- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- 2-312-241/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00358-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria iškelta uždarosios akcinės bendrovės „Sardegas“ bankroto byla.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Šiaulių skyrius kreipėsi į teismą prašydamas iškelti UAB „Sardegas“ bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovė UAB „Sardegas“ nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, jos skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 17 039,97 Eur. Atsakovės atžvilgiu taikytos visos įstatymų numatytos sankcijos ir imtasi priemonių, siekiant išieškoti skolą, tačiau ši nebuvo išieškota.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškėlė atsakovei bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Iflas“.Teismas, remdamasis atsakovės finansinės atskaitomybės duomenimis, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ informacija, konstatavo, kad atsakovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, atsakovės nekilnojamasis turtas yra įkeistas kreditorei AB „DNB bankas“, be to, areštuotas ir pardavinėjamas iš varžytynių, atsakovė nesumoka net ir nedidelių įsiskolinimo sumų, yra skolinga darbuotojams. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad atsakovė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atsakovė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsisakyti iškelti bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai vadovavosi Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-764-440/2016 nustatytomis aplinkybėmis, o ne atsakovės pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, kurie patvirtina, kad įmonė yra moki. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo klausimas. Teisės normos, reglamentuojančios turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymą, nereikšmingos buhalterinėje apskaitoje nustatant juridinio asmens nekilnojamojo turto vertę.Atsakovės ilgalaikis turtas sudaro didelę dalį viso turimo turto, kuris leidžia vykdyti veiklą ir įsipareigojimus kreditoriams.Teismas nepagrįstai nesirėmė Turto vertės nustatymo pažyma Nr. 15/10-01, kuria buvo nustatyta nekilnojamojo turto vertė ir kurios teisingumo prezumpcija nebuvo paneigta.Ieškovas atsiliepimo į atskirąjį skundą nustatytu terminu nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria apeliantei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.Šiaulių apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi iškėlė apeliantei bankroto bylą dėl nemokumo. Įmonės bankroto bylos iškėlimo pagrindai numatyti ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apeliantės nemokumo padarė remdamasis apeliantės finansinės atskaitomybės duomenimis, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ informacija. Teismas konstatavo, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai (463 035,08 Eur) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (669 633 Eur), apeliantės nekilnojamasis turtas yra įkeistas kreditorei AB „DNB bankas“, be to, areštuotas ir pardavinėjamas iš varžytynių, apeliantė nesumoka net ir nedidelių įsiskolinimo sumų, yra skolinga darbuotojams. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia išvada, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliantės turimu turtu ir įsipareigojimais, bei padarė teisingą išvadą, kad įmonei keltina bankroto byla.Byloje kilo ginčas dėl apeliantės turimo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės. Pagal 2015 m. balanso duomenis apeliantės viso turto vertė 2015 m. gruodžio 31 d. sudarė 488 770 Eur, o 2016 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis įmonės bendras turtas sudarė 970 258 Eur sumą. Apeliantės teigimu, toks žymus turto vertės augimas susidarė dėl apeliantės turimo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), perkainojimo. 2015 m. spalio 30 d. buvo atliktas šio nekilnojamojo turto vertės nustatymas ir turtas įvertintas 766 000 Eur, o ankstesnė 2015 m. balanse įrašyta turto vertė – 224 914 Eur. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad klausimas dėl nurodyto nekilnojamojo turto rinkos vertės yra išspręstas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-5439-1003/2016 ir Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-764-440/2016, kuriose buvo konstatuota, kad apeliantės nekilnojamojo turto reali rinkos vertė yra ne 766 000 Eur, o 400 000 Eur. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi teismų kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, o ne apeliantės pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais. Apeliantė pažymi, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo klausimas, o teisės normos, reglamentuojančios turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymą, yra nereikšmingos buhalterinėje apskaitoje nustatant juridinio asmens nekilnojamojo turto vertę. Su šiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.Vadovaujantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktu įmonės nemokumo sąvokos apibrėžimu, viena iš sąlygų, turinčių teisinę reikšmę sprendžiant dėl įmonės mokumo – tai į įmonės balansą įrašyto turto vertė. Šis įmonės finansinę būklę apibūdinantis rodiklis nustatomas vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę. Įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, jog jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2164/2013). Sprendžiant dėl įmonės nemokumo, teisinę reikšmę turi ne įmonės balanse nurodyta turto vertė, bet į įmonės balansą įrašyto turto vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1187/2013). Vadinasi, kilus ginčui, ar balanse įrašyta įmonės turto vertė atitinka realią turto rinkos vertę, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, turi būti vertinama faktinė įmonės turto rinkos vertė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2014).Elektroninių varžytynių portalo www.evarzytynes.lt duomenimis pirmosios nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynės vyko nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 20 d., pradinė turto pardavimo kaina – 320 000 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis), t. y. 80 proc. nuo nustatytos turto kainos – 400 000 Eur (CPK 718 straipsnis). Šios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nes jose nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis. Antrosios šio nekilnojamojo turto varžytynės vyko nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d., pradinė turto pardavimo kaina – 240 000 Eur, t. y. 60 proc. nuo nustatytos turto kainos (CPK 722 straipsnio 1 dalis). Šios varžytynės taip pat paskelbtos neįvykusiomis. Šie duomenys apie ginčo nekilnojamojo turto kainą, priešingai nei apeliantės pateikta 2015 m. spalio 30 d. turto vertės nustatymo pažyma, yra aktualūs, todėl jais remtinasi.Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).Apeliantė nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertės padidėjimą grindžia 2015 m. spalio 30 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 15/10-01 (b. l. 46), kurioje nurodyta, kad šio nekilnojamojo turto rinkos vertė 2015 m. spalio 30 dienai – 766 000 Eur. Šioje pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad apeliantė yra tik dalies vertinamo turto savininkė, jai nuosavybės teise priklauso pastatai su žemės sklypu, esantys adresu (duomenys neskelbtini), o žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Sardegas“ vadovui S. A. (S. A.). Byloje nesant pateiktos turto vertinimo ataskaitos, nėra galimybės nustatyti, kokia yra kiekvieno vertinto nekilnojamojo turto objekto rinkos vertė. Tačiau, akivaizdu, kad bendra apeliantei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vertė yra mažesnė nei nurodyta turto vertės nustatymo pažymoje, kurioje buvo įvertintas ir apeliantei nepriklausantis žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini). 2016 m. rugsėjo 30 d. preliminariame balanse apeliantė nurodė, kad jos turimos žemės vertė – 75 000 Eur, pastatų ir statinių – 625 625 Eur, viso – 700 625 Eur.Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų.Kaip nurodyta šios nutarties 11 punkte, tiek pirmosiose, tiek ir antrosiose varžytynėse buvo pardavinėjamas ne tik apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bet ir jai nepriklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Apeliantė niekaip nepaaiškina, kodėl 2015 m. spalio 30 d. 766 000 Eur suma įvertintas nekilnojamasis turtas laikotarpiais nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 20 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 3 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d. vykusiose pirmosiose ir antrosiose varžytynėse nebuvo parduotas už itin ženkliai mažesnę kainą (atitinkamai už 320 000 Eur ir 240 000 Eur). Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 2016 m. rugsėjo 30 d. preliminariame balanse nurodyta 700 625 Eur suma kaip apeliantės turimo nekilnojamojo turto (žemės, pastatų ir statinių) verte nagrinėjamoje byloje nesivadovautina. Be to, įvertinus 2016 m. rugsėjo – gruodžio mėn. vykusių varžytynių rezultatus, faktinė (reali) šio įmonės nekilnojamojo turto vertė laikytina dar mažesne, nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad iš Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-764-440/2016 matyti, kad ginčo nekilnojamasis turtas varžytynėse buvo nesėkmingai (nedalyvavo nei vienas varžytynių dalyvis) pardavinėjamas ir anksčiau – turtas buvo įkainotas 540 722 Eur suma, pirmosiose varžytynėse pradinė kaina buvo 432 577 Eur, antrosiose – 324 433 Eur.Sprendžiant apie realią apeliantės turto vertę, svarbu pažymėti, kad byloje nesant pateiktos turto vertinimo ataskaitos (jos tiriamosios dalies), negalima nustatyti, ar atliekant apeliantės nekilnojamojo turto vertinimą, buvo atsižvelgiama į aplinkybę, kad vertintas apeliantės nekilnojamasis turtas yra įkeistas bankui, be to, turtas yra areštuotas ir priverstinai pardavinėjamas iš varžytynių. Bankui įkeistas turtas, juo labiau, kai yra pradėta turto priverstinio realizavimo procedūra, nėra laisvai prieinamas rinkoje, tokio turto pardavimas bei kainos pardavimui nustatymas turi savo specifiką, aptartą CPK normose, reglamentuojančiose priverstinį teismo sprendimų vykdymą, todėl negalima daryti išvados, kad apeliantės pateikta turto vertės nustatymo pažyma ir jos pagrindu naujai sudarytas 2016 m. rugsėjo 30 d. balansas įrodo įmonės mokumą (CPK 185 straipsnis).Teismui pateiktame 2016 m. rugsėjo 30 d. preliminariame balanse prie įmonės turimo turto nurodyta 242 000 Eur suma. Ši suma sutampa su debitorių sąraše nurodyta skolininko S. A. įsiskolinimo įmonei suma (b. l. 42). Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2.-3917-914/2015 nurodyta, kad pagal 2010 m. spalio mėn. 1 d. paskolos sutartį Nr. 2015/10-1 UAB „Sardegas“ vadovui S. A. buvo suteikta 251 969,40 Eur paskola (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Vertinant apeliantės turimo turto sudėtį spręstina, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis. Pažymėtina, kad įmonės debitorinės skolos turi būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti ir grąžinti įmonei kriterijais. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių debitorinių skolų iš turimų skolininkų atgavimo realias perspektyvas. Priešingai, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu, įsiteisėjusiu 2017 m. sausio 11 d., civilinėje byloje Nr. e2-768-883/2016 priteisė iš atsakovų S. A. ir D. A. ieškovei AB „DNB bankas“ solidariai 322 327,60 Eur negrąžintą kreditą, 85 718,38 Eur nesumokėtas palūkanas, 487,65 Eur delspinigius, 7,53 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos kredito sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis 5 990 Eur bylinėjimosi išlaidas. Be to, „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 9 d. S. A. ir D. A. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-423-907/2017 iškėlė pareiškėjams bankroto bylą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjų pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudaro 439 813,82 Eur sumą. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad apeliantės galimybės išsiieškoti skolą iš įmonės vadovo S. A. yra mažai tikėtinos, todėl 242 000 Eur vertės debitorinis įsiskolinimas neįtrauktinas į apeliantės bendrą turimo turto masę.Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas apeliantės nemokumą, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad apeliantė 2014 metais kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau restruktūrizavimo bylą apeliantei buvo atsisakyta iškelti padarius išvadą, kad 2014 metais apeliantė buvo nemoki.Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 29 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-41544-235/2016 priteisė kreditorei UAB „Reikalavimas.lt“ 121 Eur skolą, 7,04 Eur delspinigius, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 88 Eur bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimus kreditorė UAB „Reikalavimas.lt“ apeliantei reiškė reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos su UAB „Saulės spektras“, pagrindu. Tačiau iš byloje esančio apeliantės kreditorių sąrašo matyti, kad jame kaip kreditorių nėra nei UAB „Reikalavimas.lt“, nei UAB „Saulės spektras“. Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantės pateiktas kreditorių sąrašas yra netikslus, jame nėra nurodyti visi įmonės kreditoriai.Apibendrinant konstatuotina, kad ginčydama pirmosios instancijos teismo išvadą dėl įmonės nemokumo apeliantė nepaneigė teismo išvadų, kad jos pradelstų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantei nepateikus pirmosios instancijos teismo argumentus paneigiančių įrodymų, teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, ir spręsti dėl apeliantės nemokumo.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instnacijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius apeliantės finansinės atskaitomybės ir kitus duomenis, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias apeliantės nemokumą, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju apeliantei keltina bankroto byla (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį nepakeistą.