straipsnio 5 dalyje įvirtinta, kad mokesčių administratorius įkainoja areštuojamą turtą rinkos kainomis, o mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
31. Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė UAB „Kovertas“ nekilnojamojo turto vertintojo J. P. surašytą Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. NTA-21-12-2081(10)V, kurioje, be kitų duomenų, nurodyta turto vertės nustatymo data – 2021 m. lapkričio 18 d., vertinimo tikslas – įkeitimo tikslu, skirta Lietuvos Respublikoje registruotoms (arba veikiančioms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus) kredito įstaigoms. Šioje ataskaitoje nustatyta, kad bendra turto (t. y. areštuoto buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)) rinkos vertė – 2 281 000 Eur.
32. Pirmosios instancijos teismas šio įrodymo nevertino, o pareiškėjo argumentus, susijusius su areštuoto turto verte, atmetė konstatavęs, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine rinkos verte. Teismas konstatavo, kad panašios pozicijos laikomasi ir LVAT 2023 m. sausio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-87-556/2023 ir 2011 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-117/2011. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje teisminėje praktikoje susiklosčiusi situacija skiriasi faktinėmis aplinkybėmis nuo nagrinėjamos bylos, kadangi nurodytose administracinėse bylose pareiškėjai, ginčydami mokesčių administratoriaus areštuoto turto vertę, nustatytą Nekilnojamojo turto registro duomenų pagrindu, teismui neteikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, jog areštuojamo turto (įkeičiamų daiktų) vertė turėtų būti kitokia.
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Turto arešto akto teisėtumą ir pagrįstumą kvestionuoja, be kita ko, įrodinėdamas ginčijamu aktu jam pritaikyto turto arešto apimties pagrįstumą. Į bylą yra pateikti ir pirmosios instancijos teismo iš esmės neįvertinti duomenys, kuriais pareiškėjas įrodinėja, kad areštuoto turto vertė kelis kartus viršija mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokestinę prievolę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vertinant MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nurodytą riziką (pavojų), negali būti ignoruojami mokesčio mokėtojo finansinę padėtį ir, atitinkamai, gebėjimą įvykdyti galimą mokestinę prievolę ateityje atskleidžiantys duomenys (žr., pvz., LVAT 2019 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1535-575/2019).
34. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.
35. ABTĮ 10 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta teismo pareiga tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs pareiškėjo su skundu pateiktų įrodymų ir su jais susijusių ginčo šalių argumentų, padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla.
36. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, ir, jei pažeisti, kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
37. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo ir daugiau argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, tačiau nutarusi bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
39. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, neišnagrinėjo jų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kadangi byloje nėra priimamas galutinis teismo procesinis sprendimas, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „B.“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.