- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-30
- Bylos Nr.
- I3-3938-816/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02000-2020-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant byloje trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. S-86 (7-58/2020), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-15, 3) Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-257 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, 4) atleisti pareiškėją nuo visų su mokesčiais susijusių apskaičiuotų sumų (delspinigių, baudos). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad pateikė rašytinius įrodymus, kad su trimis fiziniais asmenimis (2014 m. sausio 3 d. sutartis su V. K., 2014 m. sausio 11 d. ir 2016 m. sausio 4 d. sutartys su S. M., 2015 m. lapkričio 4 d. ir 2016 m. sausio 11d. sutartys su V. K.) sudarytos penkios paskolų sutartys (toliau – paskolų sutartys), pagal kurias 2014–2016 metais jis gavo 73 962 eurų dydžio paskolų. Nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek paskolų davėjai (V. K. atveju – A. K.) patvirtino, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolų sutartys, kad pareiškėjas paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas gavo, t. y. tarp paskolų sutarčių šalių ginčo dėl paskolos sutarčių sąlygų nėra, taip pat nėra ginčo dėl paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui pareiškėjui, kas patvirtina paskolų sutarčių realumą.
Pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Teigia, kad paskolų sutartyse aiškiai atsispindi pinigų perdavimo faktas.
Nurodo, kad mokesčių administratoriui buvo pateiktas 2017 m. birželio 7 d. telefoninio pokalbio telefonu 1882 garso įrašas, kuriame užfiksuota, kaip pareiškėjo įgaliota atstovė su mokesčių administratoriaus konsultantu aiškinasi paskolų, kurių skundžiamu sprendimu, nepripažįsta mokesčių administratorius, deklaravimo tvarką. Šis telefoninis pokalbis vykdytas dar nevykstant mokestiniam patikrinimui ir pareiškėjui nežinant, kad ateityje toks mokestinis patikrinimas jo atžvilgiu bus vykdomas, todėl šis telefoninis pokalbis apie ginčo sandorius, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina, jog paskolos sutartys su V. K., S. M. ir V. K. buvo realiai sudarytos ir paskolų dalykas – pinigai pagal jas realiai perduoti.
Pabrėžia, kad skundžiamame sprendime nėra pateikta nei tiesioginių, nei netiesioginių neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad paskolų sutartys nebūtų sudarytos arba kad pinigai pagal šias sutartis nebūtų perduoti pareiškėjui, ir išvados grindžiamos išimtinai formaliais, abstrakčiais, hipotetiniais, prielaidomis grįstais teiginiais ir subjektyvia mokesčių administratoriaus darbuotojų nuomone.
Teigia, kad tai, kad S. M., V. K. ir A. K. paaiškinimai neatitinka mokesčių administratoriaus lūkesčių ir yra nepalankūs mokesčių administratoriui, nedaro šių asmenų paaiškinimų neobjektyviais. Pažymi, kad su S. M. pareiškėją siejo ilgalaikiai itin bičiuliški santykiai, paremti abipusiu pasitikėjimu. Fizinių asmenų, skirtingai nei juridinių, veiksmai ne visada būna arba gali būti paaiškinami ir grindžiami vien tik ekonomine ar verslo logika, nes fiziniai asmenys sprendimus priima ne tik siekdami gauti pelno (kas yra būtina juridiniam asmeniui), o dažnai siekdami visai kitų – asmeninių tikslų. Mokestinio patikrinimo metu V. K. nurodė (2018 m. gruodžio 5 d.; Klaipėdos AVMI operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (9.6)FR1042-5419), kad A. P. jam yra daug padėjęs materialiai, todėl, kai finansinės pagalbos prireikė pačiam pareiškėjui, jis nedvejodamas paskolino pinigų, kas patvirtina, jog V. K. paskolos sutartį sudarė ne siekdamas pasipelnyti, o norėdamas atsidėkoti pareiškėjui už jo pagalbą, dėl ko V. K. elgesys, nors ir negali būti paaiškinamas ekonomine logika, tačiau yra pateisinamas, suprantamas, bendražmogiškas ir paaiškinamas socialine logika. Mokestinio tyrimo metu apklausta A. K. negalėjo žinoti visų sandorio sudarymo aplinkybių, nes sudarant sandorį ji nedalyvavo, dėl ko jos paaiškinimai dėl pinigų kilmės (iš obligacijų ar kitur) turi būti vertintini kritiškai.
