Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. C. (R. C.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. C. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. C. solidariai su R. B., nukentėjusiojo V. A. M. naudai priteista 50 eurų turtinės ir 1200 eurų neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteista ir R. B., tačiau nuosprendis jos atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl R. C. dalyvavimo plėšime

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas siekia paneigti fizinio smurto panaudojimo požymį, siekiant apiplėšti nukentėjusįjį. Apeliaciniu skundu teigiama, jog šis požymis, Vilniaus miesto apylinkės teismo laikytas įrodytu išskirtinai remiantis nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Visgi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad viso proceso metu V. A. M. parodymai buvo iš esmės nuoseklūs, be to, byloje yra ir kitų duomenų, iš kurių darytina išvada apie nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą (jėgą) siekiant jį apiplėšti. Atskirai nepasisakant dėl V. A. M. pastūmimo, kurio neneigia ir nuteistasis, šioje situacijoje akcentuotinas ir R. C. grūmimasis su nukentėjusiuoju bei jo rankų laikymas. Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu nurodė ne pats nukentėjusysis, tačiau nuteistoji R. B., kuri pabrėžė, kad bėgdama iš buto matė, kad R. C. laiko senuko rankas (1 t., b. l. 152). Apygardos teismas taip pat pažymi, kad ir pats R. C. to iš esmės neneigia – teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad R. B. išeinant iš buto, nepamena ar laikė V. A. M. už rankų, gali būti, kad laikė (2 t., b. l. 98-99). Teismo išvadą, kad smurtas buvo susijęs su siekiu apiplėšti nukentėjusįjį, patvirtina ir iš R. B. parodymų, kurių neneigia apeliantas, sekanti aplinkybė, kad nukentėjusiojo rankos buvo laikomos tuo metu, kai R. B. nešina televizoriumi išbėgo iš nukentėjusiojo buto, kas iš esmės leido R. B. užvaldyti svetimą turtą, realizuoti nusikalstamą sumanymą. Remiantis šiais duomenimis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas išvadą dėl fizinio smurto panaudojimo siekiant apiplėšti asmenį, padarė kruopščiai išanalizavęs bylos medžiagą ir nesiremdamas vien tik nukentėjusiojo parodymais, kurių patikimumu objektyvaus pagrindo abejoti taip pat nėra.

Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir dėl jo veikimo tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia plėšimo metu pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas ir nori jį užvaldyti. Šiuo atveju, tiesioginės tyčios siekiant užvaldyti V. A. M. priklausantį turtą požymio konstatavimas yra neatsiejamai susijęs su R. C. ir R. B. veikimo bendrininkų grupėje požymiu.

Apygardos teismas pabrėžia, kad bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24-25 straipsnių nuostatose. Taigi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Svarbu pažymėti, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip ir kada bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos padarymo, kad būtų galima konstatuoti esant bendrininkų susitarimui. Dėl to, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtinąjį bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje yra įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę bendros nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-275/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-229/2008 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017 ir kt.). Remiantis BK, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan., nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti (realizuoti) objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 2 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-102-396/2015).

Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktiką, baudžiamosios bylos medžiagą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio turinį, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantas, įžvelgia nusikalstamo susitarimo ir veikimo tiesiogine tyčia požymį R. C. veikoje. Teisėjų kolegija pirmiausia pabrėžia, jog apeliantas pasisakydamas dėl susitarimo tarp jo ir kitos nuteistosios nebuvimo, selektyviai bei dėsningai atrinko jo atžvilgiu palankių R. C. ir R. B. parodymų dalį. Apeliaciniame skunde aptariami R. C. parodymai, kurie neva rodo, jog su R. B. nebuvo pasiektas susitarimas dėl plėšimo, yra ne tik atrinkti selektyviai, tačiau ir prieštarauja nuteistosios R. B. parodymams. Anot apelianto, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, jis davė nuoseklius parodymus, kad R. B. išbėgus iš V. A. M. buto nešinai televizoriumi, jis sakė R. B. grąžinti televizorių, tačiau ši nesutiko. Tačiau teisiamojo posėdžio metu R. B. parodė, kad R. C. nesiūlė jai grįžti ir grąžinti televizorių, jie apie tokią galimybę nekalbėjo (2 t., b. l. 96). Šioje parodymų dalyje apeliacinės instancijos teismas, nemato pagrindo netikėti R. B., nes R. C. apeliaciniame skunde aptardamas savo duotus parodymus pats sau prieštarauja. Nuteistasis nurodo, jog prašė R. B. grąžinti televizorių nukentėjusiajam, tačiau jai nesutikus to padaryti, kartu su ja nuvažiavo į lombardą jį priduoti. Apeliantas teigia, kad į lombardo patalpas įėjęs nebuvo, nors teisme patvirtino, kad televizorių užstačius lombarde, jis iš R. B. gavo 1 eurą (apeliaciniame skunde teigiama, kad jis negavęs iš R. B. pinigų, po to kai buvo užstatytas televizorius). Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto teiginių nenuoseklumus vertina kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį, iškreipiant bylos nagrinėjimo metu objektyviai nustatytas faktines aplinkybes. Vertindama apelianto parodymų nenuoseklumą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu pagarsinus R. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šis nurodė, kad šie jo parodymai yra teisingi, o minėtų parodymų analizė rodo, kad R. C. matė kaip R. B. įbėgo į virtuvę, vėliau iš jos išbėgo nešina televizoriumi, kurį jie kartu nuvežė į lombardą (1 t., b. l. 72; 2 t., b. l. 99).

Atsižvelgiant į nusistovėjusią teismų praktiką ir nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu, pagrįstai nustatė R. C. ir R. B. bendrininkavimą apiplėšiant V. A. M. ir jų nusikalstamo susitarimo buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad R. C. veiksmai turėjo esminės reikšmės užvaldant svetimą turtą – grumtynės tarp jo ir nukentėjusiojo, sudarė sąlygas R. B. nesulaikomai pasišalinti su televizoriumi. Abejonės dėl to ar R. C. matė R. B. rankose televizorių jai bėgant iš buto, buvo pašalintos pirmosios instancijos teismo, taigi, R. C. suvokė, kad jo vaidmuo, net tiesiogiai neveikiant nusikaltimo objekto, nusikaltimo padaryme buvo reikšmingas. R. C. buvo aktyvus laikant V. A. M. rankas ir taip sudarė sąlygas R. B. pagrobti nukentėjusiojo turtą. Vėliau apeliantas kartu su R. B. vyko į lombardą žinodamas, kad užstatomas turtas įgytas nusikalstamu būdu. Iš R. B. jis gavo dalį piniginių lėšų, o visa tai rodo, kad nuo pat atvykimo pas nukentėjusįjį apeliantas pritarė R. B. atliekamiems veiksmams ir buvo nusikalstamos veikos bendravykdytojas. Apeliacinio skundo argumentų kontekste teismas pastebi, kad net ir tuo atveju, jei iki atvykimo pas nukentėjusįjį nebuvo siekio pagrobti svetimo turtą, vėliau R. C. neabejotinai suvokė R. B. veiksmų neteisėtumą, atliko nusikaltimui pabaigti reikšmingus veiksmus (grūmėsi ir laikė nukentėjusiojo rankas, taip sudarė sąlygas veikti R. B. bei neišreiškė prieštaravimo dėl neteisėtų R. B. veiksmų). Taigi Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai R. C. pripažino plėšimo, įsibrovus į patalpą, bendravykdytoju ir jo veikoje konstatavo veikimo tiesiogine tyčia požymį, todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio naikinti bei R. C. išteisinti nėra pagrindo.

Pripažinus, jog pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas nėra jokio pagrindo atmesti nukentėjusiojo civilinį ieškinį, nes nusikalstamais veiksmais padaryta žala privalo būti atlyginta. Taigi civilinio ieškinio klausimas betarpiškai susijęs su BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimu R. C. veikoje. Apeliaciniame skunde atskirai dėl priteisto žalos dydžio nepasisakoma, jis, teisėjų kolegijos nuomone, teisingas ir nėra aiškiai per didelis.

Dėl apeliantui paskirtos bausmės

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

R. C. padarė 1 (vieną) baigtą tyčinį sunkų nusikaltimą. Šio nusikaltimo tikslas – turtinė nauda, asmuo veikė tiesiogine tyčia. Vilniaus miesto apylinkės teismas R. C. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, kad jis veikė bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nebuvo, šios aplinkybės buvo įvertintos skiriant bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismas R. C. skirdamas bausmę, tinkamai įvertino ir pastarojo asmenybę, jog kita bausmės rūšimi BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų pasiekti nėra įmanoma. Pažymėtina, kad jam inkriminuojamą nusikaltimą R. C. padarė tuo metu, kai teistumas už ankstesnę nusikalstamą veiką nebuvo išnykęs, tai yra ankstesnės bausmės R. C. nepadarė teigiamos įtakos. Iš bylos medžiagoje esančios informacijos apie R. C. matyti, kad jis teistas net 9 kartus, iš jų net 8 kartus už vagystes arba pasikėsinimus įvykdyti vagystę. Be to, R. C. daugybę kartų baustas administracine tvarka, o tarp pažeidimų dominuoja Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 50 straipsnyje (smulkusis svetimo turto pagrobimas) numatytas pažeidimas (1 t., b. l. 97-105). Šios aplinkybės rodo tipinį ir neteisėtą apelianto pragyvenimo būdą bei elgesio modelį.

Teismas konstatuoja, kad ankstesnės R. C. taikytos teisinio poveikio priemonės, nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai, o šiuo atveju toliau darė veiką, kuria kėsinamasi į nuosavybės teisę, be to, tą darė vartojant smurtą. Taigi nagrinėjamoje byloje teismo paskirta griežtesnė bausmė už sunkesnę nusikalstamą veiką yra visiškai pagrįsta. Teismas pastebi, kad už R. C. inkriminuotą BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, pagal baudžiamąjį įstatymą baudžiama vienintele be alternatyvų numatyta laisvės atėmimo bausme iki 7 metų. Laisvės atėmimo bausmės vidurkis už šį nusikaltimą yra 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų. Šioje byloje buvo nustatyta R. C. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikimas bendrininkų grupėje, tačiau apeliantui skirta kiek mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Turint omenyje nuteistojo asmenybę ir ankstesnius teistumus, aiškią įstatymo leidėjo poziciją, jog bausmė esant nusikaltimų recidyvui turi griežtėti, paskirta bausmė nėra per griežta.

Pasisakydama dėl galimybės nuteistajam atidėti bausmės vykdymą, kolegija pažymi, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad jis atitinka formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas. Visgi, apelianto argumentai, kad jis po paskutinės padarytos nusikalstamos veikos daugiau nusikalstamų veikų nepadarė; bando keisti savo gyvenimą, atsisakyti priklausomybės nuo alkoholio; kritiškai vertina savo elgesį, kolegijos vertinimu, nors ir vertinami pozityviai, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės ir duomenys apie nuteistojo asmenybę aiškiai rodo, kad bausmės tikslai, ypatingai siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir apsaugoti visuomenę nuo sistemingo nusikalstamo veikimo, gali būti pasiekti tik paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nuosprendis, kuriuo apeliantas pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. C. (R. C.) apeliacinį skundą atmesti.