Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorams Irenai Sakson, Linui Silevičiui, nuteistajam K. K., jo gynėjams advokatams Vidmantui Martyšiui ir Arvydui Ražauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 60 (šešiasdešimties) MGL, t. y. 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, K. K. paskirta 150 (vieno šimto penkiasdešimties) MGL, t. y. 7500 Eur (septynių tūkstančių penkių šimtų eurų), dydžio bauda. BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus trečdaliu, skirta 100 (vieno šimto) MGL, t. y. 5000 Eur (penkių tūkstančių eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, K. K. į bausmę įskaičius laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. birželio 12 d. 13.25 val. iki 2019 m. birželio 13 d. 13.20 val. (vieną dieną), nustatyta, kad likusi nesumokėta baudos dalis yra 98 MGL, t. y. 4900 Eur (keturi tūkstančiai devyni šimtai eurų).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 3 dalimi, 68 straipsniu, 72 straipsniu, K. K. skirtos baudžiamojo poveikio priemones:

1) uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, t. y. 2019 m. birželio 13 d.;

2) K. K. nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės – automobilio Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.

Kardomąsias priemones – dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą, teisės vairuoti kelių transporto priemones sustabdymą nuspręsta palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o įsiteisėjus nuosprendžiui – panaikinti. Nuosprendžiui įsiteisėjus, vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą K. K. vardu (įdėtą į voką ir prisegtą prie bylos viršelio), nutarta perduoti saugoti VĮ „Regitra.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Šioje baudžiamojoje byloje neginčijama K. K. kaltė, veikų faktinės aplinkybės, tačiau apeliantas mano, jog jo padarytos veikos turėjo būti laikomos vienu tęstiniu nusikaltimu, dėl ko ginčija bausmių bendrinimą bei nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatų. Taip pat kelia klausimą dėl BK 68 bei 72 straipsnio nuostatų taikymo, nesutinkant su apeliantui paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones, nustatytu terminu (2 metams), ir prašant išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą ar visai neskiriant šių baudžiamojo poveikio priemonių.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo.

7. Apeliaciniu skundu prašoma K. K. atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Manoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatleido K. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatavęs, kad K. K. nusikalstamos veikos nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties ir nėra pagrindo pripažinti, kad jis teisiamas pirmą kartą, dėl ko tai sudaro kliūtį taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas. Apelianto ir jo gynėjų manymu, K. K. veiksmai tarpusavyje tampriai susiję, juos apima bendra tyčia, todėl, apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai K. K. padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip realią nusikalstamų veikų sutaptį. Šie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti.

8. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šioje byloje K. K. padarytos nusikalstamos veikos sudaro ne idealiąją, kaip tai vertina apeliantai, o realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Pagal teismų praktiką reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tuo tarpu ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose. Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-4-699/2015, 2K-138/2015). Nors, kaip teisingai nurodo apeliantas, jo padarytos nusikalstamos veikos laiko atžvilgiu ir sekė viena po kitos, tačiau K. K. neteisėtų veiksmų nejungė vieninga tyčia. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pirmuoju įvykdytu nusikaltimu K. K. vairuodamas transporto priemonę ir policijos pareigūnams nustačius neblaivumo požymius, vengė neblaivumo patikrinimo, o antruoju atveju sumanymas daryti naują nusikalstamą veiką kilo iš naujo tik šiam būnant policijos automobilyje, kaip galimai nusikaltimą padariusiam asmeniui, kuomet K. K. ir vėl ėmėsi neteisėtų veiksmų, siekdamas išvengti atsakomybės už pirmuosius veiksmus, t.y. K. K. sumanymas daryti naują nusikalstamą veiką kiekvieną kartą kilo iš naujo. Tai reiškia, kad jo tyčia buvo susiformavusi ne visumai nusikalstamų veikų, o atskiroms konkrečioms nusikalstamoms veikoms ( viena veika pasibaigė ir buvo daroma nauja veika). Todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad pirminiai neteisėti nuteistojo veiksmai buvo priežastimi, lėmusia bei suformavusia iki tol objektyviai neegzistavusį kaltinamojo tikslą padaryti tolesnius neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo.

9. BK 40 straipsnyje numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik jeigu yra visos šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurios detaliai aptartos skundžiamajame nuosprendį ir kurių apeliacinės instancijos teismas nebekartoja. Tačiau teismas gali taikyti BK 40 straipsnį tik esant visų šio straipsnio 2 dalyje išvardytų sąlygų visumai. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasmę asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-85/2008, 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-305/2011, 2K-138/2015, 2K-52-648/2017). Kadangi šiuo atveju K. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 227 straipsnio 2 dalyje, kurios tarpusavyje sudaro realiąją sutaptį, todėl jis pagrįstai nelaikytas asmeniu, pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje pagrįstai nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta aplinkybė.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad K. K. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas, ir netaikydamas BK 40 straipsnyje numatyto laidavimo instituto, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

11. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę K. K. laikėsi BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą bei bausmių bendrinimą ir paskyrė tinkamą bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta bauda tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek subendrinta, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų pavojingumą, nėra nei aiškiai per švelni, nei aiškiai per griežta.

Dėl BK 68 straipsnio taikymo.

12. Apeliaciniu skundu prašoma sutrumpinti šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą mažesniam laikotarpiui arba jos visai neskirti. Skunde nurodomos šį prašymą pagrindžiančios aplinkybės – apelianto darbo pobūdis ir specifika, kuri skaudžiai atsilieptų ir šeimos interesams bei egzistavimui.

13. Pagal teismų praktiką, BK 281¹ straipsnyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek turtinio pobūdžio, tiek ir susijusios su uždraudimu naudotis specialiąja teise baudžiamojo poveikio priemonės. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

14. Byloje nustatyta, kad nuteistasis K. K., policijos pareigūnams nustačius jo neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją alkotesteriu ir taip vengė neblaivumo patikrinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad sprendimas taikyti BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemonės atėmimą – ir jos taikymo trukmę, kuri nesiekia vidurkio (šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis – treji metai) pakankamai išsamiai motyvuotas. Apylinkės teismas siekdamas sulaikyti K. K. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ir paveikti jį, kad šis laikytųsi įstatymų, atsižvelgė į tai, kad apeliantas pasielgė itin neatsakingai, nes vairuodamas automobilį gyvenamųjų rajonų gatvėmis ir policijos pareigūnams nustačius akivaizdžius neblaivumo požymius (apeliantas neneigia faktinės aplinkybės, kad jis būdamas išgėręs vairavo automobilį), grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles, savo veiksmais sukeldamas realų pavojų eismo saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei. Teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantui paskirtos bausmės paskirtį įgyvendinti padės baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise, todėl, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu pagrįstai uždraudė K. K. naudotis specialiąja teise – teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams. Tokią išvadą pagrindžia ir K. K. elgesys nagrinėjamo įvykio metu – staigus važiavimo krypties pakeitimas pastebėjus policijos pareigūnus, teigimas, jog jis automobilio nevairavo ir neturi teisių vairuoti, nevienkartinis atsisakymas policijos pareigūnui pareikalavus leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai ir jam buvo išaiškintos atsisakymo pasitikrinti neblaivumą teisinės pasekmės. Tai rodo, kad K. K. vengdamas pasitikrinti neblaivumą ir atlikdamas tokius veiksmus suprato priešingą teisei savo neveikimo pobūdį ir norėjo taip veikti. Jis žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vengti neblaivumo patikrinimo (tai jis patvirtino apklausiamas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismuose). Be to, nors K. K. praeityje neteistas, tačiau jis ne kartą yra baustas už KET pažeidimus, taip pat ir kitus pažeidimus, kuriuos padarė būdamas neblaivus (ANK 72 str. 1 d.). Šios aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistojo asmenybę, todėl apygardos teismas sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, įvertinus padarytos veikos pavojingumą, nustatytas draudimo naudotis specialiąja teise terminas yra proporcingas ir adekvatus kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai.

15. Pasisakant dėl apelianto argumentų, susijusių su darbo pobūdžiu bei teisės vairuoti transporto priemones reikalingumu darbo funkcijoms atlikti bei šeimos poreikių tenkinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo bei savo artimųjų gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes. Skunde deklaruojami argumentai dėl apelianto šeimos interesų, egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau šios aplinkybės nesulaikė K. K. nuo itin pavojingo elgesio.

16. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas K. K. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų, o apylinkės teismo nustatytas dvejų metų specialiosios teisės atėmimo terminas yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai ir baudžiamųjų priemonių paskirčiai.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo.

17. Apeliaciniame skunde keliamas automobilio konfiskavimo klausimas. Nurodoma, jog automobilis yra šeimos turtas ir prašoma išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, taip pat keliamas klausimas ir dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, jei yra pagrindas, privalomai skiriama kaltininkui. Tai reiškia, kad turto konfiskavimas yra imperatyvus. Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Todėl nustačius, kad automobilis Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo K. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, jo konfiskavimas yra privalomas. BK 72 straipsnio nuostatos sistemiškai vertinamos ir su BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą nusikalstamos veikos įrankiai, priemonės ir nusikalstamos veikos rezultatai, atitinkantys BK 72 straipsnyje numatytus požymius, konfiskuojami. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių, priemonių bei rezultato konfiskavimo tikslai – kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį) privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje, jog įstatyme nurodytais atvejais turto konfiskavimo taikymas yra privalomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-35-719/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1173/2018), bei yra išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi pripažįstami atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018).

19. Nagrinėjamu atveju, policijos pareigūnams nustačius K. K. neblaivumo požymius, jis vengė neblaivumo patikrinimo (be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas yra neįmanomas). Todėl K. K. priklausantis automobilis (VĮ „Regitra“ pažymos duomenimis automobilio Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas-savininkas yra K. K., b. l. 27), pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Minėta priemonė turi ekonominę vertę, ją naudojant padaryta tyčinė nusikalstama veika, todėl, siekiant užkirsti kelią analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymą, transporto priemonę būtina konfiskuoti. Pastebėtina ir tai, jog automobilio vertė (pagal apeliantų pateiktą individualų automobilio vertinimą yra 16 000 Eur su PVM ir 13 224 Eur be PVM) negali būti laikoma išimtine aplinkybe, panaikinančia BK 72 straipsnio 2, 3 dalių taikymą, o deklaruojami turtiniai interesai negali būti vertinami kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018). Todėl neabejotina, kad K. K. priklausančios transporto priemonės konfiskavimas, siekiant įstatymo leidėjo suformuotų tikslų tinkamo įgyvendinimo, kriminalizavus veiką tam kas vengė neblaivumo patikrinimo ir baudžiamąją atsakomybę už šią veiką įtvirtinant BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, yra būtinas ir šiuo atveju nelaikytinas neproporcinga priemone.

20. Nepagrįstas apelianto prašymas konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią sumą. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog tuo atveju, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad automobilis priklausytų tretiesiems asmenis (ar kiti asmenys turėtų teisių į automobilį), ar kad jo nebūtų tikslinga konfiskuoti dėl kitų priežasčių. Esant nurodytoms aplinkybėms apelianto prašymas konfiskuoti automobilio vertę laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Dėl techninės klaidos ištaisymo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

21. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų pastebi, jog skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra padaryta akivaizdi techninė klaida nurodant, jog K. K. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, be kita ko, pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad jis, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus.

22. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Kaip matyti, šio straipsnio dispozicija sudaryta iš alternatyvių, nusikalstamą veiką atitinkančių, požymių. Viena iš jų, už kurią nuteistas K. K., yra transporto priemonės vairavimas esant nustatytiems neblaivumo požymiams ir vengimas neblaivumo patikrinimo. Šiuo atveju neblaivumo požymiai – stiprus alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuotumas, neadekvatus elgesys ir vengimas tikrintis neblaivumą, įrodyti ne tik paties nuteistojo K. K., bet ir nuosekliais liudytojų A. Š., E. Z., M. S. parodymais (b.l. 36,37; 41; 43) bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 4,5; 9; 11-17; 27; 47-53; 58). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio bei jo aprašomosios dalies motyvų aiškiai dėstoma, o ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nuteistajam K. K. nebuvo nustatytas konkretus neblaivumo laipsnis, nes jis atsisakė pasitikrinti savo neblaivumą (b.l. 9), o bylos medžiagoje tikslių duomenų apie tai, koks konkretus K. K. neblaivumo laipsnis buvo veikos padarymo metu (ar jis galėjo būti didesnis nei 1,5 promilės), nėra. Be to, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad K. K. atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją ir taip vengė neblaivumo patikrinimo, t.y. savo veiksmais sutrukdė nustatyti jo blaivumą ir nepagrįstai užkirto galimybę policijos pareigūnams aiškintis, ar jis vairavo neblaivus ar blaivus. Kelių eismo taisyklių 17 punktas nustato, kad policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus duomenis šios nutarties 21-23 punktuose, šalina iš skundžiamo nuosprendžio įrodymais nenustatytą ir nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui teisiškai nereikšmingą aplinkybę – vairavimą automobilio esant neblaiviame stovyje ir taip pažeidus Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas aptariamą aplinkybę vertina kaip akivaizdžią techninę klaidą, kurios ištaisymas šia nutartimi (BPK 308¹ straipsnis) nekeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmės. Nustatytina, kad K. K. nuteistas už tai, jog: jis 2019 m. birželio 12 d., apie 13.15 val., Vilniuje, nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus, numatančius, jog policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti techninę klaidą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir nustatyti, kad K. K. nuteistas už tai, jog: jis 2019 m. birželio 12 d., apie 13.15 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Audi S6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, atsisakė tikrintis iškvėptame ore etilo alkoholio koncentraciją, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimus, numatančius, jog policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka leistis patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų, ir taip vengė neblaivumo patikrinimo.

Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.