Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui D. B., atsakovės S. G. atstovui advokatui G. M., atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui J. G. (J. G.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr.e2-216-544/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovėms S. G., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Valstybinei įmonei (toliau – VĮ) Registrų centrui, dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Papildomai atsakovė pabrėžė, kad ieškinyje išdėstyta teismų praktika nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi tose byloje buvo nustatytos skirtingos nuo šios bylos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-951-657/2016, kuriuo ieškinys buvo atmestas, išdėstytos aplinkybės gali būti aktualios ir priimant procesinį sprendimą nagrinėjamoje byloje.

Nurodė, kad Hipotekos registro tvarkytojas visus ginčijamos sutartinės hipotekos registravimo Hipotekos registre veiksmus atliko laikydamasis teisės aktuose nustatytos hipotekos registravimo tvarkos. Hipotekos registro tvarkytojui įstatymai nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų duomenų ar dokumentų teisėtumo ir/ar daryti savarankiškų išvadų, aiškinant ar interpretuojant jų turinį bei vertinant notaro veiksmus. Notaras, tvirtindamas sandorius, privalo patikrinti valstybės registrų centriniuose duomenų bankuose esančius duomenis, turinčius esminės reikšmės notarinio veiksmo atlikimui ir asmenų teisėtų interesų apsaugai (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 51 str.). Tik notaras, o ne registro tvarkytojas, gali garantuoti tvirtinamo sandorio atitiktį teisės aktų reikalavimams, šio sandorio teisėtumą ir pagrįstumą. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartimi UAB „(duomenys neskelbtini) “ turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės Turto arešto aktų registre įregistruotos 2015 m. birželio 16 d. Visi turto arešto duomenys, įrašyti į Turto arešto aktų registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas.

Atsakovė S. G. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 4 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. su atsakove UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra sudariusi 27 pinigų skolinimo sutartis, pagal kurias bendrovei paskolino 200 500 Eur sumą, kurią sudaro 120 500 Eur skola ir 80 000 Eur palūkanų.

2016 m. birželio 9 d. įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-787-368/2015 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį, pateiktą teismui 2015 m. birželio 12 d., 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. spalio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo – priėmimo aktai, kuriais UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taikyta restitucija natūra ir minėtas turtas grąžintas BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn (įrašas galioja nuo 2016 m. birželio 22 d.).

Bankrutuojančios įmonės administratorius turi teisę ginčyti sandorius visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti hipotekos objektu esančio nekilnojamojo daikto savininkas (CK 4.170 straipsnio 2 dalis), nes tik turto savininkui priklauso teisė valdyti, naudoti turtą ir juo disponuoti, ir niekas prieš savininko valią šio turto negali paimti, apriboti nuosavybės teisę, išskyrus įstatymus ir teismo sprendimą (CK 4.37 - 4.39 straipsniai). CK 4.206 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įkaito davėjas turi būti įkeičiamo objekto savininkas arba asmuo, kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kai įkeitimo sandoryje nustatyta, kad įkeitimo objektą įkaito davėjas įgis ateityje. Turto patikėjimo teise daiktą valdantis patikėtinis turi teisę įkeisti šį turtą tik tais atvejais, kai įstatymuose arba sandoryje, kurių pagrindu atsiranda turto patikėjimo teisė, yra numatyta teisė įkeisti patikėjimo teise valdomą turtą. Įstatymuose, teismo sprendime ar sandoryje gali būti nustatyta kito asmens turto administratoriaus teisė įkeisti turtą. Taigi, įkaito davėju pagal hipotekos sandorį gali būti tik įkeičiamo daikto savininkas, o teisės normos, nustatančios, jog daiktą įkeisti gali tik jo savininkas, yra imperatyvios.

Nagrinėjamu atveju 2016 m. birželio 9 d. įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo sprendimu pripažinus negaliojančiu 2012 m. vasario 28 d. ir 2012 m. spalio 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo – priėmimo aktus, kuriais UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir šį turtą grąžinus ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybėn, laikytina, kad minėti aktai negalioja ab initio nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Konstatavus nekilnojamojo turto sandorio negaliojimą, yra paneigtos teisinės pasekmės, kurių šalys siekė sudarydamos sutartį. UAB “(duomenys neskelbtini)” įkeisto turto savininke tapus teismo pripažintų negaliojančiais sandorių pagrindais, pripažintinas neteisėtu ir UAB “(duomenys neskelbtini)” nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamąjį turtą, kuriuo užtikrintas atsakovės S. G. skolinis įsipareigojimas, įgijimas. Vadovaujantis išdėstytu, daroma išvada, kad UAB “(duomenys neskelbtini)” 2015 m. vasario 18 d. sutartinės hipotekos sandoriu (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)) bei jo 2016 m. sausio 26 d. įregisttžruotu pakeitimu (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)) įkeitė minėtą nekilnojamąjį turtą nebūdama šio turto savininke, o tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 4.170, 4.206 straipsniai).

Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad turto areštas - tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (3 dalis); turto disponavimo teisės apribojimas - teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (7 dalis); turto valdymo teisės apribojimas – teisės įstatymų nustatyta tvarka daryti turtui fizinį ir ūkinį poveikį priverstinis laikinas apribojimas (10 dalis). Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas.

Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad 2015 m. birželio 16 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-787-368/2015 buvo nutarta ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pastatą ir žemės sklypą, esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie tuo metu pagal 2015 m. vasario 18 d. įregistruotą sutartinės hipotekos sandorį jau buvo įkeisti atsakovės S. G. reikalavimui užtikrinti. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma vykdyti (CPK 18 straipsnis). CPK 152 straipsnis numato, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento. Tačiau, jau galiojant 2015 m. birželio 16 d. nutarčiai areštuoti minėtą turtą, 2016 m. sausio 26 d. hipotekos registre buvo įregistruotas minėtos sutartinės hipotekos pakeitimas (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)), atliktas 2015 m. gruodžio 31 d. susitarimo dėl sutarčių pakeitimo pagrindu, pagal kurį atsakovės S. G. naudai užtikrinama prievolė buvo padidinta iki 100 000 Eur, o prievolės įvykdymo terminas pailgintas iki 2017 m. gruodžio 31 d. Tinkamai kvalifikuoti teisinį santykį yra teismo pareiga. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant teismo nutartimi ir Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro 2 straipsnio 7 dalyje numatytus disponavimo teisės apribojimus, tarp kurių yra ir draudimas turtą įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnis 1 dalis).

Taigi, teismas daro išvadą, kad byloje yra nustatytas faktinis ir teisinis pagrindas ginčijamą sandorį su vėlesniais pakeitimais pripažinti negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyviosioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai nuo jo sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.81 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

CK 4.197 straipsnio 6 d. numatyta, kad sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisė lieka galioti net ir tuo atveju, kai hipotekos sandoris pripažįstamas negaliojančiu tokiu pagrindu, už kurį hipotekos kreditorius neatsako. Kai hipotekos sandoris įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu ir nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus, Hipotekos registre įregistruota hipoteka baigiama ir išregistruojama iš Hipotekos registro pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ši teisės norma nustato išimtį ir nustato hipotekos kreditoriaus, kaip daiktinės teisės turėtojo, teisės gynimo būdą, kai nuginčijamas hipotekos sandoris. Pagal formuojamą teismų praktiką, hipotekos kreditorius, prašydamas teismo jam palikti hipotekos teisę remiantis CK 4.197 straipsnio 6 dalimi, turi įrodyti, jog faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu, ir turi teisę prašyti teismo ginti jo, kaip sąžiningo kreditoriaus, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2015).

Taigi, hipotekos teisę, remiantis minėta norma, siekianti išsaugoti atsakovė turėjo įrodyti savo sąžiningumą (CPK 178 straipsnis). Teismo nuomone, atsakovė nepaneigė byloje surinktų įrodymų apie jos nesąžiningumą sudarant ginčijamus sandorius, kas reiškia, kad ji neįrodė, jog yra sąžininga hipotekos kreditorė.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Įstatymai nedraudžia sudaryti sandorius per verslo ar giminystės ryšius tarpusavyje susijusiems asmenims ir vien tas faktas nedaro sandorio nesąžiningu. Šios bylos duomenys patvirtina ir dėl to ginčas nekilo, kad J. G. ir S. G. yra sutuoktiniai; kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkė yra J. G. kontroliuojama UAB „(duomenys neskelbtini)“; kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė yra S. G.; kad ginčijamą hipotekos sandorį įkaito davėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu įregistravo J. G..

Iš 2015 m. spalio 27 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-787-368/2015 ir 2016 m. birželio 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytų aplinkybių matyti, kad S. G. buvo žinoma apie turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo sandorių teisinius trūkumus bei galimą jų negaliojimą. Teismų nustatyta, kad „minėtų sandorių šalys, sudarydamos visus ginčo sandorius, buvo nesąžiningos ir pažeidė ieškovo kreditorių interesus, nes būdamos tarpusavyje susijusios žinojo apie sunkią ieškovo finansinę padėtį“. Akivaizdu, jog atsakovei turėjo būti žinoma ir dėl ginčijamo hipotekos sandorio ir jo pakeitimų negaliojimo pagrindų. Nepaisant to, nuginčyti ir ginčijami sandoriai buvo sudaryti.

Byloje nustatyta, kad atsakovė S. G., kaip fizinis asmuo, nebuvo įtraukta į minėtą bylą dalyvaujančiu byloje asmeniu, todėl sutiktina, kad minėtoje byloje priimtais procesiniais sprendimais nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės jos atžvilgiu (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Tai reiškia, kad ieškovė šioje byloje pagal įstatymą nebuvo atleista nuo šios aplinkybės įrodinėjimo, o minėtas Šiaulių apygardos teismo sprendimas yra vienas iš rašytinių įrodymų. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (lot. įsiteisėjęs teismo sprendimas) galią, jis tampa neginčytinas ir privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims bei vykdytinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Pažymėtina, kad atsakovė S. G. dalyvavo civilinėje byloje Nr. e2-787-368/2015 kaip atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė pagal įstatymą, nes buvo jos direktorė (CPK 55 straipsnis).

