- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-05-09
- Bylos Nr.
- eA-246-789/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00586-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Ernestas Spruogis (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- UAB "LIUCIJA"
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 12.5.3Turto areštas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liucija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liucija“ patikslintą skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Liucija“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija) 2021 m. sausio 25 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-38 (toliau – ir Turto arešto aktas, skundžiamas sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad turto areštas taikytas pareiškėjui, siekiant užtikrinti jo mokestinės nepriemokos įvykdymo užtikrinimą, t. y. mokestinio patikrinimo metu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, kurios bendra suma sudaro 83 674,58 Eur, sumokėjimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad sprendimai dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių nėra įsiteisėję, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI3-2161-484/2021 nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir Inspekcijos sprendimo panaikinimo.
3. Pareiškėjas mano, kad turto areštas jam buvo taikytas nesant įstatyme nustatytų pagrindų. Pareiškėjas, cituodamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 1-4 dalyse įtvirtintas nuostatas bei sąlygas, kurioms esant gali būti taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tvirtino, kad MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti turto areštą: 1) kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatomi mokesčių įstatymų pažeidimai; 2) kai yra pagrįsta rizika, kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
4. Pareiškėjas teigė, kad šiuo metu nėra jokios rizikos, jog gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuotus mokesčius ar su jais susijusias sumas. Bendrovė yra
30 metų pelningai veikianti įmonė, kurios generuojamos pajamos per metus viršija 2 mln. Eur. 2020 m. gautos pajamos sudarė 2 717 498 Eur. Bendrovės veikla yra pelninga – 2020 m. ji deklaravo 524 566 Eur, 2019 m. – 224 958 Eur, 2018 m. – 116 555 Eur pelną. Be to, už mokestinio patikrinimo laikotarpį pareiškėjui susidarė ženklios PVM permokų sumos (13 895,03 Eur), kurių jis net neprašo grąžinti. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso didelės vertės kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kuris nėra įkeistas ar kitaip apsunkintas, jam net buvo skirta subsidija nuo COVID-19 nukentėjusioms įmonėms, todėl pareiškėjas turi realią galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė ateityje nepasikeis.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad, siekdamas įrodyti, jog turi realias finansines galimybes sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius, siūlė Inspekcijai sumokėti visą papildomai apskaičiuotų mokesčių sumą į depozitinę sąskaitą, tačiau Inspekcija pasiūlė suformuoti mokesčių permoką. Pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio AVMI mokestinį patikrinimą atliko 2018 m., tačiau sprendimą areštuoti turtą priėmė tik praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo mokestinio patikrinimo pradžios, taigi Inspekcijai nekilo abejonių dėl pareiškėjo mokumo ir galimybių sumokėti patikrinimo metu numatomas priskaičiuoti mokesčių sumas. Nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad apsunkintų savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų sumokėjimo, todėl nėra jokio faktinio pagrindo teigti, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad papildomai apskaičiuoti mokesčiai ar su jais susijusios sumos bus nesumokėtos. Pareiškėjas pažymėjo, kad patiria tiesioginę finansinę žalą, nes nepagrįstai ir neproporcingai pritaikytas turto areštas turi neigiamą poveikį komerciniams santykiams, kenkia jo reputacijai ir mažina galimybes dalyvauti tarptautiniuose konkursuose dėl juose keliamų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų.
6. Pareiškėjas vertino, jog turto areštas buvo taikytas netinkamai įvertinus areštuoto turto vertę. UAB „Liucija“ nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – dvi administracinės patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), kurios bendrai įvertintos 59 926 Eur, neatitinka tikrovės. Šių administracinių patalpų bendras plotas yra 106,99 kv. m, o vidutinė rinkos vertė – 120 000 Eur, ką pagrindžia byloje pateiktas išrašas internetinio tinklapio (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad panašaus pobūdžio administracinių patalpų 1 kv. m vidutinė rinkos kaina yra 1 000 Eur. Tai rodo, kad turto arešto mastas yra akivaizdžiai perteklinis, nes areštuoto turto vertė ženkliai viršija ginčijamos mokestinės nepriemokos dydį.
Šalies argumentai
7. Pareiškėjas nurodė, jog, vadovaujantis MAĮ 95 straipsnio 3 dalimi mokesčių administratorius gali naudoti ir kitus to paties straipsnio 1 dalyje bei kituose įstatymuose nustatytus atsiradusios ar galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, todėl mano, kad netenkinus reikalavimo turto areštui panaikinti yra pagrindas taikyti alternatyvų mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą į Inspekcijos, antstolio, notaro ar advokato depozitinę sąskaitą.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas teigė, kad atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, turto areštas yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus taikoma priemonė, siekiant užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo. Paaiškino, kad, sutinkamai su MAĮ 101 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Turto arešto akte yra nurodyta, jog Inspekcija areštavo pareiškėjo turtą, kadangi yra reali rizika, jog mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo pareiškėjas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad mokesčių administratorius šios rizikos nevertino.
10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad mokestinio patikrinimo metu apskaičiuota suma nėra mažareikšmė, todėl nepritaikius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovas paaiškino, jog sąvoka „pavojus“ , kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitu būdu jo netekti suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį visuma, iš kurios galima daryti prielaidą, kad yra pagrįsta tikimybė, jog ši prievolė gali būti laiku neįvykdyta, o išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ir (ar) visai neįmanomas.
11. Atsakovas pažymėjo, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjo finansinės atskaitomybės duomenys, t. y. 2019 m. balanso duomenimis pareiškėjo balansinis turtas sudarė 501 945 Eur, finansiniai įsipareigojimai – 217 535 Eur, iš jų pradelsti įsipareigojimai – 217 535 Eur. Taigi Inspekcija, siekdama užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą ar mokestinės nepriemokos išieškojimą, turėjo teisę ir pagrindą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą.
Atsiliepimas
12. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad mokesčių administratorius, surašydamas Turto arešto aktą nesivadovavo MAĮ 101 straipsnio 5 dalimi, kadangi jame nurodyta nekilnojamojo turto vertė neatitinka tikrovės. Pagal šiuo aspektu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mokesčių administratorius, siekdamas tiksliai nustatyti areštuojamo turto rinkos kainas, gali naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, pvz., registrų nustatytomis vertėmis, spaudos skelbimais, katalogais, informacijos suvestinėmis, interneto tinklalapiais ir pan. Pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsniu, į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymuose nustatyta tvarka, todėl vykdydama savo funkcijas Inspekcija vadovaujasi valstybės įmonės Registrų centre esančia informacija.
13. Atsakovas vertino, kad, remiantis MAĮ 95 straipsniu, nėra teisinio pagrindo taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo būdo pervedant pinigines lėšas į Inspekcijos ar bendrovės advokato depozitines sąskaitas. Laikosi pozicijos, kad valstybė gali tinkamai vykdyti jai priskirtas funkcijas tik turėdama tam pakankamai biudžeto pajamų, kurių vienas pagrindinių biudžeto pajamų šaltinių yra mokesčiai. Nepatenkinus reikalavimų dėl mokesčių ir kitų mokėjimų į biudžetą jis negautų pajamų, taigi būtų ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Vien tai, jog turto areštas sukelia pareiškėjui nepatogumų ir (ar) gali sukelti neigiamų pasekmių, nepaneigia Inspekcijos teisės areštuoti pareiškėjo turtą mokestinio patikrinimo metu bei neįpareigoja Inspekcijos panaikinti jau surašytą Turto arešto aktą. Taigi Inspekcijos vertinimu, ji pagrįstai ir teisėtai taikė mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę – turto areštą, todėl nėra pagrindo naikinti Turto arešto aktą.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Liucija“ skundą.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
15.1. Ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2021 m. sausio 25 d. Turto arešto akto, kuriuo buvo areštuotas pareiškėjai priklausantis turtas (83 454,34 Eur), teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
15.2. Pareiškėjas 2020 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Panevėžio AVMI 2020 m. liepos 7 d. sprendimą Nr. (42.59)FR0682-353 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo buvo patvirtinti 36 527,66 Eur PVM, 15 301,75 Eur PM, 13 Eur GPM, 9 063,30 Eur PVM delspinigiai, 3 822,32 Eur PM delspinigiai, skirta 14 611 Eur PVM bauda, 5 356 Eur PM bauda ir 5 Eur GPM bauda; 2) VMI 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 69-105, kuriuo VMI patvirtino Panevėžio AVMI 2020 m. liepos 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59) FR0682-353 apskaičiuotų mokesčių ir delspinigių sumas, tačiau sumažino mokesčių baudas, t. y. nurodė sumokėti 10 958 Eur PVM baudą, 3 060 PM baudą ir 3 Eur GPM baudą; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija, MGK) 2021 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. S-3(7-202/2020), kuriuo MGK patvirtino VMI 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 69-105 (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. eI3-2161-484/2021).
15.3. Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu bei atsižvelgdama į Panevėžio AVMI 2020 m. liepos 7 d. sprendimą dėl 2020 m. birželio 4 d. patikrinimo akto tvirtinimo, 2021 m. sausio 25 d. surašė Turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-38, kuriuo areštavo mokesčių mokėtojai UAB ,,Liucija“ priklausantį turtą: 1) 12 490 Eur vertės lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini); 2) 41 500 Eur vertės administracines patalpas, esančias adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 18 426 Eur vertės negyvenamąją patalpą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 11 110 Eur vertės požeminę automobilio stovėjo aikštelę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viso areštavo turtą už 83 454,84 Eur.
15.4. Pareiškėjas 2021 m. vasario 26 d. atsakovui pateikė prašymą leisti įmokėti pinigines lėšas į depozitinę sąskaitą, kuriame nurodė, kad Inspekcijos sprendimas dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų piniginių lėšų nėra įsiteisėjęs, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-2161-484/2021 dėl Panevėžio AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ir Inspekcijos sprendimo panaikinimo. Pažymėjo, kad areštas bendrovės turtui buvo taikytas nepagrįstai, nes ji turi pakankamai turto ir pajamų sumokėti papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. nėra jokios realios rizikos, jog papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos nebus apmokėtos. Paaiškino, kad Bendrovės atstovė telefonu susisiekė su Inspekcijos nepriemokų administravimo departamento nepriemokų organizavimo skyriaus specialiste ir prašė leisti visą papildomai apskaičiuotą 78 749 Eur mokesčio sumą pervesti į Inspekcijos depozitinę sąskaitą tikslu panaikinti taikytą areštą, dėl ko buvo gautas pasiūlymas suformuoti priskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų permoką. Atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, kurios numato, jog pasibaigus ginčui išieškotojui nepalankiu sprendimu, išieškotos delspinigių ir baudų sumos nėra grąžinamos, vertina, jog permokos suformavimas prieštarautų UAB ,,Liucija“ turtiniams interesams, todėl pareiškėjas pakartotinai teikia pasiūlymą leisti visą papildomai apskaičiuotų mokesčių sumą ir su ja susijusias sumas pervesti į Inspekcijos depozitinę sąskaitą, tokiu būdu užtikrinant, kad įsiteisėjus Inspekcijos sprendimui dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių, visa suma bus nedelsiant sumokėta Inspekcijai.
15.5. Inspekcija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2021 m. balandžio 6 d. rašte Nr. RNA-13621 nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, kad mokestinis ginčas dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nėra pasibaigęs, Inspekcija sutiktų panaikinti Turto arešto aktą su sąlyga, kad į vieną iš Inspekcijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų būtų pervesti 83 203,58 Eur, kurie galėtų būti areštuojami MAĮ nustatyta tvarka, ir tik gavusi iš Bendrovės 83 203 Eur į vieną iš nurodytų biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų Inspekcija panaikins Bendrovės turto areštą ir areštuos gautą piniginių lėšų sumą, tačiau pareiškėjas, nesutikdamas su Turto arešto aktu, pateikė skundą teismui, prašydamas jį panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nurodė, kad byloje ginčo dėl to, kad atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą jam buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka, nėra, šis mokestinis ginčas yra nagrinėjamas teisme. Teismas vertino, jog, tai kad Turto arešto akto priėmimo metu mokestinis ginčas buvo išnagrinėtas MGK, tačiau 2021 m. sausio 18 d. priimtas sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs, nelaikytina aplinkybe, šalinančia mokesčių administratoriaus teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, taip pat ir mokesčių mokėtojo turto areštą. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Inspekcijos nurodytos aplinkybės nepatvirtina sąlygų, leidžiančių priimti skundžiamą Turto arešto aktą. Šiuo atveju pagrindą taikyti turto areštą pagrindžia ne tik, kad priskaičiuota suma yra nemažareikšmė, bet ir atsakovo įvertinti UAB „Liucija“ 2019 m. balanso finansinės atskaitomybės duomenys. Tai leidžia teigti, jog Inspekcija Turto arešto akto priėmimo metu turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas.
17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnes areštuojamo turto rinkos kainas, gali naudotis įvairiais informacijos šaltiniais, pavyzdžiui, registrų nustatytomis vertėmis, spaudos skelbimais, katalogais, informacijos suvestinėmis, interneto tinklalapiais ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog įkainodamas areštuojamą turtą mokesčių administratorius turi teisę vadovautis Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutine šio turto rinkos verte. Teismas vertino, jog, Inspekcija, remdamasi VĮ Registrų centro duomenimis, teisėtai ir pagrįstai apskaičiavo areštuoto nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, todėl šį pareiškėjo skundo argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
18. Teismas, pasisakydamas dėl alternatyvaus mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo taikymo, pažymėjo, kad pareiškėjas VMI 2021 m. balandžio 6 d. rašto Nr. RNA-13621, kuriuo nebuvo patenkintas jo 2021 m. vasario 26 d. prašymas leisti įmokėti pinigines lėšas į depozitinę sąskaitą, teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo, jis yra galiojantis. Akcentavo, kad sprendimus dėl prievolių užtikrinimo būdo taikymo priima ne teismas, kuris vykdo individualių administracinių teisės aktų teisminės kontrolės funkciją, o mokesčių administratorius, todėl atmetus pareiškėjo skundą dėl Turto arešto akto panaikinimo nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo siūlomo alternatyvaus prievolės užtikrinimo būdo taikymo.
III.
19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas UAB „Liucija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir pripažinti Inspekcijos 2021 m. sausio 25 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-38 nepagrįstu.
20. Pareiškėjas sutinka, kad turto areštas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Byloje ginčo dėl to, kad, atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą jam buvo priskaičiuota mokestinė nepriemoka, nėra, šis mokestinis ginčas yra nagrinėjamas teisme, tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais dėl antrosios MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos apie tariamai egzistuojančią turto praradimo riziką atitinkančių motyvų pagrįstumo. Teismas, motyvuodamas sprendimą, apsiribojo argumentais, kad mokestinė nepriemoka nėra mažareikšmė ir apeliavo į atsakovo nuomonę dėl pareiškėjo 2019 m. pareiškėjo balanso vertinimo.
Šalies argumentai
21. Pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė, kokie konkrečiai Bendrovės 2019 m. balanso finansinės atskaitomybės duomenys jam leido daryti išvadą apie tai, kad esą egzistuoja rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas. Tokie teismo motyvai, kai nėra nurodomi konkretūs įrodymai, kuriais grindžiamas sprendimas, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, nes teismas vietoje to, kad ištirtų atsakovo pateiktą poziciją, pateikė nuorodą į ją kaip į savaime teisingą ir netirtiną aplinkybę, taip suteikdamas atsakovui pranašumą ir neįsitikinęs šios išvados teisingumu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, nes teismas nenustatė MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos dėl tikėtino pobūdžio aplinkybių, leidžiančių konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.
Atsiliepimas
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą Inspekcija prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
23. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad teismas, spręsdamas skundo dėl pareiškėjo turto arešto nepagrįstumo neįvertino atsakovo pozicijos dėl esą egzistuojančios rizikos (pavojaus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Nėra pagrindo šiuo atveju teigti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir visiškai netyrė pateiktų įrodymų, jų neanalizavo ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kuriuos sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė ir pateikė pagrįstas išvadas. Tai, kad šios išvados nepalankios pareiškėjui, neįrodo, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
24. Atsakovas laikosi pozicijos, kad turto areštas yra tinkama, būtina ir proporcinga mokesčių administratoriaus taikoma priemonė, siekiant užkirsti kelią pareiškėjui išvengti mokestinės nepriemokos ir ji atitinka protingumo, teisingumo ir gero administravimo principus. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog teismas nevertino ir neanalizavo realaus pavojaus dėl mokesčių mokėtojo galimybės paslėpti, parduoti ar kitaip netekti turto, savaime nereiškia, kad nėra rizikos, jog gali taip įvykti, dėl ko būtų sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyti motyvai dėl jo geros turtinės padėties nepaneigia minėtos mokesčių administratoriaus pareigos imtis įstatyme nustatytų veiksmų, turinčių užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Tai, kad Turto arešto aktas sukelia pareiškėjui nepatogumų ir (ar) gali sukelti neigiamų pasekmių, nepaneigia Inspekcijos teisės areštuoti pareiškėjo turtą mokestinio patikrinimo metu, taip pat neįpareigoja Inspekcijos panaikinti Turto arešto aktą. Taigi, atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo – Turto arešto akto, kuriuo areštuotas mokesčių mokėtojo turtas mokestinei prievolei užtikrinti – teisėtumo ir pagrįstumo.
26.1. Panevėžio AVMI atliko Bendrovės patikrinimą ir 2020 m. birželio 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (36.1) FR0680-286 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Bendrovei priskaičiuotos 366 57,11 EUR pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 144 45,61 EUR pelno mokesčio (toliau – ir PM), 2 561,96 EUR gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 5 603,60 EUR valstybinio socialinio draudimo įmokos, 974,65 EUR privalomojo sveikatos draudimo įmokos, iš viso 60 242,93 EUR.
26.2. Panevėžio AVMI Patikrinimo aktas iš dalies buvo patvirtintas Inspekcijos 2020 m. liepos 7 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (42.59) FR0682-353. Vietoje 36 657,11 EUR PVM apskaičiuotas 36 527,66 EUR PVM, vietoje 14 445,61 EUR PM apskaičiuotas 15 301,75 EUR PM, vietoje 124,79 EUR GPM apskaičiuotas 13 EUR GPM, bei apskaičiuoti 9 063,30 EUR PVM delspinigiai, 3 822,32 EUR PM delspinigiai, skirta 14 611 EUR PVM bauda, 5 356 EUR PM bauda ir 5 EUR GPM bauda, iš viso 84 700,03 EUR.
Žemesnės instancijos teismas
26.6. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2021 m. birželio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2161-484/2021 atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-623-602/2022 paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą nepakeistą.
26.8. 2021 m. vasario 26 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą leisti įmokėti pinigines lėšas į depozitinę sąskaitą.
26.10. Pareiškėjas, nesutikdamas su Turto arešto aktu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-2393-596/2021 atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti nepagrįstu Turto arešto aktą.
27. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, apsiribojo tik bendro pobūdžio argumentais, kad mokestinė nepriemoka nėra mažareikšmė, ir vadovavosi atsakovo nuomone dėl pareiškėjo 2019 m. turto balanso vertinimo. Pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė, kokie konkrečiai įmonės 2019 m. balanso finansinės atskaitomybės duomenys sudarė pagrindą daryti išvadą, kad egzistuoja rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas, taip pat nenustatė MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos dėl tikėtino pobūdžio aplinkybių, leidžiančių konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.
28. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turto areštas yra viena iš mokestinių prievolių užtikrinimo priemonių, kurių tikslas yra užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, siekiant, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio tyrimo ar patikrinimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą.
29. MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo atitinkamo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui iš naujo apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Mokestinio ginčo metu priėmus sprendimą panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, turto areštas lieka galioti.
30. MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-985/2013, 2014 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-711/2014).
31. Dėl pirmosios sąlygos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad ji gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Antroji sąlyga sietina su tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-602/2018).
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Turto arešto aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra susietos su minėtu teisiniu reglamentavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad Inspekcija, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais, iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
33. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.); administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.).
34. Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą administraciniame akte nurodyti pagrindinius faktus. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012). Tuo pačiu pažymėtina, jog individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015; 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-429-968/2022). Priešingai vertinant, būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, t. y. teisės aktai nenumato nei teisės, nei pareigos skundžiamo akto motyvacijos trūkumus šalinti ar motyvus sukurti administracinį ginčą nagrinėjantiems subjektams.
35. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai areštavo pareiškėjo turtą, nustačiusi, kad egzistuoja realus pavojus, jog pareiškėjas gali paslėpti, parduoti arba kitaip netekti turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismo sprendime, nei Turto arešto akte nenurodomos konkrečios faktinės aplinkybės, nepateiktas teisinis nustatytų faktų vertinimas, iš skundžiamo akto nėra aišku, kokiais duomenimis ir faktais remiantis pareiškėjui buvo pritaikyta poveikio priemonė – turto areštas. Turto arešto akte iš esmės tik nurodoma, kokiomis teisės aktų nuostatomis remdamasi Inspekcija areštavo pareiškėjui priklausantį turtą. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nepagrindė, kokiais duomenimis remiantis priėjo prie išvados, kad egzistuoja pavojus, jog pareiškėjas gali paslėpti, parduoti jam priklausantį turtą arba kitokiu būdu jo netekti, bei nedetalizavo, kokie konkrečiai UAB „Liucija“ 2019 m. turto balanso duomenys leido daryti išvadą, kad egzistuoja rizika, jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas (pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai paminėjo atsakovo įvertintus UAB „Liucija“ 2019 m. turto balanso duomenis, tačiau nepaaiškino, kaip šie duomenys siejasi su daroma išvada). Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai rizikai pagrįsti nepakanka pateikti abstrakčią išvadą, kad priskaičiuota suma yra nemažareikšmė, bei nurodyti tik tam tikrus įmonės turto balanso rodiklius, iš esmės neaptariant jų kitų rodiklių kontekste. Byloje, be kita ko, yra duomenų, kurie parodo atitinkamus UAB „Liucija“ pelningumo rodiklius (2019 m. įmonės pelnas siekė 16 37 578 Eur (2019 m. pelno (nuostolių) ataskaita), 2020 m. – 27 17 498 Eur (2020 m. pelno (nuostolių) ataskaita)). Taigi šiuo atveju iš byloje esančių duomenų visumos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad netaikius pareiškėjui turto arešto, gali pasunkėti ar tapti neįmanoma išieškoti iš jo papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas ir kad pareiškėjas gali paslėpti, parduoti jam priklausantį turtą arba kitokiu būdu jo netekti.
36. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Panevėžio AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko 2018 m., o Inspekcija priėmė sprendimą areštuoti pareiškėjo turtą 2021 m. sausio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo mokestinio patikrinimo pradžios. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Inspekcija būtų įvertinusi pareiškėjo finansinį pajėgumą įvykdyti mokestinę prievolę Turto arešto akto priėmimo metu.
37. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ir atsakovas nepagrindė objektyviais įrodymais tikėtino pobūdžio aplinkybių, leidžiančių konstatuoti mokesčių mokėtojo (pareiškėjo UAB „Liucija“) turto praradimo riziką (MAĮ 101 straipsnio 4 dalis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Turto arešto aktas panaikinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liucija“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liucija“ skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2021 m. sausio 25 d. turto arešto aktą Nr. (23.31-08) 492-38.
Sprendimas neskundžiamas.