Pažymi, kad fiziniams asmenims (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai šie asmenys vykdo ūkinę veiklą) įstatymai nenustato reikalavimų tvarkyti buhalterinę apskaitą. Reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie gautų pajamų realumą priklausytų pajamas deklaruojančiam mokesčių mokėtojui, reikštų neįmanomas įrodyti aplinkybes, kadangi neprivalėdamas vesti buhalterinės apskaitos, kaupti dokumentus, fiksuoti piniginių srautų judėjimo, mokesčių mokėtojas turėtų itin ribotas galimybes įrodyti šias aplinkybes. Pateikti įrodymus apie realų pajamų gavimą turėtų tiek šias aplinkybes siekiantis įrodyti mokesčių mokėtojas, tiek jas siekiantis paneigti mokesčių administratorius. Šiuo atveju paskolos gavimo faktai buvo įrodyti rašytiniais sandoriais, sandorių šalių paaiškinimais, dokumentais, patvirtinančiais, kad gautos paskolos yra gražinamos, bei paties atsakovo nustatytomis aplinkybėmis, jog paskolas suteikę asmenys turėjo piniginių lėšų, leidžiančių sudaryti paskolos sutartis. Nesant pagrįstų duomenų, kad sandoriai buvo apsimestiniai ar fiktyvūs, esant tik hipotetiniams vietos mokesčių administratoriaus tvirtinimams, visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai, o mokestinė prievolė mokėti GPM negalėjo būti konstatuota.
Be to, sudarant paskolos sutartis teisės aktai nereikalavo jokių papildomų rašytinių dokumentų sudarymo, nereikalavo piniginių lėšų perdavimo būtinai bankiniais pavedimais, nereikalavo terminuotos, atlygintinos sutarties sudarymo, imperatyviai nenustatė būtinybės paskolos sutartyse numatyti prievolės užtikrinimo priemones, todėl skundžiamo sprendimo argumentai, susiję su šiais reikalavimais, yra nepagrįsti, pertekliniai ir neatitinkantys tarp fizinių asmenų, kuriuos sieja itin artimi draugiški, ilgalaikiu pasitikėjimu grįsti santykiai, sutarčių sudarymo praktikos.
Teigia, kad pareiškėjas, suklaidintas telefonu suteiktos mokesčių administratoriaus konsultacijos, formos PRC911 nepateikė, tačiau iš 2017 m. birželio 7 d. telefoninio pokalbio telefonu 1882 metu iš pareiškėjo įgaliotos atstovės klausimų konsultantui akivaizdu, kad pareiškėjas domėjosi paskolų, kurių skundžiamu sprendimu, nepripažįsta mokesčių administratorius, deklaravimu, nes pokalbio metu pateikiami faktiniai duomenys apie norimas deklaruoti paskolas (sumos, datos, sutarčių neatlygintinumas ir kt.), kas patvirtina, kad šios paskolos sutartys buvo sudarytos ir paskolų dalykas – pinigai pagal jas perduotas, o deklaracija nepateikta tik dėl netinkamos mokesčių administratoriaus konsultacijos. Be to, vien tai, kad paskolos sutartys nebuvo iki 2016 m. birželio 30 d. deklaruotos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nevykstant mokestiniam patikrinimui ir neturėdamas jokių prielaidų manyti, kad toks mokestinis patikrinimas kada nors galėtų būti pradėtas, aiškinosi, ar jam reikia deklaruoti paskolas, negali būti priežastimi išvadai, kad paskolos sutartys nebuvo realiai sudarytos, nes vien paskolos sutarties nedeklaravimo faktas nepaneigia kitų byloje esančių duomenų apie paskolos sutarčių sudarymą ir realų pinigų pagal jas perdavimą.
Netenkinus pareiškėjo skundo, pareiškėjas prašo įvertinti jam skirtų mokestinių sankcijų dydį, nes jos jam galimai pritaikytos per griežtos. Pažymi, kad mokestinis patikrinimas vyksta nuo 2017 m. Pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir operatyviai teikė mokestiniam patikrinimui reikalingus dokumentus bei paaiškinimus, todėl mano, kad mokestinis tyrimas atliktas nepakankamai operatyviai. Todėl teismo prašo vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgiant į ilgą mokestinio tyrimo ir bylos nagrinėjimo laiką, pareiškėją atleisti nuo visų su mokesčiais susijusių apskaičiuotų sumų (delspinigių ir baudų).
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo jo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad 2013 m., 2015 m. pareiškėjo pajamos viršijo patirtas išlaidas, tačiau 2014, 2016 m. išlaidos viršijo pareiškėjo gautas pajamas ir pinigines lėšas. Vadovaujantis MAĮ 70 str. 1 dalies nuostatomis bei Taisyklių 6.3.3 papunktyje nurodytu išlaidų metodu, apskaičiuota, jog pareiškėjo 2014 m. patirtos išlaidos buvo 16 861,68 Eur (58 220 Lt), o 2016 m. 84 683 Eur didesnės už gautas pajamas ir pinigines lėšas. Pareiškėjas pateikė su 3 fiziniais asmenimis – V. K., V. K. ir S. M. - sudarytus 5 skolų raštelius. Nustatyta, kad paskolos rašteliai buvo sudaryti rašytine forma ir vykdomi grynaisiais pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl gautų paskolų realumo, pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui, nes mokesčio mokėtojas, pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais (dėl ko šių pajamų gavimo faktas nėra fiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų įrašuose) ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas (pvz., kai tokios deklaracijos teikimas nėra privalomas), prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1852/2010, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2923/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, LVAT 2019 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2002-968/2018).
Pažymi, kad paskolų grynaisiais pinigais gavimo faktas grindžiamas tik pareiškėjo ir su juo susijusių asmenų paaiškinimais, paskolų sutarčių / raštelių kopijomis. Nepaisant Inspekcijos nustatytų aplinkybių, kad S. M. realiai galėjo turėti paskolų sutartyse nurodytas pinigines lėšas, tačiau Inspekcija surinko pakankamai faktinių duomenų, iš kurių darytina išvada, kad visos nurodytos paskolų sutartys nebuvo sudarytos įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant paskolų davėjai turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galimai paskolintų lėšų grąžinimą.
Pažymi, kad pareiškėjas nekilnojamą turtą pradėjo pirkti nuo 2016 m. sausio 11 d., iš viso per 2016 m. įsigijo nekilnojamo turto už 128 567 Eur, o pardavė už 30 939 Eur. 2016 m. pradžioje pareiškėjas galėjo turėti apie 11 514 Eur ne banke, o per 2016 m. sausio – vasario mėn., įsigijo nekilnojamo turto už 14 300 Eur (atsiskaitė grynaisiais), laikotarpiu nuo 2016-05-20 iki 2016-08-30 jis įsigijo nekilnojamo turto už 71 400 Eur (daugiausia išlaidų patyrė 2016-08-30 įsigydamas 2 žemės sklypus už 47 000 Eur; išlaidos patirtos grynaisiais), o tuo pačiu laikotarpiu pardavė tik už 22 409 Eur (iš jų 15 509 Eur gavo pavedimu; pastaba – per minėtą laikotarpį grynųjų nusiėmė tik 2 220 Eur), todėl pareiškėjas turėjo pateikti PRC911 Pranešimą. Pareiškėjo pateiktas garso įrašas nenuneigia šios Inspekcijos išvados. Be to, Komisija pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis konsultavosi gautų paskolų deklaravimo klausimais, neatskleidžia, kad buvo konsultuotasi būtent dėl PRC911 pateikimo, nes konsultacijos buvo suteiktos 2017 metais, kai jau buvo negalimas PRC911 pranešimo pateikimas, nes 2016 m. birželio 30 d. buvo suėjęs naikinamasis PRC911 pranešimo (kuris ir buvo nustatytas, siekiant užkirsti kelią vėlesniam fiktyvių paskolų teikimui) pateikimo terminas. Pažymi, kad mokestinis patikrinimas inicijuotas, atlikus pareiškėjo operatyvų patikrinimą (2017 m. birželio 12 d. Operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (10.2) FR1042-4030), kurio metu nustatyta, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2016-12-31 patirtos išlaidos viršijo teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas. Tai 2017 m. birželio 7 d. datai datuojamas pokalbis vyko pareiškėjo kontrolės veiksmų metu, todėl pareiškėjas neteisus teigdamas, kad buvo suklaidintas VMI konsultacija.
Dėl delspinigių ir baudų nurodo, kad pareiškėjo tikrinimo veiksmus pradėjo ir atliko MAĮ suteiktose kompetencijos ribose, pareiškėjo patikrinimas atliktas už 2013-2016 metų mokestinį laikotarpį, nepažeidžiant MAĮ 68 str. 1 dalyje įtvirtintų patikrinimo atlikimo senaties terminų, patikrinimo atlikimo trukmė buvo objektyviai sąlygota būtinybės įvertinti pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, gauti ir įvertinti informaciją iš kitų mokesčių mokėtojų, dėl atliekamų kontrolės veiksmų susijusių asmenų atžvilgiu, o išskirtinių aplinkybių nenurodo bei nepagrindžia ir pats pareiškėjas.
Pareiškėjui skirta 20 proc. GPM (mažesnė nei vidutinė bauda) atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas teikė paaiškinimus, tačiau kontrolės veiksmų metu nustatytas pajamų ir išlaidų neatitikimas (pareiškėjas išlaidų negali pagrįsti oficialiais šaltiniais).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 14 645,06 eurus gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) bei su šiuo mokesčiu susijusias delspinigių ir baudų sumas, skundžiamais teritorinio ir centrinio mokesčių administratorių ir MGK sprendimais pripažinus, kad pareiškėjo 2014 m. ir 2016 m. patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2013–2016 metus ir 2019 m. rugsėjo 26 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (28.1) FR0680-333 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui apskaičiuota sumokėti 15 224,25 eurų GPM suma.
Mokestinio patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir taikant Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 (toliau — Taisyklės), 6.3.3 papunktyje numatytą išlaidų metodą, mokesčiai nuo pareiškėjo gautų kitų pajamų apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjo 2014 m. ir 2016 m. patirtos išlaidos viršijo gautas teisės aktų nustatyta tvarka apmokestintas pajamas, t. y. pareiškėjui 2014 m. neužteko 16 861,68 Eur ir 2016 m. 84 683 Eur piniginių lėšų nekilnojamam turtui įsigyti. Pareiškėjas 2014, 2016 m. patirtas išlaidas dengė iš nenustatytų ir mokesčių administratoriui nežinomų ir Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, kurių pareiškėjas nedeklaravo.
Pareiškėjas skunde nenurodo jokių argumentų dėl pajamų ir išlaidų apskaičiavimo, pareiškėjui apskaičiuotos mokesčio bazės. Pareiškėjas skunde iš esmės nurodo, kad Inspekcija nepagrįstai nepripažino jo mokesčių administratoriui pateiktų paskolų sutarčių, sudarytų su V. K., V. K., S. M., kurios patvirtina didesnių ginčo laikotarpiu pajamų gavimą nei mokesčių administratorius nustatė, ir atitinkamai priskaičiavus pagal nurodytas paskolų sutartis gautas pajamas grynaisiais pinigais neliktų pareiškėjo pareigos mokėti GPM ir su juo susijusias sumas, t. y. pareiškėjo nustatytos ginčo laikotarpiu išlaidos nebeviršytų gautų pajamų. Pareiškėjas neneigia fakto, kad šių paskolų sandorių ir pagal juos gautų sumų nedeklaravo nustatyta tvarka.
Komisija skundžiamame sprendime nurodė, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo kontekste MAĮ 70 straipsnis ir Taisyklių nuostatos suteikė visapusišką teisę mokesčių administratoriui, naudojantis galima informacija ir atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, vertinti nuslėptas / nedeklaruotas pajamas, kuriomis pareiškėjas grindė įsigytą nekilnojamąjį turtą ir nuspręsti, ar aptariamos paskolos sutartys patvirtina faktą, jog pareiškėjas realiai gavo jose nurodytų pinigų sumas. Taigi, byloje iš esmės buvo sprendžiamas nedeklaruotų pajamų gavimo klausimas ir slepiamos aplinkybės nebuvo atkuriamos. Todėl, Komisijos nuomone, šiuo atveju MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas buvo perteklinis. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2020-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-284-442/2020). Teismas neturi pagrindo nesutikti su šiais Komisijos argumentais. Pareiškėjas klaidingai skunde nurodo, kad Komisijos sprendimu buvo pripažinta, kad mokesčių administratorius nepagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 dalį, kadangi perteklinis tam tikros teisės normos taikymas neduoda pagrindo teigti, jog mokesčių administratorius veikė nepagrįstai ar neteisėtai.
Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT yra nurodęs, kad pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, kad esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus. Pasirinkdamas pajamas gauti grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaraciją, mokesčių mokėtojas prisiima visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos (2013 m. balandžio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A-602-27/2013). Tad pareiškėjas, nurodydamas, kad santykiai su V. K., V. K., S. M. buvo artimi, draugiški ir grynieji pinigais skolinami nesilaikant įstatymų numatytos tos rūšies sandoriams privalomos notarinės formos, prisiėmė riziką, kad kilus ginčui negalės tokių sandorių egzistavimo ir buvimo pagrįsti leistinais įrodymais. Negana to, ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, asmenų mokestinio tyrimo metu teikti paaiškinimai, kitos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės neduoda jokios nuorodos į realų paskolos teisinių santykių tarp nurodytų asmenų egzistavimą.
Pareiškėjas grindžia savo argumentus apie paskolinių civilinių teisinių santykių tarp jo ir V. K., V. K., S. M. egzistavimą iš esmės savo paaiškinimais, surašytomis paprasta rašytine forma paskolų sutartimis (kurių vertės nurodytos sutartyje vyrauja nuo 15 000 eurų iki 50 000 eurų) ir liudytojų parodymais. Fizinių asmenų paskolos sutartys privalo būti rašytinės, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur sumą (CK 6.871 str. 1 d.). Jeigu paskolos sutartis viršija 3000 Eur ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis privalo būti notarinės formos (CK 6.871 str. 4 d., galiojanti nuo 2015-01-01). Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.), o notarinės formos nesilaikymas apskritai sandorį daro negaliojančiu (CK 1.93 str. 3 d.).
Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, kad pareiškėjo pateiktos sutartys paprasta rašytine forma ir nurodomų kreditorių mokesčių administratoriui pateikti lakoniški paaiškinimai savaime patvirtina faktą, kad grynieji pinigai buvo perduoti pareiškėjui ir paskolos sandoris įvyko, t. y. atitinkamai pareiškėjas nurodytu ginčo laikotarpiu turėjo daugiau pajamų nei nustatyta mokesčių administratoriaus. Mokesčių administratorius, nepaisant dalies nurodytų sandorių formos neatitikimo įstatymo reikalavimams, atliko išsamų tyrimą dėl kiekvieno iš sandorių sudarymo aplinkybių, tiek gaudamas nurodomų kreditorių ar jų šeimos narių paaiškinimus, tiek įvertindamas jų finansines galimybes paskolinti atitinkamas pinigų sumas pareiškėjams nurodytu metu, tiek ir sandorio ir pinigų galimo perdavimo vietą, paskolos sandorių kitas sąlygas ir t.t. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėju tuo aspektu, kad mokesčių administratorius neišsamiai ištyrė faktines aplinkybes ar kad įvertino tik dalį surinktų įrodymų, kadangi buvo įvertinti visi tiek tiesiogiai, tiek ir netiesiogiai pareiškėjo nurodomi įrodymai, pagrindžiantys ar paneigiantys objektyvų pajamų (ne)gavimo faktą. Kai minėta, būtent pareiškėjui tenka pareiga įrodyti nedeklaruotų grynaisiais pinigais gautų pajamų realumą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad apart pareiškėjo pateiktų sutarčių (paskolos raštelių, tyrimo medžiagos l. 74, 75, 77, 81, 82) jokių kitų įrodymų apie realiai pagal paskolų sutartis turėjusį vykti grynųjų pinigų perdavimą teismui nepateikta. Pareiškėjo nurodomi raštu asmenų patvirtinimai iš esmės yra paskolos raštelių dalis, todėl nelaikytini atskiru ir savarankišku bei pakankamu įrodymu pinigų perdavimo/gavimo faktui mokestiniuose ginčuose patvirtinti.
Nors pareiškėjas akcentuoja, jog S. M. galėjo paskolinti paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas, tačiau, atlikus tyrimą pagrįstai paneigta tokia pareiškėjo nurodyta pajamų grynaisiais pinigais gavimo versija, kadangi nurodomas užsienyje dirbantis ir nuolat gyvenantis asmuo paskolos sandorių sudarymo metu Lietuvoje nebuvo, duomenų apie didelių grynųjų pinigų sumų įvežimą į Lietuvą ir deklaravimą nepateikė ir logiškai tokio elgesio (skolinti grynus pinigus neterminuotam laikotarpiui be palūkanų susitarimo, iki tol žymiai mažesnes sumas pervedant pareiškėjui bankiniu pavedimu) nepaaiškino.
Nors pareiškėjas akcentuoja su V. K. itin artimus santykius, dėl kurių jam ir buvo 2014 m. suteikta beprocentė paskola, tačiau mokesčių administratorius ir Komisija, įvertinę faktinę aplinkybę, jog V. K. 2013 metais ėmė iš banko 5 metų laikotarpiui vartojamąją paskolą su 13 proc. dydžio palūkanomis, t. y. pačiam neva kreditoriumi nurodytam asmeniui tuo metu trūko lėšų vartojimui, pagrįstai padarė išvadą apie pareiškėjo nurodomų pajamų pagal su V. K. sudarytą sandorį negavimą. Tai, kad mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas atliko mokėjimo pavedimą į V. K. banko sąskaitą nurodydamas „paskolos grąžinimas pagal 2014-01-03 sutartį“, nesant duomenų apie realų grynųjų pinigų pareiškėjui perdavimą pagal nurodytą sandorį, laikytinas gynybine pozicija. Ši aplinkybė nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytos išvados apie pajamų pagal nurodytą sandorį negavimo.
Taip pat mokesčių administratorius ir Komisija pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas negavo pagal paskolos raštelius su V. K. nurodytų pinigų, kadangi jų perdavimo pareiškėjui nepagrindžia nei A. K. paaiškinimai (neatitinkantys pareiškėjo paaiškinimų dėl paskolos grąžinimo), nei tuometės V. K. finansinės galimybės paskolinti rašteliuose nurodytas grynųjų pinigų sumas pareiškėjui.
Tad sutiktina su Komisijos pozicija, kad nei pareiškėjas, nei anksčiau nurodyti paskolų davėjai (jų atstovai) nepateikė vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kad pagal pateiktus paskolos raštelius piniginės lėšos buvo realiai perduotos pareiškėjui, taip pat nepateikė ekonomine logika pagrįstų paaiškinimų, kurie atskleistų konkrečius tokių paskolų (ekonomiškai nenaudingų patiems paskolos davėjams) suteikimo motyvus, todėl Komisija ir mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas pagal minėtas paskolų sutartis realiai piniginių lėšų negavo, t. y. pareiškėjo su V. K., V. K., S. M. sudarytos paskolų sutartys nepatvirtina sutartyse nurodytų pajamų gavimo.
Darytina išvada, kad Inspekcija, VMI ir Komisija pagrįstai nepripažino pareiškėjo paskolų sutarčių, sudarytų su V. K., V. K., S. M., kaip didesnių pajamų gavimą patvirtinančių įrodymų. Vien pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, jog sutartys buvo sudaromos tarp artimų asmenų, nepašalina mokesčių mokėtojo pareigos laikytis įstatymų reikalavimų sudarant tam tikrus sandorius, juos deklaruojant nustatytu terminu ir pagrindžiant pagal juos vykdyto piniginių lėšų perleidimo/gavimo faktus leistinais teisminiame procese įrodymais.
Dėl pranešimo (formos PRC911) nepateikimo
Inspekcija pažymėjo, kad pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintos Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigine lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 5 punkto nuostatas, Pareiškėjas apie iš V. K., S. M. bei V. K. pasiskolintas lėšas privalėjo informuoti mokesčių administratorių pateikdamas deklaracijas (PRC911 forma), tačiau iki 2016-06-30 jų nebuvo pateikęs.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad deklaracijos formos PRC911 nepateikė suklaidintas telefonu suteiktos Inspekcijos konsultacijos, tačiau iš 2017-06-07 telefoninio pokalbio telefonu numeriu 1882 pareiškėjo įgaliotos atstovės klausimų konsultantui akivaizdu, kad pareiškėjas domėjosi paskolų, kurių nepripažįsta mokesčių administratorius, deklaravimu, nes pokalbio metu pateikiami faktiniai duomenys apie norimas deklaruoti paskolas (sumos, datos, sutarčių neatlygintinumas ir kt.), kas, pareiškėjo teigimu, patvirtina, kad šios paskolos sutartys buvo sudarytos ir paskolų dalykas - pinigai - pagal jas perduoti.
Teismas, įvertinęs tai, kad 2017 m. birželio 7 d. pokalbis vyko pareiškėjo kontrolės veiksmų metu, Komisijai pastebėjus, kad šis pokalbis neatskleidžia, kad buvo konsultuotasi būtent dėl PRC911 pateikimo, nes konsultacijos buvo suteiktos 2017 m., kai jau buvo negalimas PRC911 pranešimo pateikimas, - negali sutikti su pareiškėjo argumentais, kad jis buvo suklaidintas VMI konsultacija. Teismas taip pat, pažymi, kad šis pokalbis, priešingai nei teigia pareiškėjas, nepatvirtina ir negali patvirtinti paskolų sutarčių realumo ir pinigų perdavimo pagal jas fakto.
Dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudos
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokėtojų atleidimo nuo delspinigių ir baudų prašymus, vadovaujasi ne tik MAĮ įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių (baudų) pagrindais, bet ir laikosi pozicijos, kad, sprendžiant mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų baudų ir delspinigių klausimus, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus. Reikšmingomis aplinkybėmis, sprendžiant atleidimo nuo ekonominių sankcijų (baudų, delspinigių) klausimą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pripažįsta ir tokias aplinkybes kaip mokestinio patikrinimo, mokestinio ginčo trukmė.
Iš bylos medžiagos matyti, kad mokestinis patikrinimas inicijuotas, atlikus pareiškėjo operatyvų patikrinimą (2017 m. birželio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (10.2) FR1042-4030), mokestinis patikrinimas pradėtas 2018 m. spalio 9 d. (pavedimas tikrinti Nr. (9.6) FR0773-1817), baigas 2019 m. rugsėjo 26 d. (surašytas patikrinimo aktas). Mokestinis patikrinimas sustabdytas nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. kovo 4 d. dėl atliekamų kitų asmenų kontrolės veiksmų dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo, pratęstas nuo 2019 m. kovo 5 d. iki 2019 m. kovo 18 d. papildomai gautos informacijos vertinimui dėl pareiškėjo mokesčių bazės nustatymo, sustabdytas nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d. dėl papildomos informacijos iš kitų asmenų gavimo, pratęstas nuo 2019 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. rugsėjo 26 d. papildomai gautos informacijos įvertinimui dėl pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazės nustatymo. Darytina išvada, jog pareiškėjo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus veiksmuose vilkinimo nenustatyta, procedūriniai veiksmai atlikti per objektyviai įmanomą protingą laiką, siekiant objektyviai ir visapusiškai įvertinti su pareiškėjo apmokestinimu susijusias aplinkybes. Todėl teismo vertinimu nėra pagrindų pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotos vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais.
Sutiktina su atsakovės atsiliepime išdėstyta pozicija, kad santykinai didelės delspinigių ar baudos sumos savaime nesudaro pagrindo spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių ar baudos. Be to, pareiškėjas teismui nepateikia jokių motyvų, aritmetinių skaičiavimų arba savo turtinės padėties įrodymų, dėl ko jo manymu jam paskaičiuoti delspinigiai ir paskirta bauda yra per griežtos.
Atsižvelgus į visumą aukščiau išdėstytų argumentų ir nustatytų faktinių aplinkybių, nėra teisinio pagrindo skundo patenkinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
atmesti pareiškėjo A. P. skundą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.