Toks veikimas, kai įmonės maksimaliosios hipotekos sandoriu įkeičiamas tuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausęs nekilnojamas turtas su įmone susijusiam asmeniui, jos direktorei S. G., užtikrinat su pastarąja nuo 2011 metų sudarytų ir neįvykdytų 27 pinigų skolinimo sutarčių vykdymą, po to, kai to turto perleidėjai UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar 2014 metais iškelta bankroto byla, bei hipotekos sandorio pakeitimas padidinant užtikrintos prievolės dydį ir pailginant įvykdymo terminą po to, kai teisme nuo 2015 m. birželio mėnesio buvo nagrinėjama byla dėl to nekilnojamojo turto perleidimo sandorių nuginčijimo ir buvo taikytas areštas įkeistam turui, leidžia teigti, kad ginčo sandoriu siekta sąžiningos verslo praktikos požiūriu neteisėtų tikslų. Labiausiai tikėtina, jog tai buvo tikslas suteikti atsakovei S. G., kaip verslo ir giminystės ryšiais susijusiam asmeniui, teisę patenkinti savo reikalavimą iš bankrutuojančios įmonės turto prieš kitus įmonės kreditorius.

Taigi, byloje neįrodyta, kad atsakovė S. G. faktiškai nežinojo ir negalėjo žinoti hipotekos sandorio teisinių trūkumų, sudariusių pagrindą tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Daroma išvada, kad pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį atsakovė S. G. neturi teisės reikalauti, kad jos, kaip hipotekos kreditorės, teisės pagal sutartinės hipotekos lakštą (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)) su vėlesniais pakeitimais liktų galioti.

Teismo nuomone, atsakovių argumentai apie tai, kad byloje yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškovės reikalavimą atmesti, yra nepagrįsti ir atmetami dėl šių motyvų.

Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio pareiškimo terminus. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius teisme bei nustato, kad laikytina, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).

Teismo nuomone, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikomas siekiant užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas, todėl taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo ir jis nėra ieškinio senaties terminas. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatos nekeičia nei ieškinio senaties termino eigos, nei jos pradžios skaičiavimo taisyklių. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią bankroto administratorius sužinojo apie įmonės sandorius. Be to, ieškovė nebuvo ginčijamo sandorio šalis, o sandoris sudarytas po bankroto bylos iškėlimo.

Teismo nuomone, šioje byloje pareikštiems reikalavimams dėl sutartinės hipotekos sandorio ir jo pakeitimo pripažinimo negaliojančiais taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į situaciją, jos ypatumus, šalių elgesį. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 ir kt.).

Sutiktina, kad apie ginčijamą hipotekos sandorį ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo (turėjo sužinoti) jau tada, kai 2015 m. birželio 12 d. pateikė ieškinį Šiaulių apygardos teismui civilinėje byloje Nr.e2-787-368/2015 dėl sandorių nuginčijimo, nes, kaip teisingai nurodo atsakovės, bankroto administratorės parašu patvirtintame 2015 m. balandžio 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buvo duomenys apie hipotekos sandorį, kurio identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini). Išsamūs duomenys apie hipotekos sandorius ir jų turinį buvo išviešinti VĮ Registrų centro Hipotekos registre, todėl juos bankroto administratorė, kaip savo srities profesionalė, galėjo ir turėjo gauti įprastinėmis priemonėmis (CK 4.185 straipsnio 7 dalis). Taigi, apie BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos kreditorių teisių pažeidimą ieškovė turėjo suvokti 2015 m. balandžio – birželio mėnesiais, todėl kreipdamasi į teismą su ieškiniu 2016 m. liepos 21 d. nepraleido bendrojo dešimties metų senaties termino.

Ieškovė pagrįstai nurodo, kad ji hipotekos sandorio CK 6.66 straipsnio pagrindu neginčija, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikomas.

Ieškovė BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Patenkinus ieškinį, iš atsakovių lygiomis dalimis valstybei priteisiamas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 7 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė šioje byloje turėjo 1004,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Atsižvelgus į Rekomendacijose nustatytus dydžius, ieškovės turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra žymiai mažesnės nei Rekomendacijose numatytas jų maksimalus dydis, mažinti jų dydį pagrindų nenustatyta, todėl ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis priteisiamos visos jos patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai šioje byloje apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 2015 m. vasario 18 d. sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)) ir jo 2016 m. sausio 26 d. pakeitimą (identifikavimo kodas: (duomenys neskelbtini)), pagal kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) nebaigtą statyti pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), įkeitė S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) ir S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 15,00 Eur žyminio mokesčio (mokesčio gavėjas - Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovių UAB „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) ir S. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „(duomenys neskelbtini)“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) po 502,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.