Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, Lietuvos pilietis, dirbanti G. B. individualioje įmonėje, vadybininku, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

R. B. 2018 m. liepos 22 d., 9.35 val. sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini) konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu T. Z. į veido sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas odos nubrozdinimus kaklo srityje bei muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra R. B. pareiškimas, kuriuo jis pranešta apie jo užpuolimą. (ikiteisminio tyrimo medžiaga l. 5-6);

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad R. B. klinikiniais duomenimis konstatuota galvos sumušimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, astenovegetcinis sindromas, galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas. Kadangi R. B. klinikiniais duomenimis konstatuoti galvos sumušimas, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, astenovegetacinis sindromas, galvos smegenų kraujotakos nepakankamumas paremti tik nukentėjusiojo nusiskundimais, o objektyvių sužalojimų nekonstatuota, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas. Jei R. B. buvo suduoti smūgiai į galvos, krūtinės, rankų sritis, tai dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą. (ikiteisminio tyrimo medžiaga l. 37).

2019 m. sausio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartis, kuria atmestas R. B. skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. (ikiteisminio tyrimo medžiaga l. 186-187).

Dėl įrodymų vertinimo

Išklausius teisme nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, įvertinus byloje esančią specialisto išvadą bei kitą surinktą ir teisiamajame posėdyje ištirtą medžiagą, teismas sprendžia, jog šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, jog kaltinamajame akte nurodytu laiku ir vietoje, būtent kaltinamasis R. B. tyčia smūgiavo T. Z. į veidą, padarydamas muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimus kaklo srityje.

Viso proceso metu kaltinamasis R. B. teigė, kad jis smūgiu nesudavė, jie abu įvykio vietoje sukonfliktavo ir susikibo, galėjo tik netyčia trinktelėti nukentėjusiajam į veidą. Tačiau teismas negali šių kaltinamojo parodymų laikyti patikimais ir teisingais, nes jie prieštarauja kitai byloje surinktai ir ištirtai medžiagai. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) kuri buvo atlikta 2018 m. liepos 23 d., tai yra vieną dieną po įvykio, nurodyta, kad T. Z. konstatuota žaizda apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kaklo srityje. (1 t., b.l. 35). Ištyrus byloje esančius įrodymus teismui nekyla abejonių, kad šie sužalojimai buvo padaryti nagrinėjamo įvykio metu. Jau pirminiame pranešime BPC nukentėjusysis T. Z. nurodė, kad jį užpuolė pažįstamas asmuo, nurodė konkrečius sužalojimus – prakirto lūpą, prašė medicininės pagalbos. Į įvykio vietą nuvykus policijos pareigūnams G. S. ir I. K., jie įvykio vietoje pamatė T. Z. su akivaizdžiais, jau pranešimo metu nurodytais, sužalojimais. Apklausus posėdžio metu pareigūnus G. S. ir I. K., šie nurodė, kad atvykus pamatė kruviną T. Z., su suplėšytais žaliais marškinėliais, asmuo atrodė sužalotas. Šios aplinkybės buvo nurodomos ir tolimesnėse nukentėjusiojo T. Z. apklausose, akistatos metu, liudytojo A. Z. parodymuose, kuriuose jis patvirtino tai, kad matė sūnų po įvykio, veidas buvo sumuštas, marškinėliai suplėšyti. Šios aplinkybės yra užfiksuotos įvykio metu atliktos asmens apžiūros protokole, padarytose fotonuotraukose, kur akivaizdžiai matomi T. Z. sužalojimai (1 t., b.l. 36-40). Asmens apžiūra buvo atlikta praėjus trumpam laiko tarpui po įvykio. Teismas neturi pagrindo abejoti T. Z. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, neprieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams, juos patvirtina specialisto išvada, kurioje patvirtinti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Liudytojas K. P. nurodė, kad matė, jog prie sandėlio stovėjo R. B. automobilis, lyg jį matė išlipusį iš automobilio. Nors bylos nagrinėjime nekyla ginčas dėl to, kad R. B. buvo įvykio vietoje, tačiau K. P. parodymai patvirtina, kad tuo metu kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Netrukus po to atvyko policija. Esant įvykio vietoje dviem asmenims - kaltinamajam ir nukentėjusiajam akivaizdu, kad tik šie asmenys galėjo suduoti vienas kitam. Šioje byloje nekyla abejonių, kad T. Z. buvo sužalotas, tad įvykio vietoje buvus tik R. B., logiška daryti išvadą, jog smūgis buvo suduotas būtent jo.

