- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- e2A-1969-560/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36952-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- ADB „Compensa Vienna Insurance Group“
- Atsakovas
- UAB „Nuomis“, A. Z.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rositos Patackienės, Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ ieškinį atsakovams UAB „Nuomis“ ir A. Z. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo regreso tvarka.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus tikslino, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Nuomis“ 9 916,50 Eur žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; pripažinti atsakovų UAB „Nuomis“ ir A. Z. 2018 m. birželio 19 d. sudarytą automobilio nuomos sutartį Nr. N18-1610 negaliojančia, priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2018 m birželio 7 d. su UAB „Nuomis“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta automobilio VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinė atsakomybė. 2018 m. birželio 19 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu A. Z., vairuodamas transporto priemonę VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į Mercedes Benz E200, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio kaltininku, remiantis eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija, pripažintas transporto priemonės VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas A. Z.. Ieškovei, kaip transporto priemonės VW, LT 35 valdytojo civilinės atsakomybės draudikui, atsirado pareiga atlyginti šiuo eismo įvykiu padarytą žalą, todėl ieškovė išmokėjo 19 863,90 Eur draudimo išmoką padarytai žalai atlyginti. Žalos sureguliavimo metu nustatyta, jog eismo įvykio metu apdraustas automobilis buvo naudojamas trumpalaikei (iki 1 metų) nuomai, tokiu būdu pažeistas sudarytos draudimo sutarties 1.5.6. punktas - individualiai aptarta sąlyga, jog apdrausta transporto priemonė „nėra naudojama trumpalaikei (mažiau nei 1 metai) nuomai“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą ieškovė įgijo teisę reikalauti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš UAB „Nuomis“, dėl sutartinių santykių pažeidimo. Ieškovė kreipėsi su pretenzija į UAB „Nuomis“, tačiau UAB „Nuomis“ pateikė atsakymą bei pridėjo tarp UAB „Nuomis“ ir atsakovo A. Z. sudarytą automobilio nuomos sutartį Nr. N18-1610, pagal kurią šalys neva sulygo dėl transporto priemonės VW, LT 35 nuomos vienerių metų ir 1 dienos laikotarpiui.
3. Mano, jog pateikta sutartis yra tariamasis sandoris, todėl negalioja. Atsakovės naudojamas šablonas nėra skirtas sudaryti ilgalaikes (metų ir ilgesnės trukmės) transporto priemonių nuomos sutartis, nes sutarties šablone numatyta, kad nuomos kaina gali būti įrašoma tik už parą arba už mėnesį. Atsakovės internetiniame puslapyje pateikiamos taisyklės numato, kad nuomininkas už nuomojamą transporto priemonę atsiskaito iš karto. Pateiktoje sutartyje nėra aptartos transporto priemonės nuomos sąlygos, šalių atsakomybė, mokėjimo terminai ir kitos sąlygos – tai nėra įprasta praktika sudarant ilgalaikes sutartis, ypač tas, kurios viena šalių yra verslo subjektas. Tai, kad šalys nesusitarė dėl esminių, įprastų ilgalaikės transporto priemonės nuomos sąlygų, leidžia spręsti, kad atsakovai neketino sukurti ilgalaikės nuomos santykių, nes sutarties tekstas yra lakoniškas; pagal taisykles nuomininkas už nuomojamą transporto priemonę atsiskaito perduodant automobilį ir turi palikti užstatą. Nagrinėjamu atveju atsakovas pasiimdamas transporto priemonę jau turėjo būti sumokėjęs 5 400 Eur (450 Eur x 12 mėn.) ir užstatą (užstato dydis nuo 150 Eur). Paprašius pateikti įrodymus apie tai, kad mokėjimas pagal sutartį buvo įvykdytas, atsakovė duomenų nepateikė. Taip pat prašė pateikti duomenis apie sutarties vykdymą po eismo įvykio, t. y. informaciją ar sutartis buvo tęsiama, jei tęsiama nebuvo, ar atsakovui buvo grąžintas nuomos mokestis už laikotarpį, kuriuo nuomininkas nesinaudojo transporto priemone, tačiau ir tokia informacija pateikta nebuvo ir tai leidžia spręsti, kad teisiniai santykiai sutarties pagrindu faktiškai nevyko. Aplinkybę, kad sutarties nebuvo siekiama sudaryti ilgalaikiam terminui (1 metams ir daugiau), patvirtina ir tai, kad nuomininkas 2018 m. gruodį deklaravo išvykimą į Rusiją, o nuomotojo Taisyklės draudžia su transporto priemone vykti į šią valstybę.
Atsiliepimas
4. Atsakovė UAB „Nuomis“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka. Paaiškino, kad 2018 m. birželio 19 d. su atsakovu A. Z. sudarė automobilio nuomos sutartį Nr. N18-1610, kuria išnuomojo A. Z. transporto priemonę VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys nuomos sutartimi susitarė dėl nuomos laikotarpio nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d., o taip pat numatė nuomos kainą - 450 Eur už vieną mėnesį. Atsakovas A. Z. sudaręs nuomos sutartį sumokėjo nuomos mokestį už pirmąjį nuomos mėnesį, o taip pat perdavė 150 Eur dydžio užstatą. Apie eismo įvykį sužinojo, kai 2018 m. birželio 20 d. apgadinta transporto priemonė buvo pastebėta palikta jos teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės viduje buvo paliktas užvedimo raktas, registracijos dokumentai ir užpildyta eismo įvykio deklaracija. Buvo bandoma susisiekti su atsakovu A. Z., tačiau nuomos sutartyje nurodytu telefono numeriu niekas neatsiliepė, o nuvykus nurodytu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)) jo surasti nepavyko. Nepavykus susisiekti su A. Z. buvo nuspręsta nutraukti nuomos sutartį, taip pat negrąžinti 450 Eur dydžio nuomos mokesčio ir 150 Eur dydžio užstato. Transporto priemonė buvo parduota ir 2018 m. birželio 28 d. išregistruota. Byloje pateikti įrodymai patvirtina sandorio buvimą. Atsakovė yra verslininkė, kurios pagrindinė veikla yra krovininių mikroautobusų, lengvųjų automobilių, įrankių ir papildomos įrangos nuoma, todėl yra suinteresuota ilgalaikės nuomos teisinių santykių atsiradimu, kadangi ilgalaikė nuoma garantuoja pastovias ir nuspėjamas pajamas ilgesniam laikotarpiui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu bylą dalyje dėl 15,45 Eur nuostolių priteisimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Nuomis“ iš ieškovės 1 996,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovės valstybės naudai 7,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Nurodė, kad 2018 m. birželio 5 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Nuomis“ sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 6 d. buvo apdrausta krovininio automobilio VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2018 m. birželio 19 d., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu ginčo automobilis susidūrė su automobiliu Mercedes Benz E200, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Po įvykusio eismo įvykio automobilių vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje ginčo automobilio vairuotojas pripažino savo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Eismo įvykio metu ginčo automobilį vairavo atsakovas A. Z., kuriam automobilis buvo atsakovės išnuomotas 2018 m. birželio 19 d. automobilio nuomos sutarties pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d. Ieškovė per eismo įvykį nukentėjusio automobilio savininkui išmokėjo dvi draudimo išmokas: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur; iš viso – 19 833 Eur. Patikslinusi reikalavimus ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 9 916,50 Eur nuostolių. Pirminiu ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas dėl 9 931,95 Eur. Kadangi ieškinio reikalavimų mažinimas teismų praktikoje prilyginamas ieškinio dalies atsisakymui, teismas bylą dalyje dėl 15,45 Eur priteisimo nutraukė.
7. Ginčo nuomos sutarties pagrindu abi ją sudariusios šalys įgijo teisių ir pareigų ir sandorius buvo realiai vykdomas: į bylą atsakovė pateikė 2020 m. birželio 19 d. pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, jog nuomininkas (atsakovas A. Z.) sumokėjo nuomotojui (atsakovei UAB „Nuomis) 450 Eur pagal jam išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. FIZ18-0269 už automobilio vieno mėnesio nuomą; automobilio perdavimo nuomininkui aktas bei eismo įvykio deklaracija patvirtina tai, jog ginčo automobilis buvo perduotas laikinai valdyti ir naudotis nuomininkui, todėl sutiktina su atsakovės pozicija, jog nėra jokio teisinio pagrindo sandorį pripažinti tariamu, nes pastarasis buvo realiai vykdomas. Ginčo nuomos sutarties terminas – 1 metai ir 1 diena byloja apie atsakovės kaip draudėjos siekį nepažeisti ginčo automobilio Draudimo sutarties sąlygų dėl automobilio nenaudojimo trumpalaikei nuomai, tačiau sutiktina su ieškovės nuomone, jog iš šalių elgesio ir sutarties sąlygų yra labiau tikėtina, jog šalys susitarė dėl trumpalaikės nuomos 1 mėnesiui bei galimybės ją tęsti iki 2019 m. birželio 20 d. Tokia išvada yra labiau tikėtina, nes nors pagal Nuomos sutarties sąlygų 2.1.11 punktą visus mokesčius nuomininkas privalo sumokėti prieš jam perduodant automobilį, nagrinėjamu atveju nuomos mokestis buvo sumokėtas tik už vieną mėnesį, ne už visą laikotarpį; nuomos sutarties pagrindu išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Nr. FIZ18-0269 nurodyta, jog nuomininkas atliko 450 Eur įmoką už 1 mėnesio nuomą ir nurodoma kokiais terminais turėtų būti mokamos kitų mėnesių įmokos, tačiau atsakovės atstovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti kokiu būdu nuomininkui būtų pateikiamos sąskaitos faktūros už būsimus nuomos mėnesius, taip pat kodėl ši sąskaita faktūra nėra pasirašyta atsakovo, nors jos pagrindu šalys sulygo dėl nuomos mokesčio mokėjimo dalimis, ko nenumato Nuomos sutarties sąlygos; be to, išnuomojusi automobilį tariamai 1 metams ir 1 dienai, atsakovė kaip nuomininkė Nuomos sutarties sąlygose (4.3 punkte) numatė tik 150 Eur užstatą, nors tokio dydžio užstatas, kaip matyti iš į bylą pateiktų atsakovės trumpalaikės nuomos taisyklių 4 punkto, yra taikomas trumpalaikės nuomos, kurios minimali trukmė – 1 para, atveju. Nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų apie tai, kad toks užstatas iš nuomininko apskritai buvo paimtas. Nuomos sutarties sąlygos apie tai, jog nuomininkas bet kada gali grąžinti automobilį anksčiau sulygto laiko ir tinkamai pranešus atgauti visą sumokėtą nuomos mokestį už nepanaudotas dienas ir nepatirdamas jokių sutarties nutraukimo prieš terminą pasekmių byloja apie tai, jog atsakovės parengtos nuomos sutarties sąlygos yra orientuotos trumpalaikei nuomai, o nurodomas nuomos terminas niekaip nesaisto šalių jo laikytis, nes yra įrašytas tik tikslu „apeiti“ Draudimo sutartyje numatytą draudimą apdraustą transporto priemonę nenaudoti trumpalaikei nuomai. Nuomos sutartyje numatyta sąlyga dėl nuomos sutarties termino neatitiko šalių valios, sudarydama ginčo nuomos sutartį atsakovė pažeidė draudimo sutarties sąlygas, todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą dėl dalies draudimo išmokos priteisimo.
8. Šalys susitarė draudimo sutarties polise nurodydamos, jog draudimo rizika nagrinėjamu atveju yra įvertinta ir įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į aplinkybes, jog draudžiamoji transporto priemonė nebus naudojama trumpalaikei nuomai, o draudėja įsipareigojo nedelsdama pranešti apie rizikos padidėjimą; tuo atveju jei draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai rizikai draudikas nebuvo informuotas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokėtos išmokos. Šalys laisva valia sulygo, jog draudiko teikiama draudiminė apsauga bus taikoma trumpalaikei nuomai nenaudojamam automobiliui, ši sutartinė sąlyga buvo su atsakove individualiai aptarta, į ją buvo atsižvelgiama vertinant draudiminę riziką. Automobilis buvo išnuomotas trumpalaikei nuomai, atsakovė nepateikė ieškovei visos su ginčo automobiliu nuoma susijusios informacijos, savo teritorijoje radusi apgadintą automobilį nesiėmė jokių veiksmų eismo įvykio aplinkybėms nustatyti, dėl ko ieškovė tirdama eismo įvykį rėmėsi tik nukentėjusios šalies paaiškinimais. Atsakovės elgesys reikšmingai prisidėjo prie ieškovės patirtų nuostolių, nes buvo pažeista sutartinė sąlyga (draudimas), o elgesys po eismo įvykio apsunkino įvykio tyrimą, todėl ieškovė pagrįstai pareikalavo 50 procentų atlygintos draudimo išmokos priteisimo.
9. Ieškovė nukentėjusiam asmeniui išmokėjo dvi išmokas: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur; iš viso – 19 833 Eur. Pirmoji išmoka – 12 536 Eur apskaičiuota ieškovės eksperto J. D., kaip automobiliui eismo įvykiu padaryta žala. Žalos piniginė išraiška gauta iš eksperto nustatytos transporto priemonės rinkos vertės eismo įvykio dienai (34 381 Eur) atėmus transporto priemonės likutinę vertę po eismo įvykio, nustatytą aukciono būdu (21 952 Eur). Ieškovės išmokėta 12 536 Eur draudimo išmoka pagrįsta į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, atsakovė nesutikdama su išmokėtos draudimo išmokos dydžiu jokių įrodymų, paneigiančių išmokėtos draudimo išmokos realumą ir atitikimą rinkos kainoms, nepateikė, taip pat nenurodė savo žalos įvertinimo, todėl remiantis ieškovės pateiktais ir nenuginčytais rašytiniais įrodymais, teismas konstatavo, kad išmokėdama 12 536 Eur draudimo išmoką ieškovė tinkamai apskaičiavo automobiliui eismo įvykio metu padarytą žalą ir jai priklauso 50 procentų šios išmokėto draudimo išmokos regreso teise, t. y. 6 268 Eur dalyje reikalavimas yra pagrįstas.
10. Ieškovė 2019 m. vasario 19 d. išmokėjo dar vieną draudimo išmoką – 7 297 Eur. Nukentėjusiajam asmeniui buvo grąžintas apgadintas, Lietuvoje neregistruotas automobilis. Importuojant iš trečiųjų šalių į Europos Sąjungą automobilius taikomi 10 procentų trečiųjų šalių muito ir 21 procentas importo PVM tarifai, kas nagrinėjamu atveju sudarytų 7 297 Eur mokėtinų mokesčių, todėl buvo išmokėta papildoma draudimo išmoka. Papildoma draudimo išmoka buvo išmokėta praėjus 6 mėnesiams nuo pirmos draudimo išmokos išmokėjimo. Dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta išmokėti papildomą draudimo išmoką, ar dėl jos kreipėsi nukentėjęs asmuo, ieškovės atstovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti. Byloje taip pat nenustatyta, ar nukentėjęs asmuo realiai patyrė išmokėta draudimo išmoka dengiamą žalą, nes byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog automobilis buvo parduotas ir registruotas Lietuvoje. Ieškovė, prašydama priteisti regreso tvarka dalį šios papildomai išmokėtos draudimo išmokos, nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog ši papildomai išmokėta žala yra realiai patirta ir net jei taip, kad pastaroji yra susijusi priežastiniu ryšiu su ginčo eismo įvykiu. Dėl minėto darytina išvada, jog ieškovė neįrodė regreso teisės į 50 procentų papildomai išmokėtos 7 297 Eur draudimo išmokos.
11. Ieškovė 12 536 Eur draudimo išmoką išmokėjo 2018 m. rugpjūčio 7 d., o į teismą su regresiniu reikalavimu kreipėsi 2019 m. gruodžio 10 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą. Todėl nors teismas ir nustatė, jog ieškovės reikalavimas dėl 50 procentų minėtos draudimo išmokos priteisimo yra pagrįstas, ieškinį šioje dalyje atmetė dėl praleisto ieškinio senaties termino. Kadangi nuomos sutarties sandorio pripažinimas apsimestiniu ieškovei nesukelia jokių teisinių pasekmių, teismas laikė, kad ieškinys atmestinas pilna apimtimi. Teismas atsakovei iš ieškovės priteisė byloje patirtas advokatės pagalbos išlaidas – 1 996,50 Eur. Taip pat teismas iš ieškovės priteisė 7,44 Eur pašto išlaidas valstybės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Ieškovė ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senaties taikymui aktualų teisinį reguliavimą, taip pat ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad ieškovės išmokėta 7 297,00 Eur draudimo išmoka buvo išmokėta nepagrįstai ir kad ieškovė neturi regreso teisės į 50 proc. papildomai išmokėtos 7 297 Eur draudimo išmokos. CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, jog regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės įvykdymu. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Asmuo, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam asmeniui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos sumos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo dienos. Ieškovė draudimo išmoką, kuria buvo atlyginta žala, padaryta 2018 m. birželio 19 d. eismo įvykio metu, išmokėjo per du kartus. Taigi ieškovė žalą, padarytą 2018 m. birželio 18 d. eismo įvykio metu visiškai atlygino 2019 m. vasario 19 d. - vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo paskutinės draudimo išmokos sumokėjimo, atitinkamai ieškinio senaties terminas suėjo 2020 m. vasario 19 d. Įvertinus nurodytas aplinkybes spręstina, kad ieškovė 2019 m. gruodžio 10 d. į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi nepraleidus ieškinio senaties termino.
13. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovės atstovė teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta išmokėti papildomą 7 297 Eur išmoką, tačiau toks klausimas ieškovės atstovei teismo posėdžio metu užduotas nebuvo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė šią draudimo išmoką išmokėjo gavus eismo įvykio metu nukentėjusio asmens pretenziją. Ieškovė 12 536 Eur draudimo išmoką išmokėjo nustačiusi, kad apgadintos transporto priemonės remontas netikslingas (transporto priemonės remonto kaina be PVM – 22 750,46 Eur) bei apskaičiavusi skirtumą tarp apgadintos transporto priemonės vardinės ir likutinės verčių. Tačiau 12 536 Eur draudimo išmoka, kurią teismas laikė pagrįsta, buvo apskaičiuota neįvertinus transporto priemonės registracijos valstybės. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad eismo įvykio metu apgadinta transporto priemonė registruota Rusijos Federacijoje. Todėl skaičiuojant transporto priemonių likutinę vertę (kuri buvo nustatinėjama aukciono būdu), turėjo būti vertinama, kad nukentėjusysis papildomai patirtų ir muito išlaidas.
Atsiliepimas
14. Atsakovė UAB „Nuomis“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė argumentais dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo nesirėmė nei ieškinyje, nei tolesniuose paaiškinimuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde nenurodo, kodėl būtinybė teikti naujus argumentus iškilo jau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo paskutinės draudimo išmokos sumokėjimo, yra visiškai nepagrįstas, o turėtų būti skaičiuojamas nuo kiekvienos išmokėtos draudimo išmokos atskirai. Pirmosios instancijos teismo sprendimu yra konstatuota, jog antroji draudimo išmokos dalis buvo išmokėta nepagrįstai ir beje praėjus 6 mėnesiams nuo pirmosios draudimo išmokos dalies sumokėjimo. Esant tokiai situacijai, kai dalis draudimo išmokos yra išmokėta nepagrįstai, ieškinio pradžios momentas negali būti skaičiuojamas nuo nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos išmokėjimo dienos, dėl ko pirmajai išmokėtai draudimo išmokos daliai taikytinas ieškinio senaties terminas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įvertinus ieškinio senaties tikslus bei teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad kai reiškiamas regresinis reikalavimas dėl atskirais laikotarpiais atliktų draudimo išmokų dalių išreikalavimo — vienerių metų ieškinio senatis pradedama skaičiuoti ne nuo pirmos išmokos išmokėjimo, o kiekvienos išmokos daliai nuo tos išmokos išmokėjimo (prievolės įvykdymo) momento. Ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kliudžiusių kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovei nepraleidus įstatymo nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino. Ieškovė neteikė jokių argumentų dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pirmosios instancijos teismui, todėl taip pat neteikė ir prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
15. Ieškinyje ir apeliaciniame skunde visiškai nėra detalizuojamos ar paaiškinamos ieškovės išmokėtos sumos. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie ieškovės gautos 2018 m. lapkričio 26 d. pretenzijos, į kurią buvo pateiktas 2019 m. sausio 29 d. atsakymas, turinį. Byloje duomenų apie tai, kad transporto priemonė buvo įvežta į Lietuvos Respubliką, apskritai nėra. Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Muitinio įvertinimo skyriaus 2018 m. gruodžio 13 d. raštu buvo priimtas ne teisiškai įpareigojantis sprendimas, o įprastinė konsultacija pateiktu klausimu. Vien dėl rašto priėmimo neatsirado pareiga mokėti rašte nurodyto muito mokesčio (2 195 Eur) ir pridėtinės vertės mokesčio (5 102 Eur). Ieškovė visiškai nepagrįstai nusprendė išmokėti papildomą draudimo išmoką. Nesant įrodymų apie 2018 m. birželio 19 d. įvykusio eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės registravimą Lietuvoje, nėra aišku dėl kokių priežasčių ir kokiu teisiniu pagrindu ieškovė nusprendė išmokėti papildomą 7 297 Eur draudimo išmoką. Išlaidas, susijusias su transporto priemonės muitinės procedūrų įforminimu ir importo mokesčių sumokėjimu, nukentėjęs asmuo patirtų net ir nebuvus eismo įvykio. Nustačius, kad 7 297 Eur dydžio draudimo išmoka buvo sumokėta nesant tam teisinio pagrindo, ieškovė minėtos sumos turi teisę reikalauti iš nukentėjusio asmens, o ne atsakovės.
Žemesnės instancijos teismas
16. Pirmosios instancijos teismas klaidingai pripažino, kad ieškovė pagrįstai pareikalavo 50 procentų atlygintos draudimo išmokos priteisimo. Net ir pripažinus, kad atsakovė pažeidė draudimo sutarties sąlygas, minėtas faktas pats savaime nesudaro pagrindo ieškovei reikalauti iš atsakovės būtent 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Ieškinyje nebuvo pateikta jokių argumentų, o taip pat nepateikti jokie įrodymai, kurie pagrįstų kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu atsakovės neva padarytas draudimo sutarties pažeidimas nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias atsakovė atskleidė sudarant draudimo sutartį. Ieškovės pateikti įrodymai pirmosios instancijos teismui negali būti laikomi pakankamais nustatytam draudimo išmokos dydžiui pagrįsti. Nėra teisinio pagrindo pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. Atsakovė pateikė visus įrodymus, patvirtinančius jo pozicijos pagrįstumą ir nuomos sutarties realų vykdymą, dėl ko ieškovė neturi teisės reikalauti draudimo išmokos sumokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
18. Byloje nustatyta, kad 2018 m. birželio 5 d. ieškovė ir atsakovė sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2019 m. birželio 6 d. buvo apdrausta krovininio automobilio VW, LT 35, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2018 m. birželio 19 d., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu ginčo automobilis susidūrė su automobiliu Mercedes Benz E200, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Po įvykusio eismo įvykio automobilių vairuotojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje ginčo automobilio vairuotojas pripažino savo kaltę dėl įvykusio eismo įvykio. Pagal deklaracijos duomenis, eismo įvykio metu ginčo automobilį vairavo atsakovas A. Z., kuriam automobilis buvo atsakovės išnuomotas 2018 m. birželio 19 d. Automobilio nuomos sutarties pagrindu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. birželio 20 d. 2018 m. birželio 22 d. direktoriaus įsakymu Nr. 20180622/1 dėl nuomos sutarties su atsakovu A. Z. nutraukimo nuo 2018 m. birželio 22 d. nuomos sutartis buvo nutraukta. Ieškovė per eismo įvykį nukentėjusio automobilio savininkui išmokėjo dvi draudimo išmokas: 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur; iš viso – 19 833 Eur.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovė nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog jos papildomai išmokėta žalos suma (7 297 Eur) yra realiai patirta ir net jei taip, kad pastaroji yra susijusi priežastiniu ryšiu su ginčo eismo įvykiu. Civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, t. y. kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų kilusios žalos (CK 6.247 straipsnis) ir kilusią žalą (CK 6.249 straipsnis) turėjo pareigą įrodinėti ieškovė, o paneigti kaltę dėl žalos padarymo ir tokiu būdu išvengti atsakomybės – atsakovas (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).
20. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti būtina nustatyti šių sąlygų visumą: 1) žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 straipsnis); 2) neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 straipsnis); 3) kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 straipsnis); 4) priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima.
21. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad jo išmokėta 7 297 Eur draudimo išmoka yra realiai patirta ir net jei taip, kad pastaroji yra susijusi priežastiniu ryšiu su ginčo eismo įvykiu. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir teigia, kad skaičiuojant transporto priemonių likutinę vertę (kuri buvo nustatinėjama aukciono būdu), turėjo būti vertinama, kad nukentėjusysis papildomai patirtų ir muito išlaidas. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, papildoma draudimo išmoka buvo išmokėta praėjus 6 mėnesiams nuo pirmos draudimo išmokos išmokėjimo. Ieškovė teigė, jog šią išmoką išmokėjo nukentėjusio asmens prašymu, tačiau į bylą nepateikė šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atgręžtinis draudimo bendrovės reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis tai nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; kt.). Šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog tokio dydžio žala buvo realiai padaryta nukentėjusiam asmeniui. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonės liekanos buvo realizuotos Lietuvoje, kas lemtų muito mokesčių sumokėjimo būtinybę, nėra jokių duomenų apie tai, jog nukentėjęs asmuo juos patyrė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė regreso teisės į 50 procentų papildomai išmokėtos 7 297 Eur draudimo išmokos.
22. Apeliantė apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo padaryta išvada, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantės teigimu, kadangi ji išmokėjo dvi draudimo išmokas, t. y. 2018 m. rugpjūčio 7 d. – 12 536 Eur ir 2019 m. vasario 19 d. – 7 297 Eur, ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo antrosios išmokos išmokėjimo dienos, tai yra, nuo tada, kada buvo išmokėta visa draudimo išmoka. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Remiantis CK 1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, reikalavimams, atsirandantiems iš draudimo teisinių santykių, taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Byloje nekilo ginčo, kad nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimui taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), tačiau šalys nesutaria dėl ieškinio senaties termino pradžios. Kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. M. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-177/2014). Reikalavimui, kuris atsirado iš regresinės prievolės, pareikšti ieškinio senatis prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).
23. Įvertinus ieškinio senaties tikslus bei teisinį reglamentavimą, akivaizdu, kad kai reiškiamas regresinis reikalavimas dėl atskirais laikotarpiais atliktų draudimo išmokų dalių išreikalavimo – vienerių metų ieškinio senatis pradedama skaičiuoti ne nuo pirmos išmokos išmokėjimo, o kiekvienos išmokos daliai nuo tos išmokos išmokėjimo (prievolės įvykdymo) momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis) (Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-847-924/2019). Šiuo atveju byloje nustatyta, jog ieškovė įgijo teisę reikalauti 50 procentų 2018 m. rugpjūčio 7 d. išmokėtos 12 536 Eur draudimo išmokos. Nors ieškovė 12 536 Eur draudimo išmoką išmokėjo 2018 m. rugpjūčio 7 d., tačiau į teismą su regresiniu reikalavimu kreipėsi 2019 m. gruodžio 10 d., t. y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą, kas reiškia, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė pagrįstai.
24. Atsakovė atsiliepime teigia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti nuomos sutartį negaliojančia. CPK 320 straipsnis nustato, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šiuo atveju atsakovė UAB „Nuomis“ nėra pateikusi apeliacinio skundo, todėl jos atsiliepime į apeliacinį skundą keliami argumentai dėl to, jog nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti nuomos sutarties apsimestinių sąlygų egzistavimo, nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, ir dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
25. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
26. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti apeliantės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimas yra patikslinamas, ištaisant pirmosios instancijos teismo padarytą aritmetinę klaidą, kuri nekeičia sprendimo esmės.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme
27. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, yra pagrindas atsakovės UAB „Nuomis“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti, atsakovei UAB „Nuomis“ iš ieškovės priteisiant 1 089 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ atsakovės UAB „Nuomis“ naudai 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.