Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Algirdo Jaliniausko ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį:

bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo,

dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

E. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL, t. y. 250,00 (dviejų šimtų penkiasdešimties) eurų, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią privalo įmokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str., 65 str. 1 d. 1 p. b) papunkčio, pagrindu, į paskirtosios galutinės laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas (1 diena), ir E. L. paskirtos galutinės laisvės apribojimo bausmės laikas sumažintas 2 (dviem) dienomis.

Priteista iš E. L. R. L. naudai 1500,00 (tūkstantis penki šimtai) eurų neturtinei žalai atlyginti ir 600,00 (šeši šimtai) eurų atstovavimo išlaidoms atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 2 d., apie 13.45 val., adresu (duomenys neskelbtini) , esančiame dviračių parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus kabinete, abejomis rankomis iš nugaros sugriebęs už pečių R. L. du kartus ją trenkė į sieną, laikydamas nukentėjusiąją už pečių išstūmė ją į koridorių, po ko ji atsitrenkė į įvairius daiktus, nepaleidęs bloškė į žemę, po ko nukentėjusioji nukrito ant grindų, tokiu būdu smurtaudamas R. L. padarė muštinę žaizdą galvoje, odos nubrozdinimus kairio žasto srityje, kairio kelio srityje, poodines kraujosruvas abiejuose keliuose, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas E. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad jo kaltė dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos neabejotinai įrodyta byloje surinktų duomenų visuma. Nors apeliantas ir neigė padaręs šį nusikaltimą, teismas nustatė, kad byloje surinktų ir išanalizuotų įrodymų visuma patvirtina jo kaltę. Nuteistojo pozicija jam pareikšto kaltinimo atžvilgiu teismo buvo įvertinta kritiškai, kaip siekis išvengti atsakomybės.Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu ir prašo jį panaikinti bei priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, o pripažinus, kad įrodymų jo kaltei pagrįsti pakanka, prašo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo (BK 37 str.).

Motyvuojamoji dalis

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo nuosprendį.Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl įrodymų vertinimo

Nuteistasis apeliaciniame skunde iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu jo veiksmuose buvo nustatyti BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymiai. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, o jo išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis kaltinamojo, tiek nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, specialisto pateiktomis išvadomis bei parodymais. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto.

6.2. Apeliaciniame skunde nuteistais nuosekliai laikėsi pirmosios instancijos teisme pateiktos versijos, tvirtindamas, kad jis kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis R. L. nemušė, jo įsitikinimu kaltinimas išgalvotas, jis nepasitvirtino. Su tokiais skundo argumentais apeliacinis teismas sutikti negali. Priešingai nei teigia apeliantas, jo kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstai buvo grindžiama ne tik nukentėjusiosios R. L., bet ir liudytojų A. B., J. Š., G. M., Š. S. parodymais, specialistės Zofijos Makšimaitės teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais ir jos pasirašytos specialisto išvados duomenimis, kita bylos medžiaga. Apeliantas skunde nurodė, kad nukentėjusiosios parodymų teismas negalėjo vertinti kaip objektyvių, atsižvelgiant į priešiškus jų tarpusavio santykius, tačiau iš nuodugnios įrodymų analizės matyti, kad R. L. parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad, įvertinus abiejų pusių pozicijas, matyti, jog santykiai tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios po skyrybų yra priešiški, todėl kiekvienos šalies poziciją reikia vertinti labai atidžiai, tačiau pažymi, kad vien dėl tokių aplinkybių nei vieno jų parodymai negali būti laikomi šališkais ir neteisingais. Be to, pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusioji ir nuteistasis, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti E. L. ir R. L. parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent ne apelianto, o nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą, ką būtent ir padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios nuosekliai nurodė visų jo atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nukentėjusioji tuoj po to, kai apeliantas panaudojo prieš ją smurtą, prie jos priėjusiam liudytojui A. B. pasakė, kad E. L. ją pastūmė, trenkė į sieną, prašė iškviesti policiją, pagalbos telefonu ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnui išdėstė jos sužalojimo aplinkybes. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų P. K., M. S., I. Z. parodymai, kad nukentėjusioji verkė, sakė jiems, kad turėjo konfliktą su vyru, kad jai skauda galvą, M. S., I. Z. parodymai, kuri teigė mačiusi jos galvoje sužalojimą, jai bėgo kraujas, P. K. parodymai, kad nors sužalojimo pas nukentėjusiąją ir nematė, tačiau moteris buvo išsitepusi krauju, duomenų visumos kontekste tik patvirtina nukentėjusiosios išdėstytą jos sužalojimo versiją. Apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiosios parodymų patikimumu duoda pagrindo abejoti garso įrašas į Bendrojo pagalbos centrą, bei pokalbio turinio apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog bendrojo pagalbos centro darbuotojai R. L. taip pat nurodė kitas jos sumušimo aplinkybes, nei ji teigė liudytojams, policijos pareigūnas. Su tokiu argumentu taip pat negalima sutikti, nes ir šiame įraše užfiksuotas jos pranešimas tik patvirtina, jog ji nurodė iš esmės tas pačias jos sužalojimo aplinkybes.

6.4. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas neanalizavo jo tariamos tyčios turinio, tik konstatavo, kad nusikalstamą veiką jis padarė netiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija pritaria nuosprendyje padarytai išvadai dėl nustatytos apelianto tyčios formos. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Netiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti jame numatyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-151-697/2016 ir kt.). Šioje byloje nustatyta, kad apelianto ir nukentėjusiosios konflikto metu, E. L. paėmęs R. L. už pečių trenkė į sieną, stūmė ją pro duris ir bloškė į žemę, dėl ko ji patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis norėjo, kad atsirastų tokie padariniai, tačiau jo veiksmų pobūdis leidžia neginčijamai spręsti, jog jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų tokie padariniai gali atsirasti ir sąmoningai leido jiems atsirasti. Įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuojama, jog nors pirmosios instancijos teismas ir neaptarė apelianto veiksmų tyčios turinio, tačiau padarė pagrįstą išvadą, jog E. L. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl BK 37 str. nuostatų taikymo

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus jį smurtavus prieš R. L., dėl jai padarytos žalos dydžio (sužalojimai sukėlė trumpalaikį ir nežymų sveikatos sutrikdymą) veika laikytina mažareikšme ir yra pagrindas taikyti jam BK 37 straipsnį. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija taip pat atmeta.

7.1. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/20162K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-393-489/2017). Šioje baudžiamojoje byloje apelianto nurodytos aplinkybės, kad neigiami, nukentėjusiosios sveikatai padaryti padariniai buvo trumpalaikiai, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo bei neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme.

7.2. Nagrinėjamu atveju apeliantas nukentėjusiajai tyčia padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą t. y. tyčia du kartus trenkė į sieną, paskui dar bloškė į žemę, dėl ko buvo sužalota gyvybiškai svarbi ir jautri žmogaus kūno dalis – galva, taip pat kojos ir rankos. Dėl tokių apelianto veiksmų nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį skausmą, tačiau buvo traumuota psichologiškai. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju, buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. E. L. savo kaltės dėl padaryto nepripažįsta, o priešingai, siekia įrodyti, jog nukentėjusioji jį sąmoningai apšmeižė, siekdama asmeninės naudos. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad dėl šių sužalojimų ji vis dar jaučia padarinius, dėl tokių veiksmų atlikimo žmogaus, su kuriuo ilgus metus gyveno santuokoje, turi du vaikus, ji buvo psichologiškai traumuota, ilgą laiką jautėsi palaužta. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. L. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinama BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkančia BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė. Dėl to nėra teisinio pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

Dėl BK 59 str. nuostatų taikymo

8. Teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentu, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jos nukentėjusioji R. L. elgėsi provokuojančiai ir toks elgesys turėjo įtakos E. L. nusikalstamos veikos padarymui.

8.1. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį ir kaltininko nusikalstama veika yra kaip atsakomoji reakcija į tokius nukentėjusiojo veiksmus. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, teismas turi atsižvelgti į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-21/2016).

8.2. Byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad konfliktas, kurio metu nukentėjusioji buvo sužalota, įvyko nukentėjusiajai atėjus į apelianto darbo vietą. Apelianto parodymų dalį, kur jis tvirtino, kad R. L. atėjusi pas jį į kabinetą ir reikalaudama atiduoti skolą rėkė, elgėsi agresyviai, prašoma neišėjo iš patalpos, iš dalies patvirtino ir pačios nukentėjusiosios parodymai, kur ji pripažino, kad vasario 2 dieną atvyko į jo parduotuvę su buvusiu vyru pasikalbėti apie skolą, pokalbis buvo konfliktinis, jie abu kalbėjo pakeltu tonu, ji sėdėjo ant kedės, kai jis pagrasino panaudoti smurtą, tada ji vis teik neišėjo, pasiūlė jam padaryti tai, kuo grasino, t. y. suduoti, po ko nuteistasis jau iš tiesų atliko veiksmus, dėl kurių ji buvo sužalota. BK 59 straipsnio 1 dalie 6 punkte numatytos aplinkybės E. L. veiksmuose buvimą objektyviai patvirtina ir nuteistojo į bylą pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas nuteistojo ir nukentėjusiosios pokalbis įvykio metu. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, teismas šį įrodymą ištyrė, tačiau nuosprendyje jo neaptarė ir nevertino. Aukštesnės instancijos teismas neatliko įrodymo tyrimo, garso įrašo neperklausė, todėl negali įvertinti jo turinio, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole užfiksuoti E. L. paaiškinimai dėl išklausyto įrašo, kurie patvirtina jo parodymuose išdėstytas aplinkybes dėl iššaukiančio ir provokuojančio R. L. elgesio – kad ji nenorėjo išeiti iš kabineto, pati palaikė konfliktą, rėkė, ėmė daiktus nuo jo darbo stalo, ką patvirtina įraše užfiksuoti E. L. žodžiai „padėk į vietą“ bei tai, kad nukentėjusioji šiems paaiškinimams prieštaravimų nepareiškė, tik patvirtino, kad įraše yra girdimi jos ir nuteistojo balsai, kad jų pokalbis vyko būtent 2017 m. vasario 2 d. tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikimą, kad nukentėjusioji iš tiesų išprovokavo apeliantą pasielgti nusikalstamai. Tokius nukentėjusiosios veiksmus teisėjų kolegija vertina kaip tyčinius, rizikingus, turėjusius tiesioginės įtakos neteisėtiems E. L. veiksmams, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad nuteistojo E. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas R. L. elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

8.3. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmę sušvelninti ar pagriežtinti skundą nagrinėjantis teismas gali tik tada, kai akivaizdžiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Skiriant nuteistajam bausmę, vertinamos ne tik atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, tačiau visų aplinkybių visuma, t. y. nusikalstamos veikos sunkumas, pobūdis, kilusios pasekmės, asmens asmenybė. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad E. L. atsakomybę lengvinančia pripažinta aplinkybė nėra ta, kuri leistų pripažinti nuosprendžiu paskirtą bausmę netinkama, paskirta pažeidus įstatymų reikalavimus ar pagrindinius teisės principus, todėl laikytina, kad bausmės rūšis ir jos dydis parinkti teisingai ir tinkamai, ir keisti nuosprendį nėra objektyvaus teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia ir priteisto civilinio ieškinio, kuriuo nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumo klausimą. Jis teigia, kad nukentėjusioji nepateikė patirtą neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų, todėl nebuvo pagrindo jai prašomą ieškinį priteisti. Taip pat, jo tvirtinimu, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, netinkamai įvertino neturtinei žalai priteisti reikšmingus kriterijus ir nukrypo nuo teismų praktikos, todėl nustatė nepagrįstai didelę sumą neturtinei žalai atlyginti. Su tokiais skundo teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

9.1. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt.

