Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-683-919/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-09-18
Bylos Nr.: 1A-683-919/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-34971-2018-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aurelijus Rauckis, Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis
Nuteistasis: R. B.
Nukentėjusysis: T. Z.
Advokatai: Dainius Dargevičius, Artūras Andriukaitis

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-683-919/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34971-2018-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų , Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės ir Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Melisai Žvirblytei,dalyvaujant prokurorei Živilei Muliuolytei,nuteistajam R. B., jo gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,nukentėjusiajam T. Z., jo atstovui advokatui Dainiui Dargevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. ir nukentėjusiojo T. Z. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant per bausmės terminą dirbti arba užsiregistruoti užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei per bausmės laikotarpį dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.

Nukentėjusiojo T. Z. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo R. B. jo naudai priteista 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 1100 Eur advokato paslaugoms apmokėti. Kita civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo atmesta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. B. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini) konflikto metu, tyčia sudavė kumščiu T. Z. į veido sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas odos nubrozdinimus kaklo srityje bei muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį bei atmesti T. Z. pareikštą civilinį ieškinį.

2.1. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, priėmė neteisėtą ir teisiškai nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį R. B. atžvilgiu. Nurodoma, kad R. B. visada neigė savo kaltę dėl jam pareikštų kaltinimų, kad jokių tyčinių smurtinių veiksmų T. Z. atžvilgiu niekada neatliko ir nežino kaip tiksliai T. Z. galėjo atsirasti sužalojimas. Be to, R. B. dar ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad minėto įvykio metu (duomenys neskelbtini) būtent T. Z. suplėšė jo marškinėlius, bei turėdamas rankoje raktą sudavė vieną smūgį į apelianto galvos sritį, o pats R. B. tik gynėsi. Teismas net nevertino būtinosios ginties sąlygų buvimo bei to, jog nebuvo surinkti absoliučiai jokie įrodymai, kurie paneigtų, kad R. B. tik gynėsi nuo T. Z. užpuolimo. Skunde nurodoma, kad šiuo atveju apylinkės teismas, neskaitant suinteresuoto nukentėjusiojo T. Z. parodymų, nepateikė jokių motyvų, kuriais būtų atmetęs R. B. teiginius, jog būtent nukentėjusysis T. Z. buvo konflikto iniciatorius, o R. B. tik gynėsi. Skunde nurodoma, kad vertinant byloje esančius duomenis, o būtent specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. B. parodymus apie tai, jog būtent T. Z. jį puolė ir trenkė su raktu į galvos sritį, svarbu tai, kad nebuvo paneigta, jog R. B. gynėsi nuo agresyvių T. Z. veiksmų.

2.2. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas byloje nors ir vadovaujasi 2019 m. sausio 15 d. Kauno apygardos teismo nutartimi, kuria buvo atmestas R. B. skundas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, tačiau ignoruoja tai, kad spręsdamas R. B. skundą teismas nurodė, jog: „svarbu paminėti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių minėto konflikto liudytojų, bei nebuvo surinkta jokių kitų tiesioginių įrodymų (pvz. vaizdo ar garso įrašų) iš kurių būtų galima spręsti apie aptariamo įvykio aplinkybes". Apylinkės teismas nuosprendį dėl R. B. kaltės pagrindė iš esmės nukentėjusiojo T. Z. parodymais. Visų kitų liudytojų parodymai yra išvestiniai, kadangi nieko daugiau įvykio vietoje konflikto metu nebuvo. Pats konfliktas nebuvo užfiksuotas nei vaizdo, nei garso įrašymo priemonėmis. Dėl šių aplinkybių įvykio aplinkybių nustatymas tapo sudėtingas, o apylinkės teismas turėjo atsižvelgti į liudytojų ir policijos pareigūnų atvykusių į įvykio vietą suinteresuotumą duoti palankius parodymus T. Z.. Byloje yra duomenys, kad dėl sandėlio, kuriame ir įvyko konfliktas, iki šiol tęsiasi civilinis ginčas tarp R. B. tėvo ir T. Z. tėvo. Tai patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai iš ankstesnių R. B. ir T. Z. nesutarimų prie šio sandėlio.

2.3. Skunde nurodoma, tai, jog R. B. ir jo tėvo, bei T. Z. ir jo tėvo santykiai yra konfliktiški patvirtina ir kita aplinkybė. Nukentėjusiojo T. Z. tėvas A. Z. du kartus buvo nubaustas administracine tvarka, surašant jo atžvilgiu administracinio nusižengimo protokolus dėl pažeistų teisių ir savavališko naudojimosi sandėliu. Pažymėtina, kad administracinio nusižengimo bylas abejais atvejais iniciavo R. B. tėvas G. B.. Taigi, akivaizdu, kad A. Z. sūnus ir nukentėjusysis T. Z. šioje baudžiamojoje byloje turėjo suinteresuotumą bei apkalbėdamas R. B. tiesiog nori atsikeršyti G. ir R. B. savo tėvo vardu. Būtent visų šių nesutarimų kontekste ir įvyko konfliktas, dėl kurio R. B. buvo nubaustas už nusikaltimą kurio nepadarė.

2.4. Nurodo, kad esant šiai aplinkybei bei kritiškai vertinant T. Z. duotus parodymus, apylinkės teismas privalėjo atmesti juos kaip nepatikimus ir prieštaringus. Analizuojant pačius nukentėjusiojo T. Z. parodymus matyti, kad jis slėpė tikrąsias įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis tik teisminio nagrinėjimo metu jau susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga nurodinėjo, kokius veiksmus jo atžvilgiu atliko R. B., į kur pataikė, kokius sužalojimus patyrė. Teismas neatsižvelgė, kad tokius parodymus nukentėjusysis davė tik susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga bei kas svarbiausia, praėjus ilgiausiam laikotarpiui nuo įvykio dienos. Tai prieštarauja elementariems logikos dėsniams, kadangi paprastai žmogus laikui bėgant tam tikras aplinkybes pamiršta arba ne viską tiksliai gali nurodyti. Iš karto po įvykio, t. y. (duomenys neskelbtini) nukentėjusysis T. Z. savo pareiškime nurodė: „R. B. trenkė man rankos kumščiu vieną kartą į veido sritį, dėl ko man sukėlė fizinį skausmą“. Nukentėjusysis nemini nei suplėšytų drabužių, nei kraujo, nei kad buvo sutrikdyta jo sveikata. Tik vėliau jo paaiškinimai pradėjo tikslėti. Nukentėjusiojo parodymai, kad minėtą protokolą - pareiškimą surašė tyrėja ir ji galėjo ne viską užrašyti, taipogi neatlaiko elementarios kritikos. Nors byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) protokolą-pareiškimą surašė tyrėja G. S., tačiau šį dokumentą pasirašė T. Z. su vieninteliu prierašu: „perskaičiau, surašyta teisingai". Byloje apklausta tyrėja G. S. parodė: „aš surašiau protokolą-pareiškimą kompiuteriu iš nukentėjusiojo žodžių<...>Leidžiame papildyti pareiškimą, jei apklausos metu asmuo kažko nepasako, ar atsimena" (citata iš liudytojos G. S. parodymų užfiksuotų 2019 m. kovo 26 d. teisiamojo posėdžio protokole). Taigi, nukentėjusysis iš pat pradžių nepateikė daug svarbių aplinkybių, kurios atsirado byloje vėliau, o tai prieštarauja logikos dėsniams ir nukentėjusiojo nuoseklumui. Teismas vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, nors matyti, kad nukentėjusysis T. Z. netgi keitė parodymus, kas visų pirmą jam, kaip prisiekusiam ir įspėtam dėl melagingų parodymų davimo netgi yra neleistina ir už tai kyla baudžiamoji atsakomybė. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. liepos 22 d. apklausoje parodė: „Viskas įvyko staiga, gal kažkuriuo momentu ir jį patraukiau nuo savęs pastūmęs jį į krūtinę, bet tikrai jo nemušiau, neatsakiau jam tuo pačiu" (citata iš nukentėjusiojo T. Z. apklausos ikiteisminio tyrimo metu, 1 tomas, b. l. 20). Tuo tarpu teisme, teisėjai pasiteiravus apie jo paties veiksmus, nukentėjusysis teigė: „B. atžvilgiu neatlikau jokių veiksmų" (citata iš nukentėjusiojo T. Z. parodymų užfiksuotų 2019 m. kovo 26 d. teisiamojo posėdžio protokole). Ši aplinkybė rodo, jog nukentėjusiojo parodymais tikėti negalima, kadangi apklausiamas teisme jis davė kitokius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu.

2.5. Nurodoma, kad nuosprendyje nepagrįstai remiamasi į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų I. K. ir G. S. parodymais. Pirmiausia, šie asmenys nematė paties konflikto, todėl jų parodymai negali lemti ir baudžiamosios atsakomybės R. B. kilimo. Jokie liudytojai nematė, kad būtent R. B. veiksmais buvo padarytas sužalojimas T. Z.. Nuosprendyje nepateikti jokie argumentai, kurie atmestų versiją, dėl tokių sužalojimų atsiradimo R. B. ginantis nuo T. Z., ar kad sužalojimai atsirado dėl griuvimo, ar kad sužalojimus T. Z. pasidarė pats. Apklausti policijos pareigūnai atvykę į įvykio vietą, o būtent, I. K. ir G. S., taipogi negalėjo paaiškinti dėl kokių priežasčių pačius pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikinėjo vienpusiškai ir iš vien palankiai T. Z.. Neginčijama, kad į įvykio vietą buvo gauti du pranešimai, tarp kurių buvo tik dviejų minučių laiko intervalas. Tačiau kažkodėl minėti policijos pareigūnai, žinodami, kad yra abipusės pretenzijos ir pateiktos skirtingos įvykio versijos, bei nėra jokių įvykį matę liudytojų, visus pirminius įvykio veiksmus atliko darydami išankstinę prielaidą, kad nukentėjusysis yra T. Z., o įtariamasis R. B.. Todėl apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą, kad nenustatytas akivaizdus pareigūnų šališkumas ir netinkamas veiksmų atlikimas renkant pirminę informaciją byloje. Visiškai neaišku, kodėl įvykio dieną buvo užpildomas ir prijungiamas prie bylos tik T. Z. protokolas - pareiškimas, negana to T. Z. netgi nufotografuojamas, o dėl R. B. išsakytų priešpriešinių pretenzijų T. Z., policijos pareigūnai jokių veiksmų nesiima - nesurašomas protokolas- pareiškimas, R. B. nenufotografuojamas įvykio vietoje.

2.6. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi ir byloje esančia specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kaip neva patvirtinančia, jog sužalojimus T. Z. padarė būtent R. B.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad joks specialistas nebuvo įvykio vietoje kaltinime nurodytu laiku ir negali kategoriškai nurodyti, kad tokie sužalojimai buvo padaryti būtent tokiu būdu ir tokiu metu, todėl ir specialisto išvadą reikia vertinti tik kaip išvestinį įrodymą, kuriuo remiantis jokių kategoriškų išvadų daryti negalima. Specialisto išvada yra tik išvestinis įrodymas byloje, kurią rengiant vadovautasi tik paties nukentėjusiojo T. Z. paaiškinimais specialistei, o esant jau minėtiems nukentėjusiojo parodymų prieštaravimams ir nenuoseklumui, ir šia išvada negalima pagrįsti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Reikia atkreipti dėmesį, kad nei specialistės Z. M., parengusios minėtą išvadą, apklausa, nei pati specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) neleidžia teigti, kad šioje byloje buvo surinkti neginčijami įrodymai, patvirtinantys R. B. kaltę bei tokiu būdu būtų pašalintos visos abejonės byloje. Priešingai, yra akivaizdūs prieštaravimai gretinant minėtą specialisto išvadą su kitais bylos duomenimis. Specialisto išvadoje nurodyta: „sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje", nors nukentėjusysis savo parodymuose nurodė „trenkė man rankos kumščiu į veidą" (citata iš 2018 m. liepos 22 d. nukentėjusiojo T. Z. apklausos). Taigi, minėta specialisto išvada, nors teismas ir vadovaujasi, tačiau nuosprendyje pateikiamos teismo išvados prieštarauja specialisto išvadai. Be to, specialistė Z. M. nors teisme ir parodė, kad atliekant tyrimą rėmėsi gautais medicininiais dokumentais, tačiau matyti, kad duodama išvadą nurodo medicininiams dokumentams prieštaraujančias aplinkybes dėl sužalojimo lokalizacijos. Specialistė teisme teigė: „Taip, tvirtinu savo specialisto išvadą. Apžiūros metu buvo muštinė žaizda apatinėje lūpoje, o dokumentuose viršutinėje lūpoje. Rėmiausi medicininiais dokumentais" (citata iš specialistės Z. M. parodymų užfiksuotų 2019 m. kovo 26 d. teisiamojo posėdžio protokole), nors minėtoje specialisto išvadoje atsakant į pirmą klausimą yra nurodoma: „T. Z. konstatuota muštinė žaizda apatinėje lūpoje" (citata iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini)). Šį prieštaringumą teismas nuosprendyje nepagrįstai pateisino, tačiau iš nuosprendžio matyti, jog teismo išvados tapo neprognozuojamos, vienu atveju, teismas neginčijamai vadovaujasi specialisto išvada, bando šią išvadą pateisinti, o kitu atveju, ja nesivadovauja nuosprendyje nustatinėdamas aplinkybes prieštaraujančias specialisto išvadai.

2.7. Teismas nepagrįstai priteisė iš R. B. visą nukentėjusiojo reikalaujamą priteisti neturtinę žalą, t. y. 1500 Eur sumą. Teismas priimdamas nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį bei tokiu būdu nuteisdamas R. B. už nusikaltimo padarymą, nepagrįstai iš dalies tenkino civilinį ieškinį. Nuosprendyje plačiau nenurodoma, kokius nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, neigiamą emocinę būseną, dėl kurių T. Z. iš R. B. buvo priteista net 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Tokios piniginės sumos priteisimas netgi prieštarauja aukštesnės kompetencijos teismų praktikai. Be to, teismas nepagrįstai priteisė T. Z. patirtas išlaidas už advokato atstovavimą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo atveju, teismas nepagrįstai nuteisė R. B., todėl prašymas atlygtini nukentėjusiajam išlaidas už advokato atstovavimą, taipogi turėjo būti atmestas. Šiuo atveju, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, be to nukentėjusiojo atstovo darbo vieta yra Vilniuje, kas taipogi galėjo turėti įtakos nukentėjusiojo patirtoms išlaidoms advokatui. Teismas priteisdamas išlaidas dėl advokato paslaugų, taipogi neatsižvelgė ir į tai, kad du teismo posėdžiai papildomai buvo surengti tik dėl to, jog pasikeitė bylą nagrinėjusi teisėja (teisėja L. A. nusišalino dėl objektyvių priežasčių).

2.8. Skunde nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-440-976/2015). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, 2K-7-173/2014, 2K-98-895/2015). Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, aiškiai matyti, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepašalino byloje esančių abejonių ir trūkumų; išskirtinai palankiai vertino tik nukentėjusiojo parodymus, kurie yra nepatikimi dėl esamų konfliktiškų santykių bei noro pakenkti R. B.; rėmėsi liudytojų parodymais, kurie patys jokių reikšmingų aplinkybių nematė, į įvykio vietą atvyko tik vėliau, taigi suteikė perteklinę reikšmę neinformatyviems įrodymams.

3. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis T. Z. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti ir pripažinti R. B. kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, taip pat prašo civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš R. B. 555 Eur turtinei žalai atlyginti T. Z. naudai.

3.1. Skunde nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į surinktų duomenų visumą ir netinkamai kvalifikavo R. B. padarytą nusikalstamą veiką. 2019 m. liepos 4 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo patenkino G. B. (kaltinamojo tėvo) atskirąjį skundą dėl pastato - sandėlio nuosavybės teisės, kuriame ir įvyko konfliktas. Teismas konstatavo, jog Marijampolės apylinkės teismas Šakių rūmai priėmė neteisėtą sprendimą. Iš priimto sprendimo seka, jog pastatas - sandėlis galimai šio apeliacinio skundo pateikimo dieną, nuosavybes teise priklauso keliems savininkams tame tarpe G. B. ir A. Z.. Šis Kauno apygardos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir įgijęs prejudicinę galią. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste - CK) 4.72 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausanti nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu. CK 4.73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio daliu dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Kai asmuo įgyvendina savo ar kito asmens turimą subjektinę teisę nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, laikoma, jog jis veikia savavališkai. Svarbu nustatyti, ar konflikto dalyviai yra tam tikro, tikro ar tariamo, teisinio santykio dalyviai. Savavaldžiavimo subjektu gali būti asmuo, kuris savavališkai vykdo ir jam pačiam ir kitam asmeniui priklausančią tikrą ar tariamą teisę. Nors pirmos instancijos teismas nelaikė, jog buvo padaryta nusikalstama veika numatyta BK 294 straipsnyje, tačiau šiuo konkrečiu atveju, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, akivaizdu, jog egzistuoja BK 294 straipsnio 2 dalies nurodyti požymiai.

3.2. Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusiojo T. Z. duoti pirminiai parodymai (įvykio dieną) pasitvirtino visiškai. Nukentėjusysis teismui pateikė filmuotą medžiagą, kurioje aiškiai matyti kaltinamas R. B. grasinantis (likus keletui dienų iki smūgio sudavimo) nukentėjusiajam T. Z., tokiu būdu bandydamas įbauginti T. Z., jog šis nesinaudotų pastatu - sandėliu, nors teisę naudotis pastatu - sandėliu T. Z. turėjo. Skunde nurodoma, kad iš byloje užfiksuotų duomenų, galima daryti išvadą, jog šioje byloje neginčytinai egzistuoja civilinis teisinis santykis, bei didelės žalos kriterijus kurį nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kaltinamasis R. B. sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją grasindamas nesinaudoti pastatu - sandėliu, o po kelių dienų įgyvendino savo ketinimus sumušdamas nukentėjusįjį T. Z.. Be to, trukdymas naudotis pastatu-sandėliu tęsiasi jau nuo (duomenys neskelbtini) metų, nes pats kaltinamasis į baudžiamąją bylą pateikė filmuotą medžiagą, kurioje matoma, kaip jis persekioja A. Z. su kamera ir trukdo naudotis šiuo pastatu - sandėliu. Iš filmuotos medžiagos tampa akivaizdu, jog kaltinamojo tyčia neteisėtais veiksmais įgyvendinti nuosavybės teisę ir trukdyti kitiems pastato savininkams naudotis pastatu - sandėliu pasireiškia nuo (duomenys neskelbtini) metų.

3.3. Iš to seka, jog R. B. įgyvendindamas tikrą nuosavybės teisę į pastato - sandėlio dalį ir laikydamas, jog T. Z. neva neteisėtai naudojasi jam ir jo tėvui nuosavybės teise priklausančiu pastatu - sandėliu, bei norėdamas tyčia neteisėtai bauginti ir trukdyti nukentėjusiajam T. Z. toliau naudotis šiuo pastatu - sandėliu, važiuodamas pro šalį, sustojo, išlipo iš automobilio ir artėdamas prie T. Z. bei klausdamas, ką nukentėjusysis čia veikia ir ar tai jo sandėlis, vieną kartą trenkdamas į veidą padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje. Taigi, aukščiau išdėstyta argumentacija patvirtina, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai kvalifikavo R. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Neginčytinai byloje nustatytas kvalifikuotos nusikalstamos veikos požymis susijęs su fizinio smurto panaudojimu įgyvendinant tikrą nuosavybės teisę į pastato - sandėlio dalį. Šis požymis egzistavo visą baudžiamosios bylos nagrinėjimą, kurio neneigė nei vienas baudžiamojo proceso dalyvis. Dar daugiau, paskutinio posėdžio metu kaltinamasis nurodė, jog žinodamas, kad jo tėvui nuosavybės teisė į pastato dalį nepriklauso būtų važiavęs ir nuvažiavęs. Akivaizdu, jog ginčas kilo išskirtinai dėl pastato - sandėlio naudojimosi tvarkos, o nuteistasis R. B. šį ginčą sprendė panaudodamas psichologinį ir fizinį smurtą nukentėjusiojo T. Z. atžvilgiu, bet ne ieškiniu kreipdamasis į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

3.4. Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas reglamentuojančias turtinės žalos nustatymą ir atlyginimą, bei šių dydžių pagrįstumą visų baudžiamosios bylos duomenų kontekste. Nurodoma, jog sužalojimo apžiūrą (rando) patvirtinantis 35 eurų dydžio kvitas buvo pridėtas prie baudžiamosios bylos medžiagos kartu su civiliniu ieškiniu, tad kodėl apylinkės teismas netenkino civilinio ieškinio dalies, kuris buvo įrodinėjamas pagrįstomis ir realiomis įrodinėjimo priemonėmis (kasos kvitu) - nėra aišku. Kolegijos atkreiptinas dėmesys, jog šios 35 Eur išlaidos yra adekvačios, pagrįstos, proporcingos ir objektyvios, o apylinkės teismo išvada, jog chirurginį rando gydymą gali atlikti ligoninė ar kita vieša įstaiga, yra visiškai nepagrįsta objektyviais bylos duomenimis. Iš to seka, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų galinčių patvirtinti, kad 555 eurų išlaidos nėra realios ar būtinos siekiant pašalinti randą t. y. dėl neteisėtų kaltinamojo R. B. veiksmų atsiradusias pasekmės.

3.5. Skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas netinkamai sprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes teismo posėdis buvo atidėtas ne dėl prašymo pakeisti kaltinimą pareiškimo. Teismo posėdis buvo atidėtas, nes proceso dalyviai vėlavo į teismo posėdį ir iki pietų proceso dalyviai nespėjo atlikti procesinių veiksmų. Be to, į sekantį teismo posėdį reikėjo iškviesti liudytoją, o po pietų teisėja buvo užimta ir negalėjo dalyvauti tolimesniame baudžiamosios bylos nagrinėjime. Atsižvelgiant į šias aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes, šios baudžiamosios bylos užbaigti būtų nepavykę ne dėl prašymo pakeisti kaltinimą pareiškimo teismo posėdyje, o dėl visai kitų objektyvių priežasčių, o teismo padaryta išvadą padaryta, jog dėl pareikšto prašymo reikėjo atidėti teismo posėdį ir dėl to nepriteistinos 150 Eur dydžio išlaidos - visiškai nepagrįstas teismo argumentas nulėmęs neteisėtą teismo nuosprendį dėl atsisakymo priteisti 150 Eur procesinių išlaidų nukentėjusiojo naudai.

4. Kauno apygardos teisme 2019 m. rugpjūčio 14 d. buvo gautas nuteistojo R. B. atsiliepimas į T. Z. apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti T. Z. apeliacinį skundą, kadangi nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje R. B. ir jo gynėjas Artūras Andriukaitis prašė atmesti nukentėjusio skundą, tenkinti jo apeliacinį skundą - jį išteisinti ir nepriteisti civilinių ieškinių. Nukentėjusiojo T. Z. atstovas advokatas Dainius Dargevičius pritarė nukentėjusiojo apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams, prašė skundą tenkinti ir atmesti R. B. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo R. B. ir nukentėjusiojo T. Z. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis R. B. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir prašo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tuo tarpu nukentėjusysis prašo perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 294 straipsnio 2 dalį ir kitaip išspręsti civilinių ieškinių klausimą – pilnai priteisti turtinę žalą ir dalį patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

8. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minimo straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir su jais susijusių pagrįstų išvadų darymas yra nuosprendį priimančio teismo prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie gauti teisėtu būdu, laikytini įrodymais ir ar jie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Aptartos BPK normos atskleidžia išskirtinę teismo kompetenciją, daryti išvadas, kurie bylos duomenys atitinka visas įstatymų nuostatas ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Nors nuteistojo R. B. apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo nesilaikė, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, jų vertinimo taisyklių nepažeidė. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, atmetama nuteistojo pateikta įvykių versija. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės

10. Apylinkės teismas pagrįstai ir motyvuotai įvertino visas bylos aplinkybes, įrodymus, liudytojų parodymus ir teisėjų kolegijai patikrinus visą bylos medžiagą nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo motyvais, jog šiuo nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad būtent nuteistasis R. B. tyčia smūgiavo nukentėjusiajam T. Z. į veidą, tokiais veiksmais padarydamas muštinę žaizdą apatinėje lūpos dalyje, odos nubrozdinimus kaklo srityje ir taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju atmetamas R. B. skundo argumentas dėl būtinosios ginties, kadangi šiuo atveju nebuvo nustatytas realus pavojus nuteistajam, kad būtų galimybė nustatyti būtinąją gintį. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnams atvyktus į įvykio vietą jie pamatė kruviną nukentėjusįjį T. Z., suplėšytus jo marškinėlius, tačiau nuteistasis R. B. neatrodė išoriškai sužalotas ir nors jis nurodė, kad jo marškinėliai taip pat buvo suplėšyti, tačiau jis jų neišsaugojo. Netgi pats R. B. pranešdamas apie įvykį, nejautė medicininės pagalbos poreikio, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esanti specialisto išvada, patvirtina, jog R. B. nustatyti sužalojimai paremti tik pačio asmens nusiskundimais, objektyvių jo sužalojimų nebuvo konstatuota. Be to, R. B. nurodomos įvykio aplinkybės neatitinka nuoseklios įvykio sekos, tai yra pradžioje jis teigia, kad asmenys susimušė, vėliau nurodė, kad jam buvo suduotas smūgis į galvą, nors byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų jam galimai padarytus sužalojimus. Teisėjų kolegija atžvelgiant į tai, konstatuoja, jog šioje situacijoje akivaizdžiai T. Z. nukentėjo labiau, todėl teigti, kad R. B. atžvilgiu buvo kilusi reali grėsmė, negalima.

12. Atmetamas nuteistojo skundo argumentas, jog apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį remiantis tik nukentėjusiojo parodymais, kadangi apylinkės teismas pažymėjo, jog nuosprendis priimtas remiantis išklausius teisme nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, įvertino visą byloje esančią medžiagą, taip pat įvertino specialisto išvadą ir priėmė motyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Nors ir nuteistasis R. B. viso proceso metu teigė, kad jis smūgių nesudavė, ir kad jie įvykio vietoje susikonfliktavo ir susikibo, ir tik netyčia galėjo trinktelėti nukentėjusiajam į veidą, apylinkės teismas pagrįstai nepriėmė šių nuteistojo parodymų ir teisėjų kolegija negali šių parodymų laikyti patikimais ir teisingais, kadangi jie prieštarauja kitai byloje surinktai ir jau ištirtai medžiagai, todėl skundo argumentas atmetamas. Viso proceso metu R. B. teigė, kad jis smūgių nesudavė, jie abu įvykio vietoje sukonfliktavo ir susikibo, galėjo tik netyčia trinktelėti nukentėjusiajam į veidą. Pirminiame pranešime BPC nukentėjusysis T. Z. nurodė, kad jį užpuolė pažįstamas asmuo, nurodė konkrečius sužalojimus – prakirto lūpą, prašė medicininės pagalbos. Į įvykio vietą nuvykus policijos pareigūnams G. S. ir I. K., jie įvykio vietoje pamatė T. Z. su akivaizdžiais, jau pranešimo metu nurodytais, sužalojimais. Šios aplinkybės buvo nurodomos ir tolimesnėse nukentėjusiojo T. Z. apklausose, akistatos metu, liudytojo A. Z. parodymuose, kuriuose jis patvirtino tai, kad matė sūnų po įvykio, veidas buvo sumuštas, marškinėliai suplėšyti. Teismas neturi pagrindo abejoti T. Z. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, neprieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams, juos patvirtina specialisto išvada, kurioje patvirtinti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Liudytojo K. P. parodymai patvirtina, kad tuo metu įvykio vietoje buvo tik T. Z. ir R. B., daugiau jokių kitų asmenų nebuvo. Tuo tarpu nuteistojo R. B. paaiškinimai ir parodymai kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu. Pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos numeriu nuteistasis teigė, kad jį užpuolė, jie susimušė. Apie jam padarytus sužalojimus jis nepranešė, medicininės pagalbos atsisakė. (1 t., b.l. 52-53). Be to, R. B. nurodė, kad jam buvo taip pat suplėšyti marškinėliai, tačiau jis jų neišsaugojo, kas leidžia manyti, kad asmuo nebuvo suinteresuotas pateikti visus galimus įrodymus, ir nebuvo galimybių nustatyti kaltinamojo nurodomų aplinkybių.

13. Vienas iš pagrindinių nuteistojo skundų argumentų, jog teismas rėmėsi visiškai nepatikrintais ir ginčytinais įrodymais, skunde teigiama, kad nukentėjusysis savo parodymus viso proceso metu keitė, kad teismas rėmėsi į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų I. K. ir G. S. parodymais, nors jie atvyko jau po įvykusio konflikto, taip pat teigia, kad nukentėjusiojo tėvas A. Z. norėdamas pakenkti nuteistajam R. B. specialiai apkalbėjo ir pakenkė duodamas nepagrįstus parodymus.

13.1. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo T. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys, kad nuteistasis R. B. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaip ir pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymus taip pat patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo atlikta (duomenys neskelbtini), tai yra vieną dieną po įvykio, kurioje nurodyta, kad T. Z. konstatuota žaizda apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimai kaklo srityje, kad į įvykio vietą nuvykus policijos pareigūnams G. S. ir I. K., jie įvykio vietoje pamatė T. Z. su akivaizdžiais, jau pranešimo metu nurodytais, sužalojimais, kaip ir buvo nurodę pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, T. Z. pareigūnai įvykio vietoje pamatė kruviną, su suplėšytais žaliais marškinėliais ir nurodė, kad asmuo atrodė sužalotas, taip pat liudytojo A. Z. parodymuose, kuriuose jis patvirtino tai, kad matė sūnų po įvykio, veidas buvo sumuštas, marškinėliai suplėšyti, kas tik patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir vieni kitus papildo. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojo K. P. parodymais, kuris teigė, jog matė prie sandėlio stovintį R. B. automobilį, kurie patvirtina, kad tuo metu kitų asmenų įvykio vietoje nebuvo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo abejoti T. Z. parodymais, nes jie yra nuoseklūs, neprieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams, juos taip pat patvirtina specialisto išvada, kurioje patvirtinti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai.

13.2. Iš byloje pateikto liudytojo apklausos protokolo (1 t. b. l. 67-68) T. Z. nurodė, kad jam būnant patalpose-sandėlyje adresu (duomenys neskelbtini), į vidų užėjo nuteistasis R. B. pradėjo konfliktuoti su nukentėjusiuoju T. Z. ir nurodo, kad jam kumščiu smūgiavo į veido sritį, tačiau T. Z. jam tuo pačiu neatsakė ir bandė išvengti konflikto. Skundo argumentas, jog nukentėjusysis keitė savo parodymus viso proceso metu atmestinas, kadangi teisėjų kolegija įvertino viso proceso metu duotus nukentėjusiojo T. Z. parodymus ir padarė išvadą, kad jie buvo nuoseklūs, nesikeitė. Atkreipiamas dėmesys, jog T. Z. apklausiamas teisme, 2019 m. kovo 26 d. protokole aiškiai matyti, kad teismo posėdžio metu išdėsto tokią pačią įvykių eigą, kokią buvo išdėstęs ir įvykio dieną (duomenys neskelbtini), kad nuteistasis įėjęs į sandėlio vidų pradėjo konfliktuoti, smogė kumščiu du kartus į veido sritį ir antrą kartą pataikė į apatinę nukentėjusiojo lūpą, ko pasėkoje sukėlė fizinį skausmą. Vertinant šiuos parodymus, apylinkės teismas pagrįstai jais vadovavosi ir nenustatė jokio nenuoseklumo šiuose parodymuose, o kaip tik nukentėjusysis nuosekliai viso proceso metu laikėsi tos pačios pozicijos ir nekeitė parodymų.

13.3. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai įvertino ir R. B. parodymus, kurie kelia abejonių jų teisingumu. Pažymėtina, kad nuteistasis R. B. telefoniniu skambučiu pranešdamas apie įvykį bendruoju pagalbos numeriu teigė, kad jį užpuolė ir sumušė, tačiau medicininės pagalbos atsisakė bei neįvardijo konkrečių sužalojimų. Atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, nuteistasis nurodė, kad jam buvo suplėšyti marškinėliai, tačiau pastarųjų jis neišsaugojo, kas duoda pagrindą manyti, kad asmuo nebuvo suinteresuotas pateikti visus galimus įrodymus, ir nebuvo galimybių nustatyti kaltinamojo nurodomų aplinkybių, taip pat jo galimi sužalojimai nebuvo akivaizdūs, todėl negalima teigti, kad pareigūnai netinkamai atliko pareigas, ar ignoravo nuteistąjį R. B..

14. R. B. skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada, neva kaip specialistas galėjo nustatyti, jei jo nebuvo įvykio vietoje ir nedalyvavo pačiame įvykyje yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, nustatant tiek priežastinį ryšį, tiek kaltę asmens, nuteisto padarius BK 140 straipsnio atitinkamoje dalyje nurodytą nusikaltimą, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017) ir teigti, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik specialisto išvada nėra pagrindo. Be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas pritaria ginčijamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Specialistas apžiūros metu nustatė, kad T. Z. žaizda apatinėje lūpoje padaryta kietu buku daiktu, odos nubrozdinimai kaklo srityje. Apylinkės teismas vertino visų įrodymų visumą, t. y. vertino tiek nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, tiek specialisto išvadą ir apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šie sužalojimai buvo padaryti nagrinėjamo įvykio metu.

15. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog aukščiau nurodytų ir įvertintų duomenų, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakankamą nuteistojo R. B. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinę versiją. Akivaizdu, jog R. B. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, padariniai – nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs nubrozdinimais kaklo srityje ir muštine žaizda apatinėje lūpoje; subjektyvieji požymiai – tiesioginė tyčia – nuteistasis, konflikto metu, smūgiavo nukentėjusiajam kumščiu į veido sritį, suvokė, pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų galėjo atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų norėjo.

16. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti visiškai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Taip pat pažymėtina, jog, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia ne tik į jos pasekmes, bet ir į šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir susiformavusią teismų praktiką.

17. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį šioje byloje, nukrypo nuo įstatymo nuostatų ir susiklosčiusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos priteisiant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose, esant fizinio skausmo sukėlimui ar nežymiam sveikatos sutrikdymui, todėl netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas ir iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai priteisė 1500 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti. Apygardos teismas su šia Marijampolės apylinkės teismo išvada nesutinka, kadangi nors R. B. padaryta nusikalstama veika yra susijusi su fizinio smurto pavartojimu, dėl to nukentėjusysis T. Z. patyrė išgąstį, stresą, jautė fizinį skausmą bei patyrė nepatogumus, kas turėjo neigiamos reikšmės jo gyvenimo kokybei, tačiau teisėjų kolegija mano, jog 1500 eurų dydžio suma neturtinei žalai atlyginti yra aiškiai per didelė ir prieštarauja baudžiamajame procese taikomiems principas, nes ir teismų praktikoje už tokio pobūdžio sužalojimus teismai priteisia žymiai mažesnes pinigų sumas. Apeliacinės instancijos teismas sumažindamas neturtinės žalos dydį mano, jog 700 eurų dydžio suma neturtinės žalos atlyginimui yra pagrįsta ir geriausiai atitinka nukentėjusiojo bei nuteistojo interesų pusiausvyrą.

Dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo

18. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo, nuteistojo R. B. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį.

18.1. Byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais – paties nukentėjusiojo T. Z., liudytojų A. Z., K. P., pareigūnų G. S. ir I. K. parodymais, specialisto išvada bei kitais bylos duomenimis – nustatyta, kad nuteistojo R. B. tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam T. Z. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi R. B. kyla atsakomybė už kilusius padarinius – nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris buvo tiesiogiai nulemtas jo nusikalstamais veiksmais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes R. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimas jo veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį, atmetamas kaip nepagrįstas.

18.2. Apylinkės teismas motyvuotai išdėstė, kodėl nėra pagrindo R. B. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašė R. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, t. y. kad realizuodamas tariamą nuosavybės teisę į pastato – sandėlio dalį, esančią (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą trukdyti naudotis pastatu – sandėliu, (duomenys neskelbtini) artėdamas prie T. Z. ir klausdamas ką T. Z. veikia jo pastate ir ar jam priklauso pastatas – sandėlis, tyčia sudavė kumščiu T. Z. į veido sritį, tokiais savo veiksmais padarydamas odos nubrozdinimus kaklo srityje bei muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, pagrįstai įvertino, kad tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nurodė, kad nukentėjusysis patyrė fizinę prievartą, kuri pasireiškė smūgio sudavimu, todėl ir apeliacinio skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti ir laikoma, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai kvalifikavo nusikalstamą veiką nuteistajam R. B.. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog dėl ginčijamo pastato vis dar vyksta civiliniai ginčai, byloje nėra galutinio sprendimo, kuris patvirtintų neabejotiną T. Z. nuosavybės teisę bei atitinkamai R. B. tėvo tariamą teisę. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas kyla dėl pastato, kurio dalis galimai priklauso R. B. tėvui, kita dalis T. Z. tėvui. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme G. B. ir R. B. nurodė, jog jie turi dokumentus, patvirtinančius jų nuosavybę į pastatą, tačiau T. Z. pateikė dokumentus, kurie patvirtina jo nuosavybę į pastatą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas teisingai ištyrė bylos duomenis ir padarė išvadą, kad įvykio metu R. B. nesuvokė, jog jis neturi teisinio pagrindo reikalauti užtikrinti jam nuosavybės teisių, tad jei būtų nustatomi nusikaltimo sudėties požymiai, akivaizdu, kad R. B. gynė ne tariamą, o jo suvokimu jo turimą nuosavybės teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nustatyti visi būtini šio nusikaltimo sudėties požymiai ir nėra pagrindo R. B. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

19. Pažymėtina, kad nėra jokių duomenų, kad R. B. turėtų tariamą teisę į minėtą turtą, ar ją ginčytų teisme. Vertinant baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą, visų pirma svarbu nustatyti, ar konflikto dalyviai yra tam tikro, tikro ar tariamo, teisinio santykio dalyviai. Atkreipiamas dėmesys, kad formuodamas kaltinimą apeliaciniame skunde dėl veikos perkvalifikavimo nukentėjusysis T. Z. nenurodė tai, kokias įstatymuose numatytas nuostatas, arba elgesio taisykles savo veiksmais pažeidė R. B.. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodoma, kad R. B. šį ginčą sprendė panaudodamas psichologinį ir fizinį smurtą nukentėjusiojo T. Z. atžvilgiu, bet ne ieškiniu kreipdamasis į teismą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Kolegija pažymi, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, taip pat nėra įrodyta, kad R. B. nukentėjusiojo T. Z. atžvilgiu panaudojo kokią nors psichinę ar fizinę prievartą.

20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

21. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.283 straipsnio 2 dalimi, nuteistasis, be kita ko, privalo nukentėjusiajam atlyginti turtinius nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl neteisėta veika sugadinto ar prarasto turto, sužalojimų, patirtų nusikaltimo metu, gydymosi, negautų pajamų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje reikalavimą atlyginti dėl R. B. nusikalstamos veikos patirtą turtinę žalą pareiškė nukentėjusysis T. Z.. Pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo už rando panaikinimą ir už sumokėtą konsultaciją UAB „G.C.“ netenkino. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, jog rando panaikinimas, kuris dar tik bus atliekamas, kainą nukentėjusysis grindė tik UAB „G.C.“ pažyma, kuri nepatvirtina realiai patirtų nukentėjusiojo išlaidų, kadangi tai yra tik vienos iš medicinos įstaigų siūlymas, kuriuo gali pasinaudoti nukentėjusysis ir kuris ateityje gali būti koreguojamas, nustatant mažesnius ar didesnius įkainius. Tuo tarpu už konsultaciją ir būsimo gydymo plano sudarymą nukentėjusysis grindė UAB „G.C.“ raštu bei sumokėjimo kvitu (1 t., b. l. 160).

22. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusysis prašo patenkinti visiškai civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su skundo argumentais ir visiškai tenkinti civilinio ieškinio nėra pagrindo, kadangi civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti nėra pagrįstas, o tik rekomenduojamojo pobūdžio. Tenkinamas skundo argumentas, kuriuo nukentėjusysis prašo atlyginti 35 Eur (trisdešimt penkių eurų) išlaidas, kurias patyrė UAB „G.C.“ už konsultaciją bei gydymo plano sudarymą, tačiau kita civilinio ieškinio dalis turtinei žalai atlyginti paliekama nepriteista, kadangi UAB „G.C.“ pažyma apie tai, kad chirurginis rando gydymas ateityje kainuotų iš viso 520 Eur yra rekomendacinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, nors ir T. Z. nurodė, kad dėl rando pašalinimo kreipsis, kai galutinai sugis padarytas sužalojimas, tačiau užsitęsus bylos nagrinėjimui, tikėtina, kad sužalojimai jau sugijo, tačiau nebuvo pateikta papildomų duomenų, kad asmuo dar kartą kreipėsi į gydymo įstaigą dėl gydymo pradėjimo, arba kad gydymas jau pradėtas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad jeigu nukentėjusysis ateityje apsispręstų šalinti rando pėdsakus ir dėl to patirtų išlaidų, kurios šiuo metu nėra tiksliai žinomos, šis sprendimas neužkerta kelio nukentėjusiajam reikalauti iš nuteistojo atlyginti turėtas gydymo išlaidas ir galės kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, todėl šiuo atveju priteisiama tik 35 Eur turtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo T. Z. naudai iš R. B..

23. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis T. Z. prašė jo naudai iš nuteistojo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu bei apeliacinės instancijos teisme, ir į bylą pateikė pinigų priėmimo kvitus: pirmasis kvitas buvo pasirašytas 300 eurų sumai už apeliacinio skundo surašymą ir antrasis pinigų priėmimo kvitas buvo pasirašytas 150 eurų sumai už dalyvavimą 2019 m. rugsėjo 4 d. teismo posėdyje apeliaciniame teisme, iš viso 450 eurų sumai. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, nepagrįstai atsisakė pripažinti 250 Eur išlaidas už advokato paslaugas proceso išlaidomis ir jų nepriteisė. Pagal BPK 104 str. 2 d. įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nukentėjusiajam nustatė, kad nepagrįstai buvo nuspręsta nepriteisti nukentėjusiajam 250 Eur išlaidų už advokato paslaugas, todėl šios išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš R. B.. Teisėjų kolegija vertina, jog prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo pateiktas apeliacinis skundas, kuris iš dalies tenkinamas, taip pat nukentėjusiojo atstovo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris truko 1 val., atitinka advokato darbo sąnaudas, yra proporcingas jo atliktiems veiksmams, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl nukentėjusiojo turėtos išlaidos už advokato paslaugas (450 eurų) priteistinos iš nuteistojo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. B. ir nukentėjusiojo T. Z. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmu 2019 m. birželio 27 d. nuosprendį pakeisti:

nukentėjusiojo T. Z. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies, iš R. B. nukentėjusiojo T. Z. naudai priteisti 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai ir 35 Eur (trisdešimt penkis eurus) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo T. Z. patirtas 1350 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų penkiasdešimt eurų) išlaidas už advokato atstovavimą teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas išieškoti iš R. B. nukentėjusiojo T. Z. naudai.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš R. B. nukentėjusiojo T. Z. naudai 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) proceso išlaidų už advokato paslaugas, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisDaiva JankauskienėAurelijus Rauckis