Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos tesimo 2016 m. gruodžio 16 d. procesinio sprendimo dėl ieškinio priėmimo, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Orlen Lietuva“, prašydama priteisti iš atsakovės 6 412 694,83 Eur skolos, 283 407,37 Eur delspinigių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 16 d. procesiniu sprendimu ieškinį priėmė ir nustatė atsakovei terminą atsiliepimui pateikti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. procesinį sprendimą, kuriuo priimtas nagrinėti ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinys, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti priimti ieškinį. Taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir bylos medžiagą pripažinti nevieša. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Vadovaujantis nuosekliai išplėtota Lietuvos teismų praktika, atsakovė turi teisę teikti atskirąjį skundą dėl procesinio veiksmo, kuriuo priimamas ieškinys, jei jis priimtas pažeidžiant tarp šalių sudarytą susitarimą dėl arbitražo. Šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, todėl teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, turi atsisakyti priimti tokį ieškinį. Tiek bendrosios kompetencijos teismai, tiek arbitražo teismas jau yra nusprendę, kad šalių ginčas yra priskirtinas arbitražo teismui, kadangi tarp šalių yra kilęs ginčas ne dėl atskirų tariamos skolos susidarymo laikotarpių, bet dėl kainos pagal šalių sudarytą sutartį apskaičiavimo nuo 2014 m. sausio 1 d. Reikalavimai dėl skolos už ginčo laikotarpį (kurie viršija 14,48 mln. Eur ribą) priteisimo gali ir turi būti reiškiami atsakovės jau inicijuotoje arbitražo byloje priešieškinio forma arba naujai apeliantės pradėtoje arbitražo byloje, bet ne bendrosios kompetencijos teisme. Ieškovė, aiškindama susitarimą dėl arbitražo, nepagrįstai sutapatina sąvokas „ieškinio suma“ ir „ginčo suma“. Šalių susitarimas dėl arbitražo numato, jog jo kompetencijai priskiriamas ginčas, kurio ginčo, bet ne ieškinio suma viršija 50 000 000 Lt. Tuo tarpu ginčo suma šiuo atveju laikytina visų šalių tarpusavio reikalavimų suma. Kitoks aiškinimas prieštarautų efektyvaus susitarimo dėl arbitražo aiškinimo principui. Šalių sutarties 13.2 punktas numato, jog visa informacija, susijusi su šia sutartimi, yra laikoma konfidencialia ir negali būti atskleista jokiems tretiesiems asmenims, išskyrus kai to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymai. Be to, šalys byloje yra pateikusios įrodymus ir paaiškinimus dėl tarp jų vykstančios arbitražo bylos, kurios faktas ir joje pateikti dokumentai yra konfidencialūs. Todėl siekiant apsaugoti arbitražo bylos ir informacijos, susijusios su sutarčių vykdymu, konfidencialumą, atsakovė prašo bylos medžiagą pripažinti nevieša.Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka prašo pagal atsakovės atskirąjį skundą pradėtą apeliacinį procesą nutraukti arba atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmos instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti skundžiamas atskiruoju skundu nei vienu iš CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, t. y. tokia teisė nėra tiesiogiai nustatyta CPK, ir šis veiksmas ne tik kad neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui, bet priešingai – iškelia bylą ieškinio pagrindu ir pradeda šios bylos nagrinėjimą. Atsakovės nurodyta teismų praktika, kurioje pripažįstama asmens teisė skųsti aptariamą procesinį sprendimą šiuo atveju nėra aktuali, kadangi dėl šio konkretaus ginčo arbitražinė išlyga tarp šalių neegzistuoja. Dėl šios priežasties apeliacinis procesas turi būti nutrauktas. Ginčo suma nesiekia šalių sutartyje numatytos ribos, nuo kurios ginčas turėtų būti sprendžiamas arbitraže. Be to, kaip matyti iš atsakovės argumentų, ji šį ginčą laiko neturtiniu, dėl ko jo nagrinėjimas tuo labiau negali būti priskiriamas arbitražo kompetencijai. Tuo tarpu laikant, jog šalių ginčas turėtų būti sprendžiamas arbitraže, būtų pažeista ieškovės teisė į teisminę gynybą. Atsakovė jau ilgą laiką nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, tačiau ieškovė jai vis tiek teikia paslaugas, už kurias pastoviai skaičiuojama skola bei delspinigiai. Teismui nusprendus, jog ieškovė dėl skolos išieškojimo turi kreiptis į arbitražo teismą, ieškovė prarastų teisę į delspinigių atlyginimą už ilgesnį nei 6 mėnesių periodą ir taip būtų pažeistos jos teisės. Remiantis CK 1.9 straipsniu, sistemiškai aiškinant CPK 85 straipsnio ir 80 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad CPK prasme sąvokos „ginčo suma“ ir „ieškinio suma“ yra tapačios kategorijos.Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 13 d. dalinis sprendimas, kuriame teismas pripažino esantis kompetentingu spręsti tarp šalių kilusį ginčą, šiuo metu yra apskųstas ir juo negalima remtis sprendžiant šį ginčą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

Atsakovė AB „ORLEN Lietuva“ kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymus – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-5057-232/2016, AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2015 m. gruodžio 30 d. ieškinį, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-2372-577/2016, AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2016 m. birželio 17 d. ieškinį, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-5057-232/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį civilinėse bylose Nr. e2-747-180/2016 ir Nr. e2-583-180/2016, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-387-186/2016, 2016 m. birželio 13 d. dalinį sprendimas arbitražo byloje Nr. 319, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3061-431/2015. Taip pat 2017 m. kovo 22 d. ieškovė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus bei dar vieną naują įrodymą – arbitražo teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties kopiją. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė teismui naujus įrodymus – 2008 m. spalio 22 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Mažeikių nafta“ teisininkų pasitarimo protokolo Nr. 4.7-TT-765 ir 2008 m. lapkričio 6 d. geležinkelių transporto paslaugų sutarties projekto patvirtintas kopijas, 2015 m. spalio 13 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1398-157/2015 dėl civilinės bylos Nr. e2-3061-431/2015 sustabdymo patvirtintą kopiją, 2015 m. spalio 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1419-464/2015 dėl civilinės bylos Nr.e2-3138-661/2015 sustabdymo patvirtinta kopija. Taip pat ieškovė 2017 m. kovo 3 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus – 2017 m. vasario 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, 2017 m. kovo 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, 2017 m. vasario 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį ir 2017 m. kovo 2 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį. Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio (atskirojo) skundo teisinis ir faktinis pagrindas, kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 str., 338 str.). Nagrinėjamu atveju minėti ieškovės ir atsakovės pateikti rašytiniai paaiškinimai pagal savo turinį laikytini atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį papildymais, tuo tarpu terminas, per kurį galima keisti (pildyti) šiuos dokumentus, jų pateikimo teismui metu buvo pasibaigęs. Atsižvelgdamas į tai apeliacinis teismas šalių pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti. Vertinant šalių pateiktus rašytinius įrodymus pažymėtina, jog dauguma jų yra teismų priimti procesiniai sprendimai, arba šalių bylose pateikti procesiniai dokumentai (ieškiniai) kurie apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjančiam šį ginčą yra prieinami per Lietuvos teismų informacinę sistemą LITEKO. Dėl šios priežasties teismas nemato pagrindo minėtus teismų procesinius sprendimus prijungti prie nagrinėjamos civilinės bylos. Tuo tarpu kiti šalių pateikti įrodymai – 2016 m. birželio 13 d. dalinis sprendimas arbitražo byloje Nr. 319, arbitražo teismo 2017 m. kovo 3 d. nutarties kopija, 2008 m. spalio 22 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „Mažeikių nafta“ teisininkų pasitarimo protokolo Nr. 4.7-TT-765 ir 2008 m. lapkričio 6 d. geležinkelių transporto paslaugų sutarties projekto patvirtintos kopijos, atsižvelgiant į tai, jog šalių ginčas prasidėjo jau ieškinio priėmimo stadijoje ir jos neturėjo galimybių šių įrodymų pateikti anksčiau, priimami į nagrinėjamą bylą.

Dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Apeliantė atskirajame skunde pateikė prašymą pripažinti šios bylos medžiagą nevieša. CPK 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, jog bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Įvertinus tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamas tik ieškovės ieškinio priėmimo klausimas, o aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio santykiais, nėra išsamiai tiriamos ir dėl jų nepasisakoma, konstatuotina, jog nėra pagrindo tenkinti šį atsakovės prašymą.

Dėl galimybės atskiruoju skundu skųsti teismo procesinį sprendimą, kuriuo priimamas ieškinys

Nagrinėjamoje byloje pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar atsakovė turi teisę paduoti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. procesinio sprendimo, kuriuo priimtas ieškovės ieškinys. Ieškovė AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į atskirąjį skundą šią atsakovės teisę kvestionuoja. Nurodo, jog teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti skundžiamas atskiruoju skundu nei vienu iš CPK 337 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, t. y. tokia teisė nėra tiesiogiai nustatyta CPK, ir šis veiksmas ne tik kad neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui, bet priešingai – iškelia bylą ieškinio pagrindu ir pradeda šios bylos nagrinėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką, sprendžia, jog su šiuo ieškovės argumentu nėra pagrindo sutikti.CPK 334 straipsnis nustato byloje dalyvaujančių asmenų teisę paduoti atskirąjį skundą dėl neįsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties, taip pat nustato, kokių veiksmų turi imtis pirmosios instancijos teismas, gavęs asmens atskirąjį skundą. CPK 334 straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo: 1) šio Kodekso numatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai teisėjas priima ieškinį, o šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, dėl tokios pirmosios instancijos teisėjo nutarties atskirąjį skundą turi teisę paduoti ir atsakovas. Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria sprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui, atsakovas turi teisę paduoti ir kasacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010). Tais atvejais, kai šalys susitaria tarpusavio ginčą spręsti arbitraže, jos bylos nagrinėjimą perduoda arbitražui, todėl teismo nutartis, kuria, nesant šalių reikalavimo pripažinti arbitražinę išlyga negaliojančia, sprendžiama, kad ginčas yra teismingas išskirtinai teismui, užkerta galimybę bylos nagrinėjimui šalių pasirinktu būdu – ginčą spręsti ne teisme. Todėl kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, tol, kol toks arbitražinis susitarimas galioja, teismo nutartis, kuria konstatuojama, kad tarp šalių kilęs ginčas teismingas išskirtinai teismui, turi būti aiškinama kaip užkertanti galimybę tolesnei bylos eigai CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2012). Nors šiuo atveju aukščiau cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys buvo priimtos sprendžiant klausimą dėl rašytinės teismo nutarties ir protokolinės nutarties apskundimo, neabejotina, jog teismo sprendimas priimti ieškinį nesurašant rašytinės nutarties, taip pat prilyginamas šiai situacijai, kadangi iš jos kylančios pasekmės yra analogiškos – ieškinys priimamas. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog atsakovė turėjo teisę pateikti teismui atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. procesinio sprendimo priimi ieškovės ieškinį.

Dėl teismo sprendimo priimti ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo

Pagal CPK 23 straipsnį ir Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnį šalys turi teisę savo susitarimu perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokius ginčus dėl teisės, išskyrus tokius ginčus, kurie įstatymų nustatyta tvarka negali būti nagrinėjami arbitraže. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose, kurio tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316-687/2015). Ieškovė ieškinį atsakovei dėl 6 412 694,83 Eur skolos ir 283 407,37 Eur delspinigių pareiškė Vilniaus apygardos teisme. Ieškinys grindžiamas 2009 m. sausio 19 d. tarp šalių sudaryta geležinkelių transporto paslaugų sutartimi (toliau – Sutartis), kurios 11.2 punkte numatyta, kad jeigu šalims nepavyksta tarpusavio ginčo, kylančio iš šios Sutarties, ar su ja susijusio, išspręsti tarpusavio derybomis, jis: iki 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos pirmąja instancija nagrinėjamas Vilniaus apygardos teisme Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, virš 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos – Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Taigi, nagrinėjamo ginčo priskirtinumą teismui ar arbitražui lemia būtent ginčo sumos dydis.Apygardos teismas, priimdamas pateiktą ieškinį jame nurodytą ieškinio sumą laikė nepatenkančia į Sutartyje nurodytą arbitražinės išlygos sumą. Apeliantė atskirajame skunde su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, jog ieškovė, dirbtinai išskaidydama iš tos pačios Sutarties kylančius reikalavimus pagal atskirus periodus, siekia piktybiškai panaikinti tarp jų sudarytos išlygos galiojimą. Pažymi, jog teismai yra jau ne kartą sprendę šalių ginčą dėl iš tų pačių santykių kilusių ieškovės reikalavimų atsakovei bei konstatavę, jog šalių ginčas turi būti nagrinėjamas arbitraže. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl aukščiau išdėstytų apeliantės argumentų pažymi, jog šio atskirojo skundo nagrinėjimo metu dėl tarp šalių kilusių ginčų jurisdikcijos jau yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017. Šioje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo priskirtinumo, kai joje į vieną bylą buvo sujungti trys pirmieji apeliantės ieškiniai. Kasacinis teismas byloje išaiškino, kad teismas dėl savo jurisdikcijos sprendžia pagal tai, koks yra, o ne koks gali būti pareikštas reikalavimas ir pagal tai, kokios faktinės aplinkybės egzistuoja ieškinio padavimo momentu, o bendros reikalavimų sumos pasikeitimas po to momento, kai yra vertinama jurisdikcija, nekeičia bylos priskirtinumo. Kasacinio teismo išaiškinimai yra padaryti vertinant tos pačios Sutarties tą patį 11.2 punktą, kurio aiškinimo klausimas yra keliamas ir šioje civilinėje byloje, todėl šie išaiškinimai yra tiesiogiai susiję su sprendžiamu klausimu. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismui pareikštame ieškinyje turi būti nurodyta ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas. Pažymėtina, kad ginčo sumos nustatymas yra asmens, inicijuojančio teisminį procesą, pareiga ir dispozityvumo principo įgyvendinimo išraiška (CPK 13 str.), nes būtent ieškovas nustato teisminio nagrinėjimo dalyką. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Taigi, teisė nustatyti ieškinio dalyką yra dispozityvi ieškovo teisė, kuriai kiti asmenys ar teismas negali daryti įtakos (CPK 13 str., 42 str. 1 d.), o teismas įpareigotas ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus (ieškinio dalykas). Kaip minėta, ieškovė pareiškė ieškinį atsakovei dėl 6 412 694,83 Eur skolos ir 283 407,37 Eur delspinigių priteisimo. Tai, kad apeliantė yra pareiškusi ir daugiau ieškinių atsakovei dėl skolos už skirtingus laikotarpius priteisimo tos pačios Sutarties pagrindu, nereiškia, kad šio nagrinėtino ginčo suma yra didesnė nei nurodyta ieškinyje. Todėl laikytina, jog nagrinėjamas ginčas nepatenka į Sutarties 11.2.2 punkte įtvirtintą arbitražinę išlygą. Kaip minėta Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartyje išaiškino, kad pagal bendrąją taisyklę sąlygų ir aplinkybių, nuo kurių priklauso ginčo sprendimas teisme, pasikeitimas po jurisdikcijai nustatyti aktualaus laiko momento nepanaikina teismo jurisdikcijos. Šis išaiškinimas bei nutarties 20 punkte nurodytos ieškovės teisės nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką paneigia apeliantės argumentus, kad ieškovės nagrinėjamoje byloje reiškiami reikalavimai turi būti reiškiami atsakovės inicijuotoje arbitražo byloje priešieškinio forma arba naujai apeliantės pradėtoje arbitražo byloje, taip pat daro nebeaktualia ir netaikytina atsakovės atskirajame skunde nurodytą teismų praktiką. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir į tai, kad nagrinėjamu atveju apeliantės prašomas priteisti skolos dydis nesiekia Sutarties 11.2 punkte arbitražinėje išlygoje nurodytos 50 000 000 Lt (14 481 000,93 Eur) sumos, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės ieškinį. Esant nurodytoms aplinkybėms, kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį pateikti argumentai neturi teisinės reikšmės galutiniam sprendžiamo klausimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamą nutartį panaikinti, apeliantai nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. procesinį sprendimą, kuriuo priimtas ieškovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinys atsakovei AB „ORLEN Lietuva“, palikti nepakeistą.