9.2. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad apylinkės teismas, nustatydamas priteisiamos neturtinės žalos dydį, savo išvadas motyvavo, kokios neigiamos pasekmės dėl patirto smurto kilo nukentėjusiajai, kad R. L. neigiami pojūčiai tęsėsi ilgai, po įvykio kurį laiką ji negalėjo išsimiegoti, turėjo vartoti vaistus, kankino nuolatiniai prisiminimai, buvo sunku dirbti, ji lankėsi pas psichoterapeutą, reikėjo vaistų. Nors apeliantas skunde prašo atsižvelgti į jo nurodytą suformuotą teismų praktiką, tačiau aukštesnės instancijos teismas akcentuoja, jog teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, tai yra precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-86-699/2017, 2K-78-693/2018 ir kt.). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiamos žalos dydį lemia konkrečios bylos aplinkybių visuma, kuri dažniausiai nebūna identiška.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau paminėtas aplinkybes, į nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo būdą, nukentėjusiajai padaryto sveikatos sutrikdymo mastą bei nusikalstamais veiksmais padarytos žalos pasekmes bei kitus įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat išanalizavęs teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgė į nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus, atsiradusius nepatogumus, taip pat įvertino nuteistojo, kaip žalą padariusių asmens, kaltę, jo turtinę padėtį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, todėl nukentėjusiajai priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati apelianto nusikalstamų veiksmų padariniams.

Dėl paskirtų įpareigojimų

10. Skunde apeliantas pagrįstai nurodo, jog teismas, skirdamas jam BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punkte numatytą įpareigodamas per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti, nukentėjusiajai padarytą žalą ir paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę - per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti, 5 MGL, t. y. 250,00 eurų, įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

10.1. Pagal BK 48 straipsnio 4 dalį, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Šio straipsnio 6 dalies 2 punktas numato, jog teismas gali įpareigoti nuteistąjį atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą <...>. Teismas paskirtu įpareigojimu nekonkretizuoja, kokią žalą – turtinę ar neturtinę, nuteistasis turi atlyginti per nustatytą laiką, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo buvo netenkintas, o iš dalies patenkinta tik su neturtinės žalos priteisimu susijusi civilinio ieškinio dalis, kas suponuoja išvadą, jog E. L. buvo paskirtas įpareigojimas atlyginti priteistą neturtinę žalą. Kadangi įstatyme šis įpareigojimas gali būti skiriamas atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą, jis, E. L. nepriteistu atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą, buvo paskirtas be pagrindo, todėl šis įpareigojimas naikintinas.

10.2. Apeliantui teismas taip pat skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri nėra numatytą prie BK 48 straipsnyje nurodytų įpareigojimų ir draudimų. Ši baudžiamojo poveikio priemonė numatyta BK 67 straipsnyje, kuriame reglamentuojama, jog jame numatytos baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės atleistam asmeniui. BK 48 straipsnio 7 dalyje pasakyta, jog teismas vietoj šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytų draudimų ar įpareigojimų asmeniui jo ar kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu gali paskirti kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Šioje byloje nei E. L., nei kiti proceso dalyviai nėra pareiškę prašymų dėl kitų įstatyme nenumatytų įpareigojimų ar draudimų skyrimo apeliantui, todėl teismas turėjo skirti tik tuos, kurie nurodyti minėto straipsnio baigtiniuose skirtinų įpareigojimų ir draudimų sąrašuose (BK 48 str. 5 ir 6 d.). Remiantis išdėstytu, ši nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė naikintina.

11. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus aplinkybes Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti nuteistojo E. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios R. L. elgesys (BK 59 str. 1 d. 1 p.).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. L. įpareigotas per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti žalą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 5 MGL, t. y. 250,00 (dviejų šimtų penkiasdešimties) eurų, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią privalo įmokėti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.