Tuo tarpu kaltinamojo R. B. paaiškinimai ir parodymai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu. Pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos numeriu kaltinamasis teigė, kad jį užpuolė, jie susimušė. Apie jam padarytus sužalojimus jis nepranešė, medicininės pagalbos atsisakė. (1 t., b.l. 52-53). Pareigūnai nurodė, jog jiems atvykus į įvykio vietą, jie padarytų akivaizdžių sužalojimų R. B. nematė. Pats R. B. nurodė, kad jam buvo taip pat suplėšyti marškinėliai, tačiau jis jų neišsaugojo, kas leidžia manyti, kad asmuo nebuvo suinteresuotas pateikti visus galimus įrodymus, ir nebuvo galimybių nustatyti kaltinamojo nurodomų aplinkybių. Tai, kad pareigūnai nepastebėjo R. B. sužalojimu, negalima laikyti, jog pareigūnai netinkamai atliko pareigas, ar ignoravo R. B., nes jo galimi sužalojimai nebuvo akivaizdūs. Pats R. B. pranešdamas apie įvykį, nejautė medicininės pagalbos poreikio, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti specialisto išvada, patvirtina, jog R. B. nustatyti sužalojimai paremti tik pačio asmens nusiskundimais, objektyvių jo sužalojimų nebuvo konstatuota. Tad neabejotina, jog nesant išorinių sužalojimų, kurių nenustatė ir medicinos specialistai, tokių sužalojimų negalėjo matyti ir į įvykio vietą atvykę pareigūnai (ikiteisminio tyrimo medžiaga l. 37). Be to, R. B. nurodomos įvykio aplinkybės neatitinka nuoseklios įvykio sekos, tai yra pradžioje jis teigia, kad asmenys susimušė, vėliau nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į galvą, nors byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų jam galimai padarytus sužalojimus.

Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis ir jo gynėjas siekė parodyti policijos pareigūnų šališkumą tiriant įvykio aplinkybes, tačiau teismas konstatuoja, jog akivaizdaus pareigūno šališkumo ir netinkamo bylos nagrinėjimo nenustatyta. Byloje buvo teigiama, kad T. Z. giminaitis yra pareigūnas, todėl visada visi tyrimai yra palankūs nukentėjusiajam. Iš bylos duomenų žinoma, kad galimas nukentėjusiojo giminaitis dirba Šakių rajono policijos komisariate, tuo tarpu po pirminių veiksmų byloje atlikimo, ikiteisminį tyrimą byloje atliko Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, kas parodo, jog tyrimą atliko jokio giminystės ryšio su proceso dalyviais neturintys pareigūnai.

Bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad pirminiuose medicininiuose dokumentuose buvo padaryta techninė klaida, nurodant, jog T. Z. buvo sužalota viršutinė lūpa. (1 t, b.l. 32). Vėliau specialisto išvadoje buvo įrašyta, jog pirminiuose dokumentuose padarytą klaidą. Teismui nekyla abejonių, jog ši klaida padarytam sužalojimui, ar veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes nėra abejonių, jog šio įvykio metu sužalota buvo apatinė lūpa. Specialistė nukentėjusįjį apžiūrėjo praėjus labai trumpama laiko tarpui po įvykio, tad akivaizdu, kad asmeniui negalėjo taip greitai užgyti padarytas sužalojimas. Be to, byloje esančios asmens apžiūros metu padarytos fotonuotraukos, patvirtina aplinkybę, kad sužalota apatinė lūpa.

Teismas atsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis mano, kad tiek byloje esanti specialisto išvada, tiek nukentėjusiojo, liudytojų A. Z., K. P., pareigūnų G. S., I. K. parodymai papildo ir patvirtina vieni kitus, todėl manytina parodo teisingą įvykių seką. Šie nurodyti byloje esantys duomenis, teismui nekelia abejonių savo teisingumo, tad teismas jais neabejoja ir mano, kad nėra pagrindo jais nesiremti nustatant teisingas įvykio aplinkybes.

Bylos nagrinėjimo metu buvo peržiūrėti šalių pateikti vaizdo įrašą. Šie vaizdo įrašai neturi įrodomosios reikšmės dėl įvykio, kuris nagrinėjamas šioje byloje, tačiau jie patvirtina, jog santykiai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo yra konfliktiški ir tęsiasi ilgą laiką. (2 t., b.l. 89).

Prie bylos buvo pridėta ikiteisminio tyrimo medžiaga, kurioje T. Z. buvo pareikštas įtarimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl padarytų sužalojimų R. B. Teismas atkreipia dėmesį, jog byla gali būti nagrinėjama tik kaltinimo pateiktose ribose. Pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje tyrimas atliktas dėl R. B. padarytų sužalojimų, bei yra nutrauktas galutine ir neskundžiama Kauno apygardos teismo nutartimi, todėl šioje byloje teismas neturi pagrindo nagrinėti tyrime nustatytų aplinkybių ir vertinti jau priimtų galutinių sprendimų.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į nurodytą, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo veika pagrįstai ir teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai. Būtina sąlyga nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal minėto straipsnio 1 dalį yra konstatavimas, kad asmeniui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teismas šiam faktui konstatuoti remiasi specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad T. Z. padaryti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Dėl veikos kvalifikavimo

Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo atstovas advokatas Dainius Dargevičius pateikė prašymą 92 t., b.l. 97-100) kaltinamojo R. B. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Savo prašyme atstovas nurodo, kad R. B. turi būti kaltinamas tuo, jog savavaldžiavo, o būtent: realizuodamas tariamą nuosavybės teisę į pastato – sandėlio dalį, esančią (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą trukdyti naudotis pastatu – sandėliu, bei įbauginti ir priversti T. Z., jog šis nebesinaudotų jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu – sandėliu, 2018 m. liepos 22 d. apie 9.35 val. artėdamas prie T. Z. ir klausdamas ką T. Z. veikia jo pastate ir ar jam priklauso pastatas – sandėlis, tyčia sudavė kumščiu T. Z. į veido sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas odos nubrozdinimus kaklo srityje bei muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Susipažinus su nukentėjusiojo atstovo advokato Dainiaus Dargevičiaus pateiktais argumentais, teismas konstatuoja, jog byloje nėra pakankamai duomenų, kurie leistų konstatuoti R. B. veiksmuose BK 294 straipsnio 2 dalies požymius.

Teismų praktikoje yra aiškinama, kad pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Teismų praktikoje aiškinama, kad atsižvelgiant į tai, kad teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis. Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, nagrinėjamos bylos kontekstą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl keliamų reikalavimų, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

Šioje byloje nukentėjusiojo atstovas prašė R. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Tai yra, kad realizuodamas tariamą nuosavybės teisę į pastato – sandėlio dalį, esančią (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą trukdyti naudotis pastatu – sandėliu, bei įbauginti ir priversti T. Z., jog šis nebesinaudotų jam nuosavybės teise priklausančiu pastatu – sandėliu, 2018 m. liepos 22 d. apie 9.35 val. artėdamas prie T. Z. ir klausdamas ką T. Z. veikia jo pastate ir ar jam priklauso pastatas – sandėlis, tyčia sudavė kumščiu T. Z. į veido sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas odos nubrozdinimus kaklo srityje bei muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šiuo atveju nurodoma, kad nukentėjusysis patyrė fizinę prievartą, kuri pasireiškė smūgio sudavimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, taip pat ir prašyme perkvalifikuoti veiką nėra duomenų apie patirtą didelę žalą. Šio tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu nebuvo renkami ir tiriami įrodymai, kurie patvirtintų, esant didelei žalai. Šis požymis nėra motyvuojamas ir aptariamas visoje bylos medžiagoje. Atsižvelgiant į teismų praktiką teismas konstatuoja, kad R. B. veikoje nėra didelės žalos požymių, nes vien smūgio sudavimas nereiškia, kad padaryta didelė žala.

Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad nors galbūt formaliai būtų galima aiškinti, kad R. B. gynė tariamą teisę, tačiau bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti duomenys, jog dėl ginčijamo pastato vis dar vyksta civiliniai ginčai, byloje nėra galutinio sprendimo, kuris patvirtintų neabejotiną T. Z. nuosavybės teisę, atitinkamai R. B. tėvo tariamą teisę. Iš bylos medžiagos žinoma, kad konfliktai kyla dėl pastato, kurio dalis galimai priklauso R. B. tėvui, kita dalis T. Z. tėvui. Bylos nagrinėjimo metu R. B. ir G. B. nurodė, jog jie turi dokumentus, patvirtinančius jų nuosavybę į pastatą, tuo tarpu T. Z. pateikė dokumentus, kurie patvirtina jo nuosavybę į pastatą. Apklausos metu G. B. nurodė, kad jis tik vėliau sužinojo, kad T. Z. turi dokumentus, kurie patvirtina jų nuosavybę. Tad įvykio metu R. B. suvokė, jog jo tėvas turi teisę į pastatą, nes jie nebuvo supažindinti su dokumentais, kurių pagrindų nuosavybės teisė priklauso kitiems asmenims. Tad teismas turėtų konstatuoti, jog įvykio metu R. B. nesuvokė, jog jis neturi teisinio pagrindo reikalauti užtikrinti jam nuosavybės teisių, tad jei būtų nustatomi nusikaltimo sudėties požymiai, akivaizdu, kad R. B. gynė ne tariamą, o jo suvokimu jo turimą nuosavybės teisę, tad darytina išvada, kad nėra tariamos teisės nusikaltimo sudėties požymio. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nebuvo tirta nusikalstama veika, kurios požymiai numatyti BK 294 straipsnio 2 dalyje, nėra surinktina ir ištirta įrodymų, kurie patvirtintų būtinus šiai nusikalstamai veikai požymius – didelės žalos, tariamos teisės ir pan., teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo R. B. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Dėl bausmės dydžio

Skiriant bausmę būtina laikytis BK 54 straipsnio numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmių rūšys yra – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. R. B. anksčiau neteistas, todėl pagal BK 55 straipsnio reikalavimus jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Kadangi teisiamasis dirba, todėl viešųjų darbų bausmę skirti netikslinga, o bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant laisvės apribojimo bausmę.

R. B. įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, įvykdytas nusikaltimas pripažintinas baigtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog R. B. suvokė atliekantis neteisėtus veiksmus ir juos vykdė, tai parodo kaltinamojo požiūrį į visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas ir jų ignoravimą. R. B. yra dirbantis, neteistas, baustas administracine tvarka. R. B. asmenybę charakterizuojantys duomenys, leidžia daryti išvadą, kad neigiamai asmenį charakterizuojančių duomenų nėra, duomenų apie per metus padarytus administracinius nusižengimus nėra, tad kaltinamojo atlikti veiksmai vertintini kaip vienkartinė spontaniška reakcija į susiklosčiusią situaciją, ilgą laiką besitęsiančius konfliktus.

BK 61 straipsnis įpareigoja skiriant bausmę atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. R. B. veiksmuose nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes skirtina bausmė atitinkanti numatytos bausmės vidurkį. Inkriminuotų nusikaltimų sankcijose nėra nurodytos laisvės apribojimo dydžio ribos, tad jos dydis nustatytinas atsižvelgiant į BK 48 straipsnio 2 dalies nurodytus dydžius. Šiame straipsnyje nurodoma, jog už laisvės apribojimą gali būti skiriamas nuo 3 mėnesių iki 2 metų, taigi artima sankcijos vidurkiui bausmės dydis yra 1 metų laisvės apribojimo bausmė. BK 48 straipsnio 4 dalyje nurodomo, jog paskyrus asmeniui laisvės apribojimo bausmę, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus.

Atsižvelgdamas į tai, kad R. B. yra dirbantis, jam skirtinas įpareigojimas dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Be to vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi bei atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo pobūdį teismas nutaria kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusysis T. Z. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 1500 Eut neturtinės žalos ir 555 Eur turtinės žalos atlyginimo. (1 t. b. l. 155-158).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla.

Nukentėjusiojo T. Z. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kaltinamasis R. B. suduodamas smūgį padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostata – neturtinė žala - tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir pan. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog sprendžiant nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, privalu atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, į padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala gali pasireikšti tiek fizinio pobūdžio (fizinis skausmas, kūno sužalojimas, juos lydintys nepatogumai ir pan.), tiek dvasinio pobūdžio (dvasiniai išgyvenimai, emocinė depresija, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, ir pan.) padariniais. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką jie turės nukentėjusiojo visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Asmens sužalojimo ar susargdinimo atveju įvertinamas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-551/2013).

Baudžiamosios bylos medžiaga objektyviai nustatyta, jog kaltinamojo R. B. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam T. Z. padaryti kūno sužalojimai, ko pasėkoje, nukentėjusiojo sveikata buvusi sutrikdyta nežymiai. Nukentėjusysis T. Z. nurodė, kad dėl nusikalstamų kaltinamojo veiksmų patyrė didelį skausmą tiek paties įvykio metu, tiek po įvykio patirtais nepatogumais, išgyvenimus.

Vertinant nukentėjusiajam padarytus kūno sužalojimus, konstatuotina, jog dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusysis T. Z. neabejotinai patyrė fizinį skausmą ir patyrė jį tiek įvykio metu, tiek ir po įvykio. Tai suponuoja nukentėjusįjį patyrus ir dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, neigiamą emocinę būseną. Spręsdamas priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas atsižvelgia ir į tai, kad ši nusikalstama veika padaryta tyčine kaltės forma. Teismų praktikoje ir teorijoje laikytina, jog neatsargios veikos atveju padaroma mažesnė neturtinė žala, nei asmeniui veikiant tyčia. Vertinant tai kas išdėstyta, atsižvelgiant į susiformavusią praktiką tokio pobūdžio bylose (Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-532-319/2018) ir nustatant neturtinės žalos dydį, laikytina, jog šiuo atveju priteisti nukentėjusiojo T. Z. įvardintą 1500 Eur sumą neturtinei žalai atlygini yra pagrindas, todėl ši prašoma priteisti suma priteistina. Tokio dydžio žalos nustatymą sąlygoja ir šalies ekonominio gyvenimo rodikliai, bendras pragyvenimo lygis, būtinybė atsižvelgti į visuomenės interesą, išlaikyti tam tikrą nukentėjusiojo asmens ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyrą.

Nukentėjusysis T. Z. jam padarytai turtinei žalai atlyginti pareiškė 555 Eur dydžio civilinį ieškinį ir nurodė, kad ieškinio dydį sudaro būsima 520 Eur suma už rando panaikinimą, 35 Eur suma jo sumokėta UAb „Grožio chirurgija“ už konsultaciją ir būsimo gydymo plano sudarymo. Šiam ieškiniui pagrįsti, nukentėjusysis pateikė 35 Eur sumokėjimo kvitą (1 t., b.l. 160) ir 2018 m. spalio 5 d. UAB „Grožio chirurgija“ pažymą apie tai, kad jam rekomenduojamas 520 Eur vertės rando gydymas. (1 t., b.l. 159).

CK 6.249 str. 1 d. turtine žala laiko turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesiogines išlaidas) ir negautas pajamas. Deliktinės atsakomybės taikymo metu, atlyginami yra tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu yra susiję su neteisėtais veiksmais (CK 6.247 str.). Baudžiamieji įstatymai turtine žala laiko nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą, materialinius nuostolius, kuriuos nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė ir išlaidas, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes, tad nukentėjusysis, patyręs dėl nusikalstamos veikos turtinę žalą, teisę į josios atlyginimą, turi, tačiau, ją turėdamas, nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį, privalo įrodyti.

BPK 109 straipsnyje nurodoma, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Tačiau toks ieškinys turi būti pagrįstas. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkina arba jį atmeta remdamasis įrodymais dėl ieškinio pagrįstumo ir dydžio. Nors šioje byloje įrodyta, kad R. B. tikrai padarė T. Z. nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jokių duomenų apie jam padarytą turtinę žalą ar dėl to turėtus nuostolius nukentėjusysis nepateikė. T. Z. teismui pateikė tik UAB ,,Grožio chirurgijos“ pažymą apie tai, kad chirurginis rando gydymas ateityje kainuotų iš viso 520 Eur, o šios klinikos konsultacijos kaina yra 35 Eur. Tačiau remiantis teismų praktika teismas konstatuoja, kad konsultuotis nurodytoje klinikoje nukentėjusiajam nebuvo būtinumo. Be to, nėra jokių duomenų ir apie tai, kad nukentėjusysis tikrai turės jo nurodomas išlaidas ir ar iš viso kreipsis į kokias nors gydymo įstaigas. Ieškinyje, kuris pateiktas 2018 m. gruodžio 17 d., T. Z. nurodo, kad dėl rando pašalinimo kreipsis, kai galutinai sugis padarytas sužalojimas. Tačiau užsitęsus bylos nagrinėjimui, tikėtina, kad sužalojimai jau sugijo, tačiau nebuvo pateikta papildomų duomenų, kad asmuo dar kartą kreipėsi į gydymo įstaigą dėl gydymo pradėjimo, arba kad gydymas jau pradėtas. Po sužalojimo padarymo praėjo jau beveik metai laiko, o į gydymo įstaigas nebuvo kreiptasi iki nuosprendžio priėmimo. Šios aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusysis dėl rando šalinimo procedūrų į gydymo įstaigas nesikreipė ne dėl materialinių, o visai dėl kitų priežasčių, ir kad jis pats tų medicininių procedūrų atlikimu tiesiog nesuinteresuotas. Jeigu nukentėjusysis ateityje ir apsispręstų šalinti rando pėdsakus, tai tikrosios jo būsimos išlaidos šiuo metu dar nėra žinomos. Bet kuriuo atveju, T. Z. šiuo metu nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jam padarytą turtinę žalą ir šioje dalyje teismas jo ieškinį atmeta. Tuo pačiu teismas pažymi, kad šis sprendimas neužkerta kelio nukentėjusiajam reikalauti iš nuteistojo atlyginti jo realiai turėtas gydymo išlaidas ateityje. Apsisprendus kreiptis į gydymo įstaigas dėl rando pėdsakų šalinimo, dėl turėtų gydymo išlaidų atlyginimo T. Z. galės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-234/2006; Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-493-120-2012).

Dėl proceso išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė.

Byloje pateikti duomenys, kad T. Z. pagal susitarimą atstovavo advokatas Dainius Dargevičius (1 t., b.l. 161), kuris dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose, pateikė civilinį ieškinį byloje, prašymą pakeisti kaltinimą byloje. Byloje esančiame civiliniame ieškinyje prašoma atlyginti ir išlaidas, turėtas dėl advokato teiktų paslaugų. Kaip matyti iš pateiktų į bylą kvitų (1 t., b.l. 161-162, 2 t. b..13-14,104-106, 117-119, 139-140) už atstovavimą advokatui sumokėjo 1350 Eur. Iš pateiktų sąskaitų matyti, kad advokatui buvo sumokėta už prašymo pakeisti kaltinimą parengimą 100 Eur. Kadangi teismas nustatė, kad šis prašymas netenkintinas, tad šios išlaidos nepriteistinos. Taip pat teismas atsižvelgia į tai, kad prašymas pakeisti kaltinimą buvo pateiktas posėdžio metu, dėl ko buvo paskelbta pertrauka. Tesimas laiko, jog prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, tokiu būdu iki paskirto posėdžio kaltinamasis ir jo gynėjas būtų turėjęs galimybę pasirengti gynybai, atitinkamai būtų išvengta papildomų išlaidų dėl atvykimo į dar vieną posėdį, todėl teismas mažina patirtas išlaidas 150 Eur dydžiu, kuris nurodomas už atvykimą į teismo posėdį. Atsižvelgiant į nurodytą teismas mažina patirtas bylinėjimosi išlaidas 250 Eur dydžiu ir 1100 Eur suma pripažintina proceso išlaidomis ir priteistina iš kaltinamojo R. B. (BPK 103 straipsnis, 105 straipsnis).

Įvertindamas tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis BPK 297 - 305 straipsnius, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. B. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės terminą dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per bausmės laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Nukentėjusiojo T. Z. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš R. B. nukentėjusiojo T. Z. naudai priteisti 1500 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.

Kitoje dalyje civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, atmesti.

Nukentėjusiojo T. Z. patirtas 1100 (tūkstančio šimto) Eur išlaidas už advokato atstovavimą teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas išieškoti iš R. B. nukentėjusiojo T. Z. naudai

Nuosprendis per 20 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmuose.