Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. (toliau – ir Apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio (toliau – Skundžiamas nuosprendis), kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta – 12 (dvylikos) mėnesių laisvės apribojimo bausmė.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai. Iš V. T. civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 82,26 Eur (aštuoniasdešimt du eurai, 26 ct) žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio procesinės metinės palūkanos už priteistą atlyginti 82,26 Eur turtinę žalą, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

V. T. išaiškinta (toliau – ir nukentėjusysis), kad nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, jis turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajam paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvati padarytai nusikalstamai veikai, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą ir naikinti.

5. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, pažymėtina, kad pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Remdamiesi šiomis nuostatomis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.).

Dėl būtinosios ginties nuostatų taikymo

6. Nagrinėjamu atveju Apeliantas ginčija savo kaltę dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajam V. T. ir nurodo, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nes nukentėjusysis, atvykęs automobiliu į jo kiemą su dar dviem nepažįstamais asmenimis, pirmas puolė jį (Apeliantą), dėl ko jis turėjo ginti save ir jam priklausantį turtą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, paneigti bylos duomenimis, todėl atmestini.

7. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Be to, kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018, 2K-3-648/2021).

8. Apeliantas skunde akcentuoja, jog jis turėjo teisę ginti save ir savo turtą nuo į jo kiemą įsibrovusių nepažįstamų asmenų, atvykusių kartu su nukentėjusiuoju. Apygardos teismas pažymi, jog tokią teisę Apeliantas iš tiesų turi, tačiau tą daryti gali neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Lietuvos Respublikos konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtinta, jog žmogaus būstas yra neliečiamas; be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų veiklos teisėtumą. Veiksmai, pažeidžiantys būsto neliečiamumą yra kriminalizuoti – atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą numatyta BK 165 straipsnio 1 dalyje. Pripažįstant veiksmą įsibrovimu, numatytu BK 165 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, būtina nustatyti veiksmų neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Svarbu yra tai, kad kaltininkas braunasi į būstą prieš savininko ar kito ten gyvenančio asmens valią. Vertinant ginties veiksmus nuo įsibrovimo į būstą, svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į konkrečias bylos aplinkybes, įsibraunančio asmens asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kuriomis tai daroma, grėsmės apimtį, žalingų padarinių realumą, įvykio vietą, laiką, užpuoliko ir besiginančiojo tarpusavio santykius, užpuolikų ir besiginančiųjų skaičių, pastarųjų galimybę fiziškai atremti kėsinimąsi ir pan.

9. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Apeliantas pažinojo nukentėjusįjį, kadangi šis yra jo pusbrolis. Konfliktas tarp minėtų asmenų kilo dar ir iki įvykio: nukentėjusysis ne kartą skambino Apeliantui ir prašė grąžinti jam daiktus, kurie, anot nukentėjusiojo, priklausė jo mirusiam tėvui. Apeliantas jam buvo nurodęs, jog daiktus pas jį paliko saugoti A. T. (V. T. pusbrolis), prašydamas jų neatiduoti nukentėjusiajam, kadangi šis juos parduotų arba tuos pinigus panaudotų alkoholio įsigijimui (t. 1, b. l. 85-86). Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Apeliantas anksčiau konfliktų su nukentėjusiuoju nėra turėjęs. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, jog Apeliantas, žinodamas, kad jo pusbrolis V. T. turi priklausomybę nuo alkoholio, kartais nuveždavo jam maisto, tad tokios aplinkybės rodo, jog minėtus asmenis siejo tam tikras bendravimas.

10. Analizuodamas bylai reikšmingą situaciją apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog iš byloje susiklosčiusių aplinkybių nėra pagrindo teigti, jog atvykę asmenys, kaip kad nurodoma apeliaciniame skunde, brovėsi į svetimą teritoriją prieš savininko valią, t. y. liudytojai ir nukentėjusysis automobiliu įvažiavo pro neuždarytus vartus, todėl patekimas į teritoriją buvo laisvas. Be to, po kiemą vaikščiojo tik nukentėjusysis (V. T. pusbrolis), kurį Apeliantas pažinojo. Būtina pažymėti, jog nukentėjusysis, norėdamas pasiimti daiktus, atvažiavęs pas pusbrolį į kiemą, iš karto priėjo prie Apelianto namų durų ir pasibeldė, kvietė jį pokalbiui. Šią aplinkybę patvirtina kartu su nukentėjusiuoju buvę liudytojai E. P. ir R. J. bei pats V. T. Apeliantas, duodamas parodymus, nurodė, kad išgirdęs beldimą pažvelgė pro langą ir pamatė jo kieme stovintį automobilį, kuriame sėdėjo jam nepažįstami asmenys. Taip pat atkreipė dėmesį, jog dar būdamas namuose pamatė V. T., imantį talpas su kuru, esančias prie garažo, todėl atidarė langą bei pasakė: „padedi į vietą“ ir nukentėjusysis jas pastatė bei dar kartą pašaukė jį, prašydamas išeiti į kiemą. Aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog nei Apeliantui, nei jo turtui nuo pat pradžių negrėsė joks realus pavojus, dėl ko jis turėtų gintis. Priešingai, iš vykusio pusbrolių bendravimo matyti, kad Apeliantui pasakius padėti talpas, nukentėjusysis taip ir padarė. Taipogi, paminėti liudytojai (atvykę kartu su nukentėjusiuoju), tuo metu, kol nukentėjusysis bendravo su Apeliantu, sėdėjo automobilyje ir nekėlė savo elgesiu grėsmės Apeliantui. Tik vėliau, konfliktui įsibėgėjus, liudytojas R. J. išlipo tam, kad padėti nukentėjusiajam. Pažymėtina ir tai, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Apeliantas pats buvo priėjęs prie šių liudytojų, sėdėjusių automobilyje, ir prašė išvežti V. T. Toks Apelianto elgesys, be kita ko, turi reikšmės vertinant argumentus dėl būtinosios ginties panaudojimo tikslingumo ir pavojingo kėsinimosi realumo. Kita vertus, Apeliantas, matydamas, jog asmenys nereaguoja į prašymą palikti jo gyvenamąją teritoriją, dar iki smūgių sudavimo turėjo galimybę kviesti Policijos pagalbą.

11. Kiekvienu atveju sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi ir tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-7-313/2012, 2K-9-719/2018).

12. Apeliantas tvirtina, kad konfliktą pirmas pradėjo būtent nukentėjusysis, jis gynėsi, sudavė keletą smūgių, tačiau kitus sužalojimus ? alkūnkaulio lūžį, galvos žaizdą pastarasis patyrė pats griūdamas ant betoninio grindinio. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis patyrė jam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus.

14. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo sutikti su Apelianto keliama versija, jog nukentėjusysis sužalojimus patyrė ne nuo suduotų smūgių, o krisdamas. Nukentėjusysis V. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog įvykio dieną jis atvyko pas pusbrolį V. T. pasiimti jam priklausančių daiktų, pradžioje pasibeldė į namo duris, durys nebuvo atidarytos, jis nuėjo prie garažo, kur pakėlė vieną talpą; tuomet V. T. pradėjo rėkti per langą, ką jis daro, o išėjęs į lauką su metaliniu strypu ėmė jį mušti per kairę ranką, koją, galvą, jis pats tik gynėsi, V. T. nesudavė nė vieno smūgio. Šias nukentėjusiojo aplinkybes patvirtino liudytojas E. P., kuris įvykio dieną atvežė nukentėjusįjį V. T. ir R. J. pas V. T. į namus nukentėjusiojo prašymu atsiimti daiktų. Šis liudytojas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog po to, kai V., nuėjęs į kiemą, pasibeldė į duris ir jų niekas neatidarė, rado kieme talpą su kuru, pakėlė ir padėjo ant žemės, nes kažkoks vyras pro gyvenamojo namo langą pradėjo šaukti, liepė padėti daiktus, po kelių minučių iš gyvenamojo namo išėjo vyriškis, kaip suprato nukentėjusiojo pusbrolis, kuris rankose turėjo metalinį strypą ir du kartus nukentėjusiajam sudavė per kairę ranką, tada per šonus ir dar kartą smūgiavo nukentėjusiajam į galvą; po smūgio į galvą nukentėjusysis sukniubo ir krito ant žemės, kas vyko toliau jis nematė, nes sėdėjo automobilyje, automobilio šoninės durelės buvo atidarytos, jam ne viskas matėsi, bet viskas girdėjosi, kas vyko, matė, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduoti 7-8 smūgiai metaliniu strypu (t. 1, b. l. 71-72). Pirmosios instancijos teisme E. P. patvirtino iš esmės analogiškas aplinkybes dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam metaliniu strypu bei tai, kad po šių smūgių Apeliantas buvo priėjęs prie automobilio ir prašė nukentėjusiojo pas jį daugiau nevežti, po to vėl pradėjo mušti nukentėjusįjį per nugarą, kai sukosi, su metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam per galvą, pradėjo bėgti kraujas ir tada R. J. nuėjo ginti nukentėjusiojo, tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis būtų pats užsikabinęs ir griuvęs, nebuvo (t. 1, b. l.154-156). Liudytojas R. J. iš esmės parodė analogiškas aplinkybes, kaip ir liudytojas E. P., paaiškindamas, jog konflikto metu V. T. strypu mušė V. T. suduodamas smūgius per rankas, galvą, pečius, įvairias kūno vietas, kuomet V. nukrito ant žemės, jis išlipo iš mašinos ir ėjo jų skirti, bandė stoti tarp jų, jam pačiam V. T. metaliniu strypu sudavė per ranką, tačiau jis pareiškimo nerašė (t. 1, b. l. 75; 184-188). Nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje konstatuota, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ? galvos muštinė žaizda, kairio dilbio muštinė žaizda, kairio alkūnkaulio lūžis, kairės šlaunies poodinė kraujosruva ir nubrozdinimas; sužalojimai padaryti kietu buku daiktu/daiktais prieš atvykstant į gydymo įstaigą 2021 m. spalio 27 d., muštinės žaizdos ir alkūnkaulio lūžis galėjo būti padaryti tiek pagaliu, tiek metaliniu strypu (t. 1, b. l. 47-49). Kaip matyti iš bylos duomenų, Apeliantui jokie sužalojimai nebuvo padaryti, to jis nenurodė ir tą pačią dieną pas jį į namus atvykusiems pareigūnams, aiškindamas, jog sudavė nukentėjusiajam „per nagus“, nes pastarasis pradėjo rankomis mosikuoti, taip pat sudavė ir kitam buvusiam asmeniui (t. 1, b. l. 55).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus, pavojingo kėsinimosi į nuteistojo sveikatą, gyvybę ar turtą, tačiau Apeliantas suprato susidariusią situaciją, kaip konfliktinę, kurios metu panaudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, veikdamas dėl spontaniškai kilusio pykčio. Nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, kaip tai argumentuojama apeliaciniame skunde. Smurtas prieš V. T. buvo pavartotas dėl pykčio, iššaukto nukentėjusiojo elgesio, tačiau ne ginantis nuo nukentėjusiojo, todėl įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, dėl kurios Apeliantui buvo būtinybė atlikti smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu.

16. Skunde prieštaraujama, pirmosios instancijos teismo pateiktam liudytojų bei nukentėjusiojo duotų parodymų vertinimui, teigiant, kad liudytojas R. J. ir nukentėjusysis buvo neblaivūs. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokia nuteistojo išdėstyta pozicija, pastebi, jog asmenys, būdami neblaivūs, gali neprisiminti tam tikrų įvykio detalių, tačiau pažymi, kad šiuo konkrečiu atveju liudytojas E. P. buvo blaivus, liudytojas R. J. ir nukentėjusysis V. T. neneigia, jog buvo vartoję alkoholį, šių asmenų duoti parodymai yra pakankamai išsamūs bei nuoseklūs, neprieštarauja kitai byloje esančiai medžiagai, todėl nėra objektyvaus pagrindo abejoti jų patikimumu. Pažymėtina ir tai, kad Apeliantas skunde nurodo, jog liudytojai bylos nagrinėjimo metu laikėsi vieningos pozicijos tik tam, kad išvengti atsakomybės, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nei vienas iš liudytojų nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl šio įvykio, taip pat duodami parodymus liudytojai yra įspėjami už melagingų parodymų davimą ir pasekmes pažeidus šį reglamentavimą, todėl minėtas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Pažymėtina ir tai, jog byloje nustatyta, kad vienas iš liudytojų, t. y. E. P., anksčiau nukentėjusiojo nepažinojo, todėl teismas nemato pagrindo netikėti šio asmens duotais parodymais, taipogi nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad šis ir kitas liudytojas R. J. (kuris, kaip paminėta, taip pat buvo sužalotas Apelianto, bet atsisakė rašyti jo atžvilgiu pareiškimą) turėjo tikslą apkalbėti Apeliantą.

17. Skunde Apeliantas pabrėžia, kad nukentėjusiojo parodymai dėl smūgių sudavimo prieštarauja specialisto pateiktai išvadai, kadangi joje parašyta, jog nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Aukštesniojo teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su tokiu apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kadangi pirmosios instancijos teismas vertino visas bylos aplinkybes, o ne tik suteikė prioritetą nukentėjusiojo duotiems parodymams. Minėtoje išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, tai reiškia, jog buvo suduota ne mažiau nei trys smūgiai, tačiau jų galėjo būti ir daugiau. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pats Apeliantas, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog sudavė 5 kartus per rankas ir trenkė 3 kartus per užpakalį nukentėjusiajam, todėl šie parodymai taip pat patvirtina tą aplinkybę, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo suduoti daugiau nei 3 smūgiai.

18. Apeliaciniame skunde Apeliantas nurodo, jog kvietė policijos pareigūnus, norėdamas pranešti apie įvykį, ir tai patvirtina jo nurodomas aplinkybes, kad asmenys iš kiemo pasišalino tik tuomet, kai pasakė, jog jis kvies policijos pareigūnus. Anot Apelianto, tai patvirtina jo nurodomas aplinkybes, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši Apelianto nurodoma faktinė aplinkybė, kad jis kvietė pareigūnus po to, kai asmenys jau buvo išvažiavę iš jo namų, neturi įtakos situacijos vertinimui konflikto metu, kai jis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. T. y., tuo metu, kai buvo kviečiama Policija, jokio realaus pavojaus Apelianto atžvilgiu nebuvo. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog policijos pareigūnai įvykio dieną tiek pas nukentėjusįjį, tiek pas nuteistąjį atvyko prieš tai juos iškvietus nukentėjusiojo dukros draugui. Svarbu pažymėti, kad V. T. dar būdamas namuose, kuomet per langą šaukdamas liepė padėti nukentėjusiajam daiktus į vietą, matydamas realų gresiantį pavojų galėjo kviesti pagalbą, t. y. paskambinti policijos pareigūnams ir pranešti, jog pašaliniai asmenys, įvažiavę į jo kiemą, kėsinasi išsinešti jam priklausantį turtą, bet, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis nusprendė pats išeiti išsiaiškinti, kodėl V. T. ima jam nepriklausančius daiktus. Šios aplinkybės kaip tik patvirtina tai, jog Apeliantui nebuvo grėsmės, pavojingo kėsinimosi iš nukentėjusiojo pusės, jog reikėtų naudoti smurtą ir tik tokiu būdu buvo įmanoma gintis nuo pas jį atvykusių asmenų.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo

19. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020).

20. Skundžiamame nuosprendyje analizuojant bausmės paskyrimo klausimą konstatuota, jog nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Visgi teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju netinkamai buvo įvertintos nukentėjusiojo elgesį apibūdinančios aplinkybės. Nustatyta, jog nukentėjusysis su dar dviem asmenimis atvyko pas pusbrolį (Apeliantą) atsiimti daiktų būdamas neblaivus, vaikščiojo po Apelianto kiemą, vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, kvietė Apeliantą išeiti į kiemą, ėmė be leidimo jam nepriklausančius daiktus. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo, jog jis elgėsi rizikingai ir jo elgesys įvykio metu, visgi turėjo didelę įtaką Apelianto neteisėtiems veiksmams, todėl apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti šią aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

21. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcija numato kaltininkui alternatyvias bausmes už įstatymo pažeidimą, t. y. laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Apylinkės teismas, įvertinęs anksčiau minėtas aplinkybes ir kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, sprendė, jog šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikaltimą paskyrus V. T. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant jį bausmės atlikimo metu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Apeliantą charakterizuojančius duomenis, nustatęs vieną V. T. atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei nurodęs, kad lengvinančių aplinkybių nėra paskyrė jam mažesnę bausmę už baudžiamajame įstatyme numatytą vidurkį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir pripažinus nuteistojo vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kai bausmė paskirta mažesnė, nei šios bausmės rūšies sankcijoje numatytas vidurkis, nėra pagrindo dar labiau švelninti bausmę. Apeliantui paskirtas laisvės apribojimo bausmės dydis atitinka skundžiamame nuosprendyje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes (nusikaltimo pavojingumą) bei teisingumo principą.

22. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismo nuosprendžio aprašomoji dalis patikslintina šalinant teismo nurodytą aplinkybę, jog V. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta bei nurodant, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

23. Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinį ieškinį, nes jis už V. T. gydymą 2022 m. gegužės 6 d. pervedė 82,26 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai bei pateikė AB Lietuvos pašto perlaidos kopiją (t. 2, b. l. 5). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nepakankamai išsiaiškino aplinkybes dėl civilinio ieškinio atlyginimo, o tik formaliai nurodė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamasis atlygino padarytą turtinę žalą, jog civilinis ieškovas nepateikė duomenų apie civilinio ieškinio atlyginimą. Iš bylos duomenų matyti, jog V. T. 2022 m. gruodžio 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateiktą civilinį ieškinį atlygino, tačiau nepaisant to, ši aplinkybė nebuvo išsiaiškinta, t. y. civilinis ieškovas pirmosios instancijos teismo nebuvo kviestas nė į vieną teismo posėdį, nebuvo prašoma pateikti žalos atlyginimą patvirtinančius dokumentus, todėl civilinio ieškinio klausimas buvo išspręstas netinkamai ir neteisingai. Atsižvelgiant į tai, jog Apeliantas pateiktą civilinį ieškinį atlygino dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, procesas dėl civilinio ieškinio, vadovaujantis BPK 107 nuostatomis, turėjo būti nutrauktas, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

V. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo pakeisti nurodant:

procesą dėl civilinio ieškovo ? Vilniaus teritorinės ligonių kasos pateikto civilinio ieškinio 82,26 Eur (aštuoniasdešimt dviejų eurų, 26 ct) turtinei žalai atlyginti nutraukti (BPK 107 straipsnis).

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, jog V. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.