Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Iš bylos matosi, kad teismas BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, nes išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, o ištirtų įrodymų ir jais nustatytų bylos aplinkybių visumą įvertino teisingai. Todėl nuosprendyje dėstomos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį V. L. kaltu, pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o kvalifikuodamas nuteistojo nusikalstamas veikas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus.

Visų šių išdėstytų aplinkybių neginčija ir jas iš esmės patvirtina tiek nuteistasis V. L. , tiek nukentėjusysis V. T. . Savo parodymuose, o taip pat paduotuose apeliaciniuose skunduose jie skirtingai dėsto tik atskiras konflikto pradžios ir po to sekusių grumtynių aplinkybes. V. L. nurodo, kad pirmas smūgio V. T. į veidą nesudavė, o konfliktą pradėjo ne jis, bet nukentėjusysis, kuris jį įžeidė, o po to agresyviai puolė. Nuteistasis nurodo, kad grumtynių metu tik gynėsi nuo V. T. , o į lango stiklą jo specialiai nestūmė ir tai įvyko atsitiktinai. Nukentėjusysis šias aplinkybes dėsto priešingai. Nurodo, kad agresyviai elgėsi ne jis, o nuteistasis V. L. , kuris šūkavo išėjęs iš buto į laiptinę ir pirmasis jam, lipančiam laiptais, sudavė ranka smūgį į veidą. Nukentėjusiojo nuomone, V. L. specialiai stūmė jį į langą, kuriam sudužus jam buvo padaryta žaizda sprande. Nukentėjusysis neigia, kad dar vėliau tą pačią naktį V. L. sulaužė nosį.

Iš bylos matosi, kad teismas ypatingai išsamiai apklausė, o po to išanalizavo tiek nuteistojo bei nukentėjusiojo, tiek ir visų įvykį mačiusių ar netrukus ten atvykusių liudytojų parodymus. Nuosprendyje išdėstyti išsamūs motyvai, dėl kurių teismas patikėjo vienais, o atmetė kitus apklaustų asmenų parodymus. Pažymėtina, kad tų parodymų vertinimas buvo nešališkas, nes teismas suabejojo dalimi ne tik nuteistojo, bet ir nukentėjusiojo nurodomų įvykio aplinkybių. Savo išvadas teismas pagrindė tik tais ir tų asmenų duotais parodymais, kurie buvo nuoseklūs, sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti abejonių nekeliantys įrodymai. Kolegija pažymi, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje iš esmės jau atsakyta ir į daugelį abiejų paduotų apeliacinių skundų argumentų.

Pats nuteistasis V. L. parodė, kad tą naktį išgirdo laiptinėje triukšmą ir neapsirengęs išėjo į laiptų aikštelę pažiūrėti, kas ten vyksta. Laiptinės apačioje pamatė G. B. , kuris pasakė, kad laiptinėje vagių nėra. Tuo metu pasigirdo riktelėjimas ,,užčiaupk nasrus“ ir jis laiptinės apačioje pamatė V. T. . Susinervinęs jis irgi pasakė ,,koks ten šunytis loja?“ ir liko stovėti laiptų aikštelėje. V. T. laiptais užbėgo aukštyn iki jo ir griebė jam už rankų. Jis V. T. jokių smūgių nesudavė, o tik gindamasis irgi sugriebė jį už drabužių. Jie ėmė stumdytis, o juos bandė išskirti iš buto irgi išėjusi jo žmona, taip pat atbėgusios I. T. ir G. M. . Besistumdant V. T. atsirėmė į lango stiklą ir jis sudužo, specialiai į tą langą jis V. T. nestūmė. Po to jie abu nugriuvo ir grūmėsi toliau, V. T. norėjo jam suduoti, jo pirštas pateko jam į burną ir jis V. T. pirštą sukando. Tada V. T. jį paleido prieš tai dar įspyręs. Jam buvo praskelta lūpa ir jis grįžo į savo butą praustis. Tuo metu kažkas ėmė spardyti buto duris, todėl jis iškvietė policiją. Kai atvyko policija, laiptinėje jau buvo ir V. T. tėvas, kuris prašė negadinti jo sūnui gyvenimo. Į pareigūno klausimą atsakė, kad pareiškimo nerašys ir policija išvyko. Po kiek laiko į duris vėl paskambino nukentėjusiojo tėvas. Jam su žmona išėjus į laiptinę ir pradėjus šnekėti, už savo tėvo nugaros stovėjęs V. T. kažkuo trenkė jam į nosį ir pabėgo. Žmona vėl iškvietė policiją, pareigūnai jam iškvietė greitąją pagalbą ir jį nuvežė į ligoninę, kur paaiškėjo, kad jam lūžo nosies kaulai. Ryte jis nuvyko į policiją ir parašė pareiškimą.

Nuteistojo žmona liudytoja S. L. iš esmės patvirtino savo sutuoktinio parodymus. Parodė, kad išgirdęs triukšmą jos vyras išėjo į laiptinę ir paklausė, ar ten ne vagys. Jam iš apačios G. B. atsakė, kad tai ne vagys. Tada iš apačios pasigirdo žodžiai ,,užčiaupk nasrus“. Jos vyras į tai kažką atsakė. Be to ji pamatė, kad laiptais iš apačios atlėkė V. T. ir sudavė smūgį ranka jos vyrui. Jie pradėjo stumdytis. Ji ir kaimynė G. M. bandė juos išskirti. V. T. stovėjo nugara į langą ir tuo metu, kai jie visi buvo krūvoje, nukentėjusysis galva atsirėmė į lango stiklą ir šis išdužo. Už V. T. nugaros tuo metu dar buvo G. M. . Po to jis pamatė, kad V. T. jau guli ant nugaros, o jam ant viršaus guli jos vyras. V. T. pirštai kažkaip pakliuvo jos vyrui į burną. G. M. prašė V. L. paleisti V. T. . Jiems gulint ant žemės, į laiptinę dar išėjo kaimynė J. P. , kuri juos irgi mėgino raminti. V. L. besikeliant, V. T. jam dar įspyrė. Po to ji su V. L. ir G. M. užsidarė savo bute, o V. T. liko laiptinėje. Jos vyras iškvietė policiją, o į laiptinę atėjo ir V. T. tėvas. Atvykus policijai ir jos vyras, ir V. T. pasakė, kad pareiškimų nerašys. Po kiek laiko V. T. tėvas paskambino į jų duris ir pakvietė juos pasikalbėti. Besikalbant už tėvo nugaros stovėjęs V. T. trenkė jos vyrui į nosį. Tada ji vėl iškvietė policiją, o jos vyrą GMP išvežė į ligoninę.

Kitokias aplinkybes nurodė nukentėjusysis. Jis parodė, kad lipo laiptais kalbėdamas su G. B. . Viršuje į laiptinės aikštelę išėjo V. L. ir ėmė šaukti klausdamas, kas triukšmauja. Pamatęs G. B. V. L. pasakė, jog pamanė, kad laiptinėje vagys, šis atsakė, kad vagių nėra. Jis pats pasakė V. L. , kad šis eitų namo, o V. L. liepė jam tylėti. Jis toliau lipo laiptais į viršų, o kai užlipo iki stovėjusio V. L. , šis sudavė jam į veidą. Jam aptemo akys, V. L. sugriebė jį už drabužių, pakėlė jį per du laiptelius, o po to įstūmė jį į laiptinės langą. Sudužo lango stiklas, tada V. L. ištraukė jį iš lango, pargriovė ant žemės ir ėmė smaugti. Jis gynėsi, jo pirštas pakliuvo V. L. į burną ir šis pirštą sukando. Juos išskyrė jų žmonos ir kaimynė J. P. . Vėliau atvyko policija ir jo tėvas. Jis ir V. L. kiekvienas papasakojo, kas iš tikrųjų įvyko, bet rašyti pareiškimus policijai atsisakė. Tuo metu jis dar nežinojo, kad jo sprandas stipriai sužalotas. Kraujo buvo nedaug, jis užčiuopė tik kažkokį geltoną skystį. Vėliau laiptinėje V. L. vėl jį įžeidė ir jį pastūmė. Skambino policijai, bet ten pasakė, kad pareiškimą jis atneštų ryte. Taip jis ir padarė. Naktį jį nuvežė į ligoninę, ten jam apžiūrėjo sprando žaizdą, patepė ją briliantine žaluma ir jį paleido į namus.

Nukentėjusiojo žmona liudytoja I. T. iš esmės patvirtino savo sutuoktinio parodymus. Ji parodė, kad laiptinėje aplenkė savo vyrą, ėjusį kartu su G. B. . Matė, kad į laiptinės aikštelę išėjo neapsirengęs V. L. , kuris klausė, kas triukšmauja ir kodėl jie girti. G. B. atsakė, kad eina namo, o jos vyras V. L. pasakė, kad tai ne jo reikalas. Tada V. L. šūktelėjo ,,kas čia per šunytis loja ?“. V. T. dar pasakė V. L. , kad šis eitų namo ir lipo laiptais aukštyn. Kai jos vyrui buvo likę užlipti dar kelis laiptelius iki aikštelės, V. L. sudavė jam smūgį, griebė už drabužių ir pradėjo stumdyti. Tuo metu laiptais žemyn leidosi ir G. M. . Vyrams besistumdant, V. L. pastūmė V. T. į langą ir šis galva išdaužė vieną dvigubo stiklo dalį. Po to V. L. parvertė jos vyrą ant žemės, sudavė per galvą. Tik tuomet į laiptinę išėjo ir V. L. žmona. Ji (I. T. ) savo vyrą ir V. L. bandė išskirti, o kai išskyrė, V. L. užsidarė savo bute. Prieš tai į laiptinę buvo išėjusi kaimynė J. P. . Ant savo vyro sprando ji matė įdrėskimą, kuris šiek tiek kraujavo ir matėsi gelsvas skystis. Išsigandusi ji paskambino savo vyro tėvui ir šis neužilgo atvyko. Tuo metu atvažiavo ir policija, bet visi atsisakė rašyti pareiškimus. Ji nuėjo namo, o netrukus sugrįžo ir jos vyras V. T. .

Iš nuteistojo, nukentėjusiojo ir jų žmonų parodymų matosi, kad juose kai kurios įvykio aplinkybės nurodomos skirtingai, ypač dėl to, kaip konfliktas prasidėjo ir kas pirmasis sudavė smūgius. Todėl labai svarbią reikšmę šiuo atveju turi įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Iš esmės jie patvirtina būtent nukentėjusiojo bei jo žmonos parodymus. Liudytoja G. M. parodė, kad į laiptinę įėjo pirmoji ir iš savo buto išvedė į lauką šunį. Po to šuo pabėgo ir įbėgo į L. butą, o ji irgi grįžo į laiptinę. Antro aukšto laiptinės aikštelėje barėsi V. T. su V. L. . Ji ėmė juos raminti ir skirti, bet kas vyko toliau, jau nepamena. Kažkokiu būdu ji griuvo ir atsipeikėjusi pamatė, kad sėdi ant grindų, o aplinkui matėsi išdaužto laiptinės lango stiklai. Mano, kad tą langą ji išdaužė kartu su V. T. , grumtynių metu atsitrenkę į stiklą. Jai buvo sumušta galva, pykino ir ji nušliaužė namo. Į medikus ir policiją nesikreipė, nes buvo išgėrusi. Kur kas konkretesnius ir svarbesnius parodymus davė G. M. sutuoktinis liudytojas G. B. . Jis parodė, kad įėjo į laiptinę su V. T. . Netrukus iš laiptinės viršaus V. L. šūktelėjo klausdamas, kas ten rėkauja, manė, kad tai vagys. Jis atsakė V. L. , kad pas jį nėra ką vogti. Tuo tarpu V. T. garsiai pasakė V. L. ,,užčiaupk nasrus“. Į tai V. L. atsakė klausimu ,,koks ten šunytis loja ?“. Ir V. T. , ir V. L. keikėsi ir iš jų kalbų matėsi, kad jie abu buvo nusiteikę agresyviai. Jis matė, kad V. T. lipo laiptais aukštyn, o jam dar neužlipus iki laiptų aikštelės, ten stovėjęs pusnuogis V. L. , kiek paėjęs į priekį, smogė V. T. . Po to jie abu susikibo ir ėmė stumdytis. Jo žmona G. M. atsidūrė tarp besistumdančiųjų. Tuo metu V. L. stūmė V. T. į langą. V. T. kartu su jo žmona atsitrenkė į lango stiklą ir šis išdužo. Žmona kiek pastovėjo, o po to pabėgo į L. butą. V. T. su V. L. tuo metu kažkaip pargriuvo ir liko gulėti vienas ant kito. Kas vyko toliau, nežino, nes nuėjo į savo butą. Tų grumtynių metu matė į laiptinę išėjusią ir V. L. žmoną. Liudytoja J. P. parodė, kad į laiptinę išėjo išgirdusi triukšmą. Išgirdo, kaip S. L. sakė ,,V., paleisk T.“. Laiptinėje pamatė, kad ant grindų guli susikibę V. L. ir V. T. , aplinkui metėsi stiklo šukės. V. T. bandė nuo savęs nustumti V. L. . Ji, S. L. ir laiptinėje dar buvusi G. M. bandė vyrus išskirti. Kai jie atsikėlė nuo grindų , V. T. rodė savo pirštą, rėkė, kad jam įkando ir kad skauda. Ji liepė V. T. ramintis, bet šis ją iškeikė ir ji nuėjo į savo butą. Nueidama dar matė į laiptinę atėjusį ir V. T. tėvą.

Kiti šioje byloje apklausti liudytojai paties įvykio nematė ir atvyko vėliau. Nukentėjusiojo tėvas liudytojas V. T. parodė, kad naktį jam paskambino marti ir pasakė, kad kaimynas muša jo sūnų. Nuvykęs ten, laiptinėje pamatė daug stiklo šukių, tuo metu atvyko ir policija. Laiptinėje buvo jo sūnus ir V. L. , iš jų išvaizdos matėsi, kad jie prieš tai mušėsi, abu buvo įpykę. Sūnaus pirštas buvo perkąstas, o V. L. nosis tuo metu dar nebuvo sužalota. Policijos pareigūnams jis pasakė, kad išsiaiškins patys ir pareiškimus rašyti atsisakė. Kada V. L. buvo sulaužyta nosis, jis nežino. Po to sūnus pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo žodinio konflikto. Sakė, kad laiptinėje liepė V. L. ne ,,užčiaupti nasrus“, o ,,užsičiaupti“. Policijos pareigūnas liudytojas E. K. parodė, kad tą naktį į nurodytą laiptinę buvo atvykęs du kartus. Pirmą kartą laiptinėje matė V. L. , V. T. ir daugiau žmonių, kurie juos ramino. Buvo išdaužtas vieno laiptinės lango stiklas, o ant grindų mėtėsi to stiklo šukės. V. L. sakė, kad konfliktas kilo dėl triukšmo, o V. T. skundėsi, kad jam įkando į pirštą. V. L. atrodė ramus, o V. T. buvo girtas, agresyvus, nenorėjo eiti namo ir lindo aiškintis. Kadangi niekas pareiškimų nerašė, jis daugiau konflikto aplinkybių nesiaiškino ir išvažiavo. Tą pačią naktį ten važiavo dar kartą ir rado sužalotą V. L. . Šis pasakojo, kad kalbantis su vyresniuoju V. T. , jo sūnus sudavė jam smūgį į nosį.

Apeliaciniuose skunduose ir nukentėjusysis, ir nuteistasis su kai kuriomis teismo išvadomis apie konflikto pradžią ir grumtynių eigą nesutinka. Nukentėjusysis nesutinka su išvada, kad tarp jo ir V. L. vyko abipusės muštynės, apeliantas teigia, kad jo veiksmai dalyvavimu muštynėse negalėjo būti įvertinti, nes V. L. pirmas jam sudavė smūgį, po to stūmė į langą, o ant žemės įkando į pirštą ir jį smaugė. Tuo tarpu nuteistasis nurodo, kad pirmasis smūgio V. T. nesudavė, priešingai, tai jį užpuolė nukentėjusysis, o ir tai jis nuo V. T. gynėsi. Kaip jau buvo minėta, teismas visas šių įvykių aplinkybes išsiaiškino išsamiai ir jas nustatė teisingai, todėl abiejų apeliantų jau paminėtus argumentus kolegija atmeta.

Pirmiausia atmetami nukentėjusiojo argumentai dėl teismo pavartoto abipusių muštynių termino. Nepaisant to, kuris iš asmenų būtų pradėjęs konfliktą, akivaizdu, kad ant laiptų ir laiptinės aikštelėje tarp V. L. ir V. T. tikrai vyko grumtynės. Jie susikibo, naudojo vienas prieš kitą fizinę jėgą ir stumdėsi. V. T. galva atsitrenkus į lango stiklą ir jį išdaužius, abu susikibę pargriuvo ant grindų ir ten grūmėsi toliau. Kūno sužalojimai šių grumtynių metu buvo padaryti abiems konflikto dalyviams. Todėl tą konflikto dalį, kurios metu abu jo dalyviai vienas kito atžvilgiu naudojo fizinę jėgą ir smurtą, teismas visiškai pagrįstai įvertino kaip abipuses muštynes. Kita vertus, teismas patikėjo būtent nukentėjusiojo parodymais apie grumtynių pradžią ir apie tai, kad pirmasis fizinį smurtą panaudojo V. L. . Kaip tik dėl šios priežasties jis ir buvo pripažintas šių muštynių iniciatoriumi, atsakingu už kilusias pasekmes ir būtent todėl V. L. atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai dėl tariamai neteisingai nustatytų jo paties veiksmų grumtynių metu nepagrįsti ir atmestini.

Kolegija atmeta ir nuteistojo V. L. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis tik gynėsi pats užpultas nukentėjusiojo. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neteisingai išdėstė jo ir nukentėjusiojo teisme duotus parodymus. Nurodo, kad išėjęs į laiptinę pusnuogis norėjo tik pažiūrėti, kodėl ten triukšmaujama ir iš anksto jokiam konfliktui nesirengė, o V. T. laiptinėje pamatė tik vėliau. Kai V. T. pasakė jam ,,užčiaupk nasrus“ jis atsakė ne ,,koks šunytis“, o ,,kas ten per šunytis loja“ ir tik po to pamatė V. T. . Dar nurodo, kad konfliktui kilus antrą kartą, ne jis pastūmė nukentėjusįjį, o pats V. T. pastūmė jį ir tai matyti iš jo parodymų. Apelianto nuomone, toks neteisingas parodymų išdėstymas iškreipia įvykio aplinkybes ir be pagrindo neigiamai apibūdina jo asmenybę. Kolegijos nuomone, visi šie argumentai nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad pačiam V. L. nurodytų grumtynių metu buvo padaryti tik nežymūs sužalojimai, o nosis jam buvo sulaužyta tą pačią naktį, bet jau vėlesniu laiku, kai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei pastarojo tėvo kilo naujas konfliktas. Pats nuteistasis pripažįsta, kad smūgį jam į nosį V. T. sudavė būtent tuo metu ir dėl to buvo pradėtas atskiras tyrimas. Todėl šios aplinkybės ir paties nukentėjusiojo galimai atlikti neteisėti veiksmai V. L. atžvilgiu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas negalėjo ir negali nustatyti nurodyto V. L. sužalojimo padarymo aplinkybių ir juo labiau nustatinėti kitų asmenų kaltės, nes tai gali būti nustatyta tik toje kitoje baudžiamojoje byloje. Dėl paties nuteistojo parodymų išdėstymo teismas irgi jokių didesnių klaidų nepadarė. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis savo parodymuose išdėstė vienas kito ir savo pačių pasakytus žodžius rusų kalba, abu vartojo necenzūrinius ir sunkiai į lietuvių kalbą išverčiamus išsireiškimus. Abu jie tuos išsireiškimus dar ir išdėstė skirtingai. Todėl nežymūs skirtumai tarp tokių nuosprendyje paminėtų frazių kaip ,,užčiaups nasrus“ ir ,,užčiaupk burną“ arba ,,koks šunytis“ ir ,,kas ten per šunytis loja“ tikrai neturėjo esminės reikšmės situacijos ir svarbių bylos aplinkybių nustatymui. Tai niekaip nesusiję ir su vienokiu ar kitokiu nuteistojo asmenybės įvertinimu. Taip pat pažymėtina, kad pats teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pirmasis žodinį konfliktą laiptinėje tikrai pradėjo ne nuteistasis V. L. , o pats nukentėjusysis. Teismas nustatė, kad V. L. išėjus į laiptinę ir ėmus kalbėtis su G. B. , V. T. tuo metu tikrai grubiai kreipėsi į V. L. pasakydamas ,,užčiaupk nasrus“. Ir tik atsakydamas į šiuos žodžius pats V. L. į tai atsakė žodžiais ,,kas ten per šunytis loja“. Apeliaciniame skunde nuteistasis paminėtiems nukentėjusiojo pasakytiems žodžiams skiria labai daug dėmesio, nurodo, kad V. T. įsiterpė į daug vyresnių už jį asmenų pokalbį, o jo pasakyta frazė jį labai įžeidė. Tačiau V. L. argumentai, kad viso to teismas tariamai neįvertino, visiškai nepagrįsti. Būtent šioms aplinkybėms ir žodinio konflikto pradžiai teismas kaip tik ir skyrė didelį dėmesį. Nuosprendyje kaip tik ir nurodoma, kad grubiai ir įžeidžiamai pradėjęs kalbėti su daug už jį vyresniu V. L. , nukentėjusysis ir išprovokavo konfliktą. Kaip tik tai turėjo bene svarbiausios reikšmės V. L. veikos įvertinimui ir jos perkvalifikavimui pagal švelnesnius baudžiamuosius įstatymus. Tai be to buvo pripažinta ir nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe bei turėjo reikšmės kitų priimant nuosprendį svarstytų klausimų išsprendimui. Taigi į paties nukentėjusiojo veiksmus pradedant žodinį konfliktą ir jų reikšmę tolesnei konflikto eigai teismas pilnai atsižvelgė ir nuteistojo skundo susiję su tuo argumentai tikrai nepagrįsti. Kita vertus, teisingai nustatęs ir tolesnę įvykių eigą, teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad toliau sekę nuteistojo V. L. veiksmai ir smurto panaudojimas prieš V. T. tikrai nebuvo adekvatūs pastarojo pasakytiems grubiems žodžiams. Nustatytos bylos aplinkybės ir nuosprendyje išdėstyti teismo argumentai tikrai patvirtina išvadą, kad nuteistasis veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, bei būdamas labai susijaudinęs.

Pats nuteistasis net ir savo apeliaciniame skunde nurodo, kad po jam pasakytos V. T. įžeidžiančios frazės jis į tai taip pat atsakė ne mažiau įžeidžiančia fraze. Jis pats nurodo ir tai, kad sakydamas ,,kas ten per šunytis loja“, tuo metu net nematė V. T. . Jį pamatė tik vėliau, o iki V. T. užlipo iki jo laiptais, praėjo tam tikras laiko tarpas. Liudytojas G. B. parodė, kad žodinio konflikto metu keikėsi ir V. T. , ir V. L. , ir kad jie abu buvo nusiteikę agresyviai. Todėl daryti išvadą, kad prieš suduodamas V. T. smūgį ranka į veidą V. L. veikė būdamas labai susijaudinęs ir juo labiau – labai susijaudinęs dėl itin įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio, nėra jokio pagrindo. Kaip tik tokią pagrįstą išvadą padarė ir teismas, nustatęs, kad tolesnių V. L. veiksmų motyvu buvo jo paprasčiausias pyktis.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas, išsamiai išsiaiškinęs visą konflikto eigą, pagrįstai ištyrė atskiras to konflikto dalis, t.y. iš pradžių vykusį žodinį apsižodžiavimą ir jau po to kilusį fizinį konfliktą, kurio metu vyko grumtynės ir buvo padaryti kūno sužalojimai. Nors žodinio konflikto iniciatoriumi buvo pripažintas pats nukentėjusysis, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad po to fizinį smurtą pirmasis panaudojo būtent nuteistasis V. L. . Tai patvirtina ir nuteistojo argumentus paneigia visuma ištirtų įrodymų.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad savo išvadų apie tolesnę konflikto eigą teismas negalėjo grįsti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais. Tai jis motyvuoja tuo, kad atmetęs dalį nukentėjusiojo ir jo žmonos parodymų apie pačią konflikto pradžią, teismas iš viso jau negalėjo remtis ir kitais šių asmenų parodymais apie po to įvykusias grumtynes. Apelianto nuomone, taip nepasielgęs teismas išdėstė vienas kitoms prieštaraujančias išvadas. Jis dar nurodo, kad nebuvo galima tikėti liudytojų, kartu su V. T. šventusių gimtadienį, parodymais, nes šie asmenys suinteresuoti bylos baigtimi. Visus šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta. Kaip jau buvo minėta, nuosprendyje teismas išsamiai išanalizavo visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir išdėstė motyvus, dėl kurių vienais parodymais buvo patikėta, o kiti parodymai atmesti. Tai, kad teismas nepatikėjo atskiromis kai kurių asmenų duotų parodymų detalėmis, tikrai negali būti priežastimi netikėti kita tų pačių asmenų parodymų dalimi, jeigu tų parodymų dalis nekelia abejonių ir tų parodymų dalį patvirtina kiti įrodymai. Taigi jokių prieštaravimų teismo išvadose dėl nurodytos priežasties nėra. Taip pat pažymėtina, kad teismas vadovavosi tais pačiais kriterijais įvertindamas ne tik nukentėjusiojo ir jo žmonos, bet ir paties nuteistojo ir jo žmonos parodymus. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nepatikėjo nukentėjusiojo V. T. ir jo žmonos liudytojos I. T. parodymais apie žodinio konflikto pradžią. Jie abu parodė, kad V. T. jokių įžeidžiančių žodžių V. L. nepasakė, o tik pasiūlė jam eiti į namus. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad šią pradinę konflikto dalį nukentėjusysis su žmona nutyli. Kad V. T. iš tikrųjų pasakė frazę ,,užčiaupk nasrus“, parodė ne tik nuteistasis ir jo sutuoktinė, bet ir liudytojas G. B. , iš dalies tai patvirtino netgi nukentėjusiojo tėvas liudytojas V. T. . Nuosprendyje taip pat nurodoma, kad teismas nepatikėjo ir nukentėjusiojo V. T. parodymų dalimi apie tai, kad V. L. tariamai perkėlė jį per kelis laiptinės laiptelius, taip pat papildomus nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad V. L. specialiai stūmė jį į lango stiklą, o jis neiškrito per langą tik todėl, kad laikėsi atsirėmęs į palangę. Šią parodymų dalį teismas atmetė todėl, kad nurodytas naujas aplinkybes nukentėjusysis pirmą kartą nurodė tik teisminio nagrinėjimo metu, be to, tų aplinkybių kiti bylos duomenys nepatvirtino. Tačiau teismas pagrįstai patikėjo nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad pirmasis smūgį jam sudavė V. L. . Patikėjęs V. L. apie žodinio konflikto pradžią, teismas jo parodymus dėl tolesnės įvykių eigos pagrįstai atmetė.

V. L. parodė, kad po žodinio konflikto liko stovėti laiptų aikštelėje, o iš laiptinės apačios atbėgęs V. T. jį užpuolė ir jie pradėjo stumdytis, jis pirmas smūgio nesudavė. Liudytoja S. L. nurodė tokias pačias aplinkybes ir dar papildomai nurodė, kad atbėgęs laiptais pats V. T. pirmasis sudavė smūgį jos vyrui. Išdėstyti parodymai neįtikinami, iš dalies nelogiški, o taip pat paneigti. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į kai kurias nelogiškas V. L. parodymų detales. Nors jis aiškina, kad agresyviai nusiteikęs V. T. jį užpuolė, tačiau nenurodo jokių tokį užpuolimą patvirtinančių aplinkybių. Pats V. L. pripažįsta, kad rankose V. T. neturėjo jokių daiktų ar įrankių, kuriais būtų jam grasinęs. Taip pat nurodo, kad V. T. jokių smūgių jam nesudavė ir net nebandė tai padaryti, net negrasino jam nei veiksmais, nei žodžiu. Nuteistasis nurodo tik tai, kad V. T. sugriebė jį už rankų ir jie ėmė stumdytis. Taigi šios nuteistojo nurodomos aplinkybės jau paneigia kitus jo teiginius apie užpuolimą. Tuo tarpu liudytojos S. L. parodymai kelia dar didesnių abejonių ir jie vertintini tik bandymu bet kokiu būdu padėti savo sutuoktiniui. S. L. parodymai apie V. T. tariamai suduotą smūgį V. L. prieštaringi, apklausos metu liudytoja šioje dalyje painiojosi ir šios aplinkybės kategoriškai patvirtinti negalėjo. Kita vertus, tie jos parodymai tikrai neteisingi, nes to nepatvirtino netgi pats nuteistasis V. L. . Be to, iš bylos matosi, kad smulkiai pakartodama visus savo sutuoktinio parodymus, S. L. pati visų tų įvykių net negalėjo matyti. Akivaizdu, kad ji į laiptinę išėjo vėliau negu V. L. . Be to, ne tik iš nukentėjusiojo, bet ir liudytojų parodymų matosi, kad S. L. į laiptinę išėjo tik tada, kada V. L. ir V. T. grūmėsi jau pargriuvę ant grindų. Todėl to, kas vyko anksčiau, ji negalėjo matyti.

Tuo tarpu nukentėjusiojo V. T. ir jo žmonos parodymus, kad V. L. pirmas sudavė smūgį laiptais lipančiam V. T. , patvirtino liudytojas G. B. ir kiti bylos duomenys. G. B. , kaip ir V. T. bei I. T. , aiškiai parodė, jog matė, kad nukentėjusiajam dar nepakilus laiptais iki laiptinės aikštelės, V. L. žengė į priekį ir pirmasis sudavė smūgį V. T. . Tik po to jie ėmė stumdytis ir prasidėjo abipusės grumtynės. Visi šie asmenys nurodytas aplinkybes išdėstė tiksliai ir visiškai vienodai, o nukentėjusysis šias aplinkybes patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Netikėti liudytojų G. B. ir jo žmonos G. M. parodymais dėl nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių nėra pagrindo. G. B. ir G. M. gyvena toje pačioje laiptinėje ir gerai pažinojo ne tik nukentėjusįjį, bet ir patį nuteistąjį. Pažymėtina, kad pagal savo amžių jie netgi artimesni pačio nuteistojo šeimai, su kuria jų ryšiai turėjo būti glaudesni. Tai patvirtina ir konkrečios bylos aplinkybės. Nors nurodyti liudytojai tą vakarą tikrai šventė nukentėjusiojo tėvo gimtadienį, tačiau nurodyto įvykio metu pati grumtynių metu nukentėjusi G. M. slėpėsi ne kur kitur, o būtent nuteistojo V. L. bute. Dar pažymėtina, kad G. M. jokių svarbių apkaltinančių V. L. aplinkybių taip ir nenurodė. Tuo tarpu liudytojo G. B. parodymai buvo nuoseklūs ir juose nėra jokių požymių, kurie leistų manyti, kad G. B. palaiko vieną ar kitą konflikto dalyvį. Šis liudytojas patvirtino, kad pirmasis smūgį V. T. sudavė V. L. . Tačiau jis taip pat paneigė nukentėjusiojo, o patvirtino nuteistojo parodymus, kad žodinį konfliktą pradėjo būtent V. T. . Nuteistojo apeliaciniame skunde be jokio pagrindo nurodinėjama, kad G. B. teisme tariamai nesugebėjo atsakyti į V. L. gynėjo klausimus ir kad neatsakė, dėl kokios priežasties reikėjo sulaikyti laiptais į viršų lipantį V. T. . Tikrieji G. B. parodymai tiksliai užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole. Į kaltinamojo klausimą G. B. atsakė, jog ,,kai V. T. lipo laiptais link V. L. , jis jo nesulaikė, nežino, ar reikėjo jį sulaikyti“. Į gynėjo klausimą šis liudytojas atsakė, kad jis negalėjo sulaikyti nei V. L. , nei V. T. . V. T. turėjo lipti laiptais, nes jis gyvena 4 aukšte, todėl jam atrodė, kad nebus jokio konflikto. Dabar jis galvoja, kad reikėjo sulaikyti, truputį palaukti, kol jie abu ,,atvėstų“. Liudytojas parodė, kad V. L. ir V. T. abu keikėsi ir abu buvo įsiutę dėl vienas kitam pasakytų žodžių. Išdėstyti G. B. parodymai aiškūs, nuoseklūs ir jokių abejonių nekelia. Nuteistasis apeliaciniame skunde išdėstė dar keletą aplinkybių, dėl kurių, jo nuomone, negalima patikėti V. T. ir kai kurių liudytojų parodymais. Nurodo, kad liudytojai S. L. , J. P. ir E. K. patvirtino, jog V. T. buvo girtas ir elgėsi agresyviai. Dar nurodo, kad pirmasis į policiją kreipėsi jis pats, o nukentėjusiojo žmona paskambino tik V. T. tėvui. Nukentėjusiojo kūne nebuvo nustatyta sužalojimų, būdingų savigynai. Dar nurodo, kad šioje byloje nukentėjusysis jį kaltina tik todėl, kad pats nori išvengti atsakomybės kitoje byloje už tai, kad sulaužė jam nosį. Kolegija atmeta ir šiuos apelianto argumentus. Jie atmetami pirmiausia todėl, kad tai tėra įvairūs spėliojimai bei samprotavimai, kurie nepaneigia konkrečiais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių. Dėl kito ikiteisminio tyrimo, kuriame V. T. įtariamas padaręs nesunkų kūno sužalojimą V. L. , šioje byloje jau buvo pasisakyta. Iš bylos matosi, kad V. L. ir V. T. iš tikrųjų atkakliai mėgina nutylėti savo pačių neteisėtus veiksmus, o savo parodymuose ir apeliaciniuose skunduose dėsto tik apie jiems patiems padarytą žalą. Toje pačioje byloje tas pats asmuo negali būti ir kaltinamuoju, ir nukentėjusiuoju, o dėl V. L. padaryto nosies sužalojimo pagrįstai pradėtas atskiras ikiteisminis tyrimas, nes šis sužalojimas padarytas ne to paties konflikto ir ne tų pačių grumtynių metu. To ikiteisminio tyrimo rezultatai negalėjo ir negali įtakoti teismo išvadų dėl V. L. kaltės būtent šioje byloje. Nuteistojo nurodyti liudytojai S. L. , J. P. ir E. K. tikrai apibūdino V. T. elgesį kaip agresyvesnį. S. L. ir J. P. parodė, kad konflikto pabaigoje, kai jos išskyrė grumtynių dalyvius, V. T. jas iškeikė. J. P. ir vėliau atvykęs policijos pareigūnas E. K. parodė, kad V. T. buvo išgėręs, lindo aiškintis, rėkė, kad jam skauda pirštą, į kurį jam įkando V. L. . Vis dėlto visos šios aplinkybės nepaneigia teismo nustatytų paties konflikto ir jo eigos aplinkybių. O tai, kad jau po konflikto V. T. reiškė savo pasipiktinimą dėl V. L. veiksmų ir jam padarytų sužalojimų, buvo visiškai natūrali nukentėjusiojo reakcija. Padėties nekeičia ir ta aplinkybė, kad policiją dėl šio įvykio kvietė nuteistasis, o nukentėjusiojo žmona paskambino tik V. T. tėvui. Pažymėtina, jog ir pats V. L. parodė, jog į policiją paskambino tik dėl to, kad jau po konflikto kažkas spardė jo buto duris. Antrą kartą nuteistojo žmona į policiją skambino tik dėl jau vėliau jos vyrui padaryto nosies sužalojimo.

Tuo tarpu nuteistojo skunde nurodomos specialistų išvados ne tik nepatvirtina šio apelianto argumentų, bet ir juos paneigia. Tose išvadose tikrai nenurodoma, kad kurie nors sužalojimai, nustatyti V. T. , būdingi savigynai. Tačiau tokių sužalojimų nenustatyta ir pačiam V. L. , o tai irgi paneigia jo versiją apie būtinąją gintį. Tuo tarpu kitos specialistų išvados visiškai patvirtina teismo nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes. Dar labiau tas aplinkybes patvirtina ir teismo paskirtos teismo medicinos ekspertizės išvados. Ir V. T. , ir V. L. nustatytos kraujosruvos rankų žąstuose, kurios galėjo būti padarytos suspaudžiant tas kūno vietas pirštais. Tai tik patvirtina teismo išvados apie abipusias grumtynes, abiems konflikto dalyviams stumdantis ir stovint priešpriešiais, įsikabinus vienam į kito rankas. Teismo medicinos ekspertizės išvadose nurodoma, kad V. T. akies voke nustatyta kraujosruva galėjo būti padaryta kumščio smūgiu ar kito kieto buko riboto paviršiaus daikto poveikiu. Ši ekspertų išvada visiškai patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie tai, kad grumtynes pradėjo būtent V. L. , pirmas sudavęs ranka V. T. į veidą. Ekspertizės išvados paneigia ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tolesnę grumtynių eigą. Apeliantas nurodo, kad jau gulėdamas ant V. T. tik jį laikė, tačiau nenaudojo jokio smurto, nors turėjo tokią galimybę. Tuo tarpu V. T. nurodo, kad nuteistasis jį gulintį smaugė, o po to dar ir įkando jam į pirštą. Ekspertų išvados patvirtina būtent nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Išvadose nurodoma, kad V. T. nustatyti nubrozdinimai su kraujosruva kaklo dešinėje pusėje galėjo būti padaryta spaudžiant rankos pirštais, o piršto nubrozdinimai jam galėjo būti padaryti tą pirštą sukandant. Šios išvados patvirtina, kad ir grumtynėms besitęsiant pargriuvus, V. L. ir toliau veikė aktyviai ir toliau naudojo smurtą, jis V. T. smaugė, o kai šis bandė apsiginti rankomis, įkando jam į pirštą. Vis dėlto teismas pagrįstai atmetė ir kai kurias nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. V. T. savo parodymuose ir apeliaciniame skunde nurodo, kad V. L. į lango stiklą jį pastūmė tyčia turėdamas tikslą jį tokiu būdu sužaloti. Tokie nukentėjusiojo, o iš dalies ir apie tai parodžiusio liudytojo G. B. parodymai niekuo nepagrįsti. Tai tėra niekuo nepagrįsti samprotavimai, kuriais nuteistojo veikos subjektyvinė pusė negali būti nustatinėjama. Be to, tai paneigia konkrečios bylos aplinkybės. Nuteistojo apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad vykstant grumtynėms šalia laiptinės lango, tuo metu ten buvo ir kiti asmenys, bandę V. L. ir V. T. išskirti. Liudytoja G. M. patvirtino, kad atsitrenkė į lango stiklą kartu su V. T. . Ir pats nukentėjusysis parodė, kad nežino, kuriuo metu jam stiklo šuke buvo sužalotas sprandas. Jis pats neneigia, kad tai galėjo įvykti ir jam gulint ant grindų, nes tuomet po savimi jis jautė stiklo šukes. Ekspertizės išvadose irgi nurodoma, kad žaizda V. T. sprande galėjo būti padaryta stiklo šukės briauna, tačiau kuriuo metu: atsimušus į langą ir dūžtančio stiklo šukei užkritus ant sprando ar nukritusiam ant stiklo šukių aukštielninkam ir trinantis į jas (judant jomis), nustatyti negalima. Nenustačius netgi tikrųjų nukentėjusiojo sužalojimo stiklo šuke aplinkybių, daryti išvadą, kad V. L. specialiai stūmė V. T. į lango stiklą, turėdamas tyčią jį tokiu būdu sužaloti, pagrindo nėra.

Nuteistasis apeliaciniame skunde dar nurodo, kad nuosprendis neteisėtas dėl padaryto esminio BPK normų pažeidimo. Nurodo, kad ši byla jau buvo nagrinėjama apylinkės teisme ir tik vėliau pagal teismingumą perduota apygardos teismui. Apelianto nuomone, bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nukentėjusysis ir liudytojai turėjo galimybę suderinti savo parodymus, juos pakoreguoti jo nenaudai ir tai nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą. Šiuos argumentus apeliantas skunde kartoja keletą kartų, jais grįsdamas nesutikimą su įrodymų vertinimu, teismo išvadomis ir baudžiamųjų įstatymų taikymu. Visus šiuos